- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-09
- Bylos Nr.
- 1A-120-366/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35769-2021-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Audrius Leonavičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022-04-06 nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2 veikos) ir paskirta:
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021-10-13 veika) 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravusiu Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021-10-14 veika) 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravusiu Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos daliniu sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravusiu Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Remiantis BK 66 straipsniu, į R. M. paskirtą laisvės apribojimo bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. spalio 14 d. 20.15 val. iki 2021 m. spalio 15 d. 11.02 val. (viena para), ją prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, paskirta R. M. baudžiamojo poveikio priemonė - dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant ją atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. M. nuteistas už tai, kad 2021 spalio 13 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo vonios kambaryje, konflikto su sutuoktine L. M. metu, tyčia vieną kartą spirdamas koja L. M. į ranką, tuo nukentėjusiajai - savo šeimos nariui, sutuoktinei L. M. sukėlė fizinį skausmą.
2. R. M. nuteistas ir už tai, kad 2021 spalio 14 d., apie 19 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo antro aukšto koridoriuje, konflikto su sutuoktine L. M. metu, tyčia rankomis suimdamas L. M. kaklą ir jį spausdamas, tuo nukentėjusiajai - savo šeimos nariui, sutuoktinei L. M. sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022-04-06 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį: R. M. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų numatytų BK 140 straipsnio 2 dalį (2021-10-13 veika) ir BK 140 straipsnio 2 dalį (2021-10-14 veika) išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jį priėmęs teismas netinkamai vertino ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios parodymus ir juos patvirtinančius kitus byloje surinktus duomenis; nepagrįstai ir iš esmės nemotyvuotai ir (ar) ydingai motyvuodamas atmetė R. M. parodymus; byloje nepašalintas abejones vertino kaip R. M. kaltės įrodymus.
3.2. Skunde R. M. nurodo, kad jis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog namuose įvyko šeimyninis barnis dėl buitinių dalykų, kurio metu abi pusės konfliktavo, konfliktas įvyko virtuvėje, po to persikėlė į vonią. Konflikto metu, žodžiais aiškinantis santykius, jo žmonai einant link jo, manė, kad žmona gali jam suduoti, todėl ją pastūmė koja, dėl to ji nukrito. Skundėsi, kad kritusi užsigavo. Stumdamas koja tikrai negalvojo, kad žmona kris. Atsistūmė koja, kad išlaikytų distanciją. Galėjo stumti ir ranka, bet ranka yra trumpesnė. Sekančios dienos vakare virtuvėje už stalo pjaustė mėsą. Atėjus žmonai, po keleto jo pasakytų įžeidžiančių žodžių vėl įsiplieskė barnis, kurio metu žmona paėmė ant stalo buvusį puodą, užsimojo juo jam trenkti, taigi jam iškilo reali grėsmė. Vengdamas smūgio, sugriebė jai už kaklo ir išstūmė iš virtuvės. Nesukėlė fizinio skausmo, tai nebuvo jo planuose, paprasčiausiai norėjo užbaigti tą jų barnį. Jo tikslas buvo ne sukelti skausmą, o save apginti ir nutraukti konfliktą. Po šio įvykio kiekvienas pripažino savo kaltes ir susitaikė. Kartu gyvena 16 metų, yra buvę konfliktų ir anksčiau, sutuoktinė yra jam ne kartą sudavusi. Šie parodymai vienodi ir nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, jie byloje surinktais duomenimis, nepaneigti.
3.3. Apeliantas pažymi, kad iš pačios nukentėjusios parodymų yra aišku, jog pirmo konflikto metu jai skaudėjo ne todėl, kad R. M. ją užgavo stumdamas koja, o todėl, kad ji užsigavo parkritusi. Koja stumdamas nukentėjusiąją nuo savęs, nenumatė, kad ji dėl to parkris ir užsigaus.
3.4. Pirmosios instancijos teismas R. M. kaltę grindė L. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau baudžiamosiose bylose asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai laikomi įrodymais tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šiuo atveju nukentėjusioji parodymus duoti teisme atsisakė, taip pat ji ikiteisminio tyrimo metu atsisakė būti apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Tais atvejais, kai jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, kurių pakanka teismo išvadoms pagrįsti, jie gali būti traktuojami kaip teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 206/2008, 2K-274/2008). Tačiau šioje byloje tiesioginių įrodymų, be nuteistojo ir nukentėjusiosios duotų parodymų, kuriais remiantis būtų galima patvirtinti konflikto tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo, aplinkybes - nėra. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. M. nurodė, jog tuo metu, kai R. M. buvo ją suėmęs už kaklo, kartu buvo dukra M. ir sūnūs Ą., tačiau jiedu atsisakė duoti parodymus.
3.5. Vertinant ikiteisminio tyrimo metu L. M. duotus parodymus, būtina įvertinti jų patikimumą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms, tačiau tai nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti. (Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-707-594/2019.) Šiuo atveju byloje surinkti duomenys leidžia teigti, jog tarp šalių buvo įsisenėjęs konfliktas, tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo yra priešiški santykiai. Akivaizdu, jog nukentėjusioji turėjo motyvą ir tikslą konfliktuoti su kaltinamuoju, todėl šioje situacijoje negalima besąlygiškai remtis nukentėjusiosios parodymais, juolab, kad jų nepatvirtina kita bylos medžiaga.
3.6. Vertinant ikiteisminio tyrimo metu L. M. duotus parodymus, būtina įvertinti jų nenuoseklumą: iškart po įvykio 2021-10-14 apklausos metu L. M. nurodė, kad konflikto metu sutuoktinis R. M. vonios kambaryje vieną kartą spyrė į ranką, po spyrio nuvirto ant grindų, o sekančią dieną konflikto metu R. M. suėmęs už kaklo smaugė ją rankomis. Tačiau apklausiama po savaitės jau nurodė, kad R. M. jai ne spyrė, o pastūmė koja („Jis ne spyrė, o koja, o ne ranka stūmė“). Dėl 2021-10-14 dienos įvykių pripažino, kad konfliktavo su R. M. po jo įžeidžiančių žodžių. Ji pakėlė rankose laikytą dubenį, o tuo metu sutuoktinis atsistojo ir sugriebęs už kaklo papurtė. Iš 2021-10-24 kaltinamojo R. M. ir nukentėjusiosios L. M. pareiškimų matyti, kad jie susitaikė ir vienas kitam neturi jokių pretenzijų. Minėtų parodymų analizė rodo, kad L. M. parodymai ir jos pozicija skirtingose proceso stadijose keitėsi ir nebuvo nuosekli, tokie jos parodymai kelia pagrįstų abejonių ir negali būti vertinami kaip patikimi, todėl jais negali būti grindžiama R. M. kaltė.
3.7. Nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą patvirtina pareigūnės R. D. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad bendraujant su nukentėjusiąją tiek gyvai, tiek telefonu, stebima tendencija, kad moteris dažnai keičia savo nuomonę. Pirmųjų pokalbių metu moteris teigė, kad nebegali daugiau kęsti savo vyro smurto ir šis įvykis buvo ne pirmas. Tačiau tyrimo eigoje moteris į klausimą, ar vyras yra anksčiau prieš ją smurtavęs atsakė, kad ne.
3.8. Svarbu atsižvelgti į tai, jog nukentėjusiosios parodymų apie patirtą smurtą nepatvirtina objektyvūs duomenys, nes po įvykio ji nesikreipė nei į medikus, nei į teismo medicinos ekspertus. Nukentėjusiosios apžiūrą atliko asmuo, neturintis medicininio išsilavinimo, o apžiūros protokole fiksuoti sužalojimai kelia abejones, kad jie buvo padaryti įvykio metu.
3.9. Nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų teisingumo ir objektyvumo ir liudytojo L. D. parodymai bei pateikti vaizdo įrašai, nes jie yra išvestiniai įrodymai. L. D. paties konflikto nematė, apklausos metu nurodė ką sužinojo atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus su nukentėjusiąją, o vaizdo įrašuose užfiksuotos ne įvykio aplinkybės, o nukentėjusiosios paaiškinimai policijos pareigūnams.
3.10. Pirmosios instancijos teismas kaip R. M. kaltės įrodymą vertino filmuotoje medžiagoje užfiksuotas aplinkybes, kad L. M. kartu su dukra M. kieme pasitiko policijos pareigūnus, dukra kartu su ja buvo visą laiką, kol įvykio vietoje buvo policijos pareigūnai. tačiau iš vaizdo įrašo matyti, jog M. M. nei patvirtino nei paneigė mačiusi tarp tėvų buvusį konfliktą, ji nenurodė, kokius veiksmus atliko kiekvienas iš konfliktavusių, taip pat nenurodė, kaip L. M. reagavo į jos atžvilgiu atliekamus veiksmus.
3.11. Iš nustatytų įvykio aplinkybių skunde daroma išvada, kad jo (R. M.) atliktų veiksmų nėra jokio pagrindo vertinti nei mušimu, nei kankinimu ar kitokiu smurtavimu ir kad R. M. veiksmais L. M. buvo sukeltas fizinis skausmas, nes R. M. jėgą panaudojo išimtinai tik tam, kad nutrauktų konfliktą, o ne tam, kad nukentėjusiajai sukeltų fizinį skausmą.
3.12. Byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje nesudaro vientisos loginės sekos ir nepatvirtina R. M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras T. B. prašo nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
4.1. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis savo skunde iš esmės dėsto tuos pačius motyvus, kuriais jis rėmėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme. Šiuos motyvus pirmosios instancijos teismas įvertino kaip gynybos versija, kuri paneigta rašytiniais bylos duomenimis bei bylos nagrinėjimo teisme metu.
4.2. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis teisme visiems proceso dalyviams vaizdžiai pademonstravo, koks būtent buvo jo „stūmimas“ koja pirmo konfliktinio epizodo metu, ir tai akivaizdžiai buvo parodytas spyris, o turint omenyje visas kitas aplinkybes - konflikto dalyvių fizinius duomenis, motyvus, elgesį (kai apie galimą (gresiantį) smūgiavimą kalba vienintelis nuteistasis), nuteistojo veiksmai nekelia abejonių dėl jo tyčios ir būtino pasekmių numatymo bei kilimo. Gi antrame epizode nei vienas kitas asmuo (liudytojas) nenurodė, kad nukentėjusioji būtų grasinusi pakeltu puodu, atlikusi kitus provokuojančius veiksmus, dėl kurių būtų reikėję gintis, tad nei smurtiniai veiksmai - suėmimas už kaklo, purtymas, nei jų pobūdis neatitinka nuteistojo iškeltos gynybos versijos, kuri ir buvo paneigta teisme.
4.3. Nukentėjusioji savo parodymus iš tiesų sušvelnino apklausiama pas tyrėją, tačiau tai ji padarė tik dėl to, kad būtų galimybė susitaikyti ikiteisminio tyrimo metu, ir akivaizdžiai paveikta nuteistojo, kuomet šis tyrėjai atnešė susitaikymo dokumentus, tačiau ir toliau savo kaltės nepripažino, teigdamas, kad to negali padaryti, nes tuomet iš jo bus konfiskuoti šaunamieji ginklai. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo ne tik nuteistojo parodymų melagingumą, tačiau ir nesąžiningumą savo šeimos nario (nukentėjusiosios) atžvilgiu. Visi kiti skunde išdėstyti motyvai tėra subjektyvus vienų ar kitų aplinkybių vertinimas, laikantis tos pačios gynybinės pozicijos, todėl yra nepagrįsti ir atmestini.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas – tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliacinis skundas atmetamas.
7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde.
8. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdamas, kad byloje nėra pakankamai jo kaltę grindžiančių įrodymų, nes nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nenuoseklūs, o teisme ji parodymus duoti atsisakė, todėl vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu perskaitytais parodymais galima tik patikrinti kitus byloje esančius įrodymus. Kitų tiesioginių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima patvirtinti konflikto aplinkybes, nėra. Skunde nuteistasis neneigia, kad konflikto metu stūmė koja (nustatyta kad spyrė) žmonai L. M. į ranką, dėl ko ji griuvo, ir kad sekančią dieną sugriebė rankomis ją už kaklo, tačiau tvirtina, kad šiuos veiksmus atliko tik gindamasis ir siekdamas greičiau užbaigti konfliktą, skausmo nukentėjusiajai sukelti nenorėjo.
9. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Pagal teismų praktiką, veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia.
10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo padaryti. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-192/2013).
11. Atsakydama į apeliacinio skundo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo atlikto bylos įrodymų vertinimo, kolegija pažymi, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, spėjimais, o išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištirtais bei įvertintais byloje esančiais įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas darydamas išvadą dėl nuteistojo R. M. atliktų tyčinių smurtinių veiksmų sutuoktinės L. M. atžvilgiu rėmėsi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytoju apklausto policijos pareigūno L. D. parodymais, vaizdo įrašais iš įvykio vietos ir jų apžiūros protokolais, asmens apžiūros protokolu bei fotonuotraukomis, kuriose užfiksuoti nukentėjusiosios sužalojimai, tarnybiniais pranešimais, kita rašytine medžiaga. Minėtų įrodymų visuma davė teismui pagrindą abejonių nekeliančiai išvadai, jog R. M. kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku smurtaudamas, savo šeimos nariui - sutuoktinei L. M. tyčia sukėlė fizinį skausmą. Priešingai nei nurodoma skunde, teismas nuosprendyje pateikė išsamius motyvus kodėl tiki R. M. kaltinančiais įrodymais ir kodėl atmeta nuteistojo parodymus, vertindamas juos kaip pasirinktą gynybos versiją.
12. Pritartina skundo argumentams, kad nukentėjusiajai atsisakius duoti parodymus teisiamojo posėdžio metu dėl sutuoktinio atliktų smurtinių veiksmų jos atžvilgiu, tiesioginių įrodymų neliko, nes įvykį matę jų abiejų vaikai M. ir Ą. parodymus duoti atsisakė. Tačiau įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio vien tik netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Kaip jau minėta, laikyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, susijusius su R. M. kalte, nesilaikė BPK reikalavimų, pagrindo nėra. Byloje yra pakankamai įrodymų, kurie, nors ir netiesioginiai, tačiau vienas kitą patvirtina ir papildo, kas suteikė apylinkės teismui pagrindą spręsti ne tik dėl objektyviųjų paties įvykio aplinkybių, dėl kurių ginčo nėra, bet ir dėl nuteistojo R. M. tyčios sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą.
13. Nuteistasis R. M. viso proceso metu savo kaltę dėl smurto naudojimo sutuoktinės atžvilgiu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad kaltinime nurodytais veiksmais tik gynėsi nuo tiesioginės grėsmės. R. M. tvirtino, kad jis 2021-10-13 iš nukentėjusiosios veiksmų suprato, kad sutuoktinė pati jį nori pulti, todėl koja ją pastūmė. Neneigia, kad po tokio stūmimo sutuoktinė pargriuvo, atsitrenkė į radiatorių. 2021-10-14 iš nukentėjusiosios veiksmų suprato, kad sutuoktinė, būdama virtuvėje, pakėlusi puodą, nori jam trenkti, todėl jis gindamasis sugriebė sutuoktinę už kaklo ir ją išstūmė į kitą kambarį. Tuos pačius argumentus nuteistasis pakartojo ir apeliaciniame skunde. Tuo tarpu nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodymus prieš sutuoktinį duoti atsisakė, o ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai kito, t.y. nebuvo nuoseklūs – keitėsi sutuoktinio naudai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visetą, konstatavo, kad nukentėjusiosios pirminius parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, o jos švelnėjanti pozicija nuteistojo atžvilgiu yra sąlygota jo daryta įtaka sutuoktinei – tai neginčytinai įrodyta nuosprendžio 35 punkte. Šios įtakos pasekmė yra ta, kad nukentėjusioji susitaikė su R. M., atsisakė pasirašyti dėl vaikų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, antrosios apklausos metu, pritardama R. M. pozicijai, teigė, kad sutuoktinis ne spyrė, o tik stūmė koja ir kad galimai pati išprovokavo konfliktą, o teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus.
14. Nukentėjusiosios 2021-10-14 pareiškime ir 2021-10-22 ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad R. M. konflikto metu užpykęs dėl jos pasakytų žodžių, spyrė (2021-10-22 teigė, kad tik stūmė), dėl ko ji netekusi pusiausvyros nugriuvo ir krisdama užsigavo ranką, ją nusibrozdino, o sekančią dieną vėl kilo žodinis konfliktas, kurio metu iš nevilties pakėlė rankose laikytą dubenį, o vyras tuo metu smarkiai sugriebė už kaklo ir ją purtė, patvirtino į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų „Body“ kamera darytuose vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys kaip policijos pareigūnus kieme pasitinka moteris ir mergaitė, t.y. nukentėjusioji L. M. ir dukra M., moteris labai susijaudinusi, verkiančiu balsu pasakoja kaip prieš ją smurtavo vyras, kad vakar spyrė iš kojos, ji krito ant radiatoriaus, atsipirko nubrozdinimais ir kad tai ne pirmas kartas kai jis smurtauja, o šią dieną tiesiog griebė (ranka rodo susiėmusi kaklą), smaugė vaikų akivaizdoje, teigė, kad jai labai skaudėjo, parodė smaugimo žymes ant kaklo (vaizdo įrašuose užfiksuota informacija detaliai aprašyta ir išdėstyta nuosprendžio 13, 16-27 punktuose); liudytoju apklausto policijos pareigūno L. D. parodymai, kad nuvykus į įvykio vietą, kieme juos pasitiko pranešėja ir dukra, moteris buvo išsigandusi, sutrikusi, sakė, kad vyras spyrė, stūmė, ji atsitrenkė į radiatorių, o prieš dieną taip pat buvo naudotas smurtas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją, ant rankos matė kraujosruvas, ant šonų – mėlynes; 2021-10-14 asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad L. M. ant dešinės rankos ties nykščiu yra patinimas, kraujosruva, o ties alkūne –nubrozdinimas, ant kairiojo šono matyti kraujosruva; papildomos 2021-10-22 apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad ant dešinės rankos nuo alkūnės iki riešo, išorinėje pusėje yra melsvai žalia kraujosruva, odos nubrozdinimas bei užsidėję tamsiai rudi šašai.
15. Skunde nurodoma, kad dukra M. M. ir sūnūs Ą. M. atsisakė duoti parodymus, o iš vaizdo įrašo matyti, jog M. nei patvirtino nei paneigė mačiusi tarp tėvų buvusį konfliktą, ji nenurodė kokius veiksmus atliko kiekvienas iš konfliktavusiųjų. Pritartina skundo argumentams, kad nei vienas iš vaikų nedavė parodymų prieš tėvą, tačiau vaizdo įraše užfiksuota vaikų reakcija į įvykį ir jų trumpi atsakymai į mamos ir policijos pareigūnų klausimus patvirtina mamos duotus pirminius parodymus apie smurto aplinkybes. Vaizdo įraše užfiksuota kaip L. M., lauke pasitikusi policijos pareigūnus, jiems pasakė, kad skambino jiems tik dėl to, kad tai daryti paragino dukra M.. Tuo pat metu L. M. kieme prie namų pasakojant policijos pareigūnams įvykio aplinkybes, šalia stovėjo dukra M., kuri susigraudinusi, su gailesčiu ir tramdydama ašaras pritariamai žiūrėjo į mamą (vaizdo įrašas Nr. 2021_1014_195512_001). Sūnus Ą. antrame namo aukšte taip pat pasimetęs žiūrėjo į tai kas vyksta. Kai pareigūnas L. D. namo antrame aukšte paklausė ar yra daugiau vaikų, dukra M. atsakė, kad yra dar sesuo S. šešiolikos metų, bet ji buvo kitame kambaryje. Iš tokio M. atsakymo seka, kad smurtą tėvas mamos atžvilgiu naudojo, tačiau S. to nematė. Iš vaizdo įrašo Nr. 2021_1014_204004_010 matyti, kad nukentėjusiajai paklausus, ar M. matė kai nukentėjusiąją smaugė: „M., matei? Ir puolė ginti mane ir verkti“, „ir Ą. atbėgo, ar ne?“, dukra M. atsakė: „jis čia buvo“. Iš trumpo M. atsakymo matyti, kad ji pritaria mamos žodžiams, pataisydama ją tik dėl Ą. buvimo vietos smurto metu. Pats R. M. buvo nekalbus, policijos pareigūnams pranešus, kad jis sulaikomas 48 valandoms dėl smurto artimoje aplinkoje, šio fakto neneigė, nesigynė - tylėdamas atsistojo ir nuėjo ruoštis važiuoti į sulaikymo vietą.
16. Nuteistasis viso proceso metu tvirtino, kad gynėsi nuo kilusios jam grėsmės, tačiau nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus neigė turėjusi ketinimų smurtauti kaltinamojo atžvilgiu (1 t., b. l. 36), tai girdisi ir vaizdo įraše, kur nukentėjusioji nurodo, kad ji žino, kas jai būtų jei ji trenktų (vaizdo įrašas Nr. 2021_1014_204503_011). Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, kaltinamasis yra akivaizdžiai fiziškai stipresnis už nukentėjusiąją ir jam nebuvo jokios realios grėsmės būti užpultam jos. Norint atitraukti nuo savęs fiziškai silpnesnę ir smulkesnę nukentėjusiąją, R. M. nebuvo būtinybės spirti ar stipriai suimti už kaklo. Be to abejais atvejais nuteistasis neneigė, jog nukentėjusioji net neprisiartino prie jo atlikti tikėtinų fizinių veiksmų, jis tik darė prielaidą, kad ji tuos veiksmus atliks.
17. Atmestini skundo argumentai, jog pirmo konflikto metu nukentėjusiajai skaudėjo ne todėl, kad R. M. ją užgavo stumdamas koja, o todėl, kad ji užsigavo parkritusi, koja stumdamas nukentėjusiąją nuo savęs, nenumatė, kad ji dėl to parkris ir užsigaus. Nukentėjusioji 2021-10-14 pareiškime nurodė, kad matyt R. įsiutino jos žodžiai ir jis spyrė jai, o 2021-10-22 apklausos metu parodė, kad pastūmė koja gana smarkiai, ji neteko pusiausvyros ir nugriuvo ant grindų, krisdama užsigavo ranką. Jei R. jos nebūtų stūmęs, ji nebūtų perkritusi ir užsigavusi rankos. Aptartų aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui davė pagrindą išvadai, kad R. M. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą tyčia, nes, atlikdamas smurtinius veiksmus prieš ją, suprato savo veiksmų pobūdį ir numatė dėl jų galinčius atsirasti padarinius.
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismui skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su R. M. inkriminuota nusikalstama veika, nekelia abejonių, naikinti ar keisti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022-04-06 nuosprendį nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.