Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-05-04 · Administracinė byla Nr. I1-2606-811/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-05-04Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-03-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-05-04
Bylos Nr.
I1-2606-811/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00730-2020-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Violeta Petkevičienė (pirm.)
Pareiškėjas
M. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2606-811/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00730-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 4 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl laikotarpyje nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvusių netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 1, 27).

Nurodo, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, maudantis buvo stebimas kitų nuteistųjų, kadangi dušuose nebuvo jokių skiriančių sienelių ar užuolaidų, todėl jautė gėdą, patyrė patyčias iš kitų suimtųjų.

Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis taksofonu: Vilniaus PN 3 aukšte buvo įrengtas taksofonas, neatskirtas pertvaromis ar sienelėmis nuo kitų nuteistųjų. Šiame aukšte nuolat būdavo apie 100 nuteistųjų, todėl pareiškėjas turėjo sunkumų taksofonu bendrauti su žmona apie santykius bei kitus asmeninius dalykus

Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė gilius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą kitų asmenų akivaizdoje, gėdą, kurie išliko iki dabar. Taip pat pareiškėjas jautėsi kankinamas, kadangi minėtos kalinimo sąlygos prilygo kankinimui. Dėl minėtų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė žalos, kurią įvertino 5 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčui aktualiame laikotarpyje teisės aktuose nebuvo įtvirtinto reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Nurodo, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi dušo patalpos, skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Paaiškino, kad nuo 2017 metų dalis prausimosi vietų viena nuo kitos buvo atskirtos. Mano, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo pertvaros atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimo privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, ir galimai patirtų stiprių neigiamų emocijų naudojantis dušu, suponuojančių neturtinės žalos kilimą, vertintini kaip bandymas pasipelnyti iš valstybės. Nurodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė prašymų ar skundų Vilniaus PN administracijai, nereiškė pretenzijų dėl netinkamai įrengtų dušų.

Atsakovės atstovas paaiškino, jog Teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai pilnai atitiko visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai, nuteistieji naudojosi įstatymo suteikta teise skambinti telefonu. Pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

Atkreipė dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą, kurią jis sieja su tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu laikotarpyje nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpyje nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. jam būnant Vilniaus PN. Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą (b. l. 10-11).

Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus šio instituto reglamentavimas CK, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017; LVAT 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2104-575/2017).

Minėta, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2020 m. vasario 26 d. (spaudas ant voko) (b. l. 2), taigi praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą daliai reikalavimų dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009; LVAT 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas skunde teismui nepateikė jokių argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjui buvo išsiųstas atsakovės atstovo atsiliepimas į jo skundą, todėl jis turėjo galimybę susipažinti su jo turiniu, tuo pačiu ir atsakovės atstovo prašymu taikyti ieškinio senatį, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Teismo vertinimu, pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos turėjo galimybę kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio (lot. pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020 m. vasario 26 d. (b. l. 2). Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 26 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., tačiau reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. vasario 25 d. taikytina ieškinio senatis.

Esant šioms aplinkybėms, toliau byloje bus sprendžiamas klausimas tik dėl laikotarpyje nuo 2017 m. vasario 26 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde teigia, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu. Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau - Eksploatavimo taisyklės). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laivės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 13 punkte nustatytos Dušo patalpų baldų ir kito inventoriaus normos. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 28 punkte nustatyti reikalavimai dušo patalpoms, tačiau nė viename iš nurodytų teisės aktų nėra reikalavimo įrengti pertvaras dušuose.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2017 m. pradžios Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse dalis prausimosi vietų buvo atskirtos pertvaros įrengtos, o nuteistieji turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis –su pertvaromis ar be jų. Tuo pačiu atsakovės atstovas teigia, kad nuo 2018 m. vidurio pertvaros įrengtos visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose. Pareiškėjui atsakovės atsiliepimo turinys yra žinomas, jis teikė skundo papildymą, tačiau šios aplinkybės neginčijo (b. l. 27). Tuo pačiu pareiškėjas nenurodė, jog jo teisė pasirinkti dušą su pertvara nuo 2017 m. iki 2018 m. vidurio buvo pažeista. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų, ar kad būtų buvusi pažeista pareiškėjo teisė naudotis dušu rečiau, nei kartą per savaitę, kaip nustatyta HN 134:2015 44 punkte. Pažymėtina, tai, kad atsakovės atstovo teigimu, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos, kuriose nuteistieji taip pat turi galimybę laikytis higienos.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų veiksmų.

Pareiškėjas skunde teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis taksofonu. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - LR BVK) 102 straipsnyje reglamentuojama nuteistųjų teisė kalbėti telefonu. LR BVK 1 dalis numato, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Vidaus tvarkos taisyklės) 124 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę.

Pažymėtina, kad iš atsakovės atstovo pateiktos informacijos ir fotonuotraukų (b. l. 16-17) matyti, kad įkalinimo įstaigos administracija, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų Vilniaus PN laikomų nuteistųjų, buvo pakabinusi informacinį pranešimą (b. l. 16-17). Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto nuostatas pareiškėjui jo teisė kalbėtis telefonu buvo užtikrinta. Reikalavimo, kad taksofonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl pokalbių privatumo užtikrinimo. Be to, pareiškėjo teiginiai apie patirtus gilius išgyvenimus ir kitų asmenų akivaizdoje patirtą pažeminimą yra abstraktūs ir nepagrįsti įrodymais ir nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui telefonu palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl naudojimosi taksofonu sąlygos buvo netinkamos ir kad dėl jų pareiškėjas neteko galimybės bendrauti su artimaisiais, todėl patyrė reikšmingus ar nepataisomus neturtinius padarinius.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nesant neteisėtų atsakovės atstovų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos) teismas plačiau nepasisako, nes nagrinėjamuoju atveju tokių sąlygų vertinimas yra beprasmis. Pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė