Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal T. Š. atstovo advokato M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarimo, kuriuo T. Š. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 172³ str. 1 d. ir jam paskirta 200 Lt bauda,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nors skundžiamame nutarime nurodyta, jog byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius reikalavo kaupti kokius nors duomenis, tačiau apelianto atstovas su šiuo argumentu nesutinka, nes bylos esmė ir yra tokia, kad mokesčių administratorius reikalavo pateikti duomenis apie asmens (šeimos) turtą, pajamų gavimo šaltinius, gautas ir perleistas lėšas, gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo išlaidas. Mokesčių mokėtojas negali užpildyti priedo, nepateikdamas duomenų. Norint pateiktą priedą užpildyti, tuos duomenis reikia surašyti, tačiau tam, kad būtų galima juos surašyti, reikia kaupti ir saugoti čekius, kitus dokumentus arba vesti šeimos pajamų - išlaidų apskaitą, kitu atveju neįmanoma atsiminti visų šeimos įsigytų prekių ir paslaugų bei jų kainų per pastaruosius penkerius metus. Nors nutarime nurodyta, kad mokesčių administratorius nereikalavo iš apelianto kaupti kokių nors duomenų, tačiau akivaizdu, kad realiai toks reikalavimas išplaukia iš paties nurodymo pateikti minėtą informaciją, nes šios informacijos surašyti be sukauptų duomenų (išsaugotų čekių, sutarčių, kitų mokėjimo dokumentų) yra tiesiog neįmanoma, be to, pateikti duomenys turi būti pagrįsti bei teisingi - rašyti bet ko apeliantas negali, kadangi, esant neatitikimams, tai galėtų būti traktuojama kaip apelianto nesąžiningumas ir už tai grėstų teisės aktuose numatyta atsakomybė.

Pažymi, jog skundžiamame nutarime nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius reikalavo iš T. Š. pateikti mokesčių įstatymuose nenurodytą informaciją, tačiau šis argumentas nesuprantamas. Šiuo atveju yra reikalaujama pateikti labai konkrečią informaciją, kurios mokesčių mokėtojas nėra sukaupęs. Be to, šiuo atveju mokesčių įstatymai ir jokie kiti teisės aktai nenustato pareigos tokią informaciją mokesčių mokėtojui kaupti. Šiuo atveju yra prašoma pateikti informaciją apie tai, kiek asmuo (jo šeima) gali išleisti, pavyzdžiui, augalų, gyvūnų įsigijimui ir priežiūrai, namų apyvokos įrangai, maistui, rūbams, avalynei, transportui (ne tik nuosavam, bet ir visuomeniniam, taip pat taksi), restoranams ir t.t. ir už kelerius praėjusius metus, tačiau mokesčių įstatymai tokių klausimų nereguliuoja. Darytina išvada, kad, priešingai, negu teigiama teismo nutarime, mokesčių administratorius reikalavo pateikti informaciją, kuri nėra nurodyta mokesčių įstatymuose. Dar daugiau, neturėdamas pareigos kaupti minėtos informacijos, asmuo neturi galimybės atsiminti, kiek ir ko jis (jo šeima) įsigijo per kelerius metus, kaip buvo paskirstytos išlaidos būsto remontui, laisvalaikiui, pramogoms, maistu ir t.t., kiek ir kokių dovanų jo šeima pirko/gavo ir pan. Todėl reikalavimas pateikti gyventojo (šeimos) vartojimo išlaidas (nors ir apytiksles), yra ne tik kad nepagrįstas, bet ir nelogiškas. Neįmanoma, nekaupiant čekių ir nevedant apskaitos, net prisiminti, kiek ir kam šeima išleido per praėjusius metus, todėl apeliantas neturėjo ne tik pareigos, bet ir jokių galimybių prisiminti bei apytiksliai paskaičiuoti šeimos turėtų išlaidų nurodytu laikotarpiu.

Teigia, kad mokesčių administratorius galimai turi duomenis apie apelianto turimą registruotiną turtą (pavyzdžiui, nekilnojamąjį turtą, automobilius), banke esančias lėšas (išrašus iš bankų sąskaitų), pajamas, duomenis apie darbo užmokestį.

Atkreipia dėmesį, kad Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. 8 p. numatyta, jog mokesčių mokėtojas turi teisę nevykdyti neteisėtų mokesčių administratoriaus nurodymų, įskaitant teisę atsisakyti pateikti informaciją, jei nurodymas pateikiamas dėl duomenų, kuriais mokesčių mokėtojas nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo. Apeliantas nepateikė reikalaujamos informacijos ir duomenų, kadangi, tokios informacijos pagal galiojančius teisės aktus kaupti jis neprivalėjo, o šios informacijos prisiminti neturėjo galimybių. Nepaisant to, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos mokesčių mokėtojui numato teisę atsisakyti pateikti minėtą informaciją, apeliantas už atsisakymo teisės įgyvendinimą buvo nubaustas. Tačiau asmuo negali būti baudžiamas už tai, kad jis pasinaudojo jam įstatymo garantuojamomis teisėmis. Atitinkamai toks nutarimas (nutarimas skirti apeliantui baudą už tai, kad jis, pasinaudojęs Mokesčių administravimo įstatymo jam suteikta teise, atsisakė pateikti informaciją, kurios net neprivalėjo kaupti), negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 302¹⁰ str. 2 d. nustato, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių ši administracinio teisės pažeidimo byla būtų nagrinėtina žodinio proceso tvarka, todėl toks apelianto atstovo prašymas atmestinas.

Taip pat atmestinas prašymas sujungti administracinio teisės pažeidimo bylas Nr. A2.8.-10582-961/2014 ir A2.8.-10583-961/2014, kadangi valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnės surašytas nurodymas skirtas būtent T. Š., neįvykdžius nurodyme išdėstytų reikalavimų, administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas taip pat T. Š. atžvilgiu, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo minėtas bylas sujungti į vieną.

Nepagrįstas apelianto atstovo prašymas iš valstybinės mokesčių inspekcijos išreikalauti atsakymą kartu su tai pagrindžiančiais dokumentais, ar valstybinė mokesčių inspekcija turėjo informacijos ir duomenų apie apelianto turimą registruotiną turtą, darbo užmokestį, duomenis iš banko apie sąskaitoje vykstančias pinigų judėjimo/pervedimo operacijas, kadangi nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo byla apylinkės teisme, teismo posėdžio metu Valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus Pažeidimų vertinimo ir teismų poskyrio vyriausiasis specialistas J. O. parodė, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turėtų pateikti duos duomenis, kuriuos turi, tuo tarpu T. Š. nepateikė jokių jo reikalaujamų duomenų. Be to, kaip matyti iš administratoriaus nurodymo Nr. (4.65)-FR0698-203, iš T. Š. buvo reikalaujami tokie duomenys, kuriais Valstybinės mokesčių inspekcija paprastai nedisponuoja, pvz. duomenys apie komunalinius mokesčius, remonto išlaidas, būsto ir aplinkos priežiūrą, buto apstatymą, išlaikytinus asmenis irk t.

Lietuvos Respublikos ATPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nustatant reikšmingas bylai aplinkybes yra remiamasi įrodymais, kuriais administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje yra laikomi administracinio teisės pažeidimo protokolas, nuotraukos, garso ar vaizdo įrašai, liudytojų parodymai, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimai, eksperto išvada, specialisto paaiškinimai, daiktiniai įrodymai, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolas, taip pat kitokie dokumentai (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, tinkamai išanalizavęs visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog T. Š. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 172³ str. 1 d.

Atsakomybė pagal ATPK 172³ str. 1 d. kyla tam, kas nevykdo Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą apskaičiavimo bei mokėjimo klausimais, taip pat trukdo įgyvendinti kitas jų teises.

Nagrinėjamu atveju T. Š. nubaustas už tai, kad neįvykdė mokesčių administratoriaus nurodymo ir nepranešė neįvykdymo priežasčių, tuo trukdė mokesčių administratoriui tinkamai atlikti savo pareigas ir pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 str. 2 p., kuriame nurodyta, jog mokesčių mokėtojas privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti jam įstatymų suteiktų teisių. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. 8 p. numatyta, jog mokesčių mokėtojas turi teisę nevykdyti neteisėtų mokesčių administratoriaus nurodymų, įskaitant teisę atsisakyti pateikti informaciją, jei nurodymas pateikiamas dėl duomenų, kuriais mokesčių mokėtojas nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo, o šiuo konkrečiu atveju joks teisės aktas neįpareigoja kaupti nurodyme išvardintą informaciją, todėl T. Š. jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo nepadarė, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Mokesčių administravimo įstatymo 33 str. 13 p. suteikia teisę mokesčių administratoriui (jo pareigūnui), atliekančiam jam pavestas funkcijas, kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, nurodyti asmenims pateikti centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta forma ir tvarka paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Tokius duomenis mokesčių mokėtojas privalo pateikti per 10 dienų ar per ilgesnį mokesčių administratoriaus nustatytą terminą (Mokesčių administravimo įstatymo 41 str.). Šiuo atveju Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyr. specialistė T. Š. 2014 m. liepos 28 d. pakartotinai surašė ir pasirašytinai įteikė mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (4.65)-FR0698-203, kuriuo nurodė per 10 dienų nuo šio nurodymo gavimo mokestiniam tyrimui pateikti paaiškinimus apie laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. įsigytą turtą ir (ar) pajamų gavimo šaltinius, gautas ir perleistas lėšas ir juos pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, bei gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo išlaidas, kurio T. Š. neįvykdė ir nepranešė neįvykdymo priežasčių. Pažymėtina, kad apelianto buvo prašoma pateikti apytikslius nurodyme išvardintus duomenis, todėl apelianto atstovo argumentas, jog joks teisės aktas nenumato pareigos fiziniam asmeniui rinkti bei kaupti čekių, kitų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, neįpareigoja fizinio asmens vesti ir sudarytų sandorių, įsigytų prekių bei paslaugų apskaitos, yra atmestinas.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas pažeistos teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą klausimas. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra pasisakęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kuris apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Taip pat akcentavo, jog teisė į privatumą nėra absoliuti. Pabrėžė, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: 1) tai daroma įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; 3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; 4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Taigi, šiuo atveju, valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnei, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu, pakartotinai nurodžius T. Š. per 10 dienų nuo šio nurodymo gavimo mokestiniam tyrimui pateikti nurodyme išvardintą informaciją, asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeista nebuvo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

T. Š. atstovo advokato M. P. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.