Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas ,vykdydamas profesinės karo tarnybos kario pareigas laikotarpiu nuo 2015-11-01 iki 2016-06-07, atsakovo nebuvo draudžiamas motinystės (tėvystės) išmokoms gauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, nes atsakovas tėvystės (motinystės) pašalpą moka profesinės karo tarnybos kariams iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų biudžeto asignavimų. Atsakovas nurodydamas, kad tėvystės (motinystės) pašalpos mokėjimas yra susietas su pareiškėjo statusu, nėra profesinės karo tarnybos karys, iš principo prieštarauja LR KASO KTĮ 68 str. 7 d. nuostatoms, kur yra nurodoma, kad motinystės (tėvystės) kompensuojamojo uždarbio dydis ir trukmė nustatomi vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo nuostatomis. Gimus pareiškėjo vaikui ir pasirinkus motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmę iki vaikui sueis dveji metai, pareiga atsakovui mokėti 40 procentų kompensuojamojo uždarbio išmoką už laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2016-06-07 išlieka ir nesvarbu, kad pareiškėjo statusas pasikeitė. Pareiškėjas, vykdydamas profesinės karo tarnybos kario pareigas nuo 2015-11-01 iki 2016-06-07 gavo pajamas ir išsaugojo teisę už šį laikotarpį gauti iš atsakovo motinystės (tėvystės) pašalpą. Pareiškėjas, sutinkamai su galiojančiais teisės aktais, savarankiškai mokėti įmokas, kad būtų socialiai draustas ir gautų motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF lėšų negalėjo, nes teisės aktai to nenumatė, dėl ko ir atsirado ši situacija. Pareiškėjas oficialiai dirbo, turi nepartraukiamą darbo stažą, Atsakovas už pareiškėją socialinių įmokų, motinystės (tėvystės) pašalpai gauti nemokėjo, tačiau jei pareiškėjas būtų šiuo metu profesinėje karo tarnyboje , atsakovas mokėtų motinystės (tėvystės) pašalpą iš atsakovui skirtų biudžeto asignavimų. Atsakovo argumentai, kad pareiškėjas šiuo metu ne profesinės karo tarnybos karys ir tai nėra pagrindas skirti dalį motinystės (tėvystės) pašalpos yra formalus prisidengimas teisės aktų sukelta kolizine situacija. Laikantis bendrosios teisės analogijos principo jei atsakovas nemokėjo socialinių įmokų, kad pareiškėjas, praradus profesinės karo tarnybos kario statusą, įgytų teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF draudimo lėšų, tai Atsakovas privalo priimti atsakomybę ir skirti pareiškėjui priklausančią motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, už laikotarpį kai buvo profesinės karo tarnybos karys, iš atsakovui skirtų biudžeto asignavimų. Atsakovo argumentavimas ir motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo galimybę siedamas su pareiškėjo statusu prieštarauja bei pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str. kur yra nurodoma „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą." Atsakovas esamu atveju neprisiima ir atsisako pareigos mokėti pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpą, kompensuojant 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamo darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2016-06-07, tuo pačiu nedraudžiant pareiškėjo motinystės (tėvystės) išmokoms gauti atima tokia teisę pareiškėjui gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF lėšų. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigalioja Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr.I-1336 pakeitimo įstatymas (2016 m. birželio 29 d. Nr. XII-2508). Šis pakeitimas užtikrintų pareiškėjo teisę į motinystės (tėvystės) pašalpos gavimą, nepaisant pareiškėjo statuso pasikeitimo. Tokiu būdu nuo 2017 m. sausio 1 d. Įstatymo leidėjas ištaisė esamą teisės spragą, tačiau pareiškėjui tai nėra taikoma, todėl ir situacija reikalauja atitinkamo įvertinimo bei reglamentavimo. Pareiškėjo teisės yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, todėl turėtų būti vertinami įstatymai, plačiąja prasme, o ne formaliai pažiūrima į atsakovo pateiktus argumentus, pasiremta teisės aktais, kurie iš principo susiaurina motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo institutą. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo įgyta teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą nėra pilna apimtimi įgyvendinta. Gimus (duomenys neskelbtini) pareiškėjo sūnui ir pareiškėjui esant profesinės karo tarnybos kariu, jis įgijo teisę gauti iš atsakovo motinystės (tėvystės) pašalpą. Pareiškėjo atleidimas iš profesinės karo tarnybos (KASO ir KTĮ 37 str. 2 d. 5 p paaiškėja ir nustatoma, kad karys negali atlikti pareigų dėl sveikatos būklės) atsakovo negali atleisti nuo pareigos mokėti tėvystės (motinystės) pašalpos mokėjimo už laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2016-06-07, nes tokia pareiga atsirado gimus pareiškėjo vaikui ir ši pareiga negali būti susiaurinta, aiškinant jog pasikeitė pareiškėjo statusas.

Tuo pačiu, KAM nuomone, pareiškėjo tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu jam buvo tinkamai taikomi visi jo statusą reglamentuojantys teisės aktai. Koks konkretus teisės aktas ir kokios jo nuostatos buvo pažeistos, pareiškėjas savo skunde nenurodo. Pareiškėjo argumentas, kad nuo 2017-01-01 įsigaliojusi nauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcija ir įrodo tai, kad atsakovas nebuvo tinkamai suderinęs teisės aktų reikalavimų, yra nepagrįstas ir atmestinas, nes teisės aktų pasikeitimas savaime nereiškia, jog prieš tai galioję teisės aktai buvo neteisėti ir/ar pažeidė asmenų teises ir teisėtus interesus. Naujai įsigalioję teisės aktai gali kitaip sureglamentuoti tą patį teisinį santykį, tačiau toks naujas reglamentavimas jokiu būdu nepatvirtina prieš tai buvusio reglamentavimo ydingumo ir jeigu tas nėra aiškiai numatyta nesuteikia jokių papildomų teisių ar pareigų asmenims, kurie anksčiau buvo subjektai jau pakeisto teisinio reglamentavimo.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau - KASO KTĮ), kuris nustato krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo tvarką, taip pat civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumus, 68 straipsnio 1 dalis numato, kad iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai skiriamų biudžeto asignavimų kariams taikomos šio ir kitų įstatymų nustatytos su karo tarnyba susijusios socialinės ir kitokios garantijos bei jų suteikimo tvarka. Ten pat nurodoma, kad šiuo atveju netaikomi įstatymai, nustatantys socialines garantijas valstybės tarnautojams ir kitiems civiliams darbuotojams, o garantijos kariui taikomos pagal kitus įstatymus tuo atveju, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip. Nagrinėjant pareiškėjo skunde keliamą pašalpos mokėjimo, už periodą, kai pareiškėją ir atsakovą siejo tarnybos santykiai, klausimą, kuris buvo spręstas Raštu pagal tuo metu galiojusį KASO KTĮ reglamentavimą (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), atkreiptinas dėmesys į KASO KTĮ 68 straipsnio (Socialinės ir kitos su karo tarnyba susijusios garantijos) 7 dalį. Čia reglamentuojama, kad šio įstatymo 59 straipsnyje numatytų nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, taip pat pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos, mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų atlyginimo arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio, ir mokamos jos būtent profesinės karo tarnybos kariams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau - Ligos ir motinystės įstatymas) nuostatomis profesinės karo tarnybos kariams nustatomi tik šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė. Pareiškėjas, atsakovo žiniomis , Rašto surašymo (2016-12-23) metu turėjo 2 vaikus: 1 gimė (duomenys neskelbtini) ir antraisiais šio vaiko auginimo metais pašalpa buvo mokama iki 2015-03-15; 2 gimė tik (duomenys neskelbtini), todėl nuo jo gimimo iki pareiškėjo išleidimo į atsargą dienos pareiškėjas galėjo pretenduoti į pašalpą, kuri mokama šio vaiko auginimo būtent pirmaisiais metais, jeigu tik pareiškėjas tarnybos metu būtų pateikęs su tokiu mokėjimu sietiną prašymą (išleisti vaiko priežiūros atostogų), tačiau iki pat profesine karo tarnybos sutartimi grindžiamų tarnybos santykių nutrūkimo pareiškėjas aptariamo prašymo nebuvo atsakovui pateikęs, (duomenys neskelbtini) gimus vaikui pareiškėjui vaiko priežiūros atostogos nebuvo suteikiamos ar nutrauktos.

Pareiškėjui teisė į tėvystės (motinystės) pašalpą yra garantuota įstatymo tol, kol jis atlieka profesinę karo tarnybą, tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, gali būti realizuoti tik tokiu atveju, jei asmuo išreiškia savo valią. Pareiškėjas visa laikotarpį, kuomet turėjo įgijęs šią subjektinę teisę, jos nerealizavo - su aptariamomis išmokomis sietino prašymo nėra pateikęs. Priešingai, jis prašė, kad jam būtų suteikiamos nepanaudotos kasmetinės atostogos. Lietuvos kariuomenė realizavo jo valią ir garantavo nepanaudotų kasmetinių atostogų suteikimą. Pareiškėjo 2016-09-27 LR KAM adresuotame prašyme jis nurodo, kad gimus 2 vaikui ((duomenys neskelbtini)) jis su žmona nedvejodami apsisprendę, kad būtent ji, o ne pareiškėjas, naudosis teisės aktais suteikta teise į motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks vieneri metai. Todėl esamu atveju pareiškėjo tokia skundu išreiškiama pozicija, kai atbuline data pretenduojama į pašalpą, kurios atsisakymą šeimos narių abipusiu susitarimu pirmaisiais vaiko gyvenimo metais pats deklaruoja 2016 - 09 - 27 kreipdamasis į LR KAM, kai dėl aptariamos pašalpos gavimo tarnybos periodu nėra pateikęs taip pat jokio su tuo sietino prašymo, bei vietoje teisės aktais suteikiamos teisės į vaiko priežiūros atostogas pats savo valia pasirinkęs įgyvendinti kitą teisę - naudoti nepanaudotas kasmetines atostogas, daugiau nei keista. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos kariuomenė Raštu priimamo sprendimo dienai tinkamai vadovavosi buvusiu teisiniu reglamentavimu, objektyviai įvertino, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) gimus vaikui iki 2016-06-07, kol pareiškėjas buvo išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą, jis įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė į atsakovą dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo vaiko auginimo pirmaisiais metais, o pateikė prašymą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos dalies skyrimo už karo tarnybos periodą, kai vaikas dar nebuvo sukakęs vienerių gyvenimo metų, jau nebebūdamas profesinės karo tarnybos kariu, todėl pareiškėjui pagrįstai ir nebuvo skirta motinystės (tėvystės) pašalpa. Priimamo sprendimo metu teisės aktai nenumatė atsakovui galimybės skirti motinystės (tėvystės) pašalpą pagal prašymą , gautą jau po kario atleidimo iš tarnybos ir išleidimo į atsargą, kaip ir tokia pašalpa nemokėtina Pareiškėjo tarnybos metu neišleidus jo vaiko priežiūros atostogų vaiko pirmaisiais gyvenimo metais, t.y. kariui iki atleidimo iš tarnybos dienos pirmų vaiko gyvenimo metų dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa nebuvo paskirta ir mokama, nes jis pats su prašymu nesikreipė tarnybos metu bei jis nebuvo išleistas vaiko priežiūros atostogų tarnybos periodu tais pačiais vaiko pirmaisiais gyvenimo metais. Pareiškėją išleidžiant į atsargą Lietuvos kariuomenės vado 2015 -11-26 įsakymu Nr. PK-2036, jo atleidimo diena pagal paties pareiškėjo pateiktą 2015 -11-12 prašymą „Dėl kasmetinių atostogų", buvo nukelta (2 p.) į kitą dieną po paskutinės nepanaudotų kasmetinių atostogų dienos, t.y. iš 2015-12-01 į 2016-04-06, kai nepanaudotos kasmetinės atostogos Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos vado 2015-11-19 įsakymu Nr. A-196 suteiktos nuo 2015-11-30 iki 2016-04-06. Gimus (duomenys neskelbtini) pareiškėjo vaikui ir pareiškėją išleidus vieno mėnesio tėvystės atostogų, jo nepanaudotų kasmetinių atostogų periodas atitinkamai prasitęsė, todėl, Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos vado 2016 -01-15 įsakymu Nr. A-2 ir 2016 -02 -08 įsakymu Nr. A-7 patikslinus pareiškėjui suteikiamų nepanaudotų kasmetinių atostogų periodus, jo atleidimo diena tapo 2016 -06-07. Nuo vaiko gimimo (duomenys neskelbtini) iki pat išleidimo į atsargą momento, išskyrus suteiktas tėvystės vieno mėnesio atostogas, pareiškėjas naudojosi teisės aktais suteikta teise panaudoti dar nepanaudotas kasmetines atostogas, kurių metu mokamas vidutinis tarnybinis atlyginimas, todėl tuo pačiu metu pasinaudoti ir teisę į vaiko priežiūros atostogas, kai vaikas auginamas pirmais gyvenimo metais, bei gauti su tuo susijusias pašalpas, jis negali. Atsakovo nuomone, pareiškėjas po vaiko (duomenys neskelbtini) gimimo turėjo pasirinkti , kuria teisės aktais apibrėžta suteikiama teise iki išleidimo į atsargą momento naudosis, o pasirinkęs išeiti tėvystės atostogų bei nepanaudotų kasmetinių atostogų ir gauti su tuo sietinas išmokas, dabar gi pretenduoti gauti už 2016-01-22 (po tėvystės atostogų) 2016-06-06 (paskutinė nepanaudotų atostogų diena) periodą ir aptariamą pašalpą negalėtų. Pareiškėjas savo valios teikti prašymą dėl vaiko priežiūros atostogų neišreiškė, pats nurodė (2016-09-27 prašyme krašto apsaugos ministerijai), kad 2 gimusį vaiką iki jam sukaks vieni metai prižiūrės žmona ir, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, pareiškėjas iki pat išleidimo į atsargą nesiekė atsisakyti su tarnybos santykiais susijusių pajamų ir tiesiogiai prižiūrėti vaiko. Atsakovas mano, kad ir vaikui sukakus tam tikrą amžių (2016-12-21 vaikui sukako vieni metai) pareiškėjo teisė į vaiko priežiūros atostogas jau negali būti realizuota atgaline (regreso) tvarka. Pareiškėjas savo skundu kreipiasi tik dėl atitinkamos pašalpos (išmokos) gavimo, tačiau ir toliau nesiekia pasinaudoti teise į vaiko priežiūros atostogas, tačiau nerealizavus teisės į vaiko priežiūrą, negalima ir reikalauti suteikti su tuo sietinų garantijų dėl išmokų. Pareiškėjas pateiktame skunde teismui nenurodo kokį teisės aktą ar kokias jo nuostatas Atsakovas Raštu pažeidė, o savo skundą grindžia nuo 2017-01-01 įsigaliojusia nauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcija ir, kad būtent toks teisės aktų pasikeitimas neva suponuoja Atsakovo Raštu priimto sprendimo neteisėtumą. Teisės aktų pasikeitimas savaime nereiškia, kad prieš tai galioję teisės aktai buvo neteisėti ir/ar pažeidė asmenų teises ar teisėtus interesus, nes naujai įsigalioję teisės aktai gali kitaip sureglamentuoti patį teisinį santykį. Atsakovas nurodo, kad toks naujas reglamentavimas jokiu būdu nepatvirtina prieš tai buvusio reglamentavimo ydingumo, kaip ir nesuteikia papildomų teisių ar pareigų asmenims, įskaitant pareiškėją, kurie buvo subjektai jau pakeisto teisinio reglamentavimo.