Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Avona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-823-619/2011 pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Avona“, uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Nikvita“ dėl žalos atlyginimo. Tretieji asmenys byloje I. L., A. Š., S. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas nepagrįstai manė, jog neturtiniai apdraustojo interesai nėra draudimo sutarties objektu, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovui iš draudiko neturtinės žalos atlyginimą. UAB DK „PZU Lietuva“ įvykį buvo pripažinusi draudiminiu bei nutarusi išmokėti 19 500 Lt (7 900 Lt draudimo bendrovė išmokėjo). Teisiškai nėra svarbu, kokią nukentėjusiojo reikalavimo dalį dengia draudiminė išmoka, kadangi ji privalo būti išmokėta nepaisant ginčo tarp šalių. Draudimo taisyklių 8.1. punktas nėra sąlyga, panaikinanti draudimo bendrovės prievolę išmokėti likusią 11 600 Lt sumą. Draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe draudžiamas pats nelaimingo atsitikimo faktas, nepaisant ar nukentėjusysis reiškia draudėjui materialinį reikalavimą, ar ne. UAB DK „PZU Lietuva“ likusiosios išmokos dalies neišmokėjo todėl, kad nukentėjusysis neinformavo apie pratęstą nedarbingumo lygį (Taisyklių 18.5. ir 18.5.l p.). UAB DK „PZU Lietuva“ ginčo metu sužinojus apie nukentėjusio asmens sveikatos būklę, ji privalo išmokėti likusiąją dalį, tačiau neišmokėjus teismas gali išspręsti likusios draudimo dalies priteisimą tiesiogiai ieškovui. Draudėjui prašant priteisti subsidiariai 11 600 Lt iš UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Avona“, teismas netinkamai rėmėsi draudimo taisyklių nuostata, konstatuodamas, kad išmokos dalis negali dengti neturtinio reikalavimo. Kokią reikalavimo dalį (turtinę ar neturtinę) dengia draudimo išmoka, yra draudėjo pasirinkimas. Teismas nepasisakė dėl UAB DK „PZU Lietuva“ prievolės UAB „Avona“, nors konstatuotina, jog UAB DK „PZU Lietuva“ privalo išmokėti draudėjui 11 600 Lt, kadangi įvykis pripažintas draudiminiu. Draudimo taisyklių 8.1. punktas liudija, jog 11 600 Lt suma draudimas turi patenkinti draudėjo nuostolius, kurie susiję su nelaimingu atsitikimu darbe. Ieškinio patenkinimas iš dalies ir yra atsakovo turtiniai nuostoliai. Priteista neturtinė žala mažintina atsižvelgiant į aplinkybes, kurias nurodė atsakovas teisme ir dėl kurių teismas nepasisakė, t. y. teisiškai reikšmingi paties nukentėjusiojo veiksmai. S. V. įrašuose apie sveikatos būklę nurodyta, kad 2005 m. birželio 9 d. jam konstatuota diagnozė - Myopia, ir tai, kad jis gali dirbti tik „0“ cikle. Apie tai ieškovas nepranešė darbdaviui sudarant darbo sutartį, o atsakovas neturėjo ir negalėjo žinoti apie specialias darbo sąlygas ieškovui. Tokiu būdu darbdavys negalėjo ieškovui sudaryti saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų: ieškovas krito iš 1,7 m aukščio laiptinės aikštelės, nors galėjo dirbti tik ant žemės. Ieškovas elgėsi neatsargiai žinodamas jam taikytinus apribojimus. Jis nesugebėjo paaiškinti, dėl ko jam buvo leista dirbti tik nulinėje altitudėje, tačiau manytina, kad jis, norėdamas gauti darbą, šią aplinkybę nuslėpė nuo darbdavio. Ieškovui atsisakius reikalavimo priteisti turtinę žalą, į neturtinės žalos atlyginimą teismas turėjo įskaityti 5 000 Lt, kuriuos ieškovui sumokėjo I. L.. Ieškovo patirti sužalojimai neatėmė galimybės jam laisvai judėti ir gyventi visavertį gyvenimą, jam skiriama tik terminuota neįgalumo grupė, o sveikata gerėja. Ieškovas nurodė, kad nepamena, kiek kartų per metus jis lankėsi pas gydytojus, kad lankymasis itin retas. Ieškovas nevartoja specialių medikamentų, išskyrus vitaminus, maisto papildus, vaistus nuo galvos skausmo, ką naudoja kiekvienas, jam netaikomas specialus gydymas. Ieškovui nereikalinga būtinoji slauga, jis neturi specialiųjų poreikių, dėl ko jis galėtų baimintis dėl savo ir šeimos ateities. Teismas neįvertino UAB „Avona“ elgesio įvykus draudiminiam įvykiui: ji padėjo S. V. spręsti materialines problemas, skyrė vienkartinę materialinę pašalpą, kreipėsi į draudimo kompaniją dėl draudimo išmokos išmokėjimo, UAB „Avona“ darbuotojai jį lankė ligoninėje, domėjosi jo sveikata. Šios aplinkybės patvirtina UAB „Avona“ susirūpinimą S. V. sveikatos sužalojimu bei paneigia jo tvirtinimus, kad darbdavys visai nerodo dėmesio nukentėjusiajam, vengia atsakomybės.Teismo neįvertinti faktai, turintys įtakos UAB „Avona“ atsakomybei CK 6.264 straipsnio pagrindu: A. Š. nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kadangi jo veiksmuose nenustatyta nusikaltimo sudėtis, be to, jis įvykio metu nebuvo atsakingas už kaltininko I. L. veiksmus. Tą patvirtina 2006 m. vasario 27 d. sutartis tarp UAB „Avona“ ir UAB „Nikvita“, kurioje nurodyta, kad UAB „Avona” įsipareigoja skirti asmenį, atsakingą už krano darbą (2.2.1 p.), o krano darbo laikas žymimas krano darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, kurį kiekvieną dieną pasirašo darbų vadovas. UAB „Avona“ krano darbo laiko apskaitos žiniaraštyje fiksuotos 2 krano darbo valandos, kurios prasidėjo 14.30 val., todėl UAB „Avona“ darbų vadovas nuo 16 val. 30 min. tapo nebe atsakingas už UAB „Nikvita“ darbuotojo veiksmus, nes 16 val. 30 min. pasibaigė jo darbo laikas UAB „Avona“ statybos darbų aikštelėje ir jis turėjo pasišalinti. Ši aplinkybė svarbi teismui nustatant UAB „Avona“ ir UAB „Nikvita“ atsakomybės formą. Nelaimingo atsitikimo priežastis - netinkamas krano eksploatavimas: pažeistos Kėlimo kranų saugaus naudojimo taisyklės bei UAB „Nikvita“ patvirtintos automobilinio krano operatoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos. Atsakovas rėmėsi Aukščiausiojo Teismo suformuota nuostata, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. Teismas neteisingai taikė CK 6.279 straipsnio l dalį, kadangi UAB „Nikvita“ darbuotojo kaltė akivaizdi.Teismas neteisingai nustatė, kad UAB „Nikvita“ darbuotojo I. L. veiksmai bei UAB „Avona“ darbuotojo A. Š. veiksmai vienodai neteisėti, todėl atsakovų atsakomybė solidari. A. Š. administracinė atsakomybė ir I. L. baudžiamoji atsakomybė suponuoja išvadą, kad neteisėti veiksmai yra skirtingo pobūdžio ir sunkumo. I. L. veiksmai buvo tiesioginė priežastis žalai atsirasti, o UAB „Avona“ darbuotojo A. Š. tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, todėl teismas neteisingai konstatavo, jog nėra pagrindo taikyti UAB „Avona“ ne didesnę kaip 15 procentų atsakomybę, o UAB „Nikvita“ - 85 procentų. UAB „Nikvita“ tiesiogiai atsakinga už jos darbuotojo padarytą žalą pažeidžiant Kėlimo kranų saugaus naudojimo taisykles bei UAB „Nikvita“ patvirtintas automobilinio krano operatoriaus saugos ir sveikatos instrukcijas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar apeliacine tvarka skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškovas pareiškė reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą. Apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo pateikė atsakovas UAB „Avona“. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

2006 m. rugpjūčio 30 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 01 konstatuotos nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybės bei nurodyta, kad 2006 m. rugpjūčio 10 d. Kinologijos centro bendrabučio statybos objekte Mickūnuose, Vilniaus rajone, buvo vykdomi statybos darbai – betonuojama laiptų aikštelė. Betono skiedinys su inventorine metaline dėže buvo paduodamas autokranu KS-4572 į darbo vieta. Inventorinė dėžė su skiediniu buvo pastatyta ant pirmo aukšto perdangos. Kranu dirbo UAB „Nikvita“ automobilinio krano mašinistas I. L.. UAB „Avona“ statybos darbų vadovas A. Š. buvo paskirtas atsakingu už saugų krovinių perkėlimą kranais bei atsakingu už darbų saugą ir sveikatą darbo vietoje. Autotransportui atvežus kitas statybines medžiagas, kranistas I. L. jas iškrovė pakeitęs krano padėtį. Apie 16 val. 45 min. reikėjo nuimti betono dėžę nuo pirmo aukšto perdangos žemyn. Dėžėje buvo betono likutis apie 450 kg svorio su dėže. Kranistas pasuko strėlę dėžės nukėlimui. Darbininkas, kuris neturėjo stropuotojo pažymėjimo, užkabino stropus, o kranistas kėlė dėžę su skiediniu, krano kabliui esant ne krovinio centre. Dėl to metalinė dėžė besisukdama kliudė betonuotoją S. V., kuris nukrito nuo 1,7 m aukščio laiptų aikštelės žemyn ant žvyruoto pagrindo pirmame aukšte ir patyrė sunkią traumą. Akte nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo pagrindine priežastimi buvo netinkamas krano KS-4572 eksploatavimas ir darbo organizavimas. Tuo buvo pažeisti Kėlimo kranų saugos naudojimo taisyklių DT-8-00 punktai 86, 87, 117.10, 117.8 bei automobilinio krano operatoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos, patvirtintos UAB „Nikvita“ 2006 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 2, punktas 34.4 (1 t., 5-8 b. l.). Nukentėjusiajam S. V. buvo diagnozuotas galvos smegenų sumušimas, kaukolės lūžimai, nugaros sumušimas (1 t., 72 b. l.). Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2006 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvada Nr. G4855/06 (01) konstatuota, jog S. V. padaryti odos nubrozdinimai nugaroje, dešinėje rankoje, galvoje, kaktikaulio lūžis su kaukolės pamato kaulų lūžiu priekinėje ir kairės vidurinės duobių srityje, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo, kairės smilkininės skilties srityje, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo, kairės smilkininės skilties srityje, veikiant kietais bukais daiktais, galimai nurodytu laiku ir būdu. Sužalojimai visumoje vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl kaukolės pamato kaulų lūžio (prie bylos prijungtos ikiteisminio tyrimo medžiagos 77 lapas). Dėl nurodytų aplinkybių iš esmės nekyla ginčas, jas patvirtina ir kita bylos medžiaga.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė UAB „Avona“ ir UAB „Nikvita“ atsakomybės taikymo sąlygas. Minėtame Nelaimingo atsitikimo darbe akte konstatuoti darbo saugos pažeidimai, kuriuos padarė UAB „Avona“ ir UAB „Nikvita“ darbuotojai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad teismo liko neįvertinti faktai, turintys įtakos UAB „Avona“ atsakomybei CK 6.264 straipsnio pagrindu. Taikant samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmais padarytą žalą, be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), reikia nustatyti ir papildomas sąlygas: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalys). Kaip matyti iš bylos duomenų UAB „Nikvita“ (vykdytojas) ir UAB „Avona“ (užsakovas) 2006 m. vasario 27 d. sudarė sutartį Nr. 2006/25, kuria užsakovas užsakė, o vykdytojas suteikė kėlimo mechanizmų (kranų) ir krano mašinisto darbo paslaugas (1.1. p.). Užsakovas įsipareigojo atsakingu už krano darbą skirti atestatą turinti darbų vadovą (2.2.1 p.). UAB „Avona“ statybos vadovu buvo paskirtas A. Š. (1 t., 77 b. l.). Jis buvo paskirtas atsakingu už darbuotojų saugą ir sveikatą darbo vietoje – visuose jo vadovaujamuose ir statomuose objektuose – statybvietėse, už saugų darbą kranais ir keliamaisiais įrengimais visuose jo vadovaujamuose ir statomuose objektuose – statybvietėse (1 t., 80 b. l.). Nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodyta, kad viena iš pagrindinių nelaimingo atsitikimo priežasčių yra būtent darbo organizavimas. A. Š. taikyta administracinė atsakomybė už darbų saugos ir sveikatos darbe norminių teisės aktų pažeidimus (1 t., 135 b. l.), todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog A. Š. įvykio metu nebuvo atsakingas už autokrano mašinisto I. L. veiksmus. A. Š. atsakomybė bei kaltė yra vertintina būtent civilinės atsakomybės prasme, todėl ta aplinkybė, kad jo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, nepaneigia nustatytos jo kaltės civilinės atsakomybės prasme. Teigti, jog UAB „Avona“ darbų vadovas A. Š. nelaimingo įvykio metu jau nebuvo atsakingas už UAB „Nikvita“ darbuotojo veiksmus, nėra pagrindo, nes visu darbo metu turėjo būti užtikrintas darbo organizavimas bei sauga, o kito subjekto, kuris atliktų šias funkcijas, nelaimingo įvykio metu nenustatyta.

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad žala kilo tiek dėl UAB „Avona“, tiek dėl UAB „Nikvita“ darbuotojų veiksmų – netinkamo krano eksploatavimo ir darbo organizavimo, todėl UAB „Avona“ ir UAB „Nikvita“ taikytina solidari atsakomybė. Tokią išvadą patvirtina 2006 m. rugpjūčio 30 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kuriame nurodyta, jog nelaimingo atsitikimo pagrindine priežastimi buvo netinkamas krano KS-4572 eksploatavimas ir darbo organizavimas (pažeisti Kėlimo kranų saugos naudojimo taisyklių DT-8-00 punktai 86, 87, 117.10, 117.8 bei automobilinio krano operatoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos, patvirtintos UAB „Nikvita“ 2006 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 2, punktas 34.4). Taigi nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog UAB „Nikvita“ darbuotojo I. L. veiksmai bei UAB „Avona“ darbuotojo A. Š. veiksmai vienodai neteisėti, o atsakovų atsakomybė solidari. Priešingos išvados neleidžia daryti tai, jog A. Š. pritaikyta administracinė atsakomybė (1 t., 135 b. l.), o I. L. buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (1 t., 43-45 b. l.), tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes I. L. susitaikė su nukentėjusiuoju S. V.. Abiejų minėtų subjektų atsakomybės klausimas spręstinas šioje civilinėje byloje, o ne atskirų fizinių asmenų atžvilgiu iškeltų baudžiamosios ir administracinės bylų pagrindu. Šiuo atveju nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad UAB „Avona“ taikytina ne didesnė kaip 15 procentų atsakomybė, o UAB „Nikvita“ - 85 procentų atsakomybė, nes tiek UAB „Avona“, tiek UAB „Nikvita“ darbuotojų veiksmai lėmė žalos atsiradimą, o tarp šių veiksmų egzistuoja tarpusavio priežastinis ryšys. Skundo argumentai, kad I. L. veiksmai buvo tiesioginė priežastis žalai atsirasti, o UAB „Avona“ darbuotojo A. Š. – tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, nagrinėjamoje situacijoje nesudaro pagrindo taikyti dalinės atsakomybės. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CK 6.279 straipsnio l dalį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju neturtiniai apdraustojo UAB „Avona“ interesai nėra draudimo sutarties objektu, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovui iš draudimo kompanijos neturtinės žalos atlyginimą. Iš UAB „Avona“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo liudijimo NAG Nr.100464 matyti, jog buvo nustatytas 24 h per parą draudimo apsaugos galiojimas; apdraudžiamos rizikos (mirtis – 100 000 Lt; invalidumas – 30 000 Lt, traumos – 10 000 Lt). Šio draudimo liudijimo sudėtinė dalis yra Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklės Nr. 009 (1 t., 126 b. l.). Jų 1.14, 8.1 punktai numatė, jog draudimo objektas – turtinis interesas, susijęs su apdraustojo mirtimi ir/arba kūno sužalojimu (trauma) dėl nelaimingo atsitikimo (2 t., 183-198 b. l.). Pažymėtina, kad Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis yra sveikatos draudimo sutarčių porūšis. Pagal draudimo išmokos pobūdį, draudimo sutartys skirstomos į nuostolių draudimo ir sumų draudimo sutartis. Nuostolių draudimo sutartimi draudžiamas turtinis interesas, kuris gali būti objektyviai įvertintas pinigais ir vadinamas draudimo interesu. Tokia sutartimi apdrausti turtiniai interesai pagal draudimo sutarčių teisėje pripažįstamą kompensacijos principą lemia maksimalų draudimo išmokos dydį. Sumų draudimo atveju egzistuoja turtinis interesas, nevertinamas pinigais, todėl įvykus draudžiamajam įvykiui patirti nuostoliai nevertinami, o išmokama draudimo išmoka, kuri yra lygi draudimo sumai arba jos daliai. Šios draudimo išmokos paskirtis yra aprūpinti naudos gavėją (apdraustąjį) pinigine parama draudžiamojo įvykio atveju.

Kaip matyti iš nurodyto draudimo liudijimo, nagrinėjamu atveju buvo apdrausti tik turtiniai interesai, susiję su mirtimi, invalidumu, traumomis, kurie yra draudimo objektas. Draudikui, šiuo atveju UAB DK „PZU Lietuva“, prievolė atlyginti neturtinę žalą kiltų tik tuo atveju, jeigu tokia prievolė būtų nustatyta draudimo sutartimi, t. y. tik tuo atveju, jeigu prievolė atlyginti neturtinę žalą yra draudimo objektas pagal draudimo sutarti. Šiuo atveju neturtiniai interesai apdrausti nebuvo. Tokias aplinkybes patvirtina ir aukščiau nurodytų Draudimo taisyklių nuostatos, kuriose detaliai nustatyta išmokų apskaičiavimo tvarka, kai turtinis interesas, susijęs su apdraustojo mirtimi ir/arba kūno sužalojimu (trauma) dėl nelaimingo atsitikimo, yra pažeidžiamas. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai manė, jog neturtiniai apdraustojo interesai nėra draudimo sutarties objektu, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovui iš draudiko neturtinės žalos atlyginimą. UAB DK „PZU Lietuva“ aptariamą nelaimingą įvykį buvo pripažinusi draudiminiu bei nutarusi išmokėti tam tikrą draudimo išmoką (jau išmokėjo dalį sumos), kuri pagal sudarytą Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, sietina būtent su turtinio intereso, susijusio su apdraustojo mirtimi ir/arba kūno sužalojimu (trauma) dėl nelaimingo atsitikimo, apsauga. Tokia išmoka mokama pagal nustatytą draudimo objektą, todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog teisiškai nėra svarbu, kokią nukentėjusiojo reikalavimo dalį dengia draudiminė išmoka.

Nagrinėjamoje byloje ieškovo S. V. pareikštas reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, jog draudikas šiuo atveju nėra atsakingas už neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, teisinės reikšmės ginčui dėl neturtinės žalos priteisimo neturi apelianto teiginiai, kad Draudimo taisyklių 8.1. punktas nėra sąlyga, panaikinanti draudimo bendrovės prievolę išmokėti likusią 11 600 Lt sumą, kad UAB DK „PZU Lietuva“ teisminio ginčo metu sužinojusi apie nukentėjusio asmens sveikatos būklę privalo išmokėti likusiąją dalį ir pan., todėl dėl šių teiginių teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Vertinant Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų liudijimo nuostatas negalima sutikti su apelianto skundo teiginiais, kad teismas netinkamai rėmėsi Draudimo taisyklių nuostata, konstatuodamas, jog išmokos dalis negali dengti neturtinio reikalavimo. Byloje buvo pareikštas tik ieškovo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl negali būti sprendžiamas apeliaciniame skunde pareikštas reikalavimas priteisti subsidiariai 11 600 Lt draudimo išmoką iš UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Avona“, nes dėl turtinės žalos priteisimo šioje byloje nėra sprendžiama. Negalima sutikti su apeliantu, jog, kokią reikalavimo dalį (turtinę ar neturtinę) dengia draudimo išmoka, yra tik draudėjo pasirinkimas, nes tai sureglamentuota draudimo sutartimi, apibrėžiant draudimo objektą, be to, sudaryta draudimo sutartis turi jos šalims įstatymo galią ir jos sąlygų privalu laikytis.

Šioje byloje ieškovo reikalavimas priteisti neturtinę žalą pareikštas UAB „Avona“, UAB „Nikvita“ ir UAB DK „PZU Lietuva“. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad ieškovui atsisakius reikalavimo priteisti turtinę žalą, į neturtinės žalos atlyginimą teismas turėjo įskaityti 5 000 Lt, kuriuos ieškovui sumokėjo I. L..

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Ši norma blanketinė, nes nukreipia į CK, kurio 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikalstamų veiksmų, asmens sveikatai arba dėl asmens gyvybės atėmimo. Neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jo padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, nes, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus.

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu – 70 000 Lt suma. Priteisiant tokį neturtinės žalos dydį buvo įvertinta tai, kad pažeista ieškovo sveikata, kaip viena iš svarbiausių vertybių, kad ieškovui nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymo mastas, kad konstatuotas nedarbingumo laipsnis yra 60 procentų (1 t., 9 b. l.), įvertintas patirto fizinio skausmo mastas ir pasekmės, taikyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis dar turi būti sumažintas atsižvelgiant ir į paties nukentėjusiojo veiksmus, kad pats ieškovas elgėsi neatsargiai, žinodamas jam taikytinus apribojimus. Nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodyta, kad S. V. sveikatos būklė atitiko įvykio metu atliekamą darbą (1 t., 5-8 b. l.). Kadangi nelaimingo atsitikimo priežastimi buvo netinkamas krano KS-4572 eksploatavimas ir darbo organizavimas, o nėra nustatyta, jog dėl įvykio kaltas ir pats nukentėjusysis, įrašai apie jo sveikatos būklę (1 t., 92 b. l.) nesudaro pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo nustatyto protingo neturtinės žalos dydžio.

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turi būti įvertinta visuma kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių asmens vertybių – asmens sveikatos ir gyvybės – gynimo atveju pabrėžiama, kad esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo padariniai ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui, dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012). Sveikata yra viena iš svarbiausių neturtinių vertybių ir pakenkimas jai lemia didesnį priteistinos neturtinės žalos dydį negu pažeidus kitus teisinius gėrius, pavyzdžiui, asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju S. V. patirti sužalojimai vertintini sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl pamato kaulų lūžio (ikiteisminio tyrimo medžiagos 77 lapas), o jam iki 2011 m. vasario 1 d. nustatytas 40 procentų darbingumas (1 t., 9 b. l.). Ieškovo patirtų sužalojimų pobūdis labai sunkus, dėl jų ieškovas neteko 60 procentų darbingumo, negali dirbti norimo darbo, priverstas riboti fizinį krūvį, patyrė stiprią emocinę depresiją ir dvasinį sukrėtimą, iš esmės apribotos jo galimybės įsidarbinti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apelianto nurodomos aplinkybės, kad ieškovo patirti sužalojimai neatėmė galimybės jam laisvai judėti ir gyventi visavertį gyvenimą, kad jam skiriama tik terminuota neįgalumo grupė, kad ieškovas nevartoja specialių medikamentų, išskyrus vitaminus, maisto papildus, kad jam nereikalinga būtinoji slauga, jis neturi specialiųjų poreikių, dėl ko galėtų baimintis dėl savo ir šeimos ateities ir pan., nesudaro pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį. Pažymėtina, kad S. V. sužalota galva, sutriko regėjimas, o įvykio pasekmės atsilieps visam laikui. Nors apelianto nurodytos aplinkybės apie susirūpinimą savo darbuotoju S. V. atitinka rūpestingo darbdavio elgesio kriterijų, tačiau tai taip pat nesudaro pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą protingą neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu šios konkrečios bylos aplinkybių pagrindu, atkreipia dėmesį ir į tai, kad neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, o teismo nustatoma pinigine satisfakcija siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kitus neigiamus išgyvenimus.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir pritaikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.