- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-09
- Bylos Nr.
- e2A-16-343/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Jurgita Sujetienė
- Ieškovas
- J. A.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriui
- Trečiasis asmuo
- A. A., M. I. S., A. L., E. M. I.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Sujetienės,
sekretoriaujant Ritai Pečiulienei, dalyvaujant ieškovui J. A., jo atstovei advokatei D. Ž., atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus atstovui S. Č.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. A. ieškinį atsakovei Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriui dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, tretieji asmenys A. A., M. I. S., A. L., E. M. I.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. A. (toliau – ieškovas) ieškinyje teismo prašė pripažinti, kad pirkimo–pardavimo sutartis dėl 0,6853 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), tarp G. A. ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus yra sudaryta bei pripažinus sutartį galiojančia, likusią laisvą žemę (0,46 ha), pripažinti G. A. nuosavybe pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.
2. Nurodė, kad 1992 m. balandžio 13 d. ieškovo tėvas G. A. pateikė (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai prašymą parduoti jam už investicinius čekius žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) (toliau – ginčo žemė). 1992 m. rugpjūčio 19 d. buvo parengtas minėto žemės sklypo raudonųjų sklypų planas, pagal kurį apskaičiuota, kad bendrą prašomo įsigyti nuosavybės teise žemės sklypo plotą sudaro 0,6853 ha, iš kurių 0,0174 ha sudaro po pastatais esanti žemė, 0,1006 ha kiemo plotas ir 0,5673 ha sodo–daržo plotas. 0,6853 ha žemės sklypas buvo įvertintas 5 358 rubliais. G. A. su žemėtvarkos tarnyba sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projektą, pagal kurį 1992 m. rugsėjo 18 d. į Kauno rajono žemėtvarkos sąskaitą už perkamą žemės sklypą investiciniais čekiais sumokėjo 5 357 rublius. (duomenys neskelbtini) G. A. mirė. Ieškovas yra mirusiojo teisių paveldėtojas. Ieškovas nepastebėjo, kad paveldėjimo teisės liudijimuose nebuvo nurodyta ginčo žemė esanti po paveldėtais statiniais ir aplink juos. 2018 m. pradžioje ieškovas atsitiktinai per www.regia.lt pastebėjo, kad žemės sklypas po jo statiniais ir aplink juos yra sumažėjęs, todėl savalaikiai kreipėsi žodžiu į atsakovę, kuri informavo, kad sklypo po statiniais ir aplink juos ieškovas nepaveldėjo, nes žemė nėra išpirkta, o valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis galiotų, jei ji būtų patvirtinta notarine tvarka, kas šiuo atveju nebuvo atlikta. Ieškovo teigimu, jo tėvas, kaip pirkėjas, atliko visus reikiamus veiksmus, kad įgytų nuosavybės teisę ginčo žemę. Tuo tarpu atsakovė, kaip pardavėja, visų savo pareigų neatliko ir tai lėmė sandorio dėl ginčo žemės nesudarymą. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2012 m. lapkričio 13 d., todėl 10 metų ieškinio senaties termino nepraleido.
3. Atsakovė Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrius (toliau – atsakovė) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo pateiktame mokėjimo pranešime apmokėjimo data yra 1992 m. rugsėjo 18 d., tačiau statinius nuosavybės teise G. A. įsigijo tik 1992 m. spalio 22 d. Nevaldant G. A. statinių nuosavybės teise 1992 m. rugsėjo 18 d., valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Ieškovas nuosavybės teise valdo tik ½ dalį statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kuriems naudotis turi teisę išsipirkti žemės sklypą. Kitą ½ dalį statinių nuosavybės teise valdo trečiasis asmuo A. A.. Pažymėjo, kad dėl ginčo žemės pardavimo G. A. nebuvo priimtas Kauno rajono valdybos potvarkis ir ginčo žemės pirkimo–pardavimo sutarties G. A. nebuvo patvirtinęs notariškai, todėl G. A. nepabaigė privatizavimo procedūros. Ieškovas reikalavimą dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia pareiškė beveik po 28 metų. 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas, kuriam pasibaigus išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą, todėl prašė atmesti ieškinį, suėjus ieškinio senačiai.
4. Trečiasis asmuo A. A. sutiko su ieškiniu.
5. Teismo posėdyje šalys palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gegužės 16 d. sprendimu netenkino ieškinio, priteisė iš ieškovo valstybei 9,64 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
7. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nei prašymo parduoti ginčo žemę padavimo metu, nei G. A. informavus dėl pardavimo kainos ir šios kainos sumokėjimo iki ginčo žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodytos datos, G. A. nebuvo pastatų, esančių ginčo žemėje, savininku, todėl jis neturėjo teisės pirkti ginčo žemės, o žemėtvarkos tarnyba neturėjo teisės jam jos parduoti. Nurodė, kad G. A. kartu su prašymu įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą turėjo pateikti dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu bei pagal jo užsakymą sudarytą ir patvirtintą valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro ar kitos Žemės ūkio ministerijos įgaliotos tarnybos sklypo planą, tačiau duomenų apie šių dokumentų pateikimą žemėtvarkos tarnybai nėra.
8. Sprendė, kad nors žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projektas pasirašytas tarp G. A. (pirkėjo) ir Kauno rajono valdybos darbuotojos patvirtina susiklosčiusius ikisutartinius ginčo žemės pirkimo–pardavimo santykius, kurių viena šalis iš dalies įvykdė savo prievolę ir sumokėjo už perkamą žemę, rodo sutarties šalių ketinimą ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį dėl ginčo žemės, tačiau tai savaime nereiškia, kad, siekiant perleisti nekilnojamąjį daiktą, neturi būti laikomasi imperatyviųjų teisės normų reikalavimų. Nurodė, kad G. A. nebuvo pastatų savininku iki 1992 m. spalio 22 d. Įrodymų, jog, įsigijęs nuosavybės teise pastatus ginčo žemėje, jis atliko visus veiksmus, kad privalomas dokumentas – rajono valdybos potvarkis, leidžiantis įsigyti valstybinės žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, būtų priimtas, byloje nėra pateikta, teismas konstatavo, kad pagal tuo metu galiojusį normatyvinį reglamentavimą ginčo žemė G. A. negalėjo būti parduota.
9. Vertino, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog G. A. yra įvykdęs pirkėjo pareigas – sumokėjęs nustatytą ginčo žemės sklypo kainą, negali būti pripažinta pakankamu pagrindu tenkinti ieškovo ieškinį. Pasisakydamas šiuo aspektu akcentavo, kad kainos už daiktą sumokėjimas yra būtina pirkimo–pardavimo teisinio santykio sąlyga, tačiau vien sumokėjimas savaime nereiškia, kad pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai yra įvykę, juolab, kad G. A. pagal teisinį reglamentavimą neturėjo teisės pirkti ginčo žemės.
10. Nurodė ir tai, kad, sprendžiant klausimą dėl žemės sklypo sutarties patvirtinimo, turi būti nustatyta, ar žemės sklypas atitinka šiam specifiniam civilinės apyvartos objektui keliamus reikalavimus, ar jis suformuotas kaip kadastrinis vienetas, identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas. Nustatė, kad šiuo atveju to nėra – ginčo žemės sklypas neįregistruotas, o vietoje ketintos parduoti 0,6853 ha ploto ginčo žemės yra likę tik apie 0,4741 ha ploto.
11. Netenkinęs ieškinio, argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, teismas laikė neaktualiais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, netinkamai atliko ginčo teisinį kvalifikavimą, netinkamai išsprendė abiejų šalių valią dėl sandorio sudarymo, dėl įsipareigojimų įvykdymo ketinant sudaryti sandorį tiek rašytinį, tiek ir notarine forma, netinkamai aiškino teisės aktus, nukrypo nuo jau suformuotos teismų praktikos, todėl priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kuris privalo būti panaikintas.
12.2. Teismo išvada, kad G. A. įgijo nuosavybę į pastatus tik 1992 m. spalio 22 d. sutartimi yra nepagrįsta, neatitinkanti teisės aktų reikalavimų. Vertinant minėtą sutartį neformaliai, o tiesiogiai, akivaizdu, kad nuosavybės teisę į pastatus G. A. turėjo ankščiau, o šios sutarties įforminimas yra nuosavybės teisės išviešinimas. Byloje esančiame 2016 m. spalio 12 d. išduotame notaro paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodyta, kad pastatų kadastriniai matavimai įregistruoti 1992 m. rugsėjo 21 d., kurie atsispindi ir G. A. vardu sudarytoje namų valdos techninės apskaitos kortelėje. Pažymi, kad Kauno rajono žemėtvarka yra pripažinusi G. A. savininku.
12.3. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad būtų priimtas valdybos potvarkis, leidžiantis G. A. parduoti ginčo žemės sklypą, taip pat teigiama, kad G. A. turėjo pateikti dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu bei pagal jo užsakymą sudarytą ir patvirtintą valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro ar kitos Žemės ūkio ministerijos įgaliotos tarnybos sklypo planą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo žemės sklypo įsigijimo procedūra tik nuo pradžių buvo įgyvendinama tinkamai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad tuometinei žemėtvarkos tarnybai būtų trūkę tam tikrų duomenų ar papildomų dokumentų žemės išpirkimo procedūrai įgyvendinti. Vertinant tiek pirkėjo, tiek pardavėjo įsipareigojimus vykdant žemės perleidimo procesą, akivaizdu, kad G. A. visus savo įsipareigojimus yra įvykdęs, o atsakovė savo įsipareigojimų neatliko, neįvykdė pareigos perduoti daiktą ir tinkamai įforminti sandorį notarine tvarka.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti bei palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Apeliacinis skundas grindžiamas tariamai netinkamai pirmojoje instancijoje ištirtais įrodymais, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas nekėlė klausimų dėl įrodymų patikimumo.
13.2. Apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, kad ginčo žemės sklypas yra ieškovo nuosavybė, o statiniai buvo jo tėvo nuosavybė net prieš įsigyjant juos iš valstybės 1992 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Šie teiginiai prieštarauja ieškovo naujai pateiktiems dokumentams, kadangi statiniai 1992 m. rugsėjo 29 d. dar nebuvo išpirkti ir valdomi Lietuvos Respublikos nuosavybės teise. Pažymi, kad ginčo žemės sklypas nėra suformuotas ir įregistruotas valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centras, todėl jis negali būti ieškovo valdomas nuosavybės teise.
13.3. Teismas teisingai nustatė, kad nei prašymo parduoti ginčo žemę padavimo metu, nei G. A. informavus dėl pardavimo kainos ir iki jos sumokėjimo, jis nebuvo pastatų, esančių ginčo žemėje, savininku, todėl G. A. neturėjo teisės jos pirkti, o žemėtvarkos tarnyba neturėjo teisės jos jam parduoti.
13.4. Ieškinio ir apeliacinio skundo netenkinimas nepažeidžia ieškovo teisės įsigyti žemės sklypą pastatams naudoti, kadangi šiuo metu kitos paskirties žemės sklypų privatizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir šiuo nutarimu patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės.
13.5. Šioje byloje galėtų ir turėtų būti pritaikyta ieškinio senatis, kadangi praleistas 1964 m. CK nurodytas 3 metų ieškinio senaties terminas bei bendrasis 10 metų terminas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo netenkintas ieškovo ieškinys dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismo posėdyje ieškovo ir atsakovės atstovų duotais paaiškinimais, nustatė šias esmines bylos faktines aplinkybes: 1992 m. balandžio 13 d. ieškovo tėvas G. A. pateikė (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą parduoti jam už investicinius čekius žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)); prašymo pagrindu G. A. su žemėtvarkos tarnyba sudarė ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projektą; 1992 m. rugpjūčio 19 d. apylinkės agrarinės reformos tarnyba parengė žemės sklypo raudonųjų linijų planą, pagal kurį apskaičiavo prašomo įsigyti žemės sklypo plotą (bendras plotas 0,6853 ha); 1992 m. rugsėjo 7 d. buvo surašytas žemės sklypo įkainojimo aktas (parduodamas 0,6853 ha žemės sklypas įvertintas 5 358 rublių suma); 1992 m. rugsėjo 18d. į Kauno rajono žemėtvarkos sąskaitą G. A. pervedė investiciniais čekiais 5 357 rublių sumą; 1992 m. spalio 22 d. G. A. notaro patvirtinta sutartimi iš Lietuvos MTS valstybinio ūkio pirko gyvenamąjį namą su ūkio pastatu ir garažu, esančius (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) G. A. mirė; ieškovas yra mirusiojo G. A. teisių paveldėtojas.
17. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje teismo prašė pripažinti, kad pirkimo–pardavimo sutartis dėl 0,6853 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tarp G. A. ir atsakovės yra sudaryta bei pripažinus sutartį galiojančia, likusią laisvą žemę (0,46 ha), pripažinti G. A. nuosavybe pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinio netenkino. Laikėsi pozicijos, kad, nors žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projektas pasirašytas tarp G. A. ir Kauno rajono valdybos darbuotojos patvirtina susiklosčiusius ikisutartinius ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo santykius, tačiau tai savaime nereiškia, kad, siekiant perleisti nekilnojamąjį daiktą, neturėjo būti laikomasi imperatyviųjų teisės normų reikalavimų. Apylinkės teismas esminį sprendimo motyvą nurodė tai, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog dėl 0,6853 ha ploto ginčo žemės buvo priimtas Kauno rajono valdybos potvarkis ar Kauno apskrities viršininko sprendimas (įsakymas) šį žemės sklypą parduoti G. A..
19. Apeliantas, nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu, dėl jo pateikė apeliacinį skundą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teisme atliktu įrodymų vertinimu, ko pasėkoje buvo priimtos apeliantui nepalankios teismo išvados. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams.
20. Nagrinėjamu atveju ieškovo tėvo G. A. prašymo pirkti valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pateikimo metu valstybei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn tvarką reglamentavo 1992 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“, kuriuo buvo patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miesto plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 4 punkte nurodyta, kad asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turėjo pateikti: 1. prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos; 2. dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; 3. sklypo planą, kurį sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą; 4. notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys; 5. dokumentą, patvirtinantį teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą neatlygintinai, jeigu prašymą pateikia šią teisę turintis asmuo. Šiuo atveju, G. A., vadovaudamasis minėtų Taisyklių nuostatomis, 1992 m. balandžio 13 d. pateikė prašymą žemėtvarkos tarnybai dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ir jo įsigijimo asmeninėn nuosavybėn.
21. Taisyklių 6 punkte buvo nurodyta, kad, gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo–pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją. Žemės sklypo pirkėjas savo parašu patvirtina sutinkąs su sklypo įkainojimu ir pirkimo–pardavimo sutarties sąlygomis. Kaip nustatyta šios nutarties 16 punkte, žemėtvarkos tarnyba parengė žemės sklypo raudonųjų linijų planą, pagal kurį apskaičiavo prašomo įsigyti žemės sklypo plotą, nustatė (įvertino) sklypo kainą. Vėliau G. A. ir žemėtvarkos tarnyba sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projektą, G. A. į Kauno rajono žemėtvarkos sąskaitą už perkamą žemės sklypą sumokėjo 5 357 rublių sumą.
22. Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo–pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu. Taisyklių 9 punkte nurodyta, kad miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise: 1. siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; 2. įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Taisyklių 10 punktas nustatė, kad pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties.
23. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl nustatytos faktinės aplinkybės, jog G. A. ginčo žemėje esančių pastatų savininku tapo tik 1992 m. spalio 22 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, laikosi pozicijos, kad apylinkės teismas teisingai nustatė, jog nei prašymo parduoti ginčo žemę padavimo metu, nei G. A. informavus dėl pardavimo kainos ir šios kainos sumokėjimo iki ginčo žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodytos datos, G. A. nebuvo pastatų, esančių ginčo žemėje, savininku, todėl jis neturėjo teisės jos pirkti. Vadovaujantis Taisyklėmis, G. A. kartu su prašymu įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą turėjo pateikti dokumentą, kurio pagrindu jis naudojasi žemės sklypu, taip pat pagal jo užsakymą sudarytą ir patvirtintą valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro ar kitos Žemės ūkio ministerijos įgaliotos tarnybos sklypo planą. Byloje esant įrodytai aplinkybei, kad pastatus ginčo žemėje G. A. nuosavybės teise įsigijo 1992 m. spalio 22 d., akivaizdu, kad Taisyklėse nurodytų dokumentų jis negalėjo pateikti nei 1992 m. balandžio 13 d. (kai teikė prašymą pirkti ginčo žemę), nei 1992 m. rugsėjo 18 d. (kai sumokėjo už ginčo žemę nurodytą kainą). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nesant išvardintų dokumentų, žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas nuo G. A. supažindinimo su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo–pardavimo sutarties projektu negalėjo teikti dokumentų miesto (rajono) valdybai, o jei ir būtų pateikusi, ši nebūtų galėjusi patvirtinti savo potvarkiu leidimo įsigyti G. A. ginčo žemę. Taigi, šiuo atveju priešingai apelianto teiginiams, nesant priimto Kauno rajono valdybos potvarkio dėl žemės sklypo pardavimo G. A., atsakovei neatsirado pareiga kviesti G. A. pas notarą pasirašyti sutartį. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į paties G. A. 1994 m. gegužės 18 d. ir 2005 m. lapkričio 22 d. žemėtvarkos tarnybai teiktus prašymus. Iš 2005 m. prašymo matyti, kad juo G. A. siekė įsigyti žemės sklypą už vienkartines išmokas. Taigi iš to galima suprasti, jog G. A. dar 2005 metais žinojo ir pripažino, jog nėra tinkamai susitvarkęs (pateikęs) reikiamų ginčo žemės įsigijimui dokumentų, kadangi priešingu atveju neturėtų siekio įsigyti žemės.
24. Kita svarbi aplinkybė yra tai, kad šiuo atveju ieškinio tenkinimas sukeltų teisiškai ydingą situaciją, kadangi fiziškai šuo metu nėra tiek laisvos žemės, kiek ieškovas siekia įgyti, nes dalis ginčo žemės sklypo nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims. Ieškovas prašo pripažinti, kad pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta dėl 0,6853 ha žemės sklypo, pripažinus sutartį galiojančia, likusią laisvą žemę (0,46 ha), pripažinti G. A. nuosavybe pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.
25. Pabrėžtina, kad šiuo atveju apeliacinio skundo netenkinimas nepažeidžia ieškovo teisės įsigyti žemės sklypą pastatams naudotis, kadangi šiuo metu kitos paskirties žemės sklypų privatizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir šiuo nutarimu patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, kurio 2.6. papunktyje nustatyta, kad asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, sudarant tokią sutartį įskaitomos už žemės sklypą sumokėtos įmokos, jeigu kartu su nuosavybės teise į statinį ar įrenginį jų perleidėjas perleido ir teisę įskaityti už žemės sklypą sumokėtas įmokas.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis įrodymų vertinimo principais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, kas sąlygojo neteisingų išvadų ir nepagrįsto sprendimo priėmimą (CPK 176–179 straipsniai, 185 straipsnis, 189 straipsnis). Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apelianto pateiktų teisinių argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
27. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
Dėl bylos procesinės baigties.
28. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantui neatlyginamos (CPK 93straipsnis).
30. Valstybės patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu, sudaro 39,44 Eur sumą, kuri priteistina iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo J. A., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 39,44 Eur (trisdešimt devynių eurų 44 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjimą patvirtinantį įrodymą pateikti pirmosios instancijos teismui.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.