Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos atvirosios akcinės bendrovės „Vesna“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos F. P. ir pramonės rūmų 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. 31/2015 dėl skolos ir arbitražo rinkliavos mokesčio priteisimo iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „VESNA“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tarptautinis komercinis arbitražo teismas prie Rusijos F. P. ir pramonės rūmų (toliau – ir Tarptautinis komercinis arbitražo teismas) 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu byloje Nr. 31/2015 nusprendė išieškoti pareiškėjai atvirajai akcinei bendrovei „Vesna“ (toliau – ir AAB „Vesna“ arba pareiškėja) iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „VESNA“ (toliau – ir UAB „VESNA“ arba suinteresuotas asmuo) 1 329 163,04 rublių skolos ir 150 733,00 rublių arbitražo rinkliavos.

2016 m. balandžio 14 d. pareiškėja AAB „Vesna“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos F. P. ir pramonės rūmų 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą. Prašyme nurodė, kad AAB „Vesna“ ir UAB „VESNA“ 2012 m. spalio 25 d. sudarė prekių tiekimo sutartį, pagal kurią AAB „Vesna“ (tiekėjas) įsipareigojo tiekti, o UAB „VESNA“ (pirkėjas) apmokėti ir priimti tiekiamas prekes (toliau – sutartis). Vykdant sutartį, tiekėjas AAB „Vesna“ pardavė UAB „VESNA“ prekių bendrai 2 533 423,65 rublių sumai, tačiau pirkėjas už suteiktas prekes pilnai neatsiskaitė – sumokėjo tiekėjui 706 575,60 rublių, dalį prekių 497 685,01 rublių sumai grąžino, likdamas skolingas tiekėjui 1 329 163,04 rublių. Sutartyje sulygto arbitražinio susitarimo pagrindu AAB „Vesna“ kreipėsi su ieškiniu į Tarptautinį komercinį arbitražo teismą, kuriame prašė priteisti iš UAB „VESNA“ 1 329 163,04 rublių skolos. Vienasmenės arbitrės 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu pareiškėjos AAB „Vesna“ ieškinys buvo patenkintas, iš suinteresuoto asmens UAB „VESNA“ priteista pareiškėjai 1 329 163,04 rublių skolos ir 150 733,00 rublių arbitražo rinkliavos (bylinėjimosi išlaidų). Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra 1985 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) 5 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktuose numatytų pagrindų, kuriems esant arbitražo sprendimas galėtų būti nepripažintas. Bylos nagrinėjimo metu UAB „VESNA“ buvo tinkamai pranešta apie arbitrės paskyrimą ir bylos nagrinėjimą arbitražo teisme, pasiūlyta pateikti atsiliepimą į ieškinį bei jame nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus – teismo procesiniai dokumentai buvo išsiųsti paskutiniu žinomu įmonės buveinės adresu (Lygybės g. 21-86, Kaunas), kur tuo metu buvo registruota įmonės buveinė, bei kuris buvo nurodytas pačioje ginčo sutartyje, tačiau grįžo neįteikti, nesuradus gavėjo nurodytu adresu. Toks teismo procesinių dokumentų įteikimas juridiniam asmeniui laikomas tinkamu, atitinka R. F. 1993 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. 5338-1 dėl tarptautinio komercinio arbitražo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje numatytas taisykles, pagal kurias procesiniai dokumentai juridiniam asmeniui laikomi įteiktais, jeigu jie išsiųsti paskutinės žinomos įmonės buveinės adresu, taip pat nepažeidžia Įstatymo 26 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias tuo atveju, jeigu bet kuri šalis neatvyksta į teismo posėdį arba nepateikia dokumentais pagrįstų įrodymų, arbitražo teismas gali nagrinėti bylą iš esmės remdamasis byloje turimais įrodymais. Priimtas arbitražo teismo sprendimas įsigaliojo jo priėmimo dieną, yra galutinis ir vykdytinas (Niujorko konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e) punktas). Nagrinėjamu atveju taip pat nėra Niujorko konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant arbitražo teismo sprendimą atsisakoma pripažinti ir vykdyti. Ginčo objektas – prekių pirkimas-pardavimas, kylantis iš tiekimo sutarties pagrindu tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, tokio užsienio arbitražo teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Dėl suinteresuoto asmens UAB „VESNA“ prašymo atidėti teismo posėdį

Suinteresuotas asmuo UAB „VESNA“ pateiktame atsiliepime prašo atidėti bylos nagrinėjimą iki bus padaryti ir pateikti atsiliepimo priedų vertimai į rusų kalbą bei išnagrinėtas suinteresuoto asmens pareiškimas dėl proceso atnaujinimo Tarptautinio komercinio arbitražo teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 31/2015. Suinteresuoto asmens teigimu, dėl arbitražinėje byloje padarytų procesinių pažeidimų (suinteresuotam asmeniui nebuvo tinkamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą) jis kreipėsi į R. F. advokatų kontorą, kuri įsipareigojo parengti suinteresuotam asmeniui UAB „VESNA“ pareiškimą dėl proceso atnaujinimo Tarptautinio komercinio arbitražo teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 31/2015. Kaip matyti iš suinteresuoto asmens pateiktos 2013 m. rugsėjo 23 d. šalių sudarytos sutarties, kuria suinteresuotas asmuo grindžia aplinkybes, kad arbitražo teismo sprendimu priteistos skolos dydis neatitinka faktinės situacijos, nes daliai šios skolos buvo atliktas priešpriešinis vienarūšis reikalavimo įskaitymas nurodytos sutarties pagrindu, šia sutartimi iš esmės ginčijama prašomo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimo esmė, kas sprendžiant klausimą dėl arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti yra draudžiama. Esant nurodytoms aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje šalių sudarytos 2013 m. rugsėjo 23 d. sutarties vertimų į rusų kalbą nepateikimas nesudaro pagrindo spręsti klausimo dėl teismo posėdžio atidėjimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus suinteresuoto asmens argumentus, taip pat atsižvelgusi į tai, kad suinteresuotas asmuo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsiliepimo pateikimo dienai buvo sudaręs su advokatais R. F. susitarimą dėl teisinių paslaugų jam teikimo, nepateikė, į tai, kad pagal Įstatymo 34 straipsnio ir Tarptautinio komercinio arbitražo teismo Reglamento (toliau – ir Reglamentas) 44 straipsnio nuostatas proceso atnaujinimas arbitražo byloje nėra galimas, o arbitražo teismo sprendimų peržiūros procedūrai nustatytas trijų mėnesių terminas, kuris nuo prašomo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimo priėmimo (2015 m. rugpjūčio 17 d.) bei šio sprendimo išsiuntimo suinteresuotam asmeniui (2015 m. spalio 2 d.) yra ženkliai praleistas (b. l. 95-96), sprendžia, kad suinteresuoto asmens nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atidėti teismo posėdį.

Dėl Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos F. P. ir pramonės rūmų 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo, priimto byloje Nr. 31/2015, (ne)pripažinimo ir (ne)leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje

Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi, arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės. Priešingu atveju, būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė.

Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įgyja res judicata galią ir gali būti vykdomas (CPK 809 straipsnio 1 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Kaip jau buvo minėta aprašomojoje nutarties dalyje, Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (CPK 810 straipsnio 6 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

Tiek pagal galiojančias CPK ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas, tiek pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą remiantis Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrasis draudimas, atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą, peržiūrėti sprendimą iš esmės, išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę. Toks peržiūrėjimas reikštų, kad, nepaisant to, jog šalių ginčas išspręstas jų pasirinktu būdu, vėliau atliekama visapusiška teisminė kontrolė pakeistų alternatyvioje jurisdikcijoje priimtą sprendimą. Galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimą paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo procedūros pobūdį bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių šalys siekė perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Kaip yra pažymėjęs E. S. T. T., efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (1999 m. birželio 1 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-126/97 E. S. C. T. Ltd v. B. I. NV). Tačiau šis draudimas nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles, todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokiu mastu, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimą atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje išskiriami du esminiai principai, kurie yra itin aktualūs vertinant arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) galiojimą. Pirma, arbitražinis susitarimas yra atskirtas, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (autonomiškumo principas). Arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje įtvirtinta kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos – kompetencijos doktrina). Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tai taip pat reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje, Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad arbitražas, visų pirma, pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo teismo sprendimą pripažinti ar leisti vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija.

Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo UAB „VESNA“ savo nesutikimą su pareiškėjos AAB „Vesna“ prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos F. P. ir pramonės rūmų 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie arbitražo teisme pradėtą teisminį procesą, ko pasėkoje jam buvo apribotos teisės išreikšti savo nuomonę dėl arbitrės paskyrimo, susipažinti su arbitrės sutikimu arbitruoti kilusį ginčą, dalyvauti teismo posėdyje ir išreikšti savo poziciją ginčo klausimu, t. y. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintu pagrindu.

Kaip matyti iš pareiškėjos prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje 2015 m. rugpjūčio 17 d. arbitražo teismo sprendimo ir 2015 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuri yra sudedamoji 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalis (b. l. 11-38, 58-78), taip pat arbitražo teismo pranešimų (b. l. 87-89, 92-94, 95-96), bylos nagrinėjimo arbitražo teisme metu 2015 m. balandžio 2 d. registruotu paštu suinteresuotam asmeniui UAB „VESNA“ pareiškėjos ieškinyje nurodytu jo buveinės adresu (Lygybės g. 21-86, Kaunas, Lietuva) buvo išsiųstas pareiškėjos AAB „Vesna“ ieškinys su priedais, taip pat pranešimas apie pareiškėjos AAB „Vesna“ ieškinio priėmimą, arbitrės paskyrimą, pasiūlyta suinteresuotam asmeniui Tarptautinio komercinio arbitražo teismo Reglamento nustatyta tvarka pateikti raštišką atsiliepimą į ieškinį. Suinteresuotam asmeniui išsiųsti arbitražo teismo procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, nesuradus adresato. Neįteikus suinteresuotam asmeniui UAB „VESNA“ procesinių dokumentų, arbitražo teismas 2015 m. balandžio 13 d. pranešimu apie tai informavo pareiškėją AAB „Vesna“ bei pasiūlė pareiškėjai imtis atitinkamų priemonių dėl suinteresuoto asmens buveinės vietos nustatymo, įskaitant duomenų apie suinteresuoto asmens registruotos buveinės vietos adresą pateikimą. Pareiškėja AAB „Vesna“, vykdydama arbitražo teismo įpareigojimą, 2015 m. gegužės 12 d. informavo arbitražo bylą nagrinėjantį teismą, kad Kirovo srities arbitražo teismo nagrinėjamoje byloje Nr. A28-252/2015 pagal ieškovės AAB „Vesna“ ieškinį atsakovei UAB „VESNA“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, nustatant atsakovės UAB „VESNA“ buveinės vietą, buvo gauti duomenys apie įmonės buveinės registracijos vietą adresu Lygybės g. 21-86, Kaune, Lietuvoje. Arbitražo teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus ir byloje esančius duomenis, nustatė, kad suinteresuoto asmens UAB „VESNA“ registruotos buveinės adresas (Lygybės g. 21-86, Kaunas, Lietuva) sutampa su įmonės adresu, nurodytu pareiškėjos AAB „Vesna“ ieškinyje, todėl remdamasis Įstatymo 3 straipsnio 1 punktu laikė, kad procesiniai dokumentai suinteresuotam asmeniui UAB „VESNA“ tinkamai įteikti paskutiniu žinomu jo buveinės adresu. Apie arbitražo bylos nagrinėjimo vietą ir laiką suinteresuotam asmeniui jo buveinės registracijos adresu buvo pranešta 2015 m. gegužės 18 d. teismo šaukimu, išsiųstu registruota pašto siunta (b. l. 92-94). Kartu su teismo šaukimu suinteresuotam asmeniui pakartotinai buvo išsiųstas pareiškėjos AAB „Vesna“ ieškinys su priedais bei informacija apie paskirtą arbitrę (b. l. 87-88). Teismo šaukimas ir kiti procesiniai dokumentai taip pat grįžo suinteresuotam asmeniui neįteikti su žyma, kad adresatas nerastas (b. l. 90-91).

Kaip minėta, šalių 2015 m. spalio 25 d. sutartyje nustatyta arbitražinė išlyga, pagal kurią šalių ginčai ir nesutarimai sprendžiami Tarptautiniame komerciniame arbitražo teisme prie Rusijos F. P. ir pramonės rūmų, taikant R. F. teisės normas. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, bet koks dokumentas laikomas tinkamai įteiktu, jeigu jis įteiktas adresatui asmeniškai arba juridinio asmens buveinėje, jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje arba registruotu paštu; jeigu išnaudojus protingas pastangas tokių duomenų nustatyti neįmanoma, dokumentai juridiniam asmeniui laikomi tinkamai įteikti, jeigu jie buvo išsiųsti paskutiniu žinomu įmonės buveinės adresu, gyvenamosios vietos adresu arba registruotu paštu. Reglamento 16 straipsnyje numatyta, kad arbitražo teismas procesinius dokumentus šalims siunčia adresais, nurodytais jų procesiniuose dokumentuose (1 dalis); tuo atveju, jeigu šalių buveinės adresas pasikeitė, šalys apie tai privalo informuoti teismą (2 dalis); ieškinys, atsiliepimai į ieškinį, teismo šaukimai ir arbitražo teismo sprendimai šalims siunčiami registruota pašto siunta su įteikimu arba kitu būdu, numatančiu galimybę gauti dokumentų įteikimo patvirtinimą (3 dalis); kiti teismo procesiniai dokumentai gali būti siunčiami registruota arba paprasta pašto siunta, o teismo pranešimai gali būti siunčiami faksu, elektroniniu paštu arba kitokiu būdu, numatančiu galimybę gauti jų išsiuntimo registraciją (4 dalis); visi nurodyti dokumentai gali būti įteikti tiesiogiai pačiam adresatui pasirašytinai (5 dalis). Įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, tuo atveju, jeigu be svarbių priežasčių atsakovas nepateikia atsiliepimo į ieškinį, arbitražo teismas tęsia bylos nagrinėjimą; tuo atveju, jeigu viena iš šalių neatvyksta į teismo posėdį arba nepateikia rašytinių įrodymų, arbitražo teismas gali išnagrinėti bylą bei priimti sprendimą remdamasi byloje esančiais įrodymais. Reglamento 32 straipsnyje numatyta, kad tam, jog šalims būtų suteikta galimybė pateikti savo pozicijas bei atsikirsti į priešingos šalies argumentus, skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas (1 dalis); apie teismo posėdžio vietą ir laiką šalys informuojamos teismo šaukimais, kurie turi būti išsiųsti taip, kad kiekvienai iš šalių liktų ne trumpesnis, nei 30 dienų, terminas pasiruošti teismo posėdžiui ir atvykti į bylos nagrinėjimą, šis terminas gali būti sutrumpintas tik šalių sutarimu (2 dalis); šalies, kuri buvo tinkamai informuota apie teismo posėdžio vietą ir laiką, neatvykimas į teismo posėdį, netrukdo bylos išnagrinėjimui ir teismo sprendimo priėmimui, išskyrus tuos atvejus, kai iki teismo posėdžio neatvykusi šalis raštu pateikė teismui motyvuotą prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo (4 dalis); teismo posėdyje dalyvaujanti šalis gali prašyti nagrinėti bylą kitai šaliai nedalyvaujant (5 dalis).

Ankščiau nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su arbitražo bylos procesinių dokumentų įteikimu suinteresuotam asmeniui UAB „VESNA“ ir paminėtos Įstatymo ir Reglamento nuostatos sudaro pagrindą pripažinti, kad arbitražo teismo procesiniai dokumentai (dėl pareiškėjos AAB „Vesna“ ieškinio priėmimo, arbitrės paskyrimo, atsiliepimo pateikimo, teismo šaukimas) suinteresuotam asmeniui UAB „VESNA“ buvo įteikti tinkamai įmonės paskutiniu žinomu registruotos buveinės adresu (Lygybės g. 21-86, Kaunas), kuris buvo nurodytas ir ginčo šalių 2012 m. spalio 25 d. sutartyje bei pareiškėjos ieškinyje, bei kuris sutapo su Juridinių asmenų registre nurodytu įmonės buveinės registracijos adresu, pakeistu tik 2015 m. lapkričio 16 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad arbitražo bylos nagrinėjimo metu teismas ėmėsi pakankamų priemonių nustatant suinteresuoto asmens adresą, kuriuo jam galima būtų įteikti procesinius dokumentus. Nustatęs suinteresuoto asmens buveinės registracijos vietą, arbitražo teismas, nepažeisdamas Įstatymo ir Reglamento nuostatų, pagrįstai konstatavo, kad procesinių dokumentų suinteresuotam asmeniui įteikimas šiuo adresu prilyginamas tinkamam įteikimui. Suinteresuotas asmuo, tvirtindamas, kad nebuvo tinkamai informuotas apie arbitražo teisme nagrinėjamą bylą, iš esmės neginčija aplinkybių, kad arbitražo bylos nagrinėjimo metu įmonės buveinės registracijos adresas buvo Lygybės g. 21-86, Kaune, tačiau tvirtina, kad pareiškėja neinformavo arbitražo teismo apie įmonės vadovo gyvenamosios vietos ir elektroninio pašto adresus, kuriais jam galėjo būti įteikti teismo procesiniai dokumentai. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių argumentų, pirmiausiai, pažymi, kad Įstatymas ir Reglamentas nenumato galimybės arbitražo bylos nagrinėjimo metu ieškinį ir teismo šaukimą į teismo posėdį siųsti šalims telekomunikacijų priemonėmis. Antra, kaip matyti iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimo, pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl skolos iš suinteresuoto asmens priteisimo, 2014 m. spalio 31 d. išsiuntė suinteresuotam asmeniui pretenziją, kurioje pareikalavo sumokėti skolą. Pretenzija suinteresuotam asmeniui buvo tinkamai įteikta 2014 m. gruodžio 3 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad suinteresuotas asmuo žinojo apie jam pareikštus pareiškėjos reikalavimus sumokėti skolą, todėl būdamas juridiniu asmeniu, kuriam keliami aukštesni rūpestingumo reikalavimai, turėjo domėtis susidariusia situacija bei tinkamai informuoti tiek pareiškėją, tiek bylą nagrinėjantį arbitražo teismą apie pasikeitusį buveinės adresą, taip pat pareikšti prieštaravimus dėl reikalaujamos sumokėti skolos pagrįstumo, tačiau tokių priemonių nesiėmė. Trečia, ginčo sutartyje suinteresuotas asmuo nurodė savo buveinės registracijos adresą, kuriuo ir buvo siųsti jam adresuoti arbitražo teismo procesiniai dokumentai; kitų dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjai buvo žinomi įmonės vadovo gyvenamosios vietos ir elektroninio pašto adresai, suinteresuotas asmuo nepateikė, todėl tvirtinti, kad pareiškėja arbitražo bylos nagrinėjimo metu disponavo tokia informacija, nėra pagrindo. Tiek pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, tiek pagal Įstatymą ir Reglamentą, susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip (CK 2.49 straipsnis), todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo išvadai, kad arbitražo teismas netinkamai informavo suinteresuotą asmenį apie jo atžvilgiu pradėtą teisminį nagrinėjimą. Tinkamai informavus suinteresuotą asmenį apie nagrinėjamą bylą bei pastarajam be pateisinamų priežasčių neatvykus į teismo posėdį bei nepateikus prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo, arbitražo teismas turėjo teisę išnagrinėti bylą ir priimti procesinį sprendimą suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant bei remdamasis byloje surinktais įrodymais.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti arbitražo bylų nagrinėjimo metu buvus esminių arbitražo proceso pažeidimų, kurie galėtų sudaryti arbitražo teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo nepripažinimo pagrindą, numatytą 1958 m. N. K. V straipsnio 1 dalis b) punkte. Tuo tarpu kitais Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje įtvirtintais užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindais suinteresuotas asmuo nesirėmė ir jų neįrodinėjo, todėl teisėjų kolegija jų netikrina bei dėl jų nepasisako.

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, kai ginčo objektas pagal šalies, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti arbitražo teismo sprendimą, įstatymus negali būti arbitražo dalyku. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje tokių aplinkybių nenustatė ir šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas nėra keliamas byloje. Sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad ginčo objektas – nuostolių atlyginimas, kylantis iš tarp šalių susiklosčiusių tiekimo (pirkimo-pardvimo) sutartinių teisinių santykių, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas. Komercinio pobūdžio ginčas arbitražo byloje kilęs tarp privačių juridinių asmenų, taigi nekyla abejonių dėl tokio ginčo arbitruotinumo (Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis).

Vadovaujantis Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktu užsienio arbitražo sprendimą gali būti atsisakoma pripažinti ir leisti vykdyti tuo atveju, kai to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Nagrinėjamu atveju šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas byloje taip pat nėra keliamas, tačiau, atsižvelgiant į teismo pareigą ex officio patikrinti arbitražo sprendimo atitiktį viešosios tvarkos išlygai, teisėjų kolegija pasisako dėl pagrindo atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies 2 dalies b) punktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Dėl to ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad užsienio teismų sprendimai gali būti naudingi lyginamuoju aspektu, ypač tarptautinių sutarčių taikymo praktikai, todėl, atsižvelgiant į Niujorko konvencijos tarptautinį pobūdį, tikslinga įvertinti šioje konvencijoje minimos „viešosios tvarkos“ sąvokos aiškinimą užsienio teismų sprendimuose, kuriuose analizuojama arbitražo teismo sprendimo atitiktis viešajai tvarkai šio sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti kontekste. Kasacinio teismo atlikta užsienio valstybių teismų praktikos, aiškinant Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintos viešosios tvarkos sampratą, analizė patvirtina, jog tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tiek ir užsienio teismų praktika šiuo klausimu iš esmės sutampa ir lemia itin siaurą tarptautinės viešosios tvarkos išlygos aiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014). Kartu toks aiškinimas reiškia, jog, vertindamas prašomo pripažinti arbitražo teismo sprendimo atitiktį Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nurodytai viešosios tvarkos išlygai, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad arbitražas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, jog pareiškėja AAB „Vesna“, vykdydama 2012 m. spalio 25 d. sutartį, suteikė suinteresuotam asmeniui UAB „VESNA“ prekių bendrai 2 533 523,65 rublių sumai; UAB „VESNA“ 2013 m. balandžio 13 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo už prekes 706 575,60 rublių; 2014 m. balandžio 7 d. šalys abipusiu sutikimu nusprendė atlikti prekių grąžinimą bendrai 497 865,01 rublių sumai; suinteresuotas asmuo UAB „VESNA“ liko skolingas AAB „Vesna“ 1 329 163,04 rublius. Arbitražo teismas konstatavo, kad vadovaujantis R. F. civilinio kodekso 516 straipsniu pirkėjas už jam suteiktas prekes turėjo atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, arbitražo teismas padarė išvadą, kad pareiškėja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tinkamai – laiku pristatė suinteresuotam asmeniui sutartyje nurodytas prekes, tuo tarpu suinteresuotas asmuo už jam suteiktas prekes tinkamai neatsiskaitė. Šios išvados pagrindu arbitražas sprendė, kad pareiškėja turėjo teisinį pagrindą reikalauti nesumokėtą skolą priteisti iš suinteresuoto asmens. Arbitražo teismo sprendimas apskųstas nebuvo ir yra vykdytinas (b. l. 96). Kaip matyti iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimo, arbitražas, turėdamas kompetenciją nagrinėti ginčą, analizavo bylos įrodymus, susijusius su sutarties sudarymo tarp šalių fakto patvirtinimu, taip pat su sudarytos sutarties (ne)vykdymo padariniais. Arbitražo teismo padarytos išvados dėl sutarties (ne)vykdymo aplinkybių bei suinteresuoto asmens pareigos atsiskaityti už suteiktas prekes, paremtos išsamiu ir visapusišku įrodymų įvertinimu bei yra motyvuotos. Byloje jokių papildomų aplinkybių, įrodymų, kurių nebūtų žinojęs ir (arba) vertinęs arbitražo teismas, ar įrodymų, jog arbitražo teismas būtų pažeidęs fundamentalius sąžiningo proceso principus ar imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus, nenustatyta. Pats suinteresuotas asmuo iš esmės neginčija nei sutarties sudarymo fakto, nei neatsiskaitymo pagal sutartį fakto, tačiau savo atsiliepimą grindžia vien aplinkybe, kad arbitražas privalėjo taikyti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.

Vertindamas prašomą pripažinti arbitražo teismo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytu atitikties viešajai tvarkai pagrindu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T- 5/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012). Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi įgaliojimų nagrinėti bylą iš esmės, tikrinti arbitražo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą fakto bei teisės klausimais, t. y. aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas (N. K. V straipsnis, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-96/2014). Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad vien atitinkamo ginčo perdavimas nagrinėti arbitražui nepašalina arbitražo prievolės, nagrinėjant ginčą, laikytis imperatyviųjų teisės normų reikalavimų (žr. pvz., Paryžiaus apeliacinio teismo 1991 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Ganz v. Nationale des Chemins de F. T.(SNCFT) ir 1993 m. gegužės 19 d. sprendimą byloje Labinal v. Mors). Arbitražo teismai bylas nagrinėja aiškindami ir taikydami inter alia imperatyviąsias teisės normas. Tai reiškia, kad į viešosios tvarkos išlygos ribas paprastai nepatenka arbitražo teismo sprendimo patikrinimas imperatyviųjų teisės normų tinkamo taikymo aspektu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procese yra revizuojamas pats arbitražo sprendimas, kas, kaip jau minėta, nėra galima. Viešosios tvarkos išlygos taikymas galimas tik tokiu atveju, kai imperatyviųjų įstatymų normų pažeidimas yra absoliučiai akivaizdus ir juo paminamos ne bet kokios, o pačios fundamentaliausios ir reikšmingiausios valstybės ir visuomenės vertybės, pripažintos tarptautiniu lygmeniu. Tarptautinės viešosios tvarkos sampratos turinys taip aiškinamas tiek taikant nacionalinio arbitražo panaikinimo procedūrą, tiek ir sprendžiant užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo Lietuvoje klausimą (Komercinio arbitražo įstatymo 50 – 51 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014). Šioje byloje tokių tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimo aplinkybių egzistavimo nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir byloje nesant jokios informacijos apie akivaizdžius tarptautinei viešajai tvarkai prieštaraujančius šalių veiksmus, taip pat įvertinus arbitražo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad, pripažinus arbitražo teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje, atsirastų tokie teisiniai padariniai, kurie būtų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka. Asmens kreipimasis į užsienio arbitražą, siekiant įgyvendinti teisę į ginčo išnagrinėjimą arbitražiniame susitarime nustatytu ginčų sprendimo būdu, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negali būti laikomas prieštaraujančiu tarptautinei viešajai tvarkai Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkto prasme. Net jei toks pareiškėjo elgesys galėtų būti laikomas negalimu pagal nacionalinę teisę, vien tik šis faktas, nesant kitų svarių asmens nesąžiningumo įrodymų, taip pat negalėtų būti laikomas kėsinimusi į fundamentalias visuomenės vertybes.

Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos F. P. ir pramonės rūmų 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas byloje Nr. 31/2015 dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš suinteresuoto asmens UAB „Vesna“ yra pripažintinas ir leidžiama jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 811¹, 813, straipsniais, Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos F. P. ir pramonės rūmų 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą byloje Nr. 31/2015, kuriuo nuspręsta išieškoti pareiškėjai atvirajai akcinei bendrovei „Vesna“ iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „VESNA“ 1 329 163,04 rublių (vieną milijoną tris šimtus dvidešimt devynis tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt tris rublius 04 kapeikas) skolos ir 150 733,00 rublių (vieną šimtą penkiasdešimt tūkstančių septynis šimtus trisdešimt tris rublius) arbitražo rinkliavos (bylinėjimosi išlaidų).

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.