Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-06-11 · Civilinė byla Nr. e2A-802-560/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-11
Bylos Nr.
e2A-802-560/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Neringa Švedienė
Atsakovas
A. G.
Ieškovas
UAB „Vironda“
Kategorijos
Civilinės bylos numeris e2A-802-560/2019
Teisminio proceso numeris 2-68-3-44669-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20.; 2.6.1.5.; 2.1.2.4.1.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Neringos Švedienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. G. ir A. G. įmonės „Jagra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vironda“ ieškinį atsakovams A. G. ir A. G. įmonei „Jagra“ dėl skolos priteisimo ir atsakovų A. G. ir A. G. įmonės „Jagra“ priešieškinį ieškovui UAB „Vironda“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. G. įmonės „Jagra“ ir subsidiariai iš atsakovo A. G. 21 464,70 Eur skolos, 4 176,76 Eur palūkanų, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis su atsakovu A. G. įmone „Jagra“ susitarė dėl trijų krovininių automobilių ir dviejų puspriekabių nuomos įmonei, o įmonė „Jagra“ įsipareigojo tinkamai atsiskaityti už nuomą. Už automobilių ir puspriekabių nuomą laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2016 m. birželio mėn. įmonė „Jagra“ neatsiskaitė ir liko skolinga pagal trylika PVM sąskaitų – faktūrų ieškovui 21 464,70 Eur pagrindinės skolos.

2. Atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas neturėjo leidimo užsiimti tarptautiniu krovinių gabenimu, todėl šalys susitarė, kad ieškovas įregistruos transporto priemones savo vardu, bet naudotoju nurodys įmonę „Jagra“. Atsakovas įmonė „Jagra“ realiai nesinaudojo ieškovo automobiliais, todėl neprivalo atsiskaityti už jų nuomą.

3. Atsakovai pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo pat jų sudarymo momento 2010-10-18, 2011-12-16, 2012-03-26, 2013-12-31 ir 2014-06-25 tarp ieškovo ir įmonės „Jagra“ sudarytas nuomos sutartis. Nurodė, kad šios sutartys yra apsimestinės. Tikroji šalių valia buvo ne sudaryti nuomos sutartis, o suteikti ieškovui galimybę verstis tarptautiniu krovinių gabenimu, nes pastarasis neturėjo licencijos verstis tokia veikla, todėl naudojosi atsakovo įmonės „Jagra“ turimomis licencijomis.

4. Ieškovas su priešieškiniu nesutiko, teigė, kad šalys susitarė būtent dėl transporto priemonių nuomos ir jokio tariamo susitarimo nebuvo. Pažymėjo, kad atsakovo minimos licencijos išduotos būtent atsakovui ir niekada nebuvo perrašytos ieškovo vardu, būtent atsakovas įdarbino vairuotojus. Ieškovas apdraudė transporto priemones vežėjo draudimu todėl, kad taip buvo pigiau. Teigė, kad įmonė „Jagra“ ginčo sąskaitose – faktūrose nurodytas sumas įtraukė į savo sąnaudas, taip sumažindama apmokestinamą pelną, taip pat susigrąžino PVM mokestį. Atsakovai nenurodė tikrojo sandorio ir jo sąlygų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-05-28 sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė, priteisė ieškovo naudai iš atsakovo A. G. įmonės „Jagra“ ir subsidiariai iš atsakovo A. G., 21 464,70 Eur skolos, 4 176,76 Eur palūkanų, 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 846 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šalies argumentai

6. Teismas nurodė, kad atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti 5 nuomos sutartis apsimestiniais sandoriais, nurodydami, kad tarp šalių realiai nesusiklostė nuomos santykiai. Kokį realų sandorį šalys sudarė, atsakovai paaiškinti negalėjo. Teigė, kad šiais sandoriais buvo siekiama suteikti ieškovui galimybę verstis krovinių pervežimo veikla, nes ieškovas neturėjo tam reikiamos licencijos ir naudojosi atsakovo turima licencija. Ieškovas nurodė, kad 2016 metais per 2 mėnesius reikiamą licenciją jis gavo, taigi, jam nebuvo reikalinga išskirtinė atsakovo pagalba. Ieškovas ir anksčiau yra išrašęs įmonei „Jagra“ PVM sąskaitų – faktūrų, kurias atsakovas apmokėjo. Kodėl jas apmokėjo, nors, kaip teigia atsakovas, jis nieko neprivalėjo mokėti ieškovui, atsakovai paaiškinti negalėjo. Atsakovų paaiškinimai, kad ginčo sąskaitomis – faktūromis buvo siekiama išgryninti ieškovo gautas pajamas vykdant pervežimus, yra nekonkretūs, neaiškūs. Atsakovas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti ieškovo ir atsakovo tarpusavio santykių ir atsiskaitymo schemos.

Atsiliepimas

7. Atsakovo paaiškinimai yra nekonkretūs, teiginiai deklaratyvūs, į teismo ar ieškovo pateikiamus klausimus atsakovas ir atsakovų atstovas aiškiai atsakyti negalėjo. Atsakovai nenurodė, kokį sandorį bandė pridengti tariamai apsimestinėmis nuomos sutartimis, nepateikė į bylą jokių atsakovų nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Kadangi pareiga įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kyla atsakovui, o šis jos neįvykdė, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti apsimestiniais. Ieškovas pateikė atsakovui trylika PVM sąskaitų – faktūrų, atsakovas įmonė „Jagra“ visas šias sąskaitas pasirašė. Byloje duomenų, patvirtinančių, jog atsakovai atsiskaitė su ieškovu, nėra ir atsakovai neneigia, kad nėra apmokėję šių sąskaitų. Individualios įmonės savininko atsakomybė už individualios įmonės skolas yra subsidiari. Atsakovas su ieškovu neatsiskaitė pagal pateiktas sąskaitas, todėl teismas ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovai A. G. įmonė „Jagra“ ir A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-05-28 sprendimą ir ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Nurodo, kad nors teismas savo sprendime nurodė, jog apeliantai teismui nepaaiškino, kokie buvo tikrieji sandorio šalių ketinimai, tačiau patikslintame priešieškinyje atsakovai juos nurodė. Tikrasis sandoris tarp šalių buvo žodinis ir niekaip neužfiksuotas, todėl įrodyti tokį sandorį yra sudėtinga, kai viena iš šalių tai neigia. Vienas iš būdų įrodyti, jog tikrieji šalių ketinimai galėjo būti kitokie, yra sudarytojo apsimestinio sandorio neatitikimas panašių sandorių vertei. Vieno vilkiko rinkos nuomos kaina vienam mėnesiui prieškieškiniu ginčijamų automobilių nuomos sutarčių sudarymo laikotarpiu buvo 3 900 litų, todėl priešieškiniu ginčijamose sutartyse nurodytos vieno mėnesio automobilių nuomos kainos buvo maždaug 5 kartus mažesnės nei rinkos kainos. Teismas privalėjo savo atsisakymą priimti įrodymus motyvuoti, jog tai užvilkins bylos nagrinėjimą, tuo tarpu teismas savo atsisakymą motyvavo tik teismo nustatyto termino praleidimu. Atsakovai niekada neturėjo ketinimų nuomotis nei iš ieškovo, nei iš kitų subjektų transporto priemonių savo veiklos vykdymui, kadangi atsakovai turėjo nuosavas transporto priemones, kurių pagalba vykdė savo veiklą. 2014-05-09 kandidato stojamasis mokestis į asociaciją LINAVA buvo 150 000 Lt, kas prilygo vieno vilkiko kainai. Šie reikalavimai kėlė sunkumų įmonėms, kurios nebuvo asociacijos LINAVA narėmis verstis tarptautiniu krovinių gabenimu, todėl buvo gana paplitęs reiškinys siekti abipusiai naudingo susitarimo su vežėjais, kurie buvo asociacijos nariais. Buvo daromos nuomos, panaudos ar kitokios, tikrųjų šalių ketinimų neatitinkančios sutartys.

Atsiliepimas

9. Ieškovas UAB „Vironda“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad minėtas įrodymas pateiktas teismui tik viena diena iki teismo posėdžio ir jo prijungimo prie bylos nagrinėjimo klausimas galėjo būti sprendžiamas tik teismo posėdžio metu išimtinai dėl atsakovo vykdyto proceso vilkinimo, t. y. jis paklausimą UAB „Daitrada“ parašė tik 2018-05-03 dieną ir todėl atsakymą gavo tik viena diena iki teismo posėdžio. Teismas pagrįstai atsisakė priimti naują teismo posėdžio metu teikiamą įrodymą ne tik todėl, kad 2018-03-27 teismo posėdžio metu jam buvo suteiktas dviejų savaičių terminas galutinai suformuoti savo reikalavimus ir pateikti teismui savo argumentus pagrindžiančius įrodymus ir jis šį terminą išimtinai tik savo subjektyviu pasirinkimu praleido daugiau kaip 30 dienų, tačiau ir todėl, kad priėmus šį įrodymą ieškovui turėtų būti suteikta teisė į jį atsikirsti, kas akivaizdžiai būtų užvilkinę bylos nagrinėjimą. Pateiktas UAB „Daitrada“ įrodymas yra neinformatyvus ir neatitinka įrodymų sąsajumo taisyklės, nes jis pateiktas tik dėl vilkikų (dėl priekabų jokios informacijos joje nėra) trumpalaikės vienadienės nuomos, kai tuo tarpu byloje nagrinėjamas ilgalaikės metinės (3-5 metų) nuomos klausimas. Ieškovą visiškai tenkino sutarta nuomos kaina, ji yra ekonomiškai ir logiškai suprantama ir ieškovui ekonomiškai priimtina, nes per 2,7 metus ieškovas iš nuomos atgavo į vilkikus ir priekabas visą investuotą sumą, po 2,7 pradėjo gauti grynąjį pelną ir jam nuosavybėje dar liko patys vilkikai ir priekabos, kurios ir po 5 metų nuomos dar turi likutinę vertę, todėl jis sudarė jam priimtiną, ekonomiškai naudingą sandorį.

10. Atsakovai nei trijuose priešieškiniuose, nei 2018-05-08 teismo posėdžio metu į ne vienkartinius teismo ir ieškovo atstovo klausimus nesugebėjo atsakyti ir neturėjo net ką paaiškinti dėl to, kodėl pagal atsakovų versiją apskritai reikėjo pasirašyti būtent nuomos sutartis. Pasak atsakovų išgalvotos versijos, siekiant įforminti ieškovo siekį naudoti atsakovo licencija vežimams ir ieškovo pareigą už tai mokėti atsakovui, dėl nepaaiškinamų ir atsakovų niekaip neatskleistų ir neįvardytų priežasčių tariamai buvo sudarytos visiškai priešingus santykius įforminančios nuomos sutartys, pagal kurias ne ieškovas turi mokėti atsakovui, o atsakovas turi mokėti ieškovui už vilkikus ir priekabas. Ieškovas išrašinėjo PVM sąskaitas - faktūras, atsakovas šias sąskaitas priimdavo ir jas pasirašydavo, atsakovas apmokėjo trylika PVM sąskaitų - faktūrų ir nuomos mokestį už trijų metų laikotarpį iki 2014 metų. Nuo 2014 m. liepos atsakovas PVM sąskaitas faktūras priimdavo, pasirašydavo, tik nustojo jas apmokėti, o pareikalavus skolą sumokėti teisme, atsakovai sukūrė išgalvotą versiją apie tariamą nuomos sutarčių apsimestinumą. Atsakovų pozicijos nenuoseklumas ir nesugebėjimas atsakyti į atsakovams neparankius klausimus įrodo jų priešieškinyje sukurtos versijos, kuri sukurta tik siekiant nepagrįstai išvengti skolos grąžinimo, nepagrįstumą. Vienas užsakymo lapas, kuriame vežėju nurodytas ne ieškovas, o atsakovas, o jame nurodyti tik ieškovo kontaktai, negali būti laikomas pakankamu siekiant pagrįsti tariamai daugiau kaip penkis metus vykusį nuomos santykių apsimestinumą.

11. UAB „Vironda“ pagrindinė veikla iki 2016 m. vidurio buvo prekyba autotransporto priemonėmis, todėl ieškovas turėjo ir patirties, ir gerų verslo ryšių autotransporto priemonių pirkimo - pardavimo srityje. Tuo tarpu atsakovas nenorėjo nusipirkti vilkikų ir priekabų iš ieškovo, o pageidavo nuomotis vilkikus ir priekabas, todėl ieškovas su atsakovu susitarė, kad ieškovas įsigyja vilkikus ir priekabas ir juos išnuomoja atsakovui. Apeliacinio skundo teiginiai, kad neva tai Europos Sąjungos (Bendrijos) teritorijoje norint atlikti vežimus buvo privaloma būti LINAVA nariu, yra nepagrįsti, nes Europos Sąjungoje galioja prekių ir paslaugų judėjimo laisvė, kuri nėra suvaržyta reikalavimais būti privačių juridinių asmenų įkurtos asociacijos nariu. Priešieškinio reikalavimas negali būti keičiamas žodžiu ir juo labiau jis negali būti keičiamas apeliaciniame skunde apeliacinės instancijos metu.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

12. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl naujų įrodymų

13. Kartu apeliaciniu skundu apeliantas pateikė naujus įrodymus – 2018-05-07 UAB „Daitrada“ atsakymą į prašymą ir prašo šiuos rašytinius įrodymus prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju šiuos apelianto įrodymus pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, kadangi apeliantas juos pateikė pasibaigus teismo nustatytam terminui. Bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs terminą apeliantui galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir pateikti į bylą visus argumentus pagrindžiančius įrodymus, kurį apeliantas praleido. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto teikiamais naujais įrodymais bei įvertinęs jų vėlesnio pateikimo priežastis, sprendžia, kad nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, pagrindo apelianto teikiamus naujus įrodymus priimti ir prijungti prie bylos nėra.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

14. Byloje nustatyta, kad 2010-10-18, 2011-12-16, 2012-03-26, 2013-12-31 ir 2014-06-25 tarp ieškovo ir įmonės „Jagra“ buvo sudarytos nuomos sutartys. Ieškovas atsakovui įmonei „Jagra“ išrašė 13 PVM sąskaitų – faktūrų, kurias atsakovas pasirašė, tačiau neapmokėjo. Atsakovai teigia, kad aukščiau nurodytos sutartys yra apsimestinės, todėl atsakovai nėra skolingi ieškovui.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

15. Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar šalių sudaryti sandoriai turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento. Pagal kasacinio teismo praktiką, CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką. Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarčių teisės pagrindinių principų išimtis, todėl sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-21 nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. UAB „Fima“, bylos Nr. 3K-3-416/2005). Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo pasekmių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus.

16. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, kadangi, jo teigimu, jis pirmos instancijos teismui nurodė, kokie buvo šalių tikrieji ketinimai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog realiai nuomos santykiai nesusiklostė, asociacijos LINAVA mokestis buvo 150 000 Lt, atsakovas iš ieškovo kas mėnesį gaudavo po 1 000 Lt nuo vieno vilkiko. Taigi, iš šių apelianto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų matyti, jog iš esmės apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys sandorių galiojimą, teismo nebuvo įvertinti..

17. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų asmenų paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ieškovo reikalavimų ir nurodomų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip neįrodytą apelianto argumentą, jog šalių sutarčių apsimestinumą patvirtina aplinkybė, jog asociacijos LINAVA stojamasis mokestis buvo didelis, kadangi apeliantas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių vežėjo privalomumą priklausyti šiai asociacijai. Argumentai dėl neva atsakovo iš ieškovo gaunamų piniginių lėšų atmetami kaip deklaratyvūs, nes byloje esantys įrodymai tokių aplinkybių nepatvirtina.

18. Sprendžiant reikalavimą pripažinti sandorį apsimestiniu ir negaliojančiu, svarbu ir būtina vertinti ne tik visuomenės interesą, bet ir asmens, prašančio pripažinti sandorį negaliojančiu, elgesį, siekį ir privatų interesą nuginčyti sandorį. Jeigu sandorį pripažinti negaliojančiu prašo sutarties šalis, tai svarbu išaiškinti, ar jai buvo žinoma, jog sudaromas sandoris prieštarauja įstatymo reikalavimams. Tai reikšminga visų pirma dėl to, kad teismas, įvertinęs aptartas nuostatas dėl sandorio prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms, galėtų spręsti, ar šalis, sudarydama sandorį, elgėsi sąžiningai; ar jos teisės ir teisėti interesai pažeisti ir gintini, taikant sandorio negaliojimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016). Šiuo atveju pats apeliantas, aiškindamas neva tikruosius šalių ketinimus sudarant ginčijamas sutartis, nurodo, jog sutarčių valia buvo ne sudaryti nuomos sutartis, o suteikti ieškovui galimybę verstis tarptautiniu krovinių gabenimu, nes jis neturėjo licencijos verstis tokia veikla, tai yra apeliantas pats nurodo, jog jis sudarė sandorius žinodamas, jog jie prieštarauja įstatymo reikalavimams. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas, pagal neva niekines šalių sudarytas sutartis išrašinėjo atsakovui PVM sąskaitas – faktūras, atsakovas jų neginčijo, jas priimdavo, apmokėdavo (iki 2014 metų apmokėjo 13 PVM sąskaitų faktūrų), o ginčyti šias sutartis pradėjo tik tada, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Šios aplinkybės patvirtina, jog iki 2014 metų šalys sutartis vykdė ir apeliantas neturėjo jokių prieštaravimų ar nesutikimų su sudarytų sutarčių turiniu ir su tuo kylančiomis teisinėmis pasekmėmis, kas leidžia daryti išvadą, jog apeliantas sutiko su sudarytų sutarčių esme ir jas vykdė.

19. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino ir ištyrė į bylą pateiktus įrodymus tinkamai, visapusiškai ir išsamiai, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl tenkinti apelianto apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

21. Ieškovas nurodo, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme patyrė 785 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo lygiomis dalimis priteisti iš atsakovų. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovo prašymu, daro išvadą, jog iš ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, 50 Eur yra patirta už atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kas nėra šios apeliacine instancija nagrinėjamos bylos pagal pateiktą apeliacinį skundą dalykas, todėl šioje dalyje ieškovo prašymas netenkinamas. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, yra pagrindas priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovo naudai 735 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

22. Ieškovas pateikė prašymą dėl teismo sprendimo dalies įvykdymo išmokant lėšas iš Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinės sąskaitos. CPK 147 straipsnio 1 dalis numato, jog prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas, šis prašymas nėra susijęs su apeliacinio skundo objektu, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų A. G. įmonės „Jagra“ ir A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovų A. G. ir A. G. įmonės „Jagra“ ieškovo UAB „Vironda“ naudai lygiomis dalimis priteisti 735 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno priteisti po 367,50 Eur.

Teisėjai Rūta BurdulienėDainius RinkevičiusNeringa Švedienė