- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-29
- Bylos Nr.
- A-1102-624/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02162-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Pareiškėjas
- G. F.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. F. (G. F.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–7).
2. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. kovo 2 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad jam nebuvo suteikiama visa reikalinga informacija, nebuvo supažindintas su teisės aktais jam suprantama rusų kalba, o lietuvių kalbos jis nemoka, todėl jautėsi diskriminuojamas. Lukiškių TI-K taip pat nesuteikė jam užimtumo. Dėl to jis kreipėsi žodžiu į administraciją, tačiau jam buvo atsakyta, kad teisės aktuose nėra numatyta, kiek laiko kaliniai turi praleisti kamerose. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkama ventiliacija, tvyrojo nemalonus kvapas, buvo šalta. Kameras vėdinti galima buvo tik per langus, dėl to žiemos metu jautėsi nejaukiai, bijojo susirgti. Nurodė, jog sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino jo privatumo, besinaudojant tualetu jį galėjo matyti kameroje buvę kiti asmenys, taip pat pareigūnai. Jis žodžiu kreipėsi į įstaigos administraciją, tačiau jam buvo atsakyta, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose jam trūko vietos, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo plota norma, pareiškėjo skaičiavimais jam teko apie 2,31 kv. m ploto. Pareiškėjo manymu, dėl to buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.
3. Dėl nurodytų Lukiškių TI-K administracijos pažeidimų jam buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, sutriko jo mityba, miegas, jautėsi slegiamas, juto nuolatinį nuovargį, dėl to jam atlygintina neturtinė žala.
Šalies argumentai
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jo netenkinti (b. l. 26–34).
Atsiliepimas
5. Atsiliepime nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. kovo 2 d. numerius, jų plotus, asmenų skaičių. Paaiškino, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K teigimu, kamerų įrengimas, bendra kamerų būklė atitinka teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, be to, Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2–4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti. Teigė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Pažymėjo, kad langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitarinio mazgo patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Kai kurių kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, o kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Kamerose yra dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitinka apšvietimo normas, kamerose langai pritaikyti vėdinti, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Gyvenamosiose kamerose oro temperatūra yra ne mažesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Taip pat Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Dėl užimtumo paaiškino, kad norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K turi parodyti savo iniciatyvą. Suimtiesiems kiekvieną dieną suteikiama galimybė pasivaikščioti, dušo dieną, suimtajam išreiškus norą, jis gali būti išvestas į mankštos kambarį. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 120–127) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 660 Eur neturtinei žalai atlyginti.
7. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktą informaciją, darė išvadą, jog pareiškėjas vertinamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 190 parų. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, nustatė, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį, pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 8,08 kv. m (2017 m. lapkričio 23 d. kamera Nr. 343). iki 3,69 kv. m (2017 m. spalio 20 d. kamera Nr. 105) ploto.
8. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į nacionalinių aktų numatytą minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Taip pat pažymėjo, jog ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), pareiškėjui visais laikotarpiais teko daugiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatyto minimalaus 3 kv. m ploto. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas itin abstrakčiai nurodė pažeidimą, kadangi nenurodė nei kamerų, nei laikotarpių, kuriais jam trūko vietos kamerose. Todėl teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.
9. Dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. liepos mėn. pranešime „Dėl G. F. skundo“ nurodytos kameros, kuriose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (ginčo laikotarpiu pareiškėjas minėtose kamerose laikytas nebuvo). Pranešimo duomenimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara; 2017 m. įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 190 parų buvo laikytas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas jo privatumas, todėl pareiškėjo skundo teiginys dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo pagrįstas.
10. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas jo užimtumas, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl noro dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose Lukiškių TI-K administracijos organizuojamuose užsiėmimuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Lukiškių TI-K administracija atsiliepime patvirtino pareiškėjo teisę dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose ar užsiimti kita veikla, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas tokio noro nepareiškė nei žodžiu, nei raštu. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti lauke, taip pat pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą užsiimti fizine veikla sporto salėje. Atkreiptas dėmesys, jog skunde pareiškėjas nurodė, jog jaučia nuolatinį nuovargį, todėl teismas laikė, jog Lukiškių TI-K administracija atsižvelgė ir į tai, jog papildomas užimtumas galėtų pareiškėjui kelti didesnių nepatogumų dėl nuolat juntamo nuovargio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo atmesti kaip nepagrįsti.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad nemoka lietuvių kalbos, todėl Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų teisėmis, draudimais bei atsakomybe, Lietuvos Respublikos teisės aktais. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 13 straipsniu, kuris numato, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta. Tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Pažymėta, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigoms supažindinti jose laikomų asmenų su visais teisės aktais. Teismui atsakovo atstovas nepateikė duomenų, jog pareiškėjas jam suprantama kalba buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K teikė būtinuosius dokumentus (pavyzdžiui Suimtųjų ir nuteistųjų, atvykusių į Lukiškių TI-K adaptacijos anketą). Nesant minėtų duomenų, teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl informacijos nepateikimo jam suprantama kalba. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių neigiamų padarinių, kilusių dėl nurodyto Lukiškių TI-K pažeidimo. Be to, pažymėta, jog savo teisėmis pareiškėjas naudojosi, rašė įstaigos administracijai skundus, įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į teismą.
12. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
13. Iš teismui pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) patikrinimų aktų ir fizikinių veiksnių tyrimų protokolų teismas nustatė, kad ne visi juose užfiksuoti Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų duomenys susiję su vertinamu laikotarpiu, kameromis, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Iš pateiktų patikrinimo aktų teismas nustatė, jog Lukiškių TI-K kamerų būklė yra nuolat tikrinama, pažeidimai fiksuojami ir operatyviai šalinami. Pareiškėjas skunde itin abstrakčiai nurodė, jog kamerose drėgna, šalta, tvyro nemalonus kvapas, tačiau nenurodė nei kamerų, nei laikotarpių, kada jis jautė nepatogumus dėl netinkamo drėgmės lygio, temperatūros. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai itin abstraktūs, nedetalizuoti, nekonkretūs ir bendro pobūdžio, todėl teismas atmetė juos kaip nepagrįstus.
14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (190 parų) buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjui taip pat nebuvo suteikiama informacija jam suprantama kalba. Kitokio pobūdžio pažeidimų ginčo laikotarpiu teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 660 Eur.
III.
15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 141–148).
Atsiliepimas
16. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Pažymi, jog nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Nurodo, kad kamerose Nr. 252–257, 386–395, 406–417, 418–426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose gyvenamosiose kamerose asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
17. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 18 straipsnio 6 dalį dokumentai pareiškėjui paprastai teikiami valstybine kalba. Pagal galiojančius bausmių vykdymo sistemos įstatymus bei teisės aktus nėra numatyta pareiga tardymo izoliatoriaus administracijai užtikrinti teisės nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis. Esant poreikiui, Lukiškių TI-K laikomi asmenys turi galimybę už savo asmenines lėšas naudotis vertėjo paslaugomis.
18. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis bei neturtinės žalos atlyginimu. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
19. Pareiškėjas G. F. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (b. l. 153–154).
20. Pareiškėjo manymu, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, nes sprendimas teisėtas ir teisingas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. kovo 2 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjas iš viso 190 parų buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, be to, pareiškėjui nebuvo suteikiama informacija jam suprantama kalba, priteisė jam 660 Eur neturtinės žalos atliginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
23. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, nėra numatyta pareiga tardymo izoliatoriaus administracijai užtikrinti teisės nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo.
24. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.).
25. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pareiškėjo teise gauti informaciją, pažymėtina, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį užsieniečių, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves ir pareigas jų buvimo Lietuvos Respublikoje metu, Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Ginčo atveju aktuali Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta. Nagrinėjamu atveju atsakovui nepaneigus pareiškėjo skundo teiginių, kad jis nebuvo supažindintas jam suprantama (rusų) kalba su vidaus tvarkos taisyklėmis ir būtiniausiais dokumentais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pažeidimą šiuo aspektu, be kita ko, taip pat pažymėjęs, jog pareiškėjas nenurodė jokių dėl to kilusių konkrečių neigiamų padarinių.
26. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
27. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).
28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
29. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. 190 parų, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei prižiūrėtojų, ir konstatavo tokio pobūdžio pareiškėjo teisių pažeidimą.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).
31. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
33. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).
34. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 660 Eur.
35. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.