- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-22
- Bylos Nr.
- 2A-1841-259/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20461-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Arvydas Žibas, Galina Blaževič
- Ieškovas
- S. G.
- Atsakovas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- L. G.
- Kategorijos
- 2.1.5.1Ieškinio senaties terminai
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2067-945/2015 pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovui A. G., trečiajam asmeniui L. G. dėl skolos ir netesybų priteisimo bei atsakovo A. G. priešieškinį dėl sutarties pripažinimo nesudaryta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas pareikštu patikslintu ieškiniu (t.1, b. l. 47-50, 119) prašė priteisti iš atsakovo ½ dalį 50000 Lt suteiktos paskolos, ½ dalį 18300 Lt delspinigių, ½ dalį 12500 Lt palūkanų už penkerius metus ir 5% metines procesines palūkanas nuo laiku negrąžintos skolos sumos. Ieškovai ieškinį grindė 2013 12 09 paskolos sutarties sudarytos tarp L. G. ir A. G. pagrindu, teigiant, kad A. G. skolos negrąžino. Bylos nagrinėjimo metu ieškinio reikalavimai buvo patikslinti (b. l. 119, t. 1), bendrą priteistinų palūkanų sumą sumažinant iki 12500 Lt, paskaičiuotų už 5 metų laikotarpį.
Atsakovas priešieškiniu (b. l. 121-124, t. 1) prašė pripažinti, kad paskolos sutartis pagal 2013 m. gruodžio 9 d. skolos raštelį nebuvo sudaryta. Nurodė, jog ieškovas pats neturi teisės reikšti reikalavimą trečiojo asmens vardu jos sudarytos sutarties pagrindu, kadangi jis nėra sutartinio teisinio santykio šalis, tuo tarpu L. G. reikalavimą reiškia praleidusi ieškinio senaties terminą. Kartu atsakovas nurodo, jog paskolos sutartis pripažintina nesudaryta, kadangi pinigų iš trečiojo asmens jis nesiskolino, paskolos raštelį pasirašė siekdamas užtikrinti trečiojo asmens įsipareigojimo paskolos raštelyje pinigų perdavimo faktą patvirtinusiam V. Ž. įvykdymą, tuo tarpu paskolos teisiniai santykiai nesant pinigų perdavimo fakto neatsiranda. Anksčiau reikalavimo atsakovas nurodė nepareiškęs, kadangi pasitikėjęs trečiuoju asmeniu ir manęs, jog ji įvykdė pažadą raštelį sunaikinti po to, kai įvykdė savo įsipareigojimą V. Ž.. Atsakovas taip pat nurodė, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo pareikštas be teisinio pagrindo, tuo tarpu prašomų priteisti delspinigių dydis akivaizdžiai per didelis.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi (b. l. 94-95, t. 2) ieškinio dalis pagal L. G. reikalavimus dėl 25000 Lt skolos, 9150 Lt delspinigių, 6250 Lt palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo, L. G. ignoruojant procesą, palikta nenagrinėta, L. G. procesinė padėtis pakeista į trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje. Kartu pabrėžtina, jog nurodyta nutartimi nebuvo keičiamas L. G. procesinis statusas atsakovo pareikšto priešieškinio ribose, t.y. ji laikytina atsakove pagal priešieškinyje įvardintą reikalavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti sutartį nesudaryta
Teismas nurodė, kad iš į bylą pateikto 2013 m. gruodžio 9 d. paskolos raštelio turinio matyti, kad raštelyje įvardinti teisiniai santykiai atitinka paskolos sutarties sampratą, kadangi paskolos rašteliu atsakovas patvirtino iš trečiojo asmens gavęs konkrečią pinigų sumą, įsipareigojo šią sumą grąžinti raštelyje nurodytu terminu (CK 6.870 str. 1 d.). Atsakovas nurodė jokių pinigų pagal sutartį negavęs. Nagrinėjamu atveju atsakovas įrodinėjo ne susitarimo sudaryti paskolos sandorį ir šio susitarimo tinkamo neįvykdymo (pinigų neperdavimo) faktus, bet tvirtino, jog sandoris buvo apsimestinis, skirtas kitam civiliniam teisiniam sandoriui pridengti, t. y. iš esmės savo poziciją grindė CK 1.87 straipsniu, reglamentuojančiu sutarties negaliojimo dėl jos apsimestinumo pagrindus. Spręsdamas dėl šios normos taikymo, teismas padarė išvadą, kad atsakovui nagrinėjamoje byloje tenka pareiga įrodyti, jog faktiškai pinigai jam nebuvo ir neturėjo būti perduoti, kadangi šalys buvo susitarę, kad ginčijamu paskolos rašteliu bus pridengtas prievolės įvykdymo užtikrinimo sandoris. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus teismas konstatavo, jog atitinkamos jam tenkančios pareigos atsakovas neįvykdė. Teismas nurodė, kad ginčijamame paskolos raštelyje vienareikšmiškai nurodomas ne tik paskolos sutarties sudarymo faktas, bet ir konstatuojamas pinigų perdavimo faktas, kurį savo parašu patvirtino ir liudytoju byloje apklaustas V. Ž.. Aplinkybę, jog pinigai atsakovui buvo perduoti, teismo posėdžio metu patvirtino ir trečiasis asmuo. Nurodytą aplinkybę atsakovas ginčijo tik savo paties paaiškinimais ir liudytojo V. Ž. parodymais. Tačiau, teismo vertinimu, vadovaujantis CK 6.871 straipsnio 1 dalimi, 1.93 straipsnio 6 dalimi, galimybė remtis atitinkamais įrodymais yra ribota. Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovas ir liudytojas savo parašais paskolos raštelyje patvirtino pinigų perdavimo faktą, todėl spręsti, jog jų pačių vėlesni žodiniai paaiškinimai laikytini reikšmingesniu įrodymu, nei sandorio sudarymo metu pateikti rašytiniai patvirtinimai, nėra pagrindo. Taip pat pažymėjo, jog atsakovas neįrodinėjo egzistavus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje išvardintų reikšmingų sąlygų, t. y. nepateikė jokių netiesioginių rašytinių įrodymų, neįrodinėjo jokių specialių aplinkybių, kurios galėjo turėti objektyvios įtakos atsakovui pasirašant faktinių aplinkybių neatitinkantį sandorį. Reikšminga teismas laikė ir tą aplinkybę, jog tiek atsakovui ir trečiajam asmeniui, tiek ir V. Ž. civilinių sandorių sudarymas nebuvo vienkartinis veiksmas. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš V. Ž. ir trečiojo asmens pasirašyto 2013 m. gegužės 9 d. raštelio turinio, jame yra aiškiai įvardinti tiek sandorio sudarymo tikslai, tiek ir jo įvykdymo tvarka bei sąlygos. Be to, V. Ž. pakvitavimai apie trečiojo asmens grąžintas sumas (b. l. 33, t. 2) atskleidžia, jog nurodytiems asmenims buvo žinoma ir prievolių įvykdymo patvirtinimo tvarka. Nei atsakovas, nei liudytoju apklausiamas V. Ž. negalėjo paaiškinti, kodėl, sutarties šalims, jų tvirtinimu, turėjus tikslą sudaryti kitokio turinio sandorį, buvo pasirašytas paskolos raštelis. Jų argumentas, jog paskolos raštelio turinį diktavo trečiasis asmuo, net ir jam pasitvirtinus, negali būti vertinamas kaip pateisinantis su savo interesais nesuderinamo sandorio sudarymą. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu, teismas sprendė, kad atsakovas neįvykdė nei jam tenkančios pareigos nuginčyti rašytiniu dokumentu patvirtintą pinigų perdavimo faktą, nei atitinkamos pareigos įrodyti, jog faktinis atsakovo ir trečiojo asmens siekis buvo sudaryti kitokį, nei nurodyta ginčijamame raštelyje, sandorį, todėl tenkinti priešieškinį nėra pagrindo.
Dėl ieškinio reikalavimo priteisti skolą ir netesybas pagrįstumo
Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog paskolos sutartis sudaryta tarp atsakovo ir trečiojo asmens, ieškovas nebuvo šios sutarties šalimi, t.y. tiesioginiai prievoliniai santykiai ieškovo su atsakovu nesieja. Neginčijama ir aplinkybė, jog paskolos raštelio surašymo metu ieškovas ir trečiasis asmuo buvo susituokę. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, taip pat į bylą pateiktų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8892-391/2013 (b.l. 79-89, t. 1), atitinkamoje byloje trečiojo asmens pateikto ieškinio (b.l. 90-96, t. 1) ir ieškovo pateikto priešieškinio (b.l. 97-100, t. 1), taip pat ieškovo teikto apeliacinio skundo (b.l. 6-10, t. 2) turinio, nors įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nutraukta ieškovo ir trečiojo asmens santuoka, su paskolos sutartimi susijusi reikalavimo teisė nurodytoje byloje nebuvo padalinta konstatavus, jog reikalavimas dėl šios teisės padalijimo nėra pagrįstas leistinais įrodymais. Skirtingai nei nurodė atsakovo atstovė, pastaroji išvada santuokos nutraukimo byloje pati savaime negali būti vertinama kaip paneigianti iš paskolos sutarties kylančią reikalavimo teisę. Santuokos nutraukimo byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl skolos iš atsakovo priteisimo, atsakovas į bylą nebuvo įtrauktas dalyvaujančiu asmeniu, todėl spręsti, jog teismine tvarka yra išnagrinėtas klausimas dėl skolos iš atsakovo pagal paskolos sutartį priteisimo nėra pagrindo. Priimdamas santuokos nutraukimo byloje sprendimą teismas tekonstatavo, jog nėra pagrindo spręsti klausimą dėl reikalavimo teisių tarp sutuoktinių padalijimo.
Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl reikalavimo teisės atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės (šis klausimas šioje byloje negali būti sprendžiamas tiek dėl to, jog nepareikštas atitinkamas reikalavimas, tiek ir dėl šalių procesinių padėčių: tokį reikalavimą ieškovas turėtų reikšti L. G. atžvilgiu įvardindamas ją atsakove, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje L. G. byloje buvo bendraieškove, vėliau jos procesinė padėtis pakeista į trečiąjį asmenį be savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje), nei ieškovas, nei trečiasis asmuo nepateikė duomenų, jog toks reikalavimas yra nagrinėjamas teismine tvarka kitoje civilinėje byloje. Teismo vertinimu, tik sprendžiant klausimą dėl atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės gali būti konstatuojama, jog turtas nėra asmeninė vieno iš buvusių sutuoktinių nuosavybė, taip pat nusprendžiama, kokiomis dalimis turtas turi būti padalintas.
Reikšminga teismas pripažino aplinkybę, jog trečiasis asmuo, skirtingai nei santuokos nutraukimo byloje ar reikšdama ieškinį šioje byloje, po to, kai jos byloje pareikštas reikalavimas buvo paliktas nenagrinėtu, aiškiai nurodė nesutinkanti su ieškovo pozicija, jog paskola buvo suteikta iš bendrų lėšų, t.y. ieškovas ir trečiasis asmuo skirtingai vertina susiklosčiusią situaciją tuo aspektu, ar ieškovas gali pretenduoti į paskolos rašteliu perduotą sumą ar jos dalį. Teismas nurodė, kad ieškovo poziciją, susijusią su reikalavimo teisės pobūdžiu, patvirtinančių įrodymų nepakankamumas jau buvo konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8892-391/2013, tuo tarpu šioje byloje ieškovui nereiškus reikalavimo dėl reikalavimo teisės pripažinimo solidaria ir atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, jis pats neteikė teismui jokių pastarąją aplinkybę patvirtinančių įrodymų, o kartu ir trečiasis asmuo neturėjo teisinio suinteresuotumo įrodinėti aplinkybę, jog paskolintos lėšos priklausė jai asmeninės nuosavybės teise. Nustatytų aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė išvadą, jog ieškovas, nebūdamas sutarties šalimi, esant nutrauktai ieškovo ir trečiojo asmens santuokai, trečiajam asmeniui nepripažįstant ieškovo teisių į skolintas lėšas, įgytų teisę reikšti reikalavimą atsakovo atžvilgiu tik prieš tai teismine tvarka esant ieškovui palankiai išspręstam nuosavybės teisių į reikalavimo teisę paskirstymo klausimui. Ieškovo argumentą, jog teisę kreiptis į teismą jam suteikia CK 3.92 straipsnio 2 dalies 4 punktas, teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi pastaroji norma yra sietina su teise įgyvendinti daiktines, o ne prievolines teises, be to, teismo vertinimu, teisės remtis atitinkama norma ieškovas neteko įsiteisėjus teismo sprendimui dėl jo ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo. Įvertinęs aplinkybę, jog ieškovas reiškia reikalavimus savo, o ne trečiojo asmens, vardu, teismas kaip nepagrįstą vertino atsakovo atstovės argumentą, jog teismas privalėjo atsisakyti ieškinį priimti. Pažymėjo, jog atsakovo argumentas dėl ieškinio senaties termino praleidimo buvo susijęs su trečiojo asmens pareikštu reikalavimu, kuris teismo buvo paliktas nenagrinėtu. Ieškovas į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 9 d., t.y. nesuėjus įstatyme įtvirtintam 10 metų ieškinio senaties terminui, skaičiuojamam nuo to momento, kai atsakovas pagal paskolos raštelį turėjo grąžinti pinigus - 2004 m. vasario 9 d. Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertino kaip pagrindą ieškinį atmesti, konstatuojant, jog ieškovas neįrodė turįs reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo atsižvelgti į patikslintame ieškinyje tuometinės ieškovės, o vėliau trečiojo asmens L. G., išreikštą valią ir ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo ½ dalį skolos ieškovui S. G., taip pat delspinigius ir priklausančias palūkanas. Atsakovas skolinamus pinigus gavo ir įsipareigojo grąžinti skolą iki 2004-02-09, tačiau to nepadarė, todėl ieškovas, vadovaudamasis LR CK 3.92 str. 2 d. 4 p., turėdamas teisę pareikšti ieškinį dėl paskolos grąžinimo ir siekdamas apsaugoti šeimos turtą, pareiškė ieškinį. Ieškovo buvusi sutuoktinė, pripažindama, kad 2003-12-09 paskolinti atsakovui A. G. 50000 litų, kuriuos pastarasis įsipareigojo grąžinti iki 2004-02-09, yra šeimos turtas ir lygiomis dalimis priklauso abiems sutuoktiniams bei abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti skolos grąžinimo, pritarė ieškinio reikalavimams, pasirašydama ieškinį. Teismas neginčijamai nustatė, jog paskolos raštelio surašymo metu ieškovas ir trečiasis asmuo L. G. buvo susituokę, o jų santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-31 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8892-391/2013, kuris įsiteisėjo 2014-01-31. Akivaizdu, kad ieškovas turėjo teisę pareikšti ieškinį ir ieškovui, kaip sutuoktiniui, priklausė ½ dalis turtinės teisės pagal minėtą paskolos raštelį. Iš pateiktų byloje paaiškinimų buvo nustatyta, kad L. G. užsiėmė nekilnojamojo turto verslu, o ieškovas - prekyba antikvariatu ir pervežimo paslaugų verslu, todėl jų gautos iš verslo pajamos, iš kurių atsakovui L. G. paskolino 50000 litų, turėjo būti vertinamos, kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovas, kuriam priklausančią ½ dalį lėšų L. G. paskolino atsakovui, turėjo teisę reikalauti priteisti iš atsakovo ieškovo naudai. Teismas padarė nepagrįsta išvadą, kad paskolinti atsakovui pinigai yra asmeninė trečiojo asmens L. G. nuosavybė ir tuo pagrindu ieškinio netenkino.
2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal LR CK 3.100 str. 1 d. 4 p. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-31 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-8892- 391/2013, kuriuo nutraukta ieškovo ir trečiojo asmens santuoka, įsiteisėjo tik 2014-01-31, t.y. tik po to, kai buvo pareikštas ieškinys. LR CK 3.82 str. nustato, kad jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas. LR CK 3.87 str. nustato, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir yra iki tol, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Ieškovo ieškinyje pareikštas reikalavimas grąžinti ½ dalį skolos bei sumokėti priklausančius delspinigius ir palūkanas yra pagrįstas, nes jis pareikštas būnant santuokoje, kuomet paskolintos atsakovui lėšos preziumuojamos kaip sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl toks teismo sprendimas dalyje yra nepagrįstas ir neteisingas bei turėtų būti panaikintas.
3. Teismas nepagrįstai ypatingą reikšmę suteikė trečiojo asmens teiginiui, jog paskola buvo suteikta ne iš bendrų lėšų, o iš asmeninių trečiojo asmens lėšų. Teismas šį trečiojo asmens teiginį, nepagrįstą jokiais leistinais įrodymais, vertino, kaip besąlygiškai teisingą ir nereikalaujantį įrodymų. Tuo pažeidė LR CPK 14 str., 185 str., 263 str., 265 str., neištyrė ir neįvertino viseto principu visų byloje surinktų įrodymų ir tuo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą dalyje, kuria ieškinį atmetė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo L. G. elgėsi nerūpestingai, nes būdama skolinga ne tik savo kreditoriams, kurie išvardinti pateiktame teismui išraše apie antstolių vykdomus išieškojimus, bet ir savo sūnaus išlaikymui priteistas mėnesines išmokas, vengė atvykti į teismą, nesirūpino skolų išieškojimu iš skolininkų ir skolų grąžinimu kreditoriams, t. y. veikė priešingai šeimos interesams ir tuo padarė žalą šeimai, dėl ko santuoka buvo nutraukta.
4. Teismas nepagrįstai laikė nustatytu, kad ieškovas nėra sutartinės prievolės šalis, nors pagal LR CK 3.88 str. 2 d. preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Įrodymų byloje, kad atsakovui paskolinti pinigai būtų asmeninė trečiojo asmens L. G. nuosavybė nėra. Todėl nenuginčijus prezumpcijos, paskolinti pinigai yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, į kurią ieškovas taip pat turi lygias teises. Tačiau teismas nepasisakė kokių įrodymų pagrindu padarė tokią išvadą. Todėl teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą dalyje netenkinti ieškinio.
5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal pradinio pareikšto ieškinio sumą, kurią sudarė 92675,00 Lt, buvo sumokėtas 2780,25 Lt (805,22 Eur) žyminis mokestis. Tuo tarpu patikslintu ieškiniu ieškinio reikalavimai buvo sumažinti, o ieškovės L. G. ieškinio dalis buvo palikta nenagrinėta. Todėl faktiškai buvo nagrinėjamas ieškinys dėl 25000 Lt skolos grąžinimo, 9150 Lt delspinigių ir 6250 Lt palūkanų, bendra ieškinio suma sudarė 40400 Lt (11700,65 Eur). Už faktiškai pareikštą ieškinį buvo permokėta žyminio mokesčio sumos dalis - 454,20 Eur, kuri priimant sprendimą turėjo būti grąžinta ieškovui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos motyvus:
1. Teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tarp šalių kilusio ginčo kontekste, tinkamai nustatė šios kategorijos bylose privalomai įrodinėtinas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialines bei proceso teisės normas, tinkamai taikė įstatymą, todėl priėjo pagrįstos išvados, kad nėra pagrindo ieškinį tenkinti. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje ar kitoje civilinėje byloje apeliantas S. G. ir tretysis asmuo L. G. nėra pareiškę reikalavimo dėl turtinės teisės pagal ginčo skolos raštelį atidalinimo iš bendrosios nuosavybės, todėl priėjo pagrįstos išvados ir tinkamai taikė įstatymą nurodęs, kad CK 3.92 str. 2 d. 4 p. norma siejama su sutuoktinio teise įgyvendinti daiktines, o ne prievolines teises. Juolab, kad S. G. ir L. G. santuoka yra nutraukta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, nebūdamas sutartis šalimi ir esant nutrauktai ieškovo S. G. bei trečiojo asmens L. G. santuokai, tačiau teismui, narinėjusiam santuokos nutraukimo bylą neišsprendus klausimo dėl reikalavimo teisės į skolą pagal skolos raštelį pasidalinimo ir nuosavybės teisinio režimo į pinigines lėšas pakeitimo (CK 3.100 str. 4 d.), be to L. G. nepripažįstant/ginčijant ieškovo teisę į skolos raštelyje nurodytas lėšas, neturi teisės į ieškinio patenkinimą.
Atsiliepimas
3. Teismas pagrįstai atmetė apelianto argumentus, kad teisę kreiptis į teismą jam suteikia CK 3.92 str. 2 d. 4 p., nurodęs, kad ši materialinės teisės norma yra sietina su teise įgyvendinti daiktines, o ne prievolines teises. Teismas teisingai aiškino ir taikė įstatymą sąryšyje su faktinėmis bylos aplinkybėmis ieškovo pareikšto materialinio reikalavimo kontekste. Teismas pagrįstai akcentavo ir tai, kad teisės remtis CK 3.92 str. 2 d. 4 p. norma atsakovas neteko po to, kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl jo ir L. G. santuokos nutraukimo. Akivaizdu, kad nutraukus santuoką, S. G. neteko teisės veikti buvusios sutuoktinės L. G. vardu ir jos interesais. Juolab, kad tiek nagrinėjamoje, tiek ir santuokos nutraukimo byloje abiejų sutuoktinių pozicija ir vienas kitam reiškiamų reikalavimų pobūdis buvo akivaizdžiai priešiškas. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, jau ieškinyje ieškovas aiškiai įvardino savo poziciją dėl asmeninio, o ne tariamai buvusios šeimos intereso apsaugos, ieškiniu prašydamas teismo priteisti jam asmeninės nuosavybės teise ½ dalį ginčo paskolos sutartyje nurodytos skolos bei mokėtinų sumų. Todėl visi nebeegzistuojančios šeimos interesų apsaugos kontekste grindžiami apelianto išvedžiojimai dėl bendrų buvusių sutuoktinių turtinių interesų apsaugos yra deklaratyvūs ir teisės taikymo požiūriu nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl teisės reikalauti grąžinti paskolą buvimo, buvusių sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybės teise įgyto turto teisinio režimo nustatymo.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog trečiasis asmuo byloje L. G. ir atsakovas A. G. 2003 12 09 sudarė paskolos sutartį pagal kurią L. G. suteikė A. G. 50000 litų paskolą, A. G. šiuos pinigus gavo, įsipareigojo juos grąžinti po dviejų mėnesių, t. y. 2004 02 09, sutarties pažeidimo atveju įsipareigojo mokėti 0,2 procento delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną (1 t. b. l. 5, 156). Paskolos sutarties sudarymo metu ieškovas S. G. ir trečiasis asmuo L. G. buvo santuokoje. Ieškovas S. G. pirminiu pareiškimu 2013 12 09, po to 2014 01 27 ieškiniu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą skolininkui A. G., kuriuo prašė priteisti jam 50000 lt skolą ir sutartinius delspinigius 2003 12 09 paskolos sutarties pagrindu (1 t. b.l. 3, 31 ). S. G. ir L. G. 2014 02 13 ieškiniu kreipėsi į teismą skolininkui A. G., kuriuo prašė priteisti jiems po ½ dalį 50000 lt skolos ir sutartinius delspinigius 2003 12 09 paskolos sutarties pagrindu (1 t. b. l. 47-50). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 12 31 sprendimu (1 t. b. l., 79-89, Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-8892-391/2013) S. G. ir L. G. santuoka nutraukta, padalintas santuokoje šalių įgytas turtas. Minėtoje byloje buvo reiškiamas reikalavimas dėl turtinės teisės reikalauti A. G. grąžinti suteiktą 50000 lt paskolą tarp sutuoktinių padalijimo, prašant reikalavimo teisę sutuoktiniams padalinti lygiomis dalimis (ieškovės reikalavimo variantas) arba palikti reikalavimo teisę G. (atsakovo G. siūlomas variantas priešieškinyje), (1 t. b. l. 81, 1 pastraipa, 82, 1 pastraipa). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 12 31 sprendimu dėl šios turtinės teisės padalijimo nesprendė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 12 31 sprendimas įsiteisėjo 2014 07 02 (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-1929-640/2014). Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi (2 t. b. l. 94-95) ieškinio dalis pagal L. G. reikalavimą dėl 25000 Lt skolos, 9150 Lt delspinigių, 6250 Lt palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo, L. G. ignoruojant procesą, palikta nenagrinėta, L. G. procesinė padėtis pakeista į trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje. Nagrinėjamoje byloje atsakovas A. G. priešieškiniu (b. l. 121-124, t. 1) prašė pripažinti, kad paskolos sutartis pagal 2013 m. gruodžio 9 d. skolos raštelį nebuvo sudaryta, nes paskolos sutarties paskolos davėja nėra pasirašiusi, pinigai paskolos gavėjui nebuvo perduoti, tai buvo tariamas sandoris, kitam sandoriui pridengti.
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė (3 t. b.l. 4-10).
Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys dėl skolos ir delspinigių bei palūkanų priteisimo, skundžia ieškovas S. G., esminiai apeliacinio skundo motyvai grindžiami tais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nustatytas byloje faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės į dalies paskolos grąžinimą, neteisingai paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise įgyto turto teisinį režimą, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo sąlygas, pagrindus, teisines pasekmes, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimą, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, nes teismo sprendimo išvados neatitinka nustatytoms faktinėms aplinkybėms byloje. Dėl to skundžiama apeliacine tvarka teismo sprendimo dalis naikintina, o kadangi teisėjų kolegijos vertinimu byloje yra nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, byloje priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys tenkintinas kaip pagrįstas ir įrodytas (LR CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Teisėjų kolegija nesutinka su Kauno apylinkės teismo 2015 05 06 sprendimo išvada, jog ieškovas, esant nutrauktai ieškovo ir trečiojo asmens santuokai, įgytų teisę reikšti reikalavimą atsakovo G. atžvilgiu tik prieš tai teismine tvarka esant ieškovui palankiai išspręstam nuosavybės teisių į reikalavimo teisę paskirstymo klausimui. Teisėjų kolegija šiame sprendime yra pažymėjusi, kad L. G. ir S. G. ištuokos byloje (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-8892-391/2013) šalys buvo suformulavę ieškinio dalyką - dėl turtinės teisės reikalauti A. G. grąžinti 50000 Lt paskolą tarp sutuoktinių padalijimo, prašant reikalavimo teisę sutuoktiniams padalinti arba lygiomis dalimis (ieškovės reikalavimo variantas) arba paskirti reikalavimo teisę L. G. (atsakovo G. siūlomas variantas priešieškinyje) (1 t. b. l. 81, pirma pastraipa, 82, pirma pastraipa). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 12 31 sprendimu dėl šio šalių reikalavimo nesprendė, teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje pasisakęs, jog šalys bylos nagrinėjimo metu nėra pateikę teismui leistinų ir pakankamų įrodymų dėl prašomos padalinti teisės buvimo. Tokiu būdu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 12 31 sprendimu turtinė teisė reikalauti A. G. įvykdyti prievolę grąžinti 50000 litų paskolą tarp sutuoktinių liko nepadalinta, byloje taip pat nebuvo sprendžiamas paskolos iš G. priteisimo klausimas, paskolą gavęs asmuo A. G. nebuvo įtrauktas minėtoje byloje dalyvaujančiu asmeniu. Teisėjų kolegija todėl sprendžia, kad Vilniaus apylinkės teismo 2013 12 31 sprendimu nebuvo paneigta galiojanti A. G. prievolė grąžinti 50000 litų paskolos sumą pagal 2003 12 09 paskolos sutartį. Prievolę A. G. grąžinti pasiskolintus pinigus patvirtina ir skundžiamo apeliacine tvarka Kauno apylinkės teismo 2015 05 06 sprendimo dalis, kuria buvo atmestas atsakovo A. G. reikalavimas pripažinti, kad paskolos sutartis pagal 2013 m. gruodžio 9 d. skolos raštelį nebuvo sudaryta. Teisėjų kolegija todėl daro išvadą, kad A. G. prievolė grąžinti pasiskolintus pinigus pagal 2003 12 09 paskolos sutartį yra reali, galiojanti ir neįvykdyta.
Sprendžiant dėl ieškovo S. G. teisės turėjimo reikšti reikalavimą A. G. dėl dalies paskolos grąžinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 str. 1 d., 2 d.). Esant byloje nustatytai faktinei aplinkybei, jog paskolos sutartį su A. G. L. G. sudarė būdama santuokoje su S. G., teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. G. 2003 12 09 paskolos sutartimi paskolino A. G. bendrąja jungtine nuosavybe jai ir S. G. priklausančius 50000 litų. Kad pagal paskolos sutartį perduoti pinigai priklausė asmeninės nuosavybės teise L. G., įrodymų byloje šalys nepateikė, todėl įstatyminė prezumpcija dėl paskolinto turto prigimties liko nenuneigta, tai pagrindžia ieškovo S. G. motyvus, jog L. G. perdavė pagal 2003 paskolos sutartį ieškovui ir jo sutuoktinei bendrąja jungtine nuosavybe priklausančius 50000 litų (LR CPK 178 str. CK 3.88 str. 1 d., 2 d.).
Nutraukus sutuoktinių S. G. ir L. G. santuoką Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 12 31 sprendimu ir padalinus santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą, buvusių suruoktinių jungtinės nuosavybės teisė į santuokoje įgytą turtą pasibaigė. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu S. G. ir L. G. po santuokos nutraukimo bendrosios dalinės nuosavybės teise liko po ½ dalį kiekvienam turtinė teisė reikalauti grąžinti A. G. pagal 2003 12 09 paskolos sutartį perduotą 50000 lt paskolos sumą, sutartinius delspinigius, reikalauti mokėti palūkanas už naudojimąsi gautais pinigais. Šia turtine teise ieškovai S. G. ir L. G. ir pasinaudojo 2014 02 13 ieškiniu kreipdamiesi į teismą skolininkui A. G., kuriuo prašė priteisti jiems iš atsakovo A. G. po ½ dalį 50000 lt skolos ir sutartinius delspinigius, palūkanas 2003 12 09 paskolos sutarties pagrindu (1 t. b. l. 47-50). Teisėjų kolegija įvertina ir tas aplinkybes, kad ieškovai S. G. ir L. G. ieškinį atsakovui G. dėl 50000 lt paskolos grąžinimo pareiškė dar būdami santuokoje (2014 02 13), nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 12 31 sprendimas įsiteisėjo 2014 07 02 dieną (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-1929-640/2014). Nežiūrint tų aplinkybių, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovų santuoka pasibaigė ir ieškovė L. G. bylos nagrinėjimo metu savo ieškinio dalies nepalaikė ir Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi (2 t. b. l. 94-95) jos ieškinio dalį paliko nenagrinėtu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas S. G. šioje byloje turi reikalavimo teisę į A. G. dėl ½ dalies jo gautos paskolos grąžinimo (LR CK 3.88 str. 1 d., 2 d., 4.72 str.4.73 str., 4.93 str., 4.95 str.). Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tą byloje nustatytą faktinę aplinkybę, jog 2003 metų paskolos sutarties originalą teismui pateikė ieškovas S. G. (1 t. b. l. 156). Bylą nagrinėjant 2015 06 16 teismo posėdžio metu (2 t. b. l. 181) L. G. paaiškinimuose patvirtino, jog paskolos sutarties originalą turėjo S. G., taip pat teigė, jog negalinti patvirtinti, kad paskola buvo suteikta iš jos asmeninių lėšų. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu atsakovas A. G. turi galiojančią prievolę grąžinti S. G. pagal 2003 metų paskolos sutartį ½ dalį pasiskolintų pinigų, mokėti sutartinius delspinigius, palūkanas už nepagrįstą ir neteisėtą naudojimąsi ieškovui priklausančiais pinigais (LR CK 6.38 str. 1 d., 6.870 str., 6.873 str. 1 d.). Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir nurodomų motyvų pagrindu teisėjų kolegija vertina, kad ieškovo S. G. ieškinys dėl paskolos grąžinimo yra pagrįstas, įrodytas, todėl tenkintinas, priteisiant ieškovui iš atsakovo 25000 lt (7240,50 eurų) negrąžintos paskolos sumą (LR CPK 178 str., CK 6.873 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog ieškovas į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 9 d., t.y. nesuėjus įstatyme įtvirtintam 10 metų ieškinio senaties terminui, skaičiuojamam nuo to momento, kai atsakovas pagal paskolos sutartį turėjo grąžinti pasiskolintus pinigus - 2004 12 09 dieną.
Ieškovas byloje reiškė reikalavimą priteisti jam ½ dalį iš 18300 Lt paskaičiuotų sutartinių 0,2 procentų delspinigių, t. y. 9150 lt ( 2650,02 eurų) sumą. Teisėjų kolegija nustatė, kad šalys paskolos sutartyje nustatė, kad A. G. už kiekvieną uždelstą dieną grąžinti paskolą sumokės 0,2 procento dydžio delspinigius (1 t. b. l. 5, 156). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimas priteisti sutartinius delspinigius pagrįstas, todėl tenkintinas, susitarimas mokėti šalių nustatytus delspinigius yra galiojantis, atsakovas reikalavimo modifikuoti paskolos sutartinius santykius delspinigių dalyje priešieškiniu neprašė, bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teisme mažinti priteistinus delspinigius nereikalavo, ieškovas nepažeidė sutrumpinto 6 mėnesių termino skaičiuojant sutartinius delspinigius (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neteisingai paskaičiavo delspinigius, todėl jam yra priteistina 2606,58 eurų suma (7240,50 eurų negrąžinta paskolos dalis x 0,2 proc.= 14,481 euro x 180 dienų = 2606,58 eurai).
Ieškovas reiškė patikslintą reikalavimą (1 t. b. l. 119) priteisti iš atsakovo ½ dalį 12500 Lt palūkanų, t. y. 6250 lt (1810,13 eurų) sumą skaičiuojant palūkanas už 5 metų laikotarpį. Šis reikalavimas tenkintinas dalinai. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu atsakovui besibaigiant ieškinio senaties terminui (praėjus 9 metams ir 9 mėnesiams nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo), galimai piktnaudžiavo teise reikšti reikalavimą dėl palūkanų priteisimo už visą įstatymo leistiną penkerių metų laikotarpį (LR CK 1.125 str. 9 d.), todėl priteistinos palūkanos mažintinos, priteisiant ieškovui iš atsakovo 500 eurų sumą už atsakovo neteisėtą naudojimąsi ieškovo piniginėmis lėšomis laikotarpiu nuo prievolės grąžinti paskolą atsiradimo iki ieškinio pareiškimo teisme dienos (LR CK 6.210 str.). Kitoje dalyje reikalavimas priteisti palūkanas atmestinas.
Ieškovas reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 5% metines procesines palūkanas nuo laiku negrąžintos skolos sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2013 12 10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Šis ieškovo reikalavimas tenkintinas visiškai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. LR CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog šių įstatyminių palūkanų dydis nagrinėjamu atveju yra 5 procentai. Pareiga mokėti šias procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo, nurodytų palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
Nustatyta, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme patyrė šias išlaidas: sumokėjo 2781,04 lt (805,44 eurus) žyminio mokesčio už ieškinį ir patikslintą ieškinį (1 t. b. l. 7, 46), turėjo 400 lt ( 115,85 eurų) išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti (1 t. b. l. 6), sumokėjo 35,65 eurus už apeliacinį skundą (3 t. b. l. 18), viso patyrė 956,94 eurų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas byloje reiškė turtinius reikalavimus, kurių bendra suma yra 11700,65 eurai. Teisėjų kolegija priteisė ieškovui 10347,08 eurų sumą, todėl ieškovo reikalavimai yra patenkinti 88 procentų apimtimi. Atsižvelgiant į patenkintų/atmestų reikalavimų apimtį ieškovui iš atsakovo priteistina 740,15 eurų turėtų išlaidų žyminiams mokesčiams sumokėti ir 101,94 eurai turėtų išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, viso ieškovui iš atsakovo priteistina 842,10 eurų suma (CPK 93 str. 2 d., 98 str.). Nustatyta, kad valstybė byloje patyrė 14,56 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (1 t. b. l. 2, 3 t. b. l. 44).
Teisėjų kolegijai ieškovo ieškinį iš dalies patenkinus, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Dėl to panaikintinos Kauno apylinkės teismo sprendimo dalys, kuriomis priteista: iš S. G. atsakovo A. G. naudai 186,89 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas, priteista valstybei iš atsakovo A. G. ir ieškovo S. G. iš kiekvieno po 13,33 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šioje dalyje priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo ieškovui S. G. iš atsakovo A. G. priteistina 842,10 eurų turėtų bylinėjimosi išlaidų suma. Valstybei iš A. G. priteistina 12,81 eurų turėtų išlaidų suma, o iš S. G. 1,75 eurų suma (CPK 92 str.).
Ieškovo ieškinį patenkinus dalinai, panaikintina Kauno apylinkės teismo sprendimo dalis (LR CPK 150 str. 3 d.), kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Kauno apylinkės teismo 2013 12 10 ir 2014 11 28 nutartimis (1 t. b. l. 11,12, 2 t. b. l. 94, 95).
Ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl žyminio mokesčio dalies grąžinimo ieškovės L. G. ieškinio dalį palikus nenagrinėtu nepagrįsti, todėl atmestini.
Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendž i a:
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo dalis, kuriomis: atmestas ieškovo S. G. ieškinys; priteista iš S. G. atsakovo A. G. naudai 186,89 eurų atstovavimo išlaidų atlyginimas; priteista valstybei iš atsakovo A. G. ir ieškovo S. G. iš kiekvieno po 13,33 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Kauno apylinkės teismo 2013 12 10 ir 2014 11 28 nutartimis.
Šioje dalyje priimti naują sprendimą.
Ieškovo S. G. ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti S. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7240,50 eurų negrąžintą paskolą, 2606,58 eurus delspinigių, 500 eurų palūkanų (viso 10347,08 eurų sumą) ir 5 % dydžio metines palūkanas nuo laiku negrąžintos skolos sumos (7240,50 eurų) nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2013 12 10) iki šio teisėjų kolegijos sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti S. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 842,10 eurų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12,81 eurų, o iš S. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1,75 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.