Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-339-166/2016

Teisėjas R. Rainys Teisėja Ieva Gavelytė- Kalytienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31998-2015-1

2016 m. birželio 23 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Šarūno Ivanausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir paskirta jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, paskiriant BK 48 str. numatytą įpareigojimą: per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymųsi gydymo įstaigoje.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015-06-07 22.25 val. iki 2015-06-08 13.10 val. (1 para).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, o būtent: savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, 2015-06-07, apie 20.30 val., kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir sutuoktinės Ž. Š. dėl to, jog ji neleidžia jam neblaiviam vairuoti automobilio, jis pastūmė savo sutuoktinę, po ko ji pargriuvo ant fotelio, ir abejomis rankomis sugriebė už jos gerklės ir smaugė apie minutę, dėl ko Ž. Š. pritrūko oro ir buvo sukeltas fizinis skausmas.

Tokiais savo veiksmais D. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Šarūno Ivanausko apeliacinis skundas tenkintinas.

Įvertinusi baudžiamojoje byloje suriktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. Š. iš kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nuosprendis yra naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas (BPK 329 str. 1 p.).

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmos instancijos teismas D. Š. kaltę grindžia nukentėjusiosios Ž. Š. 2015-06-07 pareiškimu, jos parodymais ikiteisminio tyrimo metu, Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus registruotu skambučio dėl įvykio, nukentėjusiosios Ž. Š. ir D. Š. akistatos protokolu, liudytojų A. A. ir Tadeuš J. R. parodymais, tarnybiniu pranešimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs surinktus įrodymus byloje, daro išvadą, kad šie duomenys nėra pakankami konstatuojant kaltę, todėl jais remiantis priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu.

Šioje byloje ginčo nėra, kad tarp sutuoktinių vyko konfliktas, ką patvirtina ir rašytiniai byloje esantys duomenys. Esminis ginčas ar D. Š. smaugė žmoną ir taip jai sukėlė fizinį skausmą. D. Š. nuo pat pradžių neigė smaugęs Ž. Š., nurodo, jog tarp jų kilo konfliktas, susistumdymas, nukentėjusioji pradėjo ji pulti, o jis ją nuo savęs stūmė, tačiau nesmaugė.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti byloje esančius prieštaravimus, teisėjų kolegija nutarė atlikti dalinį tyrimą ir papildomai apklausti nukentėjusiają Ž. Š. bei D. Š.. Nukentėjusioji Ž. Š. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog vyras jos nenorėjo nei smaugti, nei sužeisti, kad ji pirma pradėjo konfliktą, sudavė vyrui kelis kartus į veidą, po ko, jie kurį laiką pasistumdė, pasibarė. Nurodė, jog D. Š. bandė ne suduoti, o apsiginti, nebuvo taip, kad vyras ją smaugė apie minutę, jis gynėsi, oro trūko nuo rėkimo, sužalojimų nebuvo padaryta, mėlynių, paraudimų nebuvo. Pasak nukentėjusiosios, D. Š. ją laikė ne visai už kaklo, o krūtinės srityje, ar juto fizinį skausmą – neatsimena, pas tyrėją tokius parodymus davė, nes buvo tokioje būsenoje, verkė, į policiją skambino pagrinde dėl to, kad D. Š. išvažiavo girtas. D. Š. apeliacinės instancijos teisme patvirtino savo pirminius parodymus ir parodė, kad Ž. Š. smaugti nebandė, o tik gynėsi, buvo puolamas, todėl bandydamas numalšinti konfliktą, pasodino Ž. Š. į fotelį, laikė prispaudęs fotelyje, kad ji negalėtų jo apdraskyti, laikė daugiausia 10 sekundžių, o kai nurimo, atleido ir išėjo į lauką parūkyti. Norėjo atsiprašyti, tačiau supratęs, kad Ž. Š. užsirakino, išvažiavau pirkti alkoholio.

Taigi atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų parodymų analizę, teisėjų kolegijos manymu priimdamas apkaltinamąji nuosprendį pirmosios instancijos teismas nepagristai vadovavosi tik pirminiais nukentėjusiosios Ž. Š. parodymais, kuriuos paneigia vėlesni ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose duoti parodymai, kuriuose nurodoma, jog vyras jos nesmaugė, kas patvirtina D. Š. versiją. Pažymėtina, jog vertinant nukentėjusiosios parodymus ir pripažįstant juos patikimu įrodymu, būtina juos vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių, ir tik nustačius, kad nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. Š. atžvilgiu, be pirminių nukentėjusiosios parodymų rėmėsi liudytojų ir A. A. ir T. J. R. parodymais, tarnybiniu pranešimu, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, tai, jog Ž. Š. bendrajam pagalbos centrui ir atvykusiems pareigūnams nurodė, kad vyras bandė smaugti, neginčijamai nepatvirtina, kad jis iš tiesų smaugė ir kėlė fizinį skausmą. Vis tik šių liudytojų (kurie nebuvo įvykio vietoje) parodymai neleidžia tiksliai išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir taip pašalinti egzistuojantį esminį prieštaravimą tarp nukentėjusiosios parodymų. Taip pat byloje nėra jokių medicininių duomenų, jog Ž. Š. būtų padaryti tam tikri sužalojimai, kaip nurodė pati nukentėjusioji, po įvykio į medikus nesikreipė, o apeliacinės instancijos teisme pažymėjo, jog sužalojimų nebuvo padaryta, mėlynių, paraudimų nebuvo. Jokie sužalojimai neužfiksuoti ir tarnybiniame pranešime, tuo tarpu atvykę pareigūnai nurodė, jog jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios nesimatė. Pastebėtina, kad vertinant parodymų patikimumą, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nukentėjusiosios Ž. Š. parodymai apie įvykio aplinkybes kelia pagrįstų abejonių. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog D. Š. veiksmai buvo nukreipti smurtauti prieš žmoną, ją smaugti, padaryti sužalojimus ir sukelti jai fizinį skausmą. Akivaizdu, jog tarp sutuoktinių vyko grumtynės, Ž. Š. sudavė D. Š., kuris galimai adekvačiai reaguodamas į tai, bandė išvengti tokios jos reakcijos. Nukentėjusioji buvo susijaudinusi, kaip pati nurodo labai pikta ant vyro ir galimai perdėtai sureagavo į vyro veiksmus. Matyti, jog konfliktas buvo trumpalaikis, nesukėlė realaus pavojaus sveikatai ir gyvybei. Tai, kad nukentėjusioji rėkė, jai trūko oro neįrodo, jog D. Š. veiksmai buvo nukreipti padaryti jai sužalojimus. Kaip jau buvo minėta, tarp sutuoktinių vyko susistumdymas, grumtynės todėl tokia nukentėjusiosios reakcija (rėkimas) natūrali reakcija į konfliktą. Nėra byloje duomenų, kad D. Š. siekė smaugti, smurtauti ir tokiu būdu sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, o grumtynių metu D. Š. panaudoti veiksmai, nelaikytini nusikaltimu baudžiamosios teisės prasme, nes jokie smaugimo veiksmai nepadaryti ir fizinis skausmas sukeltas nebuvo. Ką tvirtina ir pati nukentėjusioji. Tuo tarpu vien nukentėjusiosios prieštaringais parodymais negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Kitų neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad D. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką - nėra.

Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Taigi, D. Š. kaltė, dėl to, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, o būtent: savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, 2015-06-07, apie 20.30 val., kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir sutuoktinės Ž. Š. dėl to, jog ji neleidžia jam neblaiviam vairuoti automobilio, jis pastūmė savo sutuoktinę, po ko ji pargriuvo ant fotelio, ir abejomis rankomis sugriebė už jos gerklės ir smaugė apie minutę, dėl ko Ž. Š. pritrūko oro ir buvo sukeltas fizinis skausmas, tai yra, padarė nusikalstamą veika, numatytą LR BK 140 str. 2 d. nepasitvirtino. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju duomenų neginčijamai įrodančių D. Š. kaltę, byloje nėra, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas, o D. Š. iš kaltinimo, pagal LR BK 140 str. 2 d. išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

D. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti.

Daiktus, o būtent komapktinį diską su garso įrašu, palikti saugoti prie bylos.