Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

5. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, kad pareiga apskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą tenka ne Lietuvos kariuomenei, bet VSDFV teritoriniam skyriui, pareiškėjas 2017 m. balandžio 12 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių bei VSDFV ir prašė perskaičiuoti apskaičiuotos motinystės (tėvystės) pašalpą, paskirtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 6-24-20411, tačiau jo prašymą buvo atsisakyta tenkinti. V. R. nesutiko su VSDFV Vilniaus ir VSDFV ginčijamų sprendimų dalimis atsisakyti skirti 40 procentų pašalpos jo kompensuojamo darbo užmokesčio nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. birželio 7 d.

6. V. R. pažymėjo, kad kėlė ginčą dėl to, ar jo profesinėje karo tarnyboje gautos pajamos laikytinos draudžiamosiomis ir įtrauktinos į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai gauti, ar ne. Remdamasis galiojusiu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, V. R. teigė, kad buvusio krašto apsaugos sistemos pareigūno darbo užmokestis, gautas dirbant profesinėje karo tarnyboje, turėtų būti vertinamas kaip draudžiamosios pajamos, pagal kurias skaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, nepaisant to, jog tuo metu dėl buvusio specifinio socialinio statuso nebuvo draudžiamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio2 punkte nustatytu ligos motinystės (tėvystės) socialiniu draudimu. Pareiškėjas akcentavo, kad VSDFV nepagrįstai nurodė, jog institucijos, priimdamos sprendimus, neturėjo vadovautis nurodyta teismų praktika ir pateiktu teisės aiškinimu, kadangi teismų nutartys buvo priimtos ne dėl krašto apsaugos sistemos, o dėl vidaus tarnybos pareigūnų. Be to, VSDFV nepagrįstai nurodė, kad ikiteismine tvarka nagrinėdama pareiškėjo prašymą, ji neturėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-142-822/2017, nes ginčijamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas buvo priimtas iki nurodytos teismo nutarties priėmimo dienos.

7. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normų nuostatas, susijusias su jo teise gauti ligos ar motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išmokas (vaiko priežiūros išmokos), todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą. Kadangi V. R. turėjo teisę gauti ligos ar motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išmokas, atsižvelgiant ir į jo gautą darbo užmokestį, kai jis dirbo krašto apsaugos sistemoje, atsakovas turi būti įpareigotas perskaičiuoti pareiškėjui paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpą, įtraukiant pajamas, gautas profesinėje karo tarnyboje.

10. VSDFV Vilniaus skyrius nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad profesinėje karo tarnyboje gautos pajamos turėtų būti prilygintos draudžiamosioms pajamoms socialinį draudimą reguliuojančių teisės aktų kontekste ir įtrauktos į kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai buvo privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Atsižvelgiant į tai, kad dalį laikotarpio (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. birželio 7 d.), kuris buvo vertinamas apskaičiuojant vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai skirti, pareiškėjas neatitiko vienos iš Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, VSDFV Vilniaus skyrius priėmė 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 6-24-20411, kuriame, apskaičiuojant vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, buvo įvertintos tik pareiškėjo draudžiamosios pajamos, turėtos nuo 2016 m. birželio 8 d. iki 2016 m. spalio 31 d., jam dirbant AB „Lietuvos paštas“.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai iki 2016 m. gruodžio 31 d. nebuvo privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, todėl nuo jų gauto tarnybinio atlyginimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Buvusio krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kario tarnyboje iki 2016 m. gruodžio 31 d. gautas tarnybinis atlyginimas nėra laikomas draudžiamosiomis pajamomis socialinį draudimą reguliuojančių teisės aktų kontekste ir negali būti vertinamas apskaičiuojant kompensuojamąjį uždarbį dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo.

12. Atsakovas pabrėžė, kad įstatymai nesuteikia jam teisės taikyti teisės aktų nuostatas savo nuožiūra, jų netaikyti, šias nuostatas aiškinti plečiamai ar skirti ir mokėti pašalpas kitaip, nei nustatyta socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

13. VSDFV Vilniaus skyrius nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, jis neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką dėl statutinių pareigūnų socialinių garantijų bei netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normų nuostatas, susijusias su V. R. teise gauti motinystės (tėvystės) pašalpą. Paaiškino, kad skunde nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007 ir 2011 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-325/2011 atsakovas, priimdamas skundžiamą 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 6-24-20411, negalėjo ir neturėjo vadovautis, nes minimi sprendimas ir nutartis buvo priimti bylose ne dėl motinystės (tėvystės), o dėl ligos pašalpos skyrimo ir ne krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos, o vidaus tarnybos sistemos pareigūnams. Atkreipė dėmesį, kad galiojantis pareigūnų ir karių socialines garantijas nustatantis teisinis reguliavimas yra iš esmės pasikeitęs. VSDFV Vilniaus skyrius pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas konkrečioje byloje yra privalomas vykdyti tik toje byloje ir juo nėra privaloma vadovautis priimant administracinius sprendimus. Atsižvelgiant į tai, VSDFV Vilniaus skyrius taip pat neturėjo vadovautis ir V. R. skunde minimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-142-822/2017. Be to, šis sprendimas buvo priimtas vėliau, nei skundžiamas atsakovo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas Nr. 6-24-20411.

14. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, skundžiamas jo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jis buvo priimtas vadovaujantis galiojančių ir ginčo santykiui aktualių teisės aktų nuostatomis, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą jo dalį panaikinti.

16. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė administracinę sustabdyti bylą, kol įsiteisės teismo sprendimas byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2203-535/2017, o to nepadarius, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. VSDFV paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2203-535/2017 V. R. skundas, kuriuo jis prašė teismo įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją ir Lietuvos kariuomenę skirti jam motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. birželio 7 d., buvo atmestas kaip nepagrįstas. Dėl šio sprendimo pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą. Šioje byloje skundo dalykas (reikalavimas) yra tas pats – motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimas V. R. nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. birželio 7 d., skiriasi tik subjektas, kurį pareiškėjas prašo teismo įpareigoti įvykdyti šį jo reikalavimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigė, kad jo reikalavimą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą turėtų patenkinti ne Lietuvos kariuomenė, bet VSDFV Vilniaus skyrius.

18. VSDFV pažymėjo, kad pareiškėjas iki 2016 m. birželio 7 d. buvo profesinės karo tarnybos karys ir nebuvo draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Nuo 2016 m. birželio 8 d. V. R. dirba pagal darbo sutartį ir yra draudžiamas visomis socialinio draudimo rūšimis. Šiais atvejais krašto apsaugos sistemos institucija, kurioje tarnauja karys arba kurioje išleistas į atsargą profesinės karo tarnybos karys tarnavo paskiausiai, kariui iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų socialinio draudimo išmokos gavimo laikotarpiu skiria ir moka jo kompensuojamojo uždarbio dalį. Ši dalis apskaičiuojama kaip mokėtinos ir išmokėtos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų išmokos skirtumas. VSDFV nuomone, ginčijami sprendimai yra teisėti ir nėra teisinio pagrindo juos naikinti.

30. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškinio materialinės teisės normas bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir pažeidė proceso normas, o tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

31. V. R. pažymi, kad jis iš esmės įrodinėjo, jog 2016 m. gruodžio 21 d. turėjo ne trumpesnį nei 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ir kad krašto apsaugos sistemos tarnyboje jo gautos pajamos yra laikomos draudžiamosiomis pajamomis. 2016 m. gruodžio 21 d. pareiškėjo sūnui suėjo vieneri metai, todėl jis kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kad būtų skirta motinystės (tėvystės) pašalpa antraisiais vaiko priežiūros metais. Akcentuoja, kad šioje byloje tarp šalių nėra ginčo, jog krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai iki 2016 m. gruodžio 31 d. nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu ir nuo jų darbo užmokesčio į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui.

36. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad minėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog yra išaiškinęs, kad laikotarpis, kai asmuo atliko tarnybą vidaus tarnybos sistemoje ir per kurį buvo gautos arba galėjo būti gautos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytos ligos išmokos, suprantamas kaip asmens privalomųjų išmokų gavimo laiko tarpas patenkantis į „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką. Apdraustojo asmens definicija, traktuotina plačiąja prasme, apima ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje, konkrečiai, vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas. Konstatuota, kad pozicija, kai siekiama paneigti buvusio vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisę į ligos išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus tarnybos sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu. Sistemiškai aiškindamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatas dėl socialinių garantijų į ligos ir motinystės pašalpas, teismas padarė išvadą, kad nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo. Minėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karių nustato tą patį reguliavimą, įstatymuose įtvirtintos analogiškos pareigūnų ir karių garantijos laikinojo nedarbingumo dėl ligos bei vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, o minėtuose procesiniuose sprendimuose pasisakyta dėl nagrinėjamai bylai aktualios įstatymo normos (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies) aiškinimo bei taikymo, atsižvelgiant į statutiniams pareigūnams įstatymais numatytų socialinių garantijų taikymo ypatumus. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio pirmosios instancijos teismui nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos iš esmės panašiose bylose. Taigi, V. R., kaip buvusio krašto apsaugos sistemos pareigūno, darbo užmokestis, gautas dirbant profesinėje karo tarnyboje, turėtų būti vertinamas kaip draudžiamosios pajamos, pagal kurias skaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, nepaisant to, jog tuo metu dėl buvusio specifinio socialinio statuso pareiškėjas nebuvo draudžiamas Valstybės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytu ligos motinystės (tėvystės) socialiniu draudimu.

37. V. R. akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog nors pagal galiojusį teisinį reguliavimą, asmuo, atlikdamas profesinę karo tarnybą vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti įmokas ligos socialiniam draudimui, tokia pareiga nebuvo nustatyta ir institucijai, kurioje atliko tarnybą, tačiau pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą, profesinės karo tarnybos kariams yra garantuojama teisė nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, taip pat pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos, gauti vidutinio jų atlyginimo arba jo dalies dydžio išmokas, kurių dydžiai ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Mano, kad ir asmuo, tarnaudamas krašto apsaugos sistemoje, galėjo gauti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytas ligos ir motinystės išmokas.

38. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies, 39 straipsnio 1 dalies ir 52 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, V. R. teigia, kad neleistina, jog valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą. Pareiškėjas pažymi, kad jis, kaip iš minėtose bylose pareiškėjai, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje pagal profesinės karo tarnybos sutartį, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jam nutraukus tarnybą statutinėje įstaigoje ir formuojantis darbo santykiams, kuriuos reguliuoja kitų įstatymų normos, valstybė pagal Konstituciją ir ją įgyvendinančius įstatymus socialinių garantijų srityje užtikrins, kad jo padėtis nebus pabloginta ir jis turės teisę gauti ligos ar motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išmokas, atsižvelgiant ir į gautą darbo užmokestį, dirbant krašto apsaugos sistemoje.

39. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

41. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reguliuojančias materialinės teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, iki 2016 m. birželio 7 d. būdamas krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariu, pagal tuo metu galiojusį Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą nebuvo privalomai draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, taigi ir nuo jo gauto tarnybinio atlyginimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo mokamos įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Atitinkamai, VSDFV Vilniaus skyrius, taikydamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, V. R. nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. birželio 7 d. gautų pajamų negalėjo pripažinti draudžiamosiomis, o jų sumą – kompensuojamuoju uždarbiu. Kadangi nuo pareiškėjo pajamų nebuvo mokamos ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą neturėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, pareiškėjo profesinės karo tarnybos laikotarpis, per kurį jis gavo pajamas, negalėjo būti laikomas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažu.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

46. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame ginčijami VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais, kadangi buvo priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, buvo priimtas tinkamai įvertinus materialines bei proceso teisės normas, ir nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjas taip pat pripažino, kad skundžiami sprendimai buvo priimti vadovaujantis teisės aktais, tačiau manė, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme esanti spraga pažeidžia jo teises.

47. VSDFV pažymi, kad apeliaciniame skunde V. R. nepateikė teisiškai svarių argumentų, patvirtinančių, kad nagrinėdamas jo skundą, teismas būtų neteisingai taikęs materialinės ar proceso teisės normas, o apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais remdamasis pareiškėjas prašė panaikinti ginčytus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad jeigu tam tikra įstatymo nuostata, asmens nuomone, pažeidžia jo konstitucines teises, asmuo turi teisę prašyti teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti tos nuostatos atitiktį Konstitucijai, tačiau pareiškėjas to neprašė.

50. Pareiškėjo teigimu, į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai gauti turi būti įtraukiamos pareiškėjo gautos pajamos krašto apsaugos sistemoje nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. birželio 7 d.