Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėjas Leonas Jachimavičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto A. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-24719-945/2013 pagal kreditoriaus S. G. pareiškimą skolininkui A. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius S. G. pateikė teismui pareiškimą skolininkui A. G., kuriuo prašė iš skolininko A. G. priteisti 50 000 Lt skolos, 18 300 Lt delspinigių, 24 375 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo skolos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones- areštuoti skolininko banko sąskaitoje esančias lėšas 92 675 Lt sumai. Sąskaitoje nesant lėšų, areštuoti skolininko kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą minėtai sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi prašymą tenkino. Kreditoriaus reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo skolininku A. G. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už 92675 Lt, uždraudžiant skolininkui jį bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant skolininkui jį saugoti ir naudotis, o nustačius, kad skolininkas tokio turto neturi ar turi nepakankamai, areštavo pinigines lėšas, esančias pas skolininką ir trečiuosius asmenis bei skolininkui priklausančiose bankų sąskaitose, leidžiant skolininkui iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriumi S. G. (iš viso areštuojant turto už 92675,00 Lt).

Teismas nustatė, kad skolininkas neatsiskaito su kreditoriumi geruoju, pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, skolos suma yra didelė. Laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas. Teismas, laikydamasis ekonomiškumo principo nustatė, kad pirmiausia turi būti areštuojamas skolininkui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, nes tai turės mažesnę įtaką skolininko veiksmams. Nurodė, kad skolininkui priklausančios piniginės lėšos areštuotinos tik nustačius, kad skolininkas neturi nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, arba tokio turto turi nepakankamai pagal šia nutartimi taikomą turto arešto mastą. Iš areštuotų lėšų leido atsiskaityti su kreditoriumi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Atskiruoju skundu apeliantas A. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį (b.l. 10-11).

Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį vadovavosi formaliais motyvais. Nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turėjo nustatyti ar būti įsitikinęs, kad jis tikrai ieškovui skolingas prašomą priteisti pinigų sumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus, nes negalės laisvai naudotis piniginėmis lėšomis, negalės parduoti ar dovanoti turto. Be to, pagal paskolos sutartį kreditorius yra L. G..

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius S. G. prašo atskirojo skundo netenkinti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti galioti (b.l. 19-21).

Nurodo, kad kreditoriui nežinoma atsakovo turtinė padėtis, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jis galės turtą paslėpti, sudaryti sandorius. Pareiškimas paduotas dėl didelės sumos, o tai savaime sąlygoja grėsmės priimto teismo įsakymo įvykdymui atsiradimą. Byloje gali būti pareikštas ieškinys. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertinamas reikalavimo pagrįstumas. Atskirajame skunde skolininkas nurodo, kad ketina perleisti savo turtą ir apsunkinti arba visiškai išvengti teismo priimto įsakymo grąžinti skolą įvykdymo. L. G. yra kreditoriaus S. G. sutuoktinė, todėl paskolinti pinigai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta.

Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas, užtikrinti ieškinį, būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas ir yra bet kokių grėsmių, susijusių su ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymu, pašalinimas. T.y. taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, kad galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams.

Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas turi tik preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu. T.y. spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Todėl apelianto teiginys, jog teismas turėjo nustatyti, kad apeliantas tikrai ieškovui skolingas prašomą priteisti pinigų sumą, nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai neaktualus. Klausimas dėl ieškinio pagrįstumo ir faktinių aplinkybių, bus išspręstas ištyrus ir įvertinus pateiktus įrodymus teisme priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Be to, teismų informacines sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartimi priimtas ieškovų S. G. ir L. G. ieškinys atsakovui A. G., dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.

Kaip jau nurodyta, taikant laikinąsias apsaugos priemones imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, todėl apelianto teiginiai, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis negalės turto parduoti, dovanoti, laisvai naudotis sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis rodo, jog teismo sprendimo vykdymas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti apsunkintas.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. pagrįsta ir teisėta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.