Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas kelia ginčą, ar jo profesinėje karo tarnyboje gautos pajamos laikytinos draudžiamosiomis ir įtrauktinos į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai gauti, ar ne.

Pasak pareiškėjo, buvusio krašto apsaugos sistemos pareigūno, darbo užmokestis, gautas dirbant profesinėje karo tarnyboje, turėtų būti vertinamas kaip draudžiamosios pajamos, pagal kurias skaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, nepaisant to, jog tuo metu dėl buvusio specifinio socialinio statuso nebuvo draudžiamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytu ligos motinystės (tėvystės) socialiniu draudimu.

Nesutinka su atsakovo ir VSDFV pozicija gautas pajamas, kurios gautos iki 2016 m. gruodžio 31 d., nelaikyti draudžiamosiomis pajamomis ir jų neįtraukti į kompensuojamąjį uždarbį, skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą (vaiko priežiūros išmokos). Pareiškėjo manymu, atsakovas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normų nuostatas, susijusias su jo teise gauti ligos ar motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išmokas (vaiko priežiūros išmokos), nesivadovavo ginčui taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT), todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą.

Pasak pareiškėjo, jis turėjo teisę gauti ligos ar motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išmokas, atsižvelgiant ir į jo gautą darbo užmokestį, kai jis dirbo krašto apsaugos sistemoje, todėl atsakovas įpareigotinos perskaičiuoti paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpą įtraukiant pajamas gautas profesinėje karo tarnyboje.

Atkreipia teismo dėmesį, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai iki 2016 m. gruodžio 31 d. nebuvo privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, todėl nuo jų gauto tarnybinio atlyginimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui (Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Buvusio krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kario tarnyboje iki 2016 m. gruodžio 31 d. gautas tarnybinis atlyginimas nėra laikomas draudžiamosiomis pajamomis socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų kontekste ir negali būti vertinamas apskaičiuojant kompensuojamąjį uždarbį dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo.

Atsakovas pabrėžia, kad įstatymai nesuteikia teisės taikyti teisės aktų nuostatas savo nuožiūra, jų netaikyti, šias nuostatas aiškinti plečiamai ar skirti ir mokėti pašalpas kitaip, nei numatyta socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančių ir ginčo santykiui aktualių teisės aktų nuostatomis, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą jo dalį panaikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismo prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Šiais atvejais krašto apsaugos sistemos institucija, kurioje tarnauja karys arba kurioje išleistas į atsargą profesinės karo tarnybos karys tarnavo paskiausiai, kariui iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų socialinio draudimo išmokos gavimo laikotarpiu skiria ir moka jo kompensuojamojo uždarbio dalį. Ši dalis apskaičiuojama kaip mokėtinos ir išmokėtos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų išmokos skirtumas.

Pasak VSDFV, skundžiami sprendimai yra teisėti ir juos naikinti nėra teisinio pagrindo. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas ginčija sprendimų dalis, kuriose jo profesinėje karo tarnyboje gautos pajamos nepripažintos draudžiamosiomis ir neįtrauktos į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai gauti.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. P-297 „Dėl mjr. V. R. išleidimo tėvystės atostogų“ buvo suteiktos tėvystės atostogos nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. sausio 21 d. įsikaitytinai (el. byla, b. l. 9).

Kariuomenės vado 2015 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. PK-2036 „Dėl mjr. V. R. atleidimo iš pareigų, jo išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ nuo 2016 m. birželio 7 d. pareiškėjas buvo išleistas į atsargą (el. byla, b. l. 10).

Pareiškėjas 2016 m. birželio 8 d. pradėjo dirbti pagal darbo sutartį AB (duomenys neskelbtini) (b. l. 12).

Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. (el. byla, b. l. 41–42).

VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 6-24-20411 „Dėl V. R. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo buvo skirta motinystės (tėvystės) pašalpa prašomam laikotarpiui. Pašalpa buvo paskaičiuota įtraukiant jo turėtas draudžiamąsias pajamas nuo 2016 m. birželio 8 d. iki 2016 m. spalio 31 d., tačiau neįtrauktas laikotarpis, kai pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. birželio 7 d. Visam periodui, kuomet jis buvo profesinės karo tarnybos karys, pritaikytas nulinis draudžiamųjų pajamų tarifas. VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad profesinės karo tarnybos metu motinystės (tėvystės) socialiniu draudimu kariai nėra draudžiami ir tarnybos krašto apsaugos sistemoje metu jie neįgyja ligos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo stažo. Pareiškėjo vienos dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal jo draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo 2016 m. birželio 8 d. iki 2016 m. spalio 31 d., sudarė 18,91 Eur (4 764,40 Eur : 252 d. d., el. byla, b. l. 19). Pateiktas motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimo pagrindimas (el. byla, b. l. 45–46).

Pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir VSDFV su prašymu perskaičiuoti apskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą, paskirtą Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 6-24-20411 (el. byla, b. l. 21–22).

VSDFV 2017 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. (I1.1)1-3542 „Dėl vaiko priežiūros išmokos“ atnaujino praleistą terminą skundui paduot ir atsisakė tenkinti prašymą (skundą) bei paliko galioti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 6-24-20411. VSDFV konstatavo, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo lėšų už gimusį vaiką jis įgijo 2016 m. gruodžio 22 d. Pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, jo vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai skirti buvo skaičiuotas iš laikotarpio nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. turėtų draudžiamųjų pajamų, kai jis buvo draudžiamas tik valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu (t. y. buvo profesinės karo tarnybos karys), tarnyboje gautas darbo užmokestis neįtrauktas į draudžiamąsias pajamas, pagal kurias skaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa. VSDFV nurodė, kad ši pašalpa buvo apskaičiuota pagal laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 8 d. iki 2016 m. spalio 31 d. AB (duomenys neskelbtini) turėtas 4 764,40 Eur dydžio draudžiamąsias pajamas ir apskaičiuotas 18,91 Eur dydžio vienos dienos kompensuojamasis uždarbis. Konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 6-24-20411 pagrįstai apskaičiavo 158,84 Eur (18,91 Eur x 40 proc. x 21 d. d.) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą per mėnesį iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. (el. byla, b. l. 26–27).

Vertinamas ginčijamų sprendimų dalių dėl kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimo teisėtumas.

Ginčui aktualus teisinis reglamentavimas, galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d.

Motinystės (tėvystės) pašalpos (nuo 2017 m. sausio 1 d. vaiko priežiūros išmokos) skiriamos ir mokamos vadovaujantis Įstatymu. Kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas turėtas per paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.).

Apdraustojo asmens draudžiamosiomis pajamomis laikomos visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, apdraustajam priskaičiuotos ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpos, mokamos vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, taip pat priskaičiuotos nedarbo socialinio draudimo išmokos, mokamos vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d).

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu.

Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis detalizuoja, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų, kuris apdraustas pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų, per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

Taigi, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai iki 2016 m. gruodžio 31 d. nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu ir nuo jų darbo užmokesčio į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui ir neatitiko vieno iš Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo – nebuvo apdraustas pagal šios Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme reglamentuojamos socialinės ir kitos su karo tarnyba susijusios garantijos. Minėto įstatymo 68 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 1 dalyje buvo nustatyta, kad iš Krašto apsaugos ministerijai skiriamų biudžeto asignavimų kariams taikomos šio ir kitų įstatymų nustatytos su karo tarnyba susijusios socialinės ir kitokios garantijos bei jų suteikimo tvarka. Šio įstatymo 68 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 7 dalyje buvo įtvirtinta, kad šio įstatymo 59 straipsnyje numatytų nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, taip pat pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos, profesinės karo tarnybos kariams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų atlyginimo arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio. Šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Įstatymo nuostatomis.

Taigi, minėtas teisinis reguliavimas, įvertinus pareiškėjo eitos pareigybės specifiškumą, nukreipia būtent į Įstatymą.

Atsakovas, skirdamas pareiškėjui tėvystės pašalpą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis, būdamas krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariu iki 2016 m. birželio 7 d., šiuo laikotarpiu privalomai nebuvo draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nuo jo pajamų nebuvo mokamos ir neturėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Atitinkamai, atsakovas, taikydamas Įstatymą, jo gautų pajamų nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. birželio 7 d. negalėjo pripažinti draudžiamosios, o jų sumą – kompensuojamuoju uždarbiu. Kadangi nuo pareiškėjo pajamų nebuvo mokamos ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą neturėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, tai jo profesinės karo tarnybos laikotarpis, per kurį pareiškėjas gavo pajamas, negalėjo būti laikomas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažu. Skiriant pareiškėjui tėvystės pašalpą, buvo pagrįstai atsižvelgta, kad pareiškėjas apdraustuoju asmeniu Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme tapo, įsidarbinęs pagal darbo sutartį AB (duomenys neskelbtini) 2016 m. birželio 8 d. Taigi, tik nuo šios datos jis įgijo teisę, kaip tai nustato Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, į motinystės (tėvystės) pašalpą.

Atkreiptinas dėmesys, kad motinystės (tėvystės) pašalpų, numatytų Įstatyme, mokėjimas yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio draudimo sistema grindžiama solidarumo principu – socialinio draudimo garantijos teikiamos iš lėšų, kurios surenkamos iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų. Galiojantys įstatymai teisę gauti socialinio draudimo išmokas sieja su asmens pareiga tam tikrą laikotarpį mokėti socialinio draudimo įmokas ir turėti atitinkamą valstybinio socialinio draudimo stažą. Šis reikalavimas taikomas ir asmenims, pretenduojantiems į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiais įstatymais nustatytą teisinį reguliavimą, asmuo, nedalyvavęs socialinio draudimo motinystės (tėvystės) pašalpoms drausti sistemoje, nemokėjęs atitinkamų socialinio draudimo įmokų, neturi pagrindo reikalauti motinystės (tėvystės) draudimo išmokų lygiomis sąlygomis su asmenimis, kurie dalyvavo šioje sistemoje.

Kaip matyti iš byloje aptarto teisinio reguliavimo, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., profesinės karo tarnybos karių nedalyvavimas motinystės socialinio draudimo sistemoje buvo grindžiamas tuo, kad jiems parama vaiko gimimo atveju buvo teikiama ne socialinio draudimo sistemos, o Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme nustatyta tvarka iš Krašto apsaugos ministerijai skiriamų biudžeto asignavimų. Šioje byloje sprendžiama tik dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, ir nėra sprendžiama dėl teisinių santykių, susijusių su paramos pareiškėjui kaip profesinės karo tarnybos kariui, mokėjimu pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo bei teisinio reguliavimo, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 68 straipsnio 7 dalyje.

Pagal 2016 m. birželio 29 d. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 65, 66, 67, 68, 70 ir 72 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-2510 ir 2016 m. birželio 29 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2508, nuostatas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai nuo 2017 m. sausio 1 d. yra pradėti drausti, be kita ko, ir motinystės socialiniu draudimu. 2016 m. birželio 29 d. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 65, 66, 67, 68, 70 ir 72 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-2510 7 straipsnio 4 dalyje numatytos pereinamojo pobūdžio nuostatos, pagal kurias, jeigu kariams ir nuo 2017 m. sausio 1 d. išleistiems į atsargą profesinės karo tarnybos kariams, tapusiems apdraustaisiais, nuo 2017 m. sausio 1 d. apskaičiuojant kompensuojamąjį uždarbį, pagal kurį mokamos vaiko priežiūros socialinio draudimo išmokos, patenka laikotarpiai, kuriais jie nebuvo apdrausti motinystės socialiniu draudimu, šios socialinio draudimo išmokos apskaičiuojamos pagal šių karių draudžiamąsias pajamas. Šiais atvejais krašto apsaugos sistemos institucija, kurioje tarnauja karys arba kurioje išleistas į atsargą profesinės karo tarnybos karys tarnavo paskiausiai, kariui iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų socialinio draudimo išmokos gavimo laikotarpiu skiria ir moka jo kompensuojamojo uždarbio dalį. Ši dalis apskaičiuojama kaip mokėtinos ir išmokėtos vaiko priežiūros socialinio draudimo išmokų skirtumas.

Iš minėtų įstatymo pereinamojo pobūdžio nuostatų matyti, kad profesinės karo tarnybos kariams, nuo 2017 m. sausio 1 d. tapusiems apdraustaisiais, valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo institucijos vaiko priežiūros socialinio draudimo išmokas skiria ir moka bendra Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka (t. y. neatsižvelgiant į laikotarpiais, kuriais jie nebuvo apdrausti motinystės socialiniu draudimu, gautas pajamas), o už susidariusio skirtumo (kompensuojamojo uždarbio) išmokėjimą iš valstybės biudžeto asignavimų yra atsakinga krašto apsaugos sistemos institucija, kurioje tarnauja karys arba kurioje išleistas į atsargą profesinės karo tarnybos karys tarnavo paskiausiai. Taigi, neigiamų pasekmių kariams dėl jų neįtraukimo į socialinio draudimo sistemą vaiko priežiūros socialinio draudimo išmokoms gauti kompensavimas priskiriamas atitinkamos krašto apsaugos sistemos institucijos, bet ne valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kompetencijai. Šis teisinis reguliavimas nei atsakovui, nei VSDFV nesukelia teisinių pasekmių ir atsakovas neturi pareigos kompensuoti pareiškėjui susidariusio skirtumo.

Pažymėtina, kad nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2203-525/2017, kurioje pareiškėjas ginčijo Lietuvos kariuomenės 2016 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. KVS-514 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo“, kuriuo institucija nusprendė neskirti pašalpos dėl to, kad nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. birželio 7 d. įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjas nebuvo išleistas vaiko priežiūros atostogų ir nebuvo skirta motinystės (tėvystės) pašalpa. Šioje byloje sprendimas įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 14 d., kai LVAT paliko minėtą teismo sprendimą nepakeistą ir konstatavo, kad kadangi pareiškėjas Lietuvos kariuomenės vado 2015 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. PK-2036 nuo 2016 m. birželio 7 d. buvo išleistas į atsargą, t, y. neteko kario statuso, atsakovams dėl aukščiau aptarto reguliavimo nekilo pareiga pareiškėjo prašymu skirti jam motinystės (tėvystės) pašalpą ar jos dalį (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1614-502/2018). Taigi, pareiškėjas, netekęs kario statuso, neteko ir teisės gauti tėvystės (motinystės) atitinkamą pašalpos dalį.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi LVAT 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, kadangi jis priimtas dėl skirtingos, nei šioje byloje, faktinės situacijos ir kitų, nei šioje byloje taikomos, teisės normų aiškinimo ir taikymo. Aptariamame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime buvo nagrinėjama administracinė byla dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo neskirti pareiškėjai, 2001 m. kovo 1 d. iki 2006 m. liepos 12 d. dirbusiai statutine valstybės tarnautoja teisėsaugos institucijose, už kurią nebuvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, ligos pašalpos laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 2 d. iki 2006 m. spalio 20 d., motyvuojant tuo, kad ji neturi privalomo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. LVAT minėtoje byloje išaiškino, kad nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Įstatymą išlieka ir ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo. Po šio LVAT išaiškinimo 2007 m. gruodžio 4 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 5, 6, 8, 10, 15, 16, 17, 18, 181, 183, 19, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. X-1338, kuriuo nuo 2008 m. sausio 1 d., be kita ko, buvo pakeisti įstatymo 8 ir 19 straipsniai, ir juose buvo numatyta, kad ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpas turi teisę gauti apdraustieji, jeigu jie iki laikinojo nedarbingumo pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte (t. y. vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai), ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Taigi, LVAT buvo aiškinamos Įstatymo nuostatos dėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo skaičiavimo, galiojusios iki 2008 m. sausio 1 d. Taip pat ir kitose pareiškėjo nurodomose bylose: 2011 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-325/2011 ir 2017 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-142-822/2017 nebuvo vertinamos ginčui taikytinos Įstatymo nuostatos ir jų faktinė situacija nebuvo ta pati. Akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo skaičiavimo klausimas nėra aktualus, tačiau aktualus pareiškėjo, kaip profesinės karo tarnybos kario, gautų pajamų pripažinimo draudžiamosiomis klausimas, kuris minėtose bylose nebuvo sprendžiamas.

Teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių ir aptartą teisinį reglamentavimą, prieina prie išvados, kad atsakovo ir VSDFV ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir išvada, jog buvusio krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kario tarnyboje iki nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. birželio 7 d. gautos pajamos nėra laikomos draudžiamosiomis pajamomis ir negali būti įskaitomos į kompensuojamąjį uždarbį skiriant motinystės (tėvystės) pašalpas (vaiko priežiūros išmokas), yra pagrįsta, vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisinius reglamentavimu. Atsakovas ir VSDFV turėjo vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir juos taikyti. Šiuo atveju, kitoks teisinis vertinimas šioje byloje negali būti taikomas.

Nepanaikinus ginčijamų sprendimų, negali būt tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.