Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-05-28 · Civilinė byla Nr. 2S-665-124/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2015-01-06Šiaulių apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2015-05-28Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-28
Bylos Nr.
2S-665-124/2015
Teisminio proceso Nr.
2-35-3-02060-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laisvė Aleknavičienė
Pareiškėjas
E. S.
Suinteresuotas asmuo
VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui, UAB „Būsto paskolų draudimas“, AB SEB bankas, AB Lesto, UAB „Gelvora“
Civilinė byla Nr. 2S-665-124/2015Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02060-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 140; 122.4; (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 28 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laisvė Aleknavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. S. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-259-856/2015, pagal pareiškėjo E. S. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuotiems asmenims VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui, UAB „Būsto paskolų draudimas“, AB SEB bankas, AB Lesto, UAB „Gelvora“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas E. S. pareiškimu (1t., 1–8 b. l.) ir patikslintu pareiškimu (2 t., 4–10 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Centrinis bankroto biuras LT“, patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą 868,86 EUR sumai nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo iki mokumo atkūrimo plano įsiteisėjimo dienos, būtinųjų poreikių tenkinimui patvirtinti 1408,85 EUR sumą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki mokumo atkūrimo plano įsiteisėjimo dienos.

Nurodė, kad 2008-05-13 jis sudarė kredito sutartį su AB SEB banku, pagal kurią jam buvo suteiktas 92447,56 EUR (319 202,95 Lt) kreditas, tuo metu jis dirbo Lietuvos bendrovėje UAB „A. B.“, tačiau reali jo darbo vieta didžiąją laiko dalį buvo Norvegijos karalystėje, jis beveik nuolatos būdavo komandiruotėse Norvegijoje, tačiau dirbo pagal lietuvišką darbo sutartį, jo darbo užmokestis buvo gana aukštas, paskolą nutarta imti tikslu įsigyti būstą. Gavus kreditą, pareiškėjas įsigijo namą, esantį (duomenys neskelbtini). Vėliau pareiškėjo darbo sąlygos pasikeitė, buvo pasirašytas darbo kontraktas, kuriame darbdavys buvo Norvegijos įmonė. Lietuvos įmonė mokesčių Norvegijos karalystėje nemokėjo, todėl vėliau šie mokesčiai buvo išskaičiuojami iš pareiškėjo atlyginimo. Didžiausia finansinė krizė prasidėjo tuomet, kai tapo žinoma, jog pareiškėjo motina serga krūties vėžiu. E. S. dėjo visas pastangas bei lėšas motinos gydymui, išleido visas santaupas, tuo metu įsipareigojimai kreditoriams nebuvo vykdomi. Vėliau pareiškėjas sukūrė naują šeimą Norvegijoje, jam gimė antras sūnus O. S.. Pasikeitus šeimyninei padėčiai, pareiškėjo poreikiai smarkiai išaugo. Įsiskolinimai kreditoriams susidarė dėl minimalaus atlyginimo ir brangaus pragyvenimo užsienio šalyje. Pareiškėjas bandė inicijuoti derybas su banku, tačiau bankas į kompromisus nesileido. Šeima yra finansinėje krizėje, kurios suvaldyti savarankiškai nesugebės.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo AB LESTO (2 t., 55–56 b. l.) atsiliepime šį pareiškimą nurodė, kad pareiškėjo finansinės padėties atitikimą fizinio asmens nemokumo pažymiams palieka spręsti teismui.

Suinteresuotas asmuo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepime į patikslintą ieškinį (2 t., 72 b. l.) prašė pareiškimo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime į pareiškimą prašė atsisakyti iškelti bankroto bylą, teismui nusprendus iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti A. S. (1 t., 125–129 b. l.). Nurodė, kad 2008-05-13 tarp AB SEB banko ir E. S. buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią bankas pareiškėjui suteikė 92 678,40 EUR sumą namo su priklausiniais ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimui ir remontui. Šis turtas buvo įkeistas bankui, kredito grąžinimas buvo apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“. Kredito gavėjui tinkamai nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, bankas nutraukė sutartį ir kreipėsi į bendrovę su pranešimu apie draudžiamąjį įvykį bei paraiška draudimo išmokai gauti. 2013 m. vasario 8 d. bendrovė priėmė sprendimą dėl 86 776,44 EUR draudimo išmokos mokėjimo, kuri mokama pagal mokėjimo dalimis grafiką nuo 2013-02-20 ik 2018-01-20.

Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto vertė, nurodyta pareiškime, yra netiksli, kadangi buvo nustatyta vadovaujantis 2008 metų duomenimis. Dalis gauto kredito buvo skirta nekilnojamojo turto remontui, todėl nekilnojamojo turto vertė yra žymiai didesnė, nei nurodo pareiškėjas. Pardavus šį turtą, būtų padengta didžioji dalis įsipareigojimų, o likusi skolos dalis galėtų būti padengta per protingą terminą. Pareiškėjui ir jo išlaikomiems nepilnamečiams vaikams skiriama suma 18 143,78 NOK yra nepagrįstai per didelė. Pareiškėjas vienas gyvena 5 kambarių būste, jis gali sau leisti gyventi komfortabiliai, todėl pareiškėjo finansinė būklė nėra kritinė ir konstatuoti jo nemokumo nėra pagrindo.

Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepime į pareiškimą (1 t., 131–134 b. l.) prašė atsisakyti iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjo įsipareigojimai kreditoriui yra susidarę pagal 2008-05-13 kredito sutartį, pagal kurią kreditas buvo suteiktas namo su priklausiniais ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimui ir remontui. Pareiškėjui nevykdant įsipareigojimų, kredito sutartis buvo nutraukta, kreiptasi į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Pareiškėjo įsiskolinimas pagal kredito sutartį sudaro 86 776,44 EUR negrąžinto kredito, 2331,36 EUR nesumokėtų palūkanų, 657,93 EUR nesumokėtų delspinigių. Nurodė, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turėtų būti nagrinėjamas tik realizavus įkeistą turtą, pareiškėjo turto vertė nurodyta 2008 metų kainomis, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti teismui teisingą ir esamą būklę atitinkančią informaciją bei ją patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjo gaunamos pajamos praktiškai skiriamos jo būtinųjų poreikių tenkinimui, išvis neskiriant sumų kreditorinių reikalavimų tenkinimui, nepagrįstai nuomojamas 5 kambarių būstas, taip didinant bankrutuojančio asmens išlaidas. Teismas negali iškelti bankroto bylą, jeigu asmuo negauna/neketina gauti jokių pajamų, o tai reiškia neplanuoja atsiskaityti su kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui E. S. fizinio asmens bankroto bylą (2 t., 86–91 b. l.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas dirba ir gyvena Norvegijos Karalystėje, šiuo metu jo mėnesio pajamos vidutiniškai yra 1509,08 Eur į mėnesį. Jo kasdieniams poreikiams patenkinti per mėnesį reikia 1408,85 EUR sumos ir 100 EUR numatoma mokėti administravimo išlaidoms bei kreditoriams. E. S. savo vardu nėra įregistravęs transporto priemonių, jo vardu įregistruotas bankui įkeistas turtas, t. y. 0,0621 ha ploto žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, ūkinis pastatas, garažas, esantys adresu (duomenys neskelbtini) o šio turto vidutinė rinkos vertė yra 89551 Lt (vertės nustatymo data 2008-05-13). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie galimai turimą nekilnojamąjį ar registruotą kilnojamąjį turtą Norvegijos Karalystėje.

Teismas nurodė, kad nemokumą sukėlusias priežastis E. S. įvardija darbdavio Lietuvoje apgaulės būdu Norvegijos Karalystei nemokėti mokesčiai, kuriuos jis privalėjo grąžinti, sunki motinos liga bei sudėtingas ir brangus, visas lėšas jam kainavęs jos gydymas, finansinė krizė. Tačiau iš visų jo nurodytų priežasčių jokiais rašytiniais įrodymais nepagrįsta nei viena, nėra jokių vaistų pirkimo čekių, kitokių dokumentų, galimai pagrindžiančių gydymą ir pan. Teismas nurodė, kad turto vertinimo pažyma byloje nepateikta ir turto vertinimas neatliktas, atlikus turto vertinimą, gali paaiškėti, jog turto vertė yra didesnė nei pradelstų mokėjimų suma, kas taipogi laikytina pareiškėjo nesąžiningumu.

Vertinant pareiškėjo paaiškinimus dėl jo pajamų dydžio, taipogi matyti jo siekis mažinti gaunamas pajamas, ką įrodo ir pateikti sąskaitų išrašai, jis nuolat gauna lyginant Lietuvos Respublikos mastu nemažas pajamas, be to, nepateikia įrodymų, jog yra negalimos ir nenumatomos didesnės jo pajamos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu (2 t., 98–104 b. l.) pareiškėjas E. S. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-03-31 nutartį ir priimti naują nutartį - iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, dokumentus apie galimai turimą nekilnojamąjį ar registruotą kilnojamąjį turtą Norvegijos Karalystėje – nepagrįstai įvardijo kaip privalomus pateikti, nes Šiaulių apygardos teismas 2015-01-06 nutartyje nurodė, jog pareiškėjo gyvenamoji ir visų interesų buvimo vieta yra Lietuvos Respublika, o ne Norvegijos Karalystė, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad pareiškėjas nepateikė minėtų dokumentų. Teismas turėjo įpareigoti pareiškėją ir skirti tam pakankamai laiko, tačiau apie tokių dokumentų poreikį pareiškėjas nebuvo informuotas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad kai kurių dokumentų gauti negali. Teismo reikalauti dokumentai nėra esminiai bankroto bylos iškėlimui. Negalėjimas užsienio šalyje gauti dokumentų, negali būti laikomas trūkumu, nesąžiningumu ar pagrindu atsisakyti iškelti bankroto bylą.

2. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nepateikė reikalingų dokumentų, kadangi pareiškėjas pateikė viską, kas numatyta įstatyme ir ko reikalavo teismas, tuo tarpu informacijos teikimas apie visose šalyse, (ne)esantį turtą nėra numatytas nei įstatymuose, nei logiškas, nei ekonomiškas, o duomenų apie kito asmens pajamas pareiškėjas nei gauti, nei teikti neturi teisės, o be to, tokie duomenys byloje nėra esminiai, jų privalomo teikimo nenumato LR FABĮ.

3. Byloje nepateikta jokių duomenų, kurie teismui leistų abejoti pareiškėjo pateiktais duomenimis, todėl nutartyje nurodytas argumentas, jog pareiškėjo pateikti duomenys teismui kelia abejonių, nėra niekuo pagrįstas.

4. Pareiškėjas dėl darbo netgi negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, todėl juo labiau neturėjo galimybės atvykti į Lietuvą ir gauti atitinkamas pažymas institucijose apie motinos ligą bei jos gydymą, o taip pat atlikti turto vertinimą. Teismui įpareigojus pateikti tokius dokumentus, pareiškėjas neabejotinai juos pateiktų, tačiau jis nežinojo ir nenumatė, jog jie yra būtini, ko pasekmėje teismas, netgi nebandęs pasiūlyti pateikti dokumentus, konstatavo, jog aplinkybės neįrodytos, kas laikytina teismo pasyvumu.

5. Kredito sutartis banko nebuvo nei ginčijama nei nuginčyta, todėl sutartis yra teisėta ir galiojanti, tuo tarpu nutartyje, remiantis prielaidomis, yra konstatuojama netgi tai, jog kredito sutartis iš esmės sudaryta neteisėtai. Teismas esamoje bylos stadijoje negali spręsti tokių klausimų ir jie nėra susiję su bankroto bylos iškėlimo esme. Pareiškėjui į bylą nepateikus kredito ėmimo metu bankui teikto turto vertinimo, teismas neturėjo teisės konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumo.

6. Teismas privalėjo įpareigoti pareiškėją atlikti turto vertinimą, paskiriant tam protingą terminą, ir vėliau pareiškėjui pateikus ar nepateikus minimo įrodymo, spręsti apie galimybę kelti bankroto bylą.

7. Nepagrįsti teismo motyvai dėl pareiškėjo įsiskolinimo kitiems kreditoriams, apie pareiškėjo siekį gauti geriau apmokamą darbą bei teismo argumentai apie pareiškėjo gaunamas nemažas pajamas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą (2 t., 107–109 b. l.) suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-03-31 nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bei nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, įpareigojo pareiškėją pateikti papildomus dokumentus (duomenis apie Norvegijos Karalystėje turimą nekilnojamąjį ar registruotą kilnojamąjį turtą, duomenis apie mokesčių nemokėjimą Norvegijos Karalystei). Apeliantas privalėjo būti aktyvus proceso dalyvis ir pateikti teismui jam priklausančio turto vertę patvirtinančius dokumentus, o taip pat dokumentus, patvirtinančius jo nemokumo priežastis, tačiau to nepadarė. LR CPK 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Pareiškėjas šiuo atveju nusprendė bylą vesti ne per atstovą, teismo posėdžiuose dėl bankroto bylos iškėlimo nedalyvavo. Tačiau tokie pareiškėjo veiksmai (bylos vedimas ne per atstovą, nedalyvavimas teismo posėdžiuose) negali atleisti pareiškėjo nuo įrodinėjimo pareigos. Kadangi pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti dokumentai, kuriuos teismas buvo įpareigojęs pareiškėją pateikti ir kurie buvo būtini teisingo sprendimo priėmimui, teismui nebuvo pateikti dokumentai, įrodantys pareiškėjo nemokumo priežastis, teismas visiškai pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą. Teismui nebuvo pateikta jokių dokumentų, parodančių kainų skirtumą Norvegijos Karalystėje ir Lietuvoje, todėl teismas negalėjo įvertinti ar pareiškėjo nurodomos patiriamos išlaidos yra protingo dydžio, ar nėra per didelės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (LR CPK 329 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria, konstatavus pareiškėjo nesąžiningumą, atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai viršija 25 Vyriausybės patvirtintas MMA, kurių terminai yra suėję, tačiau teismas sprendė, jog negalima konstatuoti, kad pareiškėjas negali vykdyti skolinių įsipareigojimų ar vykdyti juos mažesne apimtimi, o taip pat kad teismui nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškime nurodytas aplinkybes. Įvertinęs bylos duomenis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga, dėl kurios fizinio asmens bankroto byla pareiškėjui negali būti keliama. Pareiškėjas su šia teismo nutartimi nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, skundžiamos nutarties motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjo nesąžiningumo padarė tinkamai įvertinęs bylos įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bei tinkamai vadovaudamasis LR FABĮ nuostatomis ir teismų praktika.

Pažymėtina, kad LR FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. LR FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti, reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia argumentu, kad jis pateikė visus LR fizinių asmenų bankroto įstatyme nurodytus būtinus dokumentus ir įrodymus, kurie privalo būti pateikti kartu su pareiškimu, o pateikti papildomus dokumentus pirmosios instancijos teismas nereikalavo ir neįpareigojo jį pateikti.

LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punktas numato, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pridedama ir pateikiama fizinio asmens turimo viso turto sąrašas (nekilnojamasis turtas, sąskaitose esančios lėšos, nurodant sąskaitas kredito įstaigose, grynieji pinigai, jeigu jų suma viršija 1 MMA; akcijos, kiti vertybiniai popieriai ir kitas turtas) ir fizinio asmens nurodoma jo vertė.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 16 279 Lt, pastato – gyvenamojo namo – 66 525 Lt, ūkinio pastato – 1699 Lt, ūkinio pastato – 982 Lt, garažo – 3076 Lt, kitų statinių (inžineriniai) - kiemo statiniai – 990 Lt, viso turto vertė – 89 551 Lt (25935,76 EUR). Vidutinės rinkos vertės nustatymo data: 2008-05-13, vidutinė rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu (1 t., 28–32 b. l.). Pažymėtina, kad kitokių įrodymų apie nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) vertę nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta. Pripažintina, kad 2008 metais nustatyta vidutinė rinkos vertė masinio vertinimo būdu neatspindi tikrosios turto vertės, tuo labiau, kad dalis kredito (34754,40 UEUR) buvo panaudota namo remontui (1 t., 45– 47 b. l.). Investavus į namo remontą dalį kredito lėšų, nekilnojamojo turto vertė neabejotinai išaugo. Suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ teigimu, gavus iš banko pranešimą apie draudžiamą įvykį bei paraišką draudimo išmokai gauti, bendrovė savo iniciatyva užsakė pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto statybos darbų sąmatos skaičiavimo ataskaitą. Atlikus šią ataskaitą buvo nustatyta, kad namo statybos darbams 2008 m. gegužės mėnesio kainomis buvo išleista 239 686,00 Lt (69 417,86 EUR) (1 t., 127 b. l.). Taigi, aukščiau minėtos aplinkybės rodo, kad pareiškėjo nekilnojamojo turto vertė yra gerokai didesnė, nei nurodo pareiškėjas. Sutiktina su kreditoriaus argumentu, kad pardavus šį turtą, galėtų būti padengta didžioji dalis skolinių įsipareigojimų, o likusi nepadengta įsipareigojimų dalis (jeigu tokia būtų), galėtų būti dengiama iš pareiškėjo gaunamų pajamų. Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jį teismas neįpareigojo pateikti nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos ir tai negali būti pagrindu atsisakyti iškelti jam bankroto bylą, nes pareigą nurodyti viso turimo turto sąrašą ir jo vertę numato LR FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punktas ir šie duomenys turi būti pateikti pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina ir tai, kad reikalavimas teismui būti aktyviam bankroto bylose negali būti suprantamas kaip teismo prievolė už pačią šalį rinkti ieškinio aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pareiga pagrįsti ir įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tenka pačiai šaliai (LR CPK 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad jis neprivalėjo pateikti duomenis apie jo turimą turtą Norvegijos karalystėje. Kaip jau minėta, LR FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punktas numato pareiškėjui pareigą nurodyti viso turimo turto sąrašą ir jo vertę, todėl nepriklausomai nuo to, kur tas turtas bebūtų, jis pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti nurodytas. Kokiu būdu gauti šiuos duomenis, sprendžia pareiškėjas.

Taigi, nesant byloje įrodymų apie pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto rinkos vertę, nėra galimybės įvertinti E. S. turimo turto masės, o taip pat įvertinti pareiškėjo perspektyvos vykdyti skolinius įsipareigojimus ir atitinkamai konstatuoti pareiškėjo nemokumo. Nenustačius koks yra realiai skirtumas tarp pareiškėjo turimo turto vertės ir įsipareigojimų, nenustačius tikrosios turto apimties, negalima daryti išvados, kad ieškovas negali vykdyti prisiimtų skolinių įsipareigojimų. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl darbo jis netgi negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, todėl juo labiau neturėjo galimybės atvykti į Lietuvą ir gauti atitinkamas pažymas apie motinos ligą bei jos gydymą.

Pažymėtina, kad LR CPK 51 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Pareiškėjui neturint galimybės dalyvauti teismo posėdžiuose, o taip pat rinkti įrodymų, patvirtinančių bylos aplinkybes, E. S. turėjo kreiptis į advokatą dėl teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Tokie pareiškėjo veiksmai negali būti pagrindu atleisti pareiškėją nuo įrodinėjimo pareigos, kadangi tokį savo teisių gynimo būdą pasirinko pats pareiškėjas.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, 2015 m. sausio 20 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pateikti duomenis, kurie įrodytų pareiškime išdėstytas aplinkybes, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas neįpareigojo jo pateikti duomenis ir tai patvirtinančius įrodymus apie turimą turtą, mamos ligą, gaunamas pajamas ir kt.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjos finansinius duomenis apie mokumą ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui, bankroto byla nekeltina FABĮ 5 str. 8 dalies 2 p. pagrindu. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, atskirais skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laisvė Aleknavičienė