- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-10
- Bylos Nr.
- 1A-355-197/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-03068-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Elena Vainienė, Laima Garnelienė (pran.)
- Nuteistasis
- A. M., M. B.
- Advokatai
- Tomas Leščinskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dviem) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistųjų A. M. ir M. B. solidariai priteista 30 Lt proceso išlaidų.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuotas automobilis „Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), su užvedimo rakteliu.
Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteistas M. B., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su M. B. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių muitinė vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, išvengiant muitinės kontrolės, o būtent:
A. M. su M. B., veikdami bendrininkų grupe kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2012 m. spalio 31 d., apie 23.15 val., (duomenys neskelbtini) prieigose, Pagėgių sav., Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – LR VRM) Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos saugomame pasienio ruože, per Nemuno upę, kurios farvateris atitinka Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iš Rusijos Federacijos teritorijos kranto į Lietuvos Respublikos teritorijos krantą, esantį (duomenys neskelbtini) prieigose, Pagėgių sav., neteisėtai, išvengiant muitinės kontrolės, dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims valtimi su pakabinamu varikliu atgabenus privalomus pateikti muitinei daiktus, tai yra 10 000 pakelių cigarečių „D. B.“ be banderolių, kurių bendra vertė 70 161 Lt, tai yra viršija 250 MGL dydžio sumą, sudarančią 32 500 Lt. A. M., veikdamas kartu su M. B., būdami kontrabandos gabenimo vietoje, prie Nemuno upės, (duomenys neskelbtini) prieigose, Pagėgių sav., perėmė minėtas kontrabandines cigaretes iš jas atgabenusių ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, sukrovė į specialiai kontrabandinėms cigaretėms gabenti paruoštą lengvąjį automobilį ,,Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), ir šiuo automobiliu, vairuojant A. M., kontrabandines cigaretes gabeno į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, kol 2012 m. spalio 31 d., apie 23.45 val., (duomenys neskelbtini) buvo sustabdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių rinktinės pareigūnų.
Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes jis nepagrįstas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalis) ir privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), tačiau tai nebuvo padaryta. Tokie pažeidimai turi būti pripažinti esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Šalies argumentai
Nuteistasis teigia, kad nuosprendyje iš esmės tik perrašyti liudytojų parodymai bei specialistų išvados, tačiau neatlikta įrodymų analizė. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas remiasi LTEC pateikta 2013 m. kovo 18 d. specialisto išvada Nr. 11-3031(12) dėl rastų mikropluoštų automobilyje, tačiau visiškai nevertino jo nurodytos aplinkybės, jog minėtu automobiliu jis naudojosi anksčiau. Teisminio nagrinėjimo metu netirta ir nesiaiškinta, ar rasti mikropluoštai galėjo likti nuo jo ankstesnio naudojimosi automobiliu, ar jie atsirado tik panašiu kaip įvykis laiku. Neįvertino aplinkybės, jog nebuvo rasti viršutinių rūbų mikropluoštai (pvz., bliuzono) ant vairuotojo sėdynės, o ant rūbų nerasti sėdynės mikropluoštai. Be to, nuosprendyje neaptartos jo abejonės dėl V. K. parodymų, jog šis galėjo naktį atpažinti apeliantą ir M. B., nors persekiojimą vykdantiems kolegoms nurodė tik persekiojamųjų aprangą, nepasakydamas, kad tai visiems Pagėgių pasienio pareigūnams žinomi asmenys. Dėl minėtų priežasčių nepagrįstai nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.
Apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad automobilyje „Subaru Forester” rastos cigaretės buvo neteisėtai pergabentos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Įvykio metu arčiausiai valstybės sienos sekimą ir stebėjimą vykdęs vienintelis pasienietis V. B. parodė, kad matė kaip per Nemuno upę iš Rusijos pusės buvo atplukdytos cigaretės, tačiau jos buvo sukrautos į automobilį „Subaru Legacy”. Minėtas liudytojas atmetė suklydimo galimybę dėl automobilio markės, nes pats naudojasi „Subaru“ markės automobiliu. Dėl minėtų priežasčių jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 199² straipsnį, t. y. neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis.
Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad apeliantas augina mažametį vaiką, oficialiai dirba. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai būtų pasiekti ir švelnesnėmis bausmės rūšimis nei laisvės atėmimas.
Nuteistasis A. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 199 straipsnio 1 dalies į BK 199² straipsnio 1 dalį ir paskirti baudą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo kaltė, jo tyčia, nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 199 straipsnio 1 dalį yra teisinga.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad pagrindiniai argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu. Apeliantas nurodo, kad teismas tik perrašė liudytojų parodymus, specialistų išvadas, tačiau neatliko įrodymų analizės. Pasak nuteistojo, teismas nesiaiškino aplinkybės, kodėl ant automobilio vairuotojo sėdynės rasta jo kelnių medžiagos pluošto, o ant jo rūbų nerasta automobilio sėdynės mikropluošto. Taip pat teismas neaptarė jo išsakytų abejonių dėl liudytojo V. K. gebėjimo naktį atpažinti jį ir kitą nuteistąjį. Be to, liudytojas V. B. parodė, jog matė, kaip per upę atplukdytos cigaretės sukrautos į „Subaru Legacy“, taigi nėra jokių įrodymų, jog automobilyje „Subaru Forester“ rastos cigaretės buvo pergabentos per valstybės sieną. Šiuos ir kitus apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylą išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Vadovaujantis teismų praktika, teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014, 2K-164/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, o kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai, bylos duomenys buvo visiškai ištirti, visi įrodymai nuosprendyje, nors ir gana lakoniškai, tačiau išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai argumentuotai išdėstyti, padarytos išvados pagrįstos. Nuosprendžio lakoniškumas ar motyvų trumpumas negali būti laikomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvadomis. Tokiu būdu teismas nepažeidė ir (duomenys neskelbtini) straipsnio reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pagrįstai ir neginčytinai nustatė, kad 2012-10-31, apie 23.15 val., (duomenys neskelbtini) prieigose, Pagėgių sav., Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos saugomame pasienio ruože, per Nemuno upę, kurios farvateris atitinka Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iš Rusijos Federacijos teritorijos kranto į Lietuvos Respublikos teritorijos krantą, esantį (duomenys neskelbtini) prieigose, Pagėgių sav., neteisėtai, išvengiant muitinės kontrolės, dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims valtimi su pakabinamu varikliu atgabenus privalomus pateikti muitinei daiktus, tai yra 10 000 pakelių cigarečių „D. B.“ be banderolių, A. M., veikdamas kartu su M. B., būdami kontrabandos gabenimo vietoje, prie Nemuno upės, (duomenys neskelbtini) prieigose, Pagėgių sav., perėmė minėtas kontrabandines cigaretes iš jas atgabenusių ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, sukrovė į specialiai kontrabandinėms cigaretėms gabenti paruoštą lengvąjį automobilį ,,Subaru Forester“, ir šiuo automobiliu, vairuojant A. M., kontrabandines cigaretes gabeno į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, kol 2012-10-31, apie 23 val. 45 min., (duomenys neskelbtini)buvo sustabdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių rinktinės pareigūnų.
Nuteistasis A. M. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę neigė, apklaustas teisme parodė, kad įvykio metu įvykio vietoje nebuvo, o ėjo atsigerti alaus. Vairuoti taip pat negalėjo, nes buvo išgėręs. Su M. B. tą vakarą susitikęs nebuvo. Nors nuteistasis savo kaltės nepripažįsta, ji yra įrodyta kito nuteistojo M. B. parodymais, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis bei kitais rašytiniais bylos duomenimis.
Tai, kad A. M. iš tiesų buvo įvykio vietoje ir padarė nusikalstamą veiką, patvirtina ir liudytojų – pareigūnų parodymai. Teisme apklausti net dvylika pareigūnų, kurie nuosekliai parodė apie visą įvykių eigą, buvo išsidėstę skirtingose pasalų vietose. Liudytojas V. B. parodė, kad įvykio vakarą pastebėjo, kaip prie Nemuno upės kranto, apaugusio krūmais, be šviesų privažiavo „Subaru“ markės automobilis, iš jo išlipo žmonės ir nuėjo prie upės kranto. Apie tai informavo radijo ryšiu. Tuomet prišliaužė prie Nemuno upės kranto ir per nešiojamą termovizorinę kamerą pastebėjo, kaip nuo Rusijos Federacijos kranto link Lietuvos Respublikos kranto Nemuno upe plaukia valtis su pakabinamu varikliu, kuriame buvo du asmenys ir krovinys, panašus į kontrabandinių cigarečių dėžes. Kas vyko valčiai priplaukus prie Lietuvos Respublikos kranto, nematė, nes užstojo krūmai, tik girdėjo, kaip kažkas kažką krauna. Po kelių minučių valtis su dviem asmenimis jau be krovinio nuplaukė link Rusijos Federacijos kranto, o automobilis be šviesų nuvažiavo keliu, apie tai taip pat informavo radijo ryšiu. Liudytojų O. P. ir E. D. parodymais nustatyta, jog tamsios spalvos „Subaru“ be šviesų važiavo keliu link Bardinų užkardos, link Nemuno. Maždaug po pusvalandžio ar valandos, jie stabdė grįžtantį minėtą automobilį krivule, tačiau automobilis nesustojo, o pervažiavęs pareigūnų pastatytą „ežį“, nuvažiavo toliau. Tuo metu kiti pareigūnai V. K. su A. Č. gavo informacijos apie minėtą automobilį. Pamatę dideliu greičiu atvažiuojantį „Subaru Forester“, pareigūnai jį taip pat stabdė, tačiau automobilis nestojo ir pavojingai manevruodamas dideliu greičiu nuvažiavo tolyn, pareigūnai jį vijosi. Automobiliui sustojus, iš jo iššoko A. M. ir M. B., pareigūnai abu atpažino, kadangi tarnybinis automobilis juos apšvietė. Netrukus kitų pareigūnų sulaikytas M. B.. A. B. sulaikę pareigūnai Ž. V., V. Z. ir pareigūnas E. P. patvirtino, kad atvykę prie stovinčio automobilio „Subaru Forester“, jame matė sukrautas dėžes. Nuteistasis A. M. sulaikytas prie namų. Jį sulaikę pareigūnai V. J. ir A. Ž. parodė, kad A. M. buvo uždusęs, kol jo pasislėpę laukė, girdėjosi, kaip atbėga žmogus. Liudytojas V. K. dar parodė, kad abu nuteistieji gerai žinomi iš anksčiau - kai jis pradėjo dirbti pasienyje, abu nuteistieji buvo asmenys, nuolat darantys pažeidimus. Taigi nuteistojo M. B. bei išdėstytais liudytojų parodymais nustatyta, jog automobiliu „Subaru Forester“ tamsiu paros metu abu nuteistieji važiavo link Nemuno upės, automobilis važiavo išjungtomis šviesomis, o tai rodo, kad norėjo likti nepastebėtas. Tuo tarpu du nenustatyti asmenys Nemuno upe nuo Rusijos Federacijos pusės valtimi atplukdė muitinei pateikti privalomus daiktus – cigaretes. Išlipę iš automobilio A. M. su M. B. minėtas cigaretes perėmė iš tų nenustatytų asmenų bei sukrovė jas į specialiai tam paruoštą automobilį „Subaru Forester“. Krovinį gabeno į Lietuvos teritorijos gilumą, važiavo be šviesų, stabdomi policijos pareigūnų nestojo, bandė pabėgti, o kai automobilio padangos buvo pradurtos pravažiavus pastatytą „ežį“, dar kiek pavažiavę, automobilį sustabdė ir bandė bėgti. A. B. sulaikytas netrukus, o A. M. vėliau, savo namo laiptinėje. Automobilyje „Subaru Forester“, iš kurio išlipo ir nubėgo nuteistieji, rastos cigarečių dėžės.
Liudytojų pareigūnų parodymai išsamūs, nuoseklūs, esminėse detalėse sutampa, parodymai papildo vieni kitus. Juos vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kito nuteistojo M. B. parodymai, kuris iš esmės parodė apie visą įvykių eigą, nepaisant to, jog teigė veikęs su nepažįstamu asmeniu.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareigūnai pradėdami operatyvinius veiksmus jau turėjo informacijos apie tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Nemuno upe gali būti gabenamas kontrabandinių cigarečių krovinys. Ši informacija pasitvirtino. Kad nuteistasis A. M. tikrai vairavo automobilį „Subaru Forester“, kuriame rastos cigarečių dėžės, patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys. Iš LTEC pateiktos 2013-03-18 Nr. 11-3031(12) pluoštinių medžiagų tyrimo specialisto išvados matyti, kad ant tirti pateiktų lipnių juostų su mikrodalelėmis nuo automobilio „Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo sėdynės ir nuo pledo, paimto iš minėto automobilio, rasti žalsvai juodos spalvos medvilnės pluoštai sutampa su A. M. sportinių kelnių trikotažo pluoštais (t. 5, b. l. 5–9). Iš VTMT Serologijos ir DNR laboratorijos pateiktų specialistų išvadų Nr. S 218/13 (01), Nr. S 201/13(01) matyti, kad ant juodos pirštinės, paimtos įvykio vietos apžiūros metu iš automobilio „Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastas vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su M. B. DNR profiliu; ant baltos pirštinės, paimtos iš minėto automobilio, gautas mišrus ne mažiau kaip dviejų asmenų DNR profilis, kuris galbūt priklauso A. M. ir kitam nenustatytam asmeniui (t. 5, b. l. 72, 73, 75, 76). Nors nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad teisme netirta, ar ant automobilio vairuotojo sėdynės rasti medvilnės pluoštai, kurie vienodi su nuteistojo sportinių kelnių trikotažo pluoštais, galėjo likti nuo jo ankstesnio naudojimosi automobiliu, taip pat nevertinta, kodėl nebuvo rasti visų viršutinių rūbų mikropluoštai, o ant rūbų nerasta automobilio sėdynės mikropluoštų, kolegija tokius apelianto argumentus atmeta. Pažymėtina, kad pagal nuteistojo parodymus, jis minėtą automobilį buvo pasiskolinęs prieš pusantrų metų iki įvykio. Pirma, ši aplinkybė pati savaime nepaneigia nustatyto fakto, jog būtent A. M. automobilį vairavo ir įvykio naktį, antra, ne visai įtikinama, jog ir prieš pusantrų metų nuteistasis vairavo automobilį vilkėdamas tas pačias sportines kelnes, ir juo labiau, kad po tiek laiko ir kitų asmenų naudojimosi, ant sėdynės būtų likę būtent tų pačių sportinių kelnių trikotažo pluoštų. Kiti su šia aplinkybe susiję nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad ant jo kelnių nerasta sėdynės mikropluoštų ar kad nerasta ant sėdynės jo kitų viršutinių rūbų mikropluoštų yra atmetami. Nors tai, kad ant jo kelnių ar kitų rūbų nerasta automobilio sėdynės mikropluoštų, nuteistojo kaltės nepagrindžia, tačiau šios aplinkybės jo kaltės ir nepaneigia. Abejonių, kad minėti sportinių kelnių trikotažo pluoštai, rasti ant automobilio vairuotojo sėdynės, priklauso būtent A. M. sportinėms kelnėms, kolegijai nekyla, kaip matosi iš specialisto išvados, joje nurodyta, kad ant lipnios juostos nuo sėdynės rasta 18, o nuo automobilyje rasto pledo 8 žalsvai juodos spalvos medvilnės pluoštų, kurie nustatytais požymiais yra tapatūs A. M. sportinių kelnių pluoštams. Išvadoje pažymėta, kad jeigu nors vienu morfologiniu požymiu lyginamieji pluoštai skiriasi, to pakanka išvadai, kad lyginamieji pluoštai yra skirtingi. Nagrinėjamu atveju abejonių nekilo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne tik ant sėdynės rasti A. M. sportinių kelnių trikotažo pluoštai, tačiau ir rasta pirštinė, ant jos rastas mišrus ne mažiau kaip dviejų asmenų DNR profilis, kuris galbūt priklauso A. M. ir kitam nenustatytam asmeniui. Nuteistasis, keldamas versiją, kad jo automobilyje nebuvo, abejoja liudytojo V. K. parodymais, jog jis galėjo matyti nuteistuosius A. M. ir M. B. tamsiu paros metu. Ir šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Liudytojas V. K. parodė, kad jis su kolega A. Č. važiavo automobiliui „Subaru Forester“ iš paskos, persekiojamam automobiliui sustojus, tarnybinis automobilis apšvietė iš automobilio iššokančius asmenis, M. B. jis atpažino, o A. M. buvo su kapišonu ant galvos, tačiau kai nuteistąjį vėliau sulaikė ir pristatė, V. K. nekilo abejonių, jog tai tas pats asmuo. Be to, kad būtent A. M. iššoko iš sustojusio „Subaru Forester“ automobilio, parodė liudytojas A. Č.. Jis parodė, kad abu nuteistuosius gerai pažįsta iš darbo. Jis atpažino, kad iš automobilio iššoko A. M., kuris automobilį vairavo, ir M. B.. Kelio ruožas, kuriame sustojo persekiojamas automobilis, buvo apšviestas, todėl liudytojas aiškiai pamatė asmenis. Minėtų liudytojų parodymais netikėti pagrindo nėra, juolab, kad jie pasitvirtino – netrukus sulaikytas netoli nubėgęs M. B. ir, A. M., parbėgantis į savo namus. Kolegija mano, kad byloje nustatyta, jog automobilį „Subaru Forester“, kuriuo buvo vykstama į nusikaltimo vietą ir kuriame buvo slepiamos cigarečių dėžės, vairavo būtent A. M..
Nuteistasis apeliaciniame skunde, bandydamas neigti savo kaltę, dar nurodo ir apie liudytojo V. B. parodymų dalį, jog automobilis, kuris įvykio naktį privažiavo prie Nemuno kranto ir į kurį buvo kraunamos cigarečių dėžės, buvo „Sugaru Legacy“, o ne „Subaru Forester“. Kolegija ir šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta. Nors iš tiesų šis liudytojas, stebėjęs Nemuno upę bei privažiavimus prie jos, ir parodė, kad automobilio „Subaru“ modelis buvo „Subaru Legacy“, tačiau ši aplinkybė nepaneigia byloje neabejotinai nustatyto fakto – kad automobilio „Subaru“ modelis buvo „Subaru Forester“. Byloje nustatyta, kad tik automobiliui, vairuojamam A. M., privažiavus prie Nemuno upės, ir iš jo išlipus A. M. ir M. B. krauti per upę atgabentų cigarečių dėžių, liudytojas pareigūnas iš karto apie šį automobilį pranešė kitiems pareigūnams, kurie jo, važiuojančio atgal nuo upės, jau pasiruošę laukė. Pamatę automobilį stabdė, automobilis nestojo ir pervažiavo pareigūnų pastatytą „ežį“, toliau pavojingai važiavo, tačiau visą laiką buvo persekiojamas ir stebimas pareigūnų. Kai persekiojamas automobilis sustojo, ir iš jo iššoko A. M. su M. B., automobilis buvo perimtas pareigūnų žinion, ir visi liudytojai pareigūnai parodė, jog tai „Subaru Forester“. Kad nusikaltimo metu cigaretės buvo kraunamos būtent į „Subaru Forester“, parodė ir nuteistasis M. B.. Liudytojas V. B. automobilį matė būdamas pasislėpęs krūmuose, tamsoje, todėl dėl automobilio modelio galėjo paprasčiausiai apsirikti. Juo labiau, kad 1999 m. „Subaru Forester“ ir tų pačių metų bei kėbulo tipo „Subaru Legacy“ yra iš tiesų išoriškai labai panašūs, o ypatingai tamsoje jų skirtumus būtų sunku įžvelgti, juolab, kad automobilis važiavo išjungęs šviesas. Kaip jau minėta, automobilis buvo nuo pat pradžių sekamas ir stebimas, jokio kito, nei panašaus, nei kito modelio automobilio įvykio vietoje įvykio metu nebuvo. Kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad kontrabandinės cigaretės nuo upės buvo gabenamos būtent „Subaru Forester“ automobiliu. Tai patvirtina ir 2012-11-01 įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad įvykio vieta yra Pagėgių sav. (duomenys neskelbtini) prieigose ant kelio link Nemuno upės. Apžiūros metu apžiūrėtas Nemuno upės krantas Krakieniškių k. prieigose, automobilis „Subaru Forester“ juodos spalvos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paimtas Mikytų kaime su 20 dėžių su 10 000 pakelių cigarečių „DENIM BLU“ be banderolių. Todėl visi apelianto argumentai, susiję su abejonėmis dėl automobilio modelio, atmetami.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo tai, kad jo nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 199² straipsnį, kadangi byloje nėra įrodymų, kad automobilyje „Subaru Forester“ rastos cigaretės į Lietuvą atgabentos kontrabandos būdu. Šie apelianto argumentai taip pat nepagrįsti. Pagal BK 199² straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Kolegija pažymi, kad jau minėta, jog nusikaltimo vieta – pasienio ruožas. A. M. su M. B. privažiavo prie Nemuno upės, kurios farvateris atitinka Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tuo tarpu nenustatyti asmenys iš Rusijos Federacijos teritorijos kranto valtimi atgabeno dėžes su cigaretėmis. Liudytojas V. B. parodė, jog girdėjo, kaip kažkas kažką krauna. Taip pat patvirtino, kad valčiai plaukiant į Lietuvos Respublikos teritoriją, joje matėsi krovinys, panašus į kontrabandines cigarečių dėžes. Kai valtis po kelių minučių plaukė atgal link Rusijos Federacijos, jau buvo be krovinio. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienam iš bendrininkų nėra būtina įgyvendinti visus nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, todėl tai, kad pats A. M. neperžengė valstybės sienų ribų (neplukdė cigarečių Nemuno upe iš Rusijos Federacijos teritorijos) gabendamas cigaretes, dar nereiškia jo nekaltumo padarius kontrabandą, tai tik rodo, kad jis veikė kartu su kitos valstybės – Rusijos Federacijos piliečiais, kurie automobilyje rastas cigaretes pergabeno per sieną, o jis su M. B. iš sutartos vietos pasiėmė. Taigi byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. M. tikslas būtent ir buvo privalomų pateikti muitinei daiktų – cigarečių nepateikimas muitinei. Tai, kad jis jau ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno cigaretes, nepaneigia fakto, jog jo tikslas buvo būtent cigarečių kontrabanda. Iš Klaipėdos teritorinės muitinės 2012-11-19 rašto Nr. (LM19)V-14-23525 matyti, kad 10 000 pakelių cigarečių „D. B.“ vertė, įskaitant privalomus sumokėti importo mokesčius, – 70 161 Lt (t. 1, b. l. 154). Taigi gabenamų daiktų vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. A. M. suvokė, kad, veikdamas bendrai su kitais asmenimis, jis neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, jų nepateikė ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad A. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat dar prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis augina mažametį vaiką, yra oficialiai dirbantis, ir šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai būtų pasiekti ir švelnesnėmis bausmės rūšimis nei laisvės atėmimas. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija irgi atmeta. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas A. M. paskyrė 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Taip pat teismas įvertino tai, kad padaryta veika priskiriama prie sunkių tyčinių nusikaltimų, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, pakankamai jauną amžių. Teismas šiam nuteistajam pagal BK 199 straipsnio 1 dalį paskyrė ne sankcijoje numatytą švelnesnės rūšies bausmę – baudą, o terminuoto laisvės atėmimo bausmę, ir šis teismo sprendimas skirti būtent šios rūšies bausmę, kolegijos nuomone, yra pagrįstas.
Skiriant bausmę teismai vadovaujasi BPK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį, taip pat ir nuostata apie tai, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bei BK 54 straipsnio reikalavimais. Taip pat pažymėtina, kad skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją ir kt. Vertinant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kontrabandos dalyko vertė 70 161 Lt ne nežymiai, o daugiau kaip du kartus viršija 250 MGL dydžio sumą. BK 199 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra formalioji, todėl kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei nepateikimo ar kitokio jos išvengimo momento, nereikalaujanti jokių padarinių (turtinės žalos valstybei ir kt.) atsiradimo. Taip pat nustatyta, kad abu nuteistieji buvo kontrabandos bendravykdytojai, A. M. vaidmuo buvo aktyvus. Kolegija daro išvadą, kad BK 199 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytos švelnesnės rūšies bausmės, t. y. baudos, paskyrimas prieštarautų ir BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatoms apie bausmės paskirtį. Kolegijos nuomone, tokios rūšies bausmės paskyrimas ir nesulaikys nuteistojo nuo kitų nusikalstamų veikų darymo, ir neužtikrins teisingumo principo įgyvendinimo (BK 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 5 punktas). BK 199 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą ir laisvės atėmimą iki 8 metų. Teismo paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, nėra aiškiai per griežta ir atitinka bausmės paskirtį, todėl ją švelninti pagrindo nėra.
Įvertinusi visas pirmiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.