- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-17
- Bylos Nr.
- 1A-171-255/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00038-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kristina Kakurinė, Regina Bertašienė, Dalia Kursevičienė
- Advokatai
- Vaidotas Rutavičius
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės M. B. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. B., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 36 straipsniu, tapusi nepavojinga, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. B. buvo kaltinama tuo, kad versliškai ėmėsi finansinės veiklos neturėdama licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji reikalinga: laikotarpiu nuo 2004-07-05 iki 2013-08-20 savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat sūnui R. B. nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), ir kitose Klaipėdos mieste esančiose vietose, tai yra Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdama leidimo verstis finansine veikla, neįregistravusi individualios veiklos, t. y. pažeisdama 2002-07-02 Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 35 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2003-01-01), kur nurodyta, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“, 2002-09-10 Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 3 straipsnio 1, 3 dalis (2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1872 redakcija), kur nurodyta, kad skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų ir kad teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama, 2010-12-23 Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI- 1253 22 straipsnio 1 dalį (2011-11-17 Nr. XI-1684 redakcija), kur nurodyta, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai Tarnyba priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys, siekdama ekonominės naudos, neteisėtai, versliškai teikė fiziniams asmenims paskolas. Ji pagal sudarytas rašytines sutartis, kuriose neišskirtas palūkanų mokėjimas, tačiau nurodoma skolinama suma kartu su iš anksto apskaičiuotomis palūkanomis, taip pat pagal vekselius ir žodines sutartis įvairiomis sumomis nuo 5 300 Lt (1 534,99 Eur) iki 250 000 Lt (72 405 Eur) suteikė ne mažiau kaip 21 paskolą iš viso už 964 330 Lt (274 364,32 Eur) ne mažiau nei 15 fizinių asmenų, taip tyčia sistemingai versliškai vertėsi neteisėta draudžiama individualia daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansine veikla, o būtent: 2004-07-05 R. J. (S.) paskolino 16 350 Lt (4 735,29 Eur); 2004-08-18 R. J. paskolino 18 000 Lt (5 212,16 Eur); 2005-09-29 A. D. paskolino 40 000 Lt (5 792,40 Eur); 2006-01-18 R. J. paskolino 250 000 Lt (72 405 Eur); 2006-02-03 V. V. paskolino 5 300 Lt (1 534,99 Eur); 2007-04-05 L. T. paskolino 13 000 Lt (3 765,06 Eur); 2007 m. balandžio mėn., tiksli data nenustatyta, D. P. (buvusiai B.) paskolino 123 000 Lt (35 623,26 Eur); 2007-04-07 V. N. paskolino 8 000 Lt (2 316,96 Eur); 2007-06-07 P. K. paskolino 25 000 Lt (7 240, 50 Eur); 2007-07-12 pagal sutartį A. U. paskolino 40 000 Lt (11 584,80 Eur); 2007-08-17 pagal sutartį R. T. paskolino 40 000 Lt (11 584,40 Eur); 2007 m., tikslus laikas nenustatytas, M. V. paskolino 121 000 Lt (35 912,88 Eur); 2007-11-13 A. D. paskolino 50 000 Lt (14 481 Eur); 2008-01-30 M. K. paskolino 25 000 Lt (7 240,50 Eur); 2009-02-10 B. Š. paskolino 28 000 Lt (8 109,36 Eur); 2009-03-02 A. B. paskolino 30 000 Lt (8 688,60 Eur); 2010-03-17 A. B. paskolino 40 000 Lt (11 584,80 Eur); 2010-11-03 B. Š. paskolino 10 000 Lt (2 896,20 Eur); 2010-11-18 A. B. paskolino 25 000 Lt (7 240,50 Eur); 2013-08-20 A. P. paskolino 56 680 Lt (16 415,66 Eur). Tokiu būdu M. B. neteisėtai, neturėdama leidimo, versliškai vykdė finansinę veiklą teikdama fiziniams asmenims paskolas ir gavo iš šios veiklos nenustatytą pajamų dydį.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės M. B. gynėjas advokatas V. R. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. birželio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti M. B. išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog M. B. buvo kaltinama pagal BK 202 straipsnio 1 dalį „tuo, kad ji versliškai ėmėsi finansinės veiklos neturėdama licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji reikalinga“. Nurodoma, jog patraukti asmenį atsakomybėn už tokį nusikaltimą būtina nustatyti abu elementus – versliškumą ir licencijos neturėjimą, jei ji tam asmeniui ir tai veiklai yra privaloma. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas ją nuteisė ne tik dėl to, kad ji ėmėsi versliškai veiklos be licencijos, bet ir dėl to, kad ji versliškai ėmėsi veiklos neįregistravusi individualios veiklos, t. y. teismas ją pripažino kalta dėl to, dėl ko ji nebuvo kaltinama. Nurodoma, jog M. B. nebuvo informuota iš anksto, kad ji gali būti nuteista dėl ėmimosi versliškai veiklos neįregistravusi individualios veiklos. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo pradžioje gynėjas prašė grąžinti bylą prokurorui, nes kaltinimas nebuvo aiškus, ir nors teismas tokio prašymo netenkino, bet prokurorei suteikė teisę patikslinti kaltinimą, tai ji ir padarė, tačiau ir patikslinus kaltinimą M. B. nebuvo kaltinama ėmusis versliškai veiklos neįregistravusi individualios veiklos. Apelianto manymu, tai reiškia, kad teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimą ir išėjo iš kaltinimo ribų, t. y. M. B. nuteisė dėl to, kuo ji net nebuvo kaltinama. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 1 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad minėto įstatymo nuostatos taikomos tik juridiniams asmenims, o M. B. yra fizinis asmuo, todėl jai vykdant finansinę veiklą, jei ji tokią būtų vykdžiusi, nėra keliamas reikalavimas dėl licencijos turėjimo. B. buvo kaltinama tik dėl to, jog versliškai ėmėsi veiklos neturėdama licencijos. Apelianto nuomone, kadangi M. B. licencija neprivaloma, nes ji ne juridinis asmuo, tai nėra vieno iš sudėtinių jai inkriminuoto nusikaltimo elementų, o tai reiškia, kad nėra nusikaltimo sudėties, todėl ji turėjo būti išteisinta.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, jog draudimas asmenims verstis kreditų veikla įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 1 d., o po šios datos M. B. pripažinta kalta tik dėl vieno epizodo. Apelianto manymu, pavienis atvejis negali būti laikomas versliškumu. Nurodoma, jog M. B. visą laiką gaudavo nemažą pensiją, užsiiminėjo patalpų nuoma, iš to irgi gaudavo pajamų, todėl pinigų skolinimas nebuvo jos pagrindinė ir/ar reikšminga veikla. Be to, nurodoma, jog iš pinigų skolinimo ji negaudavo jokių pajamų. Apeliaciniame skunde pažymima, jog M. B. nė karto neprisiteisė ir negavo nei pelno palūkanų, nei kompensuojamųjų palūkanų, o tik procesines palūkanas. Nurodoma, jog pajamomis laikomos tik pelno palūkanos, o kompensuojamosios ir procesinės palūkanos yra laikomos įstatymo nustatyta kompensacija, todėl jų gavimas negali sudaryti versliškumo sudėties.
2.3. Apeliantas skunde nurodo, jog šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad visų epizodų, dėl kurių M. B. buvo nuteista, atvejais, išskyrus V. V., L. T., B. Š. ir M. V., buvo priimti teismų sprendimai, kurie yra įsiteisėję ir juose nustatyta, kad dėl pelno palūkanų nebuvo susitarta, jos nepriteistos, nors byloje tie asmenys ir teigė priešingai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis įsiteisėjusiais teismų sprendimais, o ne skolininkų, kurie apklausti kaip liudytojai, parodymais, tačiau pasielgė priešingai. Nurodoma, jog A. P. buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas, kuris yra nenuginčytas ir galiojantis, jame nėra nustatytos pelno palūkanos, todėl teismas privalėjo vadovautis jame nustatytomis aplinkybėmis, o ne skolininko ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apelianto nuomone, B. Š. parodymais kaip patikimais taip pat negalima vadovautis, nes dėl jos epizodo taip pat buvo priimtas teismo sprendimas, kuriame nustatyta, kad nebuvo pelno palūkanų, o teisme ji aiškino priešingai, tai leidžia pagrįstai abejoti ir jos parodymais. Taip pat nurodoma, jog V. V. teisme patvirtino, kad kiek pasiskolino, tiek ir grąžino, pelno palūkanų nemokėjo, o mokėjo sutartus delspinigius, kurie nelaikomi pajamomis, nes yra netesybos. Pažymima, jog M. V. tiesiogiai pats palūkanų M. B. irgi nemokėjo, o davė pinigus savo mamai, kad ji juos perduotų M. B. sūnui A., kuris būtų turėjęs juos perduoti M. B.. Tačiau pažymima, jog nei M. V. mama, nei M. B. sūnus A. nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu apklausti nebuvo, todėl pinigų perdavimo M. B. faktas nebuvo patvirtintas. Apelianto tvirtinimu, tik vienu atveju liudytoja L. T. patvirtino apie pelno palūkanų mokėjimą, tačiau to nepakanka versliškumui konstatuoti, nes versliškumui paprastai reikia ne mažiau kaip trijų tokių atvejų. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tuo vieninteliu atveju, kai liudytoja L. T. patvirtino pelno palūkanų susitarimo faktą, M. B. savo paslaugų nereklamavo, laikraščiuose skelbimų nedėjo, liudytoja L. T. susirado ją pati. Apeliaciniame skunde pažymima, jog visi liudytojai patvirtino, kad pagal skelbimus dėl pinigų skolinimo jie kreipdavosi į nekilnojamo turto agentūrą, kuri už supažindinimą su M. B. imdavo atlygį, o pačią M. B. nurodydavo kaip asmenį, turintį pinigų paskolinti. Pažymima, jog M. B. nekilnojamojo turto agentūros jos reklamuoti neprašė. Taip pat apeliantas nurodo, jog liudytoja L. T. nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu negalėjo patvirtinti, kiek palūkanų mokėjo, tik nurodė kelis kartus po 200–300 Lt, o tai nerodo didesnio neteisėtos ekonominės veiklos masto, todėl šios aplinkybės akivaizdžiai paneigia versliškumo buvimą.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdyje atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
7. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl M. B. kaltės. Vien tai, kad atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o M. B. kaltę dėl BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad M. B. padarė jai inkriminuotą veiką.
8. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką. Tokia tvarka apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. Taikant BK 202 straipsnio 1 dalį, nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas neteisėtai sudarė sandorius ir gavo pajamų, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos liečiamumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. kad tokia veikla pažeidžia nustatytą vertimosi ekonomine veikla tvarką ir prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174/2012). Pagal BK 202 straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, yra ne kartą nurodęs, kad šiuo atveju neteisėtumas sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai, 1) neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; 2) kai imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčių administratoriaus); 3) kai akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidimo) apibrėžtos veiklos ribos; 4) kai licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-58/2013; Nr. 2K-174/2012, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-490/2010, 2K-147/2010, 2K-388/2009). Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog M. B. pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta kalta dėl to, dėl ko nebuvo kaltinama, t. y. kad ji versliškai ėmėsi veiklos neįregistravusi individualios veiklos, kadangi pagal paminėtą kasacinio teismo praktiką, individualios veiklos vykdymas jos neįregistravus laikomas vienu iš neteisėtų ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdų pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.
9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.
10. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, pripažindamas M. B. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, padarymo, paisė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai įvertinus bylos įrodymus tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek kaip visumą, palyginus juos tarpusavyje ir susiejus į vientisą loginę grandinę, nė vienai įrodymų grupei nesuteikiant pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, ir taip teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę. Apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia M. B. kaltę. Skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo kitaip vertinti bylos įrodymus, daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir konstatuoja, jog reikšmingos M. B. kaltei ir jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, laikantis BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido apylinkės teismui priimti teisėtą, pagrįstą, motyvuotą ir įtikinamą apkaltinamąjį nuosprendį. Vien tai, kad apylinkės teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi M. B. gynėjas, savaime nereiškia, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, padarytos neteisingos išvados dėl M. B. kaltės ir jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos.
11. Nagrinėjamu atveju atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu savo kaltės nepripažino teigdama, jog pinigus skolino fiziniams asmenims, „iš geros širdies“, siekdama jiems padėti, palūkanų neskaičiuodavo, iš paskolintų pinigų jokių papildomų pajamų negavo. Apeliaciniame skunde atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės M. B. gynėjas iš esmės palaiko savo ginamosios poziciją bei ginčija pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad jo ginamoji M. B. pinigų skolinimo veikla užsiėmė versliškai. Tačiau kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visiškai pakanka išvadai, kad M. B. apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjas ir ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas analizavo M. B. atliktus veiksmus vadovaudamasis BK 202 straipsnio 1 dalimi, pateikė argumentus, kodėl M. B. veika negali būti kvalifikuojama kaip administracinės teisės pažeidimas.
12. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad pirmiausia už verslo tvarkos pažeidimus atsiranda administracinė atsakomybė, o baudžiamoji atsakomybė kyla tik nustačius papildomus, BK 202 str. numatytus požymius – veiklos versliškumą arba stambų mastą. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumo laipsnį, yra baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas ir tinkamas motyvavimas yra būtinas tokio pobūdžio bylose. M. B. inkriminuotų veiksmų padarymo metu galiojusio ANK 127 straipsnis numatė administracinę atsakomybę už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas). Tam, jog būtų galima M. B. vertimąsi finansine veikla pripažinti nusikaltimu, turi būti nustatytas bent vienas iš alternatyvių BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką atribojančių alternatyvių požymių – stambus mastas arba veiklos versliškumas. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad M. B. veika yra pagristai kvalifikuota pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nes joje nustatytas vienas iš alternatyvių požymių – versliškumas. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą versliškumo kriterijų nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-240-696/2015, 2K-262-697/2016). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su kitu stambaus masto – 500 MGL – kriterijumi. Tokį didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-515/2014). Pažymėtina, jog šioje baudžiamojoje byloje per gana ilgą laikotarpį – nuo 2004-07-05 iki 2013-08-20 – M. B. su ne mažiau kaip 15 fizinių asmenų pasirašė ne mažiau kaip 21 paskolos dokumentą įvairiomis sumomis, nuo 5 300 Lt (1 534,99 Eur) iki 250 000 Lt (72 405 Eur), iš viso už 964 330 Lt (274 364,32 Eur), o bylos įrodymais (išsamiais liudytojų parodymais, rašytinėmis paskolų sutartimis, asmenų rašytiniais paaiškinimais, M. B. banko sąskaitos apžiūros protokolu ir kitais raštiniais bylos įrodymais) nustatyta, jog M. B. pinigus skolindavo fiziniams asmenims pasirašant iš esmės paskolinius dokumentus, kadangi paprastai paskoliniuose dokumentuose buvo nurodoma ne realiai fiziniams asmenims paskolinta pinigų suma, o pinigų suma paskolos sutartyje ar vekselyje buvo nurodoma jau su iš anksto apskaičiuotomis palūkanomis. Pažymėtina ir tai, kad iš dalies liudytojų parodymų matyti, jog jie iki paskolos gavimo M. B. asmeniškai nepažinojo, o į ją kreipėsi radę skelbimus spaudoje ar internete per nekilnojamojo turto agentūras arba tik iš pažįstamų ar artimų žmonių girdėjo, kad M. B. skolina fiziniams asmenims pinigus už palūkanas, ir dėl to į ją kreipėsi dėl paskolos suteikimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje neabejotinai nustatyta, jog M. B., skolindama pinigus fiziniams asmenims, siekė finansinės naudos, ją gavo, ir tai buvo ne tik papildomas, bet ir nuolatinis jos pajamų šaltinis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog M. B. finansinės veiklos nuolatinis ir pastovus pobūdis, sistemingumas, asmenims skolinamų pinigų sumos rodo, kad šia veika M. B. užsiėmė versliškai.
13. Apeliaciniame skunde atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės M. B. gynėjas nurodo, jog šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad visų epizodų, dėl kurių M. B. buvo nuteista, atvejais, išskyrus V. V., L. T., B. Š. ir M. V., buvo priimti teismų sprendimai, kurie yra įsiteisėję, ir juose nustatyta, kad dėl pelno palūkanų nebuvo susitarta, jos nepriteistos, nors byloje tie asmenys ir teigė priešingai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis įsiteisėjusiais teismų sprendimais, o ne skolininkų, kurie apklausti kaip liudytojai, parodymais, tačiau pasielgė priešingai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, kadangi liudytojų R. S. (buvusios J.) (b. l. 162-163, t. 13), A. D. (b. l. 161-162, t. 14), D. P. (buvusios B.) (b. l. 163-164, t. 13, b. l. 103-104, t. 14), A. D. (b. l. 138-139, t. 14), ir A. B. (b. l. 164-165, t. 13) parodymai apie tai, kad jiems nepavykus M. B. grąžinti likusios skolos dalies, ji kreipdavosi į teismą, neįskaitydavo grąžintos sumos ir prisiteisdavo iš jų visą sumą bei palūkanas, tik patvirtina faktą, jog iš šios neteisėtos veiklos M. B. neabejotinai gaudavo finansinę naudą, o jos nepavykus gauti, siekdavo jos teisminiu keliu. Be to, atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog tik vieninteliu liudytojos L. T. atveju M. B. gavo finansinę naudą, t. y. buvo susitarusi su ja dėl pelno palūkanų mokėjimo, kadangi liudytojai V. N. (b. l. 137-138, t. 14), A. U. (b. l. 104, t. 14), M. V. (b. l. 14, t. 14), V. V. (b. l. 142, t. 14) bei P. K. (b. l. 141, t. 14) taip pat patvirtino, jog tarėsi su M. B. dėl palūkanų mokėjimo.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų, neginčijamai pagrindžiančių M. B. kaltę, padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, o byloje esantys įrodymai – tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, įvertinus pirmiau išdėstytus kasacinės instancijos teismo nutartyse formuojamus kriterijus dėl versliškumo kaip požymio, lemiančio didesnį vertimosi neteisėta ekonomine veikla pavojingumą, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti M. B. veiksmuose buvus visus BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentai dėl M. B. išteisinimo atmestini kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės M. B. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą atmesti.