- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-26
- Bylos Nr.
- e2YT-4840-1149/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01150-2026-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marija Augustinaitė
- Pareiškėjas
- O. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Lina Tamošaitienė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo O. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos l d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškime nurodoma, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) Ukrainoje ir yra Ukrainos Respublikos pilietis. 1972 m. rugsėjo mėn. iš Ukrainos atvyko dirbti į Lietuvą. Tačiau padirbus šiek tiek daugiau nei mėnesį, (duomenys neskelbtini) buvo paimtas į Sovietų armiją, iš kurios vėl grįžo į Lietuvą 1975 metais. Atvykęs į Lietuvą dirbo (duomenys neskelbtini) ir gyveno (duomenys neskelbtini). 1975 metais atvykus gyventi į Lietuvą, nuolat gyveno Lietuvoje ir nors neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau visą darbingą laikotarpį dirbo. Pareiškėjo darbo faktą Lietuvoje nuo 1975 metų patvirtina įrašai darbo knygutėje, o vėliau atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę jam buvo išduotas valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas, iš kurio matyti, kad jis nuolat dirbo Lietuvos Respublikoje ir čia yra įgijęs valstybinio socialinio draudimo stažą bei teisę į senatvės pensiją. Tačiau kadangi pareiškėjas neturi nuolatinio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, jam negali būti paskirta senatvės pensija Lietuvoje. Lietuvos Respublikoje nuo 1978 metų jis gyveno su M. G. (duomenys neskelbtini), o vėliau (duomenys neskelbtini). M. G. 2002 metais mirė ir šiuo metu jis gyvena su kita moterimi nuomojamame bute (duomenys neskelbtini). Mirus M. G. pareiškėjas ir toliau palaiko ryšius su jos sūnumi, kuriam yra žinomos jo gyvenimo fakto Lietuvos Respublikoje aplinkybės. Siekiant įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjui būtina nusistatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis visą laiką nuo 1975 metų faktiškai gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas yra Ukrainos Respublikos pilietis ir neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje turi būti sprendžiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties (2004 m. balandžio 29 d. įstatymas Nr. IX-2206 su vėlesniais pakeitimais). Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos l d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki nurodyto laikotarpio ir kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisme užsienietis privalo įrodyti, kad jis turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje ir moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas, ir turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas neturi galimybės gauti duomenų apie savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki dabar, todėl būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą teismine tvarka. Šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo pareiškimo pagrįstumo klausimą prašo spręsti teismo nuožiūra.
4. Atsiliepime nurodoma, kad 2025 m. kovo 13 d. pareiškėjas atvyko į konsultaciją Migracijos departamento Klaipėdos skyriuje, kurios metu paaiškėjo, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena be dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo turimo Ukrainos piliečio paso galiojimas pasibaigė (duomenys neskelbtini). Vizito metu pareiškėjas pateikė paaiškinimą ir papildomus dokumentus – gimimo liudijimą, Ukrainos piliečio pasą (galiojusį iki (duomenys neskelbtini)), karinį bilietą, darbo knygelę, socialinio draudimo pažymėjimą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad niekada neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje, tačiau nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 20 d. atliko pareiškėjo apklausą. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 1972 metais atvyko Lietuvą dirbti (duomenys neskelbtini) jūreiviu, parekomendavus draugui. 1972–1974 metais tarnavo sovietinėje armijoje. Po tarnybos armijoje grįžo į Ukrainą ir dirbo cukraus kombinate. Tais pačiais metais gavus iškvietimą iš (duomenys neskelbtini) (kaip pareiškėjas nurodo – (duomenys neskelbtini)), grįžo į Lietuvą ir dirbo (duomenys neskelbtini) iki 1996 metų. Po to, bankrutavus įmonei, 3 metus dirbo kepėju individualioje įmonėje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę gyveno Klaipėdoje su M. G. iki 2002 metų. Po draugės mirties susipažino su V. B. ir su ja gyvena iki šiol adresu (duomenys neskelbtini). Iki to laiko niekada nesikreipė į valstybines institucijas ir gydymo įstaigas. Išėjus iš darbo materialiai padėdavo sūnėnas iš Ukrainos. Ukrainos piliečio pasą gavo 2013 metais Ukrainos konsulate. Gavus pasą nesikreipė į Migracijos skyrių dėl leidimo išdavimo, kadangi buvo nedeklaravęs gyvenamosios vietos. Po to bandė kreiptis į Migracijos skyrių per advokatą, tačiau advokatui paprašius papildomų dokumentų, atsisakė advokato paslaugų. Į klausimą, kodėl 25 metus nesikreipė į Migracijos skyrių, o dabar sugalvojo kreiptis atsakė, kad artėja senatvė. Nuo 1975 metų pastoviai gyvena Lietuvoje, į Ukrainą paskutinį kartą buvo išvykęs aplankyti tėvų 1991 metais Pasibaigus paso galiojimo laikui, kreipėsi į Ukrainos konsulatą dėl paso, kur iš jo buvo paprašyta pateikti leidimą gyventi Lietuvoje. Jo gyvenimo Lietuvoje faktą gali patvirtinti ir M. M. bei N. G.. 2025 m. kovo 28 d. Migracijos departamento atstovai nuvyko pareiškėjo nurodytu adresu pas V. B. ir atliko V. B. apklausą. V. B. nurodė, kad pažįsta pareiškėją 30 metų. Ji patvirtino, kad pareiškėjas O. K. ją prižiūri, bet pastoviai negyvena – anksčiau buvo sugyventiniai, bet jau 10 metų išsiskyrę. Pareiškėjas ateina kiekvieną dieną, kadangi ji yra neįgali. Po to ji paaiškino, kad pareiškėjas gyvena „daugiausiai pas ją“, taip pat čia jo daiktai. Patvirtino, kad pareiškėjas gyveno su M. G., kuri mirė, o vėliau pradėjo gyventi su V. B.. Nurodė, kad gyvena iš jos pensijos, taip pat padeda V. B. sūnus. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas kartais uždarbiauja, ir „turi kažką susitvarkyti“, kad gautų pensiją. V. B. Migracijos departamento atstovams parodė kambarį, kuriame būna pareiškėjas, namuose esančius jo drabužius. Migracijos departamento naudojamose duomenų bazėse nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui išduotus leidimus gyventi ar vizas. Migracijos departamentas taip pat neturi duomenų, ar pareiškėjas nėra įgijęs kitos (ne Ukrainos Respublikos) pilietybės. Nors pareiškėjas ir teigia, kad dirbo Lietuvoje bei pateikia darbą (duomenys neskelbtini) patvirtinančius dokumentus, manytina, kad dėl darbo specifikos (jūreiviu, bocmanu žvejybos traleryje, pareiškėjo darbo vieta nebuvo Klaipėdos mieste ar kitur Lietuvos Respublikoje) negalima užtikrintai patvirtinti, kad pareiškėjas, dirbdamas šį darbą, gyveno Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjo prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę. Pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus Migracijos departamentui, nurodė, jog Ukrainos konsulatas neišdavė paso, nes pareiškėjas neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje, o Migracijos skyrius siųsdavo į Ukrainos konsulatą. Pareiškėjas nurodo, jog neturi galimybės gauti duomenų, patvirtinančių pareiškėjo gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki šiol, todėl būtina nustatyti juridinį faktą. Taigi, nustatyti juridinį faktą pareiškėjui reikia siekiant leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, nes dabar pareiškėjas gyvena Lietuvoje be jokio dokumento, įrodančio jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Tam, kad pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi, būtina nustatyti faktą, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. apsigyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, pareiškėjas su šio fakto nustatymu sieja galimybę gauti leidimą nuolat gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo teismui pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno Lietuvos Respublikoje ir iki šiol čia gyvena. Dėl pareiškėjo darbo specifikos (jūreivis, o vėliau bocmanas žvejybos traleryje) nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno Lietuvos Respublikoje. Vien faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo bocmanu įmonėje, kuri įregistruota Lietuvos Respublikoje, nėra pakankami įrodymai, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje. Pažymima, kad nėra pateikta duomenų, patvirtinančių pareiškėjo gyvenamąją vietą iki 2013 m. rugsėjo 19 d., kai pareiškėjas turėjo galiojantį Ukrainos Respublikos piliečio pasą. Taip pat pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad pareiškėjas turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytus mokesčius ar įmokas, turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje. Nors apklausos metu V. B. nurodė, kad pareiškėjas „būna pas ją“, tačiau pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei su pareiškimu teismui nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kad pareiškėjas turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytus mokesčius ar įmokas, turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje. Jei pareiškėjas teismui pateiks įrodymus, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno Lietuvos Respublikoje, ir įrodymus, kad pareiškėjas šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas neprieštarauja dėl juridinio fakto nustatymo. Teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas galės pateikti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdžio metu pareiškėjas O. K. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis iki 1993 m. liepos l d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, kad atvykęs į Klaipėdą pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Tuo laikotarpiu jis gyveno (duomenys neskelbtini), kurio adresas tuo metu buvo (duomenys neskelbtini). Šiuo metu šio adreso pavadinimas yra pakeistas į (duomenys neskelbtini), ir ten dabar yra bendrabučiai. Už gyvenimą viešbutyje jis mokėjo pats – išplaukdavo į jūrą, o grįžęs ten gyvendavo. Viešbutyje apsigyveno nuo 1975 metų, tačiau gyveno nepastoviai, nes išplaukdavo į jūrą. Grįžęs iš reisų apsistodavo ten iki 1978 metų. Vėliau susipažino su M. G., N. G. mama, ir apsigyveno pas ją bute, jie gyveno kaip sugyventiniai. Jis dirbo jūreiviu ir išplaukdavo į tolimus reisus, trunkančius keturis – penkis mėnesius. Gyvendamas su M. G., jis iš pradžių gyveno (duomenys neskelbtini), o vėliau gyveno (duomenys neskelbtini) gatvėje, kuri šiuo metu vadinasi (duomenys neskelbtini). Jūreiviu jis dirbo iki 1996 metų, iki įmonės reorganizacijos. Dirbdamas jūroje dažnai vykdavo į Ukrainą aplankyti tėvų, tačiau ten nuolat negyveno. Jo tėvai mirė 2002 metais, tačiau tuo metu jis į Ukrainą jau nebevykdavo. Paskutinį kartą Ukrainoje jis buvo 1993 metais. Baigęs darbą jūroje, jis apie ketverius metus dirbo duonos kepykloje, (duomenys neskelbtini) individualioje įmonėje. Po šio darbo daugiau niekur nedirbo, nes turėjo santaupų, taip pat materialiai rėmė sūnėnas. Dirbti negalėjo ir dėl to, kad neturėjo dokumentų. Jis turėjo Ukrainos pasą ir dėl dokumentų kreipėsi į konsulatą, tačiau buvo nukreiptas į Migracijos departamentą, o iš ten atgal į Ukrainos konsulatą. Į šias institucijas jis kreipėsi kelis kartus. Ne per seniausiai vėl kreipėsi, buvo prašoma pateikti dokumentus. Nustojus dirbti, sūnėnas jam siųsdavo pinigus, tačiau po karo pradžios jo nebelanko. M. G. mirė 2002 metais. Po M. G. mirties dar pusę metų ar metus laiko gyveno jos bute su jos sūnumi, tačiau šiam pardavus butą, jis išsikraustė. Po to susipažino su kita moterimi, kuri yra neįgali. Jis jai padeda – nuvyksta į parduotuvę ar vaistinę, ir šiuo metu gyvena kartu su ja (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento darbuotojai buvo atvykę šiuo adresu ir kalbėjosi su jo sugyventine. Mano, kad turi teisę į senatvės pensiją Lietuvoje.
6. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašė pareiškimą tenkinti.
7. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas N. G. parodė, kad O. K. yra jo patėvis. Jis O. K. pažįsta nuo maždaug 1970 metų, su juo supažindino mama M. G., kai jam buvo apie 7 metai. Jo mama M. G. dirbo (duomenys neskelbtini) mašiniste. Kada tiksliai jo mama susipažino su O. K. ir kada pradėjo kartu gyventi, jis nurodyti negali, nes tuo metu buvo per mažas, kad suprastų situaciją. Taip pat negali tiksliai pasakyti, kada buvo supažindintas su O. K.. O. K. jam yra sakęs, kad dirbti Lietuvoje pradėjo nuo 1970 metų. Jie visi kartu gyveno (duomenys neskelbtini), o vėliau išsikėlė gyventi (duomenys neskelbtini). O. K. dirbo jūreiviu, bocmanu, laivo ūkvedžiu ir išplaukdavo į jūrą maždaug devyniems mėnesiams. O. K. padėjo jų šeimai materialiai, tačiau ar su jo mama vedė bendrą ūkį, jis pasakyti negali. Jo mama mirė 2002 metais, su O. K. mama gyveno iki pat savo mirties. Butas (duomenys neskelbtini), priklausė jo mamai, o po jos mirties jis paveldėjo turtą. Vėliau jis tą butą pardavė, nes jam reikėjo pinigų. Po motinos M. G. mirties pardavus paveldėtą butą kurį laiką O. K. gyveno jo darbo patalpose, (duomenys neskelbtini), kurios buvo komercinės paskirties. Tuo laikotarpiu O. K. niekur nedirbo, nes neturėjo dokumentų. Iš kokių pajamų jis gyveno, jam nėra žinoma. Vėliau O. K. susipažino su moterimi vardu V. ir pradėjo gyventi kartu su ja. Kai O. K. gyveno su jo šeima, jis vykdavo į Ukrainą aplankyti artimųjų, parveždavo lauktuvių, tačiau kaip dažnai, jis negali pasakyti. Po motinos mirties jis tęsia bendravimą su O. K., nes šis jį augino ir išlaikė.
8. Suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, pareiškimą prašė nagrinėti Migracijos departamento atstovui nedalyvaujant, nurodė, jog visa Migracijos departamento turima medžiaga, susijusi su pareiškėju, yra pateikta teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškimas tenkintinas.
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010 ir kt.).
10. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009 ir kt.).
11. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.
12. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir yra Ukrainos Respublikos pilietis. Iš pateiktos darbo knygelės, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo matyti, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (atleistas dėl pašaukimo į Sovietų armiją) dirbo (duomenys neskelbtini), taip pat nuo (duomenys neskelbtini), po tarnybos Tarybinėje armijoje, įsidarbino ir iki (duomenys neskelbtini) vėl dirbo (duomenys neskelbtini) (kuri (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. 508 reorganizuota į (duomenys neskelbtini), kuris (duomenys neskelbtini) pervadintas į (duomenys neskelbtini)), nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) individualioje įmonėje. Pareiškėjo teigimu šiuo metu jis gyvena su sugyventine V. B. (duomenys neskelbtini), pragyvena iš sugyventinės pensijos, mokesčių, įmokų valstybei nemoka, nekilnojamojo turto neturi, nėra deklaravęs gyvenamosios vietos. Byloje duomenų, kad laikotarpiu iki 1993 m. liepos 1 d. ar po 1993 m. liepos 1 d. pareiškėjas būtų išvykęs iš Lietuvos Respublikos nuolat gyventi, nėra. Pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo pareiškėjas nurodė, kad jis yra Ukrainos Respublikos pilietis ir neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl šios priežasties jis negali kreiptis dėl senatvės pensijos paskyrimo Lietuvoje. Taigi pareiškėjas sieja juridinio fakto nustatymą su galimybe gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
13. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenims, kurie faktiškai ilgą laiką gyveno ir gyvena Lietuvos Respublikoje, turi būti suteikta galimybė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nes buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimas yra reikšminga aplinkybė, sąlygojanti asmens teisinį statusą bei jo teisių įgyvendinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-757/2009 ir kt.). Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 32 punkte nustatyta, jog asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios, yra laikomas užsieniečiu. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja ne tik minėtas įstatymas, bet ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymas (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas).
14. Pagal Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija), 16.7 punktą Įstatyme nustatytas leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindas yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad užsienietis gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje.
15. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 9 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu. Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvoje iki nurodyto laikotarpio ir, kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisme užsienietis privalo įrodyti, kad jis: 1) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje ir 2) moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas, ir 3) turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje.
16. CPK 185 straipsnis numato, kad teismas vadovaujantis įstatymais įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių.
17. Byloje esantys duomenys (pareiškėjo paaiškinimai, liudytojo N. G. parodymai, rašytiniai įrodymai) leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. apsigyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus, paaiškino, kad 1975 metais atvykęs į Klaipėdą pradėjo dirbti jūreiviu ir išplaukdavo į tolimuosius reisus jūroje, trunkančius kelis mėnesius, tačiau tarp reisų nuolat gyveno Klaipėdoje: nuo 1975 metų gyveno viešbutyje Klaipėdoje, o nuo 1978 metų gyveno Klaipėdoje su savo sugyventine M. G. jai priklausančiuose butuose ((duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini)) iki jos mirties 2002 metais. Po M. G. mirties pareiškėjas pusmetį ar metus gyveno su sugyventinės sūnumi N. G., vėliau pradėjo gyventi su V. B. ir nurodė, kad su ja gyvena iki šiol adresu (duomenys neskelbtini). Šiuos pareiškėjo paaiškinimus patvirtino liudytoju apklaustas N. G. – M. G. sūnus, kuris paaiškino, kad pareiškėją pažįsta nuo vaikystės, jį vadina savo patėviu, su juo buvo supažindintas būdamas apie 7 metų, kai jo motina pradėjo su pareiškėju gyventi Klaipėdoje, ir patvirtino, jog pareiškėjas gyveno kartu su jų šeima, jį augino ir išlaikė. Liudytojas nurodė, kad pareiškėjas dirbo jūreiviu ir išplaukdavo į ilgalaikius reisus jūroje, tačiau grįžęs visuomet gyvendavo Klaipėdoje kartu su jo motina. Taip pat patvirtino, kad pareiškėjas su jo motina gyveno kaip sugyventiniai iki pat jos mirties 2002 metais, o vėliau pradėjo gyventi su kita moterimi nuomojamame bute (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje taip pat patvirtina rašytiniai įrodymai. Darbo knygelės ir valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dirbo Lietuvoje registruotose įmonėse nuo 1975 m. iki 1996 m., o vėliau – 1997–2000 m. laikotarpiu. Iš pareiškėjo darbovietės (duomenys neskelbtini) archyvinių dokumentų – asmens kortelių matyti, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta iš pradžių nurodyta (duomenys neskelbtini) (darbovietės bazė), vėliau – (duomenys neskelbtini) (M. G. butas). Iš Migracijos departamento atsiliepimo matyti, kad Migracijos departamento darbuotojams nuvykus į pareiškėjo dabartinės sugyventinės V. B. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ši patvirtino, jog pareiškėją pažįsta apie 30 metų, jis gyvena kartu su ja, turi savo daiktų, parodė jo kambarį, jie gyvena iš jos pajamų (gaunamos pensijos, jos sūnaus paramos). Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad pareiškėjas tais laikotarpiais, kai nebūdavo išvykęs į tolimojo plaukiojimo reisus, faktiškai gyveno Lietuvos Respublikoje, ir šiuo metu turi gyvenamąją vietą pas dabartinę sugyventinę V. B.. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas faktiškai gyveno Lietuvoje iki 1993 m. liepos 1 d., ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje bei turi gyvenamąją vietą.
18. Dėl teisėto pragyvenimo šaltinio ir mokesčių mokėjimo pažymėtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dirbo Lietuvoje registruotose įmonėse nuo 1975 metų iki 2000 metų, su minimalia pertrauka tarp darbų. Pats pareiškėjas nurodė, kad galimai įgijo būtinąjį senatvės pensijos stažą Lietuvoje, o jo ilgas darbo ir mokesčių mokėjimo laikotarpis rodo, kad jis faktiškai mokėjo Lietuvos valstybės nustatytus mokesčius ir turėjo teisėtą pragyvenimo šaltinį. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2000 metų nebegalėjo teisėtai įsidarbinti dėl dokumentų neturėjimo, todėl gyveno iš sukauptų santaupų, taip pat jam materialinę pagalbą teikė ir teikia giminaitis. Akivaizdu, kad pareiškėjui neturint galiojančių asmens dokumentų, leidimo gyventi Lietuvoje, jis oficialiai įsidarbinti negalėjo, tokiu būdu objektyviai negalėjo mokėti ir jokių pajamų mokesčių. Šiuo metu pareiškėjas yra sulaukęs garbingo amžiaus (79 metų), seniai sulaukęs Lietuvoje nustatyto senatvės pensijos amžiaus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra pensinio amžiaus, logiška, jog nedirba, tačiau ankstesnis ilgas darbo laikotarpis liudija apie faktiškai turėtą teisėtą pragyvenimo šaltinį ir nuolat mokėtus mokesčius Lietuvai. Taigi, nors pareiškėjas jau ilgą laiką negauna pajamų iš darbo ir formaliai nemoka pajamų mokesčių, vien tik šis faktas negali būti pagrindu atsisakyti pripažinti juridinę reikšmę turinčio fakto, nes tai neatitiktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų. Pareiškėjo sugyventinė V. B. Migracijos departamento darbuotojams paaiškino, kad šiuo metu jie gyvena iš jos gaunamų pajamų. Taigi pareiškėjas turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje. Gyvendamas Lietuvoje, pareiškėjas, kaip ir visi vartotojai, moka vartojimo mokesčius, taikomus įsigyjamoms prekėms ir paslaugoms. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas verstųsi neteisėta veikla ar gautų pajamas iš nelegalių šaltinių.
19. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, surinktus ir ištirtus rašytinius įrodymus, nuoseklius pareiškėjo paaiškinimus bei liudytojo parodymus, teismas daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjo reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkintinas (CPK 3 straipsnio 8 dalis, 185 straipsnis, 444 straipsnio 9 punktas). Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas siekiant, kad pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (CPK 448 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 448 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas O. K., gimęs (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu pareiškėjui gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus.