Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-04-10 · Civilinė byla Nr. 2A-299-210/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-10
Bylos Nr.
2A-299-210/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
Atsakovas
UAB „Andopas“
Ieškovas
UAB „Metoil“
Kategorijos
  • 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-299-210/2014Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01749-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 40.2.;45.3.;121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Andopas“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2127-636/2013 pagal ieškovės UAB „Metoil“ ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Andopas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Metoil“ ieškiniu, kurį vėliau tikslino, kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą prašydama priteisti iš atsakovės 99739,75 Lt skolos, 18202,50 Lt delspinigių, LR CK 6.210 straipsnyje numatytas metines procesines palūkanas ir bylinėjimo­si išlaidas. Pirminio ieškinio ieškovė atsisakė.

Ieškovė nurodė, kad šalys 2010-01-26 pradėjo bendradarbiauti perkant parduodant naftos produktus, pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-03-28 buvo sudaryta kita sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau sutartys Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) vadinamos Sutartimis). Pagal Sutartis ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei naftos produktus, o atsakovė įsipareigojo už juos atsiskaityti Sutartyse nustatyta tvarka; per visą bendradarbiavimo laikotarpį ieškovė pardavė atsakovei ir išrašė PVM sąskaitų faktūrų bendrai 19336560 Lt sumai, o atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 17182278,71 Lt, ieškovė yra nusipirkusi iš atsakovės paslaugų už 143566,41 Lt, kurie buvo įskaityti į atsakovo mokėtinas sumas ieškovui. Dėl pasirašytų trišalių užskaitų atsakovės mokėtinos sumos ieškovei sumažėjo 1910975,13 Lt. Paskutinės ieškovės išrašytos atsakovei sąskaitos mokėjimo terminas suėjo 2012-08-31. 2011-04-29 atsakovė surašė sąskaitą faktūrą 33625,42 Lt delspinigių sumai, 2011-11-15 – 10528,27 Lt sumai už paslaugas bei 2011-12-30 – 55585,82 Lt delspinigių sumai, adresuotas ieškovei.

Atsakovė UAB „Andopas“ su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2012-01-05 įskaitė 99739,51 Lt dydžio ieškovės skolą atsakovei kaip priešpriešinį vienarūšį reikalavimą ir liko skolinga ieškovei 13700,76 Lt, kuriuos vėliau sumokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu priėmė ieškinio atsisakymą. Patikslintą ieškinį tenkino iš dalies.

Priteisė iš atsakovės UAB „Andopas“ ieškovei UAB „Metoil“ 99739,75 Lt skolos, 9101,25 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2013-07-01, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3099,14 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje – patikslintą ieškinį atmetė.

Priteisė iš ieškovės UAB „Metoil“ atsakovei UAB „Andopas“ 65,39 Lt bylinėjimosi išlaidų. Prašymą dėl baudos skyrimo atmetė.

Dėl skolos. Ieškovės pateikti apskaitos dokumentai teismui patvirtino aplinkybę, jog per šalių bendradarbiavimo laikotarpį atsakovė nesumokėjo ieškovei 99739,75 Lt už parduotus naftos produktus. Pažymėjo, kad 99739,51 Lt dydžio įsiskolinimą savo įskaitymo aktu pripažino ir pati atsakovė. Be to, atsakovė pripažino, jog 24 centų skirtumas šalių buhalteriniuose dokumentuose yra apvalinimo klaida. Todėl aplinkybę, jog atsakovė nesumokėjo ieškovei už prekes 99739,75 Lt sumos, teismas laikė įrodyta.

Dėl įskaitymo. Atsakovė teigia, kad įskaitė skolą ieškovei į savo priešpriešinį vienarūšį analogiško dydžio reikalavimą. Šiai aplinkybei įrodyti atsakovė pateikė įskaitymo akto kopiją, AB „Lietuvos paštas“ siuntų sąrašą bei dokumentus, neva įrodančius ieškovės skolos dydį. Tačiau išanalizavus byloje pateiktus įrodymus teismas sprendė, jog priešpriešinių reikalavimų įskaitymas tarp šalių neįvyko, nes byloje nenustatytos visos tam būtinos sąlygos. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis šiais argumentais.

Pirma, iš pateiktų įrodymų teismas nematė, kokie konkrečiai dokumentai buvo siunčiami ieškovei korespondencijos siuntoje Nr. (duomenys neskelbtini). Pati ieškovė neigia gavusi iš atsakovės įskaitymo aktą. Kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovės pranešimo ieškovei apie atliktą įskaitymą faktą, byloje nėra. Todėl teismas konstatavo, jog atsakovė neįrodė pranešimo kitai prievolės šaliai apie įskaitymą aplinkybės.

Antra, atsakovė pateikė dokumento, pavadinto „Klientų apyvarta“, kopiją, iš kurio turinio teismas nustatė, jog sumos, kurias atsakovė įskaitė į ieškovės reikalavimą, buvo įtrauktos į apskaitą 2011-04-29, 2011-11-15 bei 2011-12-30. Įskaitymo aktas surašytas tik 2012-01-05. Teismo vertinimu, šie duomenys rodo, jog atsakovė savo apskaitoje faktiškai taikė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą apie tai nepranešdama ieškovei. Pateiktas dokumentas, pavadintas „Klientų apyvarta“, nėra pasirašytas jį sudariusio asmens, neatitinka BAĮ nustatytų reikalavimų, todėl šiame rašytiniame įrodyme užfiksuotus duomenis teismas nelaikė patikimais. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovės akcentuojamą aplinkybę apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Todėl atsakovės atsikirtimus į ieškovės reikalavimą dėl 99739,75 Lt dydžio skolos priteisimo laikė nepagrįstais.

Dėl delspinigių. Teismas pažymėjo, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 18202,50 Lt delspinigių, apskaičiuotų už 182,5 dienos taikant sutartyse numatytą 0,1 procento tarifą nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną praleistą dieną. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką ir esant LR CK 6.73 straipsnio 2 dalyje numatytam pagrindui bei nesant byloje įrodymų apie ieškovės patirtus nuostolius, susijusius su atsakovės įsipareigojimų nevykdymu, šalių Sutartimis nustatytą delspinigių tarifą, teismas mažino iki 0,05 procento tarifo, kas sudarytų 18,25 procento metinių palūkanų. Teismas laikė, kad paskutinės atsakovei išrašytos sąskaitos mokėjimo terminas suėjo 2012-08-31, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 9101,25 Lt dydžio delspinigių sumą bei išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Atsakovė prašė paskirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Kadangi teismas patikslintą ieškinį didžiąja dalimi tenkino, o byloje nenustačius piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis aplinkybės, prašymo dėl baudos paskyrimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Andopas“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantė nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta sąlygų, dėl kurių atsakovė neturėjo teisės atlikti įskaitymo, taip pat nebuvo nustatyta, jog atlikto įskaitymo forma yra neaiški, nesuprantama ar nedviprasmiška.

2. Apeliantė įsitikinusi, kad procesinę pareigą įrodyti, kad įskaitymas įvyko, yra įvykdžiusi tinkamai. Ieškovės teiginius, kad ieškovė iš atsakovės neužsakė krovinių pervežimo paslaugų, o už atliktas krovinių pervežimo paslaugas turėjo sumokėti krovinio gavėjas, nes toks buvo krovinio siuntėjo ir krovinio gavėjo susitarimas ir paaiškinimą jog atsakovės siųstų CMR važtaraščių ir PVM sąskaitos- faktūros negavo, paneigia byloje esantys įrodymai. Atsakovė už pradelstus prekių atkrovimo terminus išrašė ieškovui 2011-04-29 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurią ieškovė kartu su delspinigių paskaičiavimu gavo iš atsakovės 2011-05-02 pasirašytinai, 2011-12-30 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurią ieškovė kartu su delspinigių paskaičiavimu ir 2012-01-05 įskaitymo aktu gavo iš atsakovės 2012-01-17 pasirašytinai. Nors ieškovė visus šiuo dokumentus neigia gavusi, tačiau atsakovės pateikti įrodymai, išduoti AB „Lietuvos paštas“ tai patvirtina. Atkreipia teismo dėmesį į tai, jog atsakovės siųsti dokumentai ieškovei pagal AB „Lietuvos paštas“ duomenis buvo įteikti 2011-05-02 d. 12:52 val., 2011-11-18 d. 13:20, 2012-01-17 d. 10:56 val., vertinant šiuos duomenis apeliantei akivaizdu, kad 2 ieškovės įregistruoti dokumentai yra gauti anksčiau negu jų gavimo faktą nurodo AB „Lietuvos paštas“, o to būti negalėjo, todėl atsakovės teismui pateiktais pašto siuntų siuntimo dokumentais nėra pagrindo abejoti. Be to, ieškovė gavusi atlikto įskaitymo dokumentus jo neginčijo, nesutikimo ar prieštaravimo įskaitymui nepareiškė.

3. Žiniaraštis „klientų apyvarta“ atspausdintas 2013-09-18, o įskaitymas atliktas 2012-01-05, dėl šios priežasties žiniaraštyje atsispindi atsakovės atliktas įskaitymas, bet tai jokiu būdu nereiškia, jog atsakovė savo apskaitoje faktiškai taikė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą apie tai nepranešdama ieškovei. Buhalterinis žiniaraštis „Klientų apyvarta“ yra pateikiamas už 2,3 metų laikotarpį, todėl jis nėra apskaitos registras kuriam keliami LR BAĮ 16 str. reikalavimai. Šis žiniaraštis buvo sukurtas specialiai šiai civilinei bylai, todėl nepagrįstai šį įrodymą teismas nelaikė patikimu.

4. Atsakovė už pirktus naftos produktus yra laiku atsiskaičiusi su ieškove ir teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus, todėl ieškovės pareikštas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

5. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai vertino atsakovės į civilinę bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog įskaitymas tarp šalių neįvyko, nes byloje nenustatytos visos tam būtinos sąlygos, dėl šios priežasties teismo priimtas sprendimas yra naikintinas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Metoil“ prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė privalėjo įrodyti, kad įskaitymas yra atliktas laikantis teisės aktų reikalavimų, o teismas turi vertinti jo teisėtumą. Atsakovė nepagrindė įskaitymo teisėtumo, o ieškovės nuomone, atliktas įskaitymas yra neteisėtas. Siunta (duomenys neskelbtini) ieškovei buvo įteikta 2012-01-16, o ne 2012-01-17, kaip teigia atsakovė. Ieškovė 2012-01-16 d. gavo atsakovo sąskaitą (duomenys neskelbtini), o ne įskaitymo aktą, kaip nurodo atsakovė. Atsakovė įskaitymo aktą surašė 2012-01-05, tačiau neaišku, kodėl jį išsiuntė tik 2012-01-13. Atsakovės pateikti siuntų išsiuntimo ir gavimo pažymų dokumentai, jokiu būdu neįrodo įskaitymo akto pas ieškovę gavimo fakto. Ieškovė ir atsakovė nebuvo sudaręs jokios prekių vežimo sutarties, kurios pagrindu atsakovė būtų galėjęs išrašyti ieškovei sąskaitą. Tarp ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių 10.4 punkto nuostatomis, kurios numato prievolę ieškovei mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo neatkrautų prekių vertės už kiekvieną pavėluotą dieną, atsakovės priskaičiuoti delspinigiai, yra nepagrįsti. Atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo išrašyti ieškovei minėtų sąskaitų. Tuo pagrindu ir atsakovės įskaitymo aktas, net jei jis ir būtų tinkamai įteiktas, būtų nepagrįstas ir neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nevertino įskaitymui atlikti būtinų sąlygos, todėl yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, o bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokiu kaip šis atveju ieškinio nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais ir neatitiktų apeliacijos esmės, kurią sudaro teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, bei būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas – vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 str. 1 d.). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vėjo tiltas“ v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-347/2013). Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad įskaitymui atlikti turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio aiškinimo pagrįstumą, t.y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009m. rugsėjo 29d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. R., A. R., bylos Nr. 3K-3-363/2009; 2008m. rugsėjo 23d. nutartis civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-408/2008). Kasacinis teismas toliau plėtodamas teisminę praktiką dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo nagrinėjant priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ginčus yra nurodęs, kad tai reiškia, jog atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio sudarymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Neries verslas“ v. UAB „Sarių sala“ bylos Nr.3K-3-407/2010 ).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės tik konstatavo, jog priešpriešinių reikalavimų įskaitymas tarp šalių neįvyko, nes byloje nenustatytos visos tam būtinos sąlygos, tačiau nevertino ir neanalizavo aukščiau paminėtų esminių įskaitymui atlikti būtinų sąlygų, įskaitymo pagrįstumo.

Savo apeliacinį skundą apeliantė visų pirma grindžia aplinkybe, kad ji atlikto priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (CK 6.130 straipsnis), kuris atitinka visas sąlygas, taikomas įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui, todėl pirmosios instancijos teismui byloje nekonstatavus CK 6.134 straipsnyje ar kituose įstatymuose nustatytų aplinkybių, kurioms esant įskaitymas būtų negalimas, taip pat nenustačius, jog atlikto įskaitymo forma yra neaiški, nesuprantama ar nedviprasmiška, nepagrįstai įskaitymo nepripažino.

Įskaitymo pagrįstumo vertinimo aspektai

Apeliantė įskaitymo pagrįstumą grindžia tuo, kad ji 2011-11-15 išrašė ieškovei PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), remdamasis tarptautiniais krovinių vežimo važtaraščiais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taip pat delspinigių sąskaitomis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Byloje pateikti sutarčių priedai, pagal kuriuos ieškovė UAB „Metoil“ parduoda naftos produktus – tepalinę alyvą – Latvijos Respublikos bendrovei SIA „Morfeus“, o 7 puntas numato, kad pirkėjas turi pateikti transportą viso prekės kiekio apkrovai (2 t., 45-50 b. l.). Ieškovės teigimu, ji dvišaliu susitarimu susitarė, jog naftos produktų transportavimo išlaidas apmokės Latvijos Respublikos bendrovei SIA „Morfeus“, tačiau tokio susitarimo byloje nėra pateikta. Ieškovės teigimu ji su atsakove nebuvo sudariusi jokios minėtų prekių vežimo sutarties, kurios pagrindu atsakovė būtų galėjusi išrašyti ieškovei PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini). Tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad krovinio siuntėjas yra ieškovė UAB „Metoil“, o gavėjas SIA „Morfejus“, vežėjas UAB „Andopas“ (1 t., 110-112 b. l.). Remiantis Tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščiais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atsakovė UAB „Andopas“ ir išrašė PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) už atliktas transporto paslaugas pervežant krovinius. Paties apelianto pripažinta, kad ieškovė žodžiu telekomunikacijų įrenginiais užsakė krovinių pervežimo paslaugas iš atsakovės, raštiškos vežimo sutarties nesudarė, nes tai nėra privaloma.

Pagal CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Jei važtaraštis nesurašytas, pamestas ar užpildytas neteisingai, tai neturi įtakos šalių sudarytai vežimo sutarčiai ir jos veikimui. Tokiu atveju vežimo sutarčiai vis tiek taikomos CMR konvencijos nuostatos. Kadangi CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ar formos, ši sutartis gali būti sudaryta ne tik surašant šalių pasirašomą dokumentą, bet apsikeičiant raštais, pranešimais, ar telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija, taip pat žodžiu. Kilus šalių ginčui dėl neužfiksuotų sutarties sąlygų, taip pat kai duomenys važtaraštyje skiriasi nuo šalių sutarties sąlygų, teismas, remdamasis įrodymais (rašytinėmis sutartimis, vežimo užsakymais, dalykiniu šalių susirašinėjimu, kt.), turi nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas visiškai nenagrinėjo faktinių aplinkybių dėl vežimo sutarties sudarymo, susitarimo dėl atsiskaitymo už transportavimo sąlygų, nepasisakė dėl 2011-11-15 ieškovei išrašytos PVM sąskaitos-faktūros (duomenys neskelbtini), vertinant byloje pateiktus tarptautinius krovinių vežimo važtaraščius Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kas vertintina, kaip teismo pareigos visapusiškai išanalizuoti priešpriešinio reikalavimo ir įskaitymo pagrįstumo faktines ir teisines aplinkybes, pažeidimas.

Tarp ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių 10.4 p. nustato, jog pardavėjas (ieškovė) praleidęs atitinkamame priede prie šios sutarties numatytus prekių partijos atkrovimo terminus įsipareigoja mokėti delspinigius pirkėjui (atsakovei). Remiantis šia sutarties nuostata atsakovė už pradelstus prekių atkrovimo terminus išrašė ieškovei sąskaitas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu atsakovės priskaičiuoti delspinigiai nepagrįsti jokiais objektyviais paskaičiavimais. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad atsakovė neįrodė pranešimo ieškovei apie atliktą įskaitymo faktą aplinkybių, įskaitymo reikalavimo ir jo dydžio pagrįstumą vertino tik LR Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytų reikalavimų aspektu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl atsakovės priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumo. Byloje atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškinį yra pateikęs Mokėjimo nurodymo, Trišalio tarpusavio užskaitos akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų dokumentų kopijas (1 t., 47-55 b. l.), tačiau šių dokumentų pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino ir neanalizavo, netyrė kokią reikšmę jie turi nagrinėjamam teisiniam ginčui teisingai išspręsti, be to kai kurių iš jų kopijos nepatvirtintos, neaiškios, neįskaitomi jų privalomi rekvizitai. Todėl šiuos įrodymus, nagrinėjant iš naujo bylą ne tik privalu įvertinti, bet ir pareikalauti šių dokumentų originalus.

Parnešimo apie įskaitymą vertinimo aspektai

LR CK 6.131 straipsnio 2 dalis numato, kad įskaitymas yra atliekamas pranešant kitai šaliai. Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymu nėra reglamentuota, kaip ir kada kitai prievolės šaliai pranešama apie ketinamą atlikti arba jau atliktą įskaitymą. Aptariamoje teisės normoje (CK 6.131. str.2 d.) nėra nustatyti pareiškimo ar pranešimo kitai šaliai formos ar būdai ir detali tvarka, tačiau nurodytos principinės nuostatos. Jų esmė yra tai, kad prievolės pasibaigimui įskaitymu pakanka vienos šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis, atitinkamą pranešimą įteikiant pasirašytinai arba kitomis priemonėmis, leidžiančiomis fiksuoti tokio pranešimo išsiuntimą. Svarbu, kad kilus dėl to suinteresuotų asmenų ginčui, teismas turėtų objektyvią galimybę įsitikinti tokio informavimo realumu, t.y. teismas, svarstydamas, ar šie reikalavimai įvykdyti, turi patikrinti, ar šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir ar ji apie tai kitą šalį informavo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad reikalavimo, apie įskaitymo pranešimą kitai šaliai, laikymąsi atsakovė įrodinėja AB „Lietuvos paštas“ siuntų sąrašu bei siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) įvykių išklotine, kurie patvirtina, jog korespondencijos siunta Nr. (duomenys neskelbtini), adresuota gavėjui UAB „Metoil“, 2012-01-13 buvo priimta pašte iš siuntėjo ir 2012-01-17 pristatyta ir įteikta gavėjui ar – pagal įgaliojimą – kitam asmeniui. Nors ieškovė neigia gavusi iš atsakovės įskaitymo aktą, tačiau atkreiptinas dėmesys į pačios ieškovės pateiktą gaunamų dokumentų žurnalą, kuriame nurodyta, kad 2012-01-11 gavo 2012-01-16 atsakovės siųstą PVM sąskaitą-faktūrą (penkiomis dienomis vėliau išrašytą), sekanti dokumento gavimo data yra 2012-01-17, todėl būtina vertinti 6 dienų intervalą gautiems dokumentams fiksuoti, įskaitant ieškovės gaunamų dokumentų žurnalo originalo išreikalavimą (2 t., 1-2 b. l.). Atsižvelgiant į tai, byloje pateikti siuntų išsiuntimo ir gavimo pažymų dokumentai, sprendžiant įskaitymo pranešimą kitai šaliai tinkamumo klausimą, turi būti nagrinėjami iš naujo.

Nagrinėjamu atveju vertinant visų bylos aplinkybių kontekste, atsakovės įskaitymo teisėtumo klausimas bei tinkamo pranešimo kitai prievolės šaliai apie įskaitymą faktas, byloje neatskleistas.

Dėl bylos esmės atskleidimo

Teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas sprendimas dėl nurodytų argumentų nėra paremtas byloje esančiais įrodymais ir jų viseto įvertinimu.

Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva. Vadovaujantis LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisė yra panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kadangi faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas todėl, kad peržiūros procedūra varžoma papildomų įrodymų priėmimo apribojimais, tyrimo apimtis susiaurina apeliacinių skundų apimtys. Pirmojoje instancijoje netyrus bylos aplinkybių bei įrodymų, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos išsprendimas negalimas apeliacinėje instancijoje, todėl tikslinga perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tuo nenusižengiama esminėms civilinio proceso nuostatoms. Proceso operatyvumas yra viena iš principinių proceso nuostatų, tačiau tai nėra savitikslis dalykas. Jo taikymas turi būti tinkamas, kad geriau užtikrintų asmenų teisių įgyvendinimą. Bylos aplinkybės turi būti ištirtos išsamiai ir visapusiškai, o šalims turi būti suteikta teisė apeliuoti dėl, jų manymu, neteisėtų sprendimų. Byloje reikalingi faktai, kaip paminėta, apeliacinėje instancijoje gali būti nustatomi tik ribotai, o po jų nustatymo nesutinkanti su faktinių aplinkybių konstatavimu šalis netenka galimybės į pakartotinį jų persvarstymą. O grąžinus bylą pirmajai instancijai, rungimosi galimybės yra geresnės, o teisė į apeliaciją tuo aspektu, kad galima iš naujo patikrinti ir faktines aplinkybes, užtikrinama labiau. Atsižvelgiant į šias aplinkybes byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą perdavus nagrinėti iš naujo bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas apeliacinėje instancijoje nespręstinas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Vytautas KursevičiusDanutė BurbulienėBirutė Simonaitienė