Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-02-06 · Civilinė byla Nr. 2-98/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-06
Bylos Nr.
2-98/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Donatas Šernas
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto akcinės bendrovės „Parex banka“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarties individualios įmonės „Antrasis šansas“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2007 m. birželio 13 d. AB „Parex bankas“ ir UAB „Togas“ sudarė kreditavimo sutartį, kuria bankas bendrovei suteikė 2 625 000 Lt dydžio kreditą. Tinkamas sutarties įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu bei sutuoktinių A. S. ir A. S. laidavimu. UAB „Togas“ netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, 2008 m. birželio 26 d. AB „Parex bankas“ nutraukė kreditavimo sutartį, kreipėsi dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, taip pat 2008 m. rugpjūčio 22 d. pateikė Šiaulių apygardos teismui ieškinį dėl 2 761 660,87 Lt skolos išieškojimo iš laiduotojų A. S. ir A. S. .

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi UAB „Togas“ pagal bendrovės akcininko A. S. pareiškimą buvo iškelta bankroto byla. 2008 m. gruodžio 5 d. bankroto byloje buvo patvirtintas AB „Parex bankas“ 2 824 064,27 Lt dydžio finansinis reikalavimas, kylantis iš minėtos kreditavimo sutarties.

2008 m. rugsėjo 19 d. A. S. įkūrė IĮ „Antrasis šansas“. Pagal A. S. pareiškimą Šiaulių apygardos teismas 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi iškėlė šiai individualiai įmonei bankroto bylą. 2009 m. sausio 8 d. AB „Parex bankas“ aptariamoje bankroto byloje pareiškė 2 799 460,87 Lt dydžio finansinį reikalavimą, kylantį iš A. S. ir A. S. laidavimo už UAB „Togas“ tinkamą prievolių vykdymą. Šis reikalavimas buvo patvirtintas 2009 m. vasario 25 d. nutartimi ir bankas tapo trečios eilės kreditoriumi. Teismas 2009 m. vasario 26 d. nutartimi bendraatsakoviais IĮ „Antrasis šansas“ bankroto byloje įtraukė A. S. ir A. S. .

Šiaulių apygardos teismas, nagrinėjęs 2008 m. rugpjūčio 22 d. AB „Parex bankas“ laiduotojams A. S. ir A. S. pareikštą ieškinį, atsižvelgdamas į tai, kad laiduotojams priklausančiai IĮ „Antrasis šansas“ buvo iškelta bankroto byla, 2009 m. vasario 19 d. nutartimi perdavė šią bylą IĮ „Antrasis šansas“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Pastarasis teismas 2009 m. balandžio 1 d. nutartyje konstatavo, kad AB „Parex bankas“ reikalavimas jau yra patvirtintas bankroto byloje 2009 m. vasario 25 d. nutartimi, todėl gautą bylą nutraukė.

2010 m. liepos 31 d. AB „Parex bankas“ visas savo reikalavimo teises, kylančias iš aptariamos kreditavimo sutarties su UAB „Togas“, su visomis užtikrinimo priemonėmis, įskaitant A. S. ir A. S. laidavimą, perleido AB „Parex banka“. Dėl šios priežasties aptariamose bankroto bylose AB „Parex bankas“ buvo pakeistas į AB „Parex banka“.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 15 d. sprendimu pripažino IĮ „Antrasis šansas“ pasibaigusia, taip pat patvirtino 4 896 842,50 Lt dydžio nepatenkintus kreditorių reikalavimus, tarp jų ir 2 799 460,87 Lt dydžio AB „Parex banka“ finansinį reikalavimą. 2011 m. gegužės 6 d. IĮ „Antrasis šansas“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

2011 m. birželio 27 d. AB „Parex banka“ pateikė IĮ „Antrasis šansas“ bankroto bylą nagrinėjusiam Šiaulių apygardos teismui prašymą išduoti vykdomuosius raštus dėl 2 799 460,87 Lt skolos išieškojimo solidariai iš laiduotojų A. S. ir A. S. .

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 25 d. nutartimi atmetė AB „Parex banka“ prašymą dėl vykdomųjų raštų išdavimo.

Teismas nurodė, kad IĮ „Antrasis šansas“ yra pasibaigusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.128 straipsnio 3 dalį, likvidavus juridinį asmenį (skolininką), prievolė baigiasi. Teismas taip pat pažymėjo, kad AB „Parex banka“ reikalavimas UAB „Togas“, kylantis iš kreditavimo sutarties, yra patvirtintas šios bendrovės bankroto byloje. AB „Parex banka“ bankroto byloje yra pirmos eilės kreditorius, įkaito turėtojas. Kadangi bankroto procedūra nėra baigta, todėl neaišku, kaip bus patenkinti banko reikalavimai, ir todėl negalima išduoti vykdomųjų raštų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas AB „Parex banka“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą dėl vykdomųjų raštų išdavimo.

Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.128 straipsnio 3 dalies norma. Individualios įmonės pabaiga yra pagrindas pasibaigti įmonės prievolėms jos kreditoriams, tačiau nėra pagrindas pasibaigti įmonės savininkų asmeninėms prievolėms jų kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-160/2011; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje AB „DnB NORD bankas“ v. M. P. , bylos Nr. 3K-3-357/2009). Laiduotojų A. S. ir A. S. prievolė apeliantui yra asmeninė, t. y. už UAB „Togas“ prievolių pagal kreditavimo sutartį tinkamą vykdymą laidavo ne IĮ „Antrasis šansas“, o būtent A. S. ir A. S. kaip fiziniai asmenys. Tokia laiduotojų prievolė nėra pasibaigusi nei CK 6.128 straipsnio 3 dalies pagrindu, nei kitais įstatyme ar laidavimo sutartyse numatytais prievolių pabaigos pagrindais.

2. Teismo nutartis dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje prilygsta teismo sprendimui, todėl, įsiteisėjus tokiai nutarčiai, jį įgyja vykdytino dokumento galią, kurio pagrindu gali būti išduotas vykdomasis raštas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 584, 646 str.).

3. Teismo pozicija, kad apeliantas visų pirma privalo patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto, o tik po to turi teisę nukreipti skolos išieškojimą į laiduotojus, yra nepagrįsta ir neteisėta. Apelianto teigimu, tuo atveju, kai laiduotojas įsipareigoja atsakyti už skolininko pagrindinę prievolę solidariai, kreditorius turi teisę laisva valia ir savo nuožiūra nuspręsti, iš kokio asmens (pagrindinio skolininko ar laiduotojo) reikalauti prievolės vykdymo bei kokias prievolės užtikrinimo priemones realizuoti pirmiausia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Gintarinė vaistinė“, G. L. , bylos Nr. 3K-3-221/2011). Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartimis laiduotojai A. S. ir A. S. įsipareigojo atsakyti kaip solidarūs bendraskoliai, taip pat suteikė apeliantui teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių užtikrinimo priemones realizuoti. Bankroto byla UAB „Togas“ iškelta dar 2008 m., tačiau bendrovei priklausantis turtas nėra parduotas iki šiol, nes yra nelikvidus. Dėl šios priežasties delsimas išduoti vykdomuosius raštus dėl skolos išieškojimo iš laiduotojų laukiant įkeisto turto realizavimo iš esmės pažeidžia apelianto interesus.

Atsiliepimas

Atsakovai A. S. ir A. S. prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pagal teismų praktiką, kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje AB „NORD/LB Lietuva“ v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-428/2006; 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L. , bylos Nr. 3K-7-308/2004).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti išduoti kreditoriui vykdomuosius raštus skolininkų – individualios įmonės savininkės ir jo sutuoktinio – atžvilgiu, kai po individualios įmonės bankroto ir likvidavimo lieka nepatenkintas kreditoriaus reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas atsisakymą išduoti vykdomuosius raštus iš esmės grindė dviem argumentais: pirma, IĮ „Antrasis šansas“ yra likviduota ir tai pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį yra pagrindas pasibaigti prievolėms ir, antra, kol kas nėra aišku, kaip bus patenkinti apelianto reikalavimai pagrindinio skolininko UAB „Togas“ bankroto byloje. Kolegijos vertinimu, nei vienas iš šių argumentų nėra pagrįstas.

Bylos duomenys leidžia spręsti, kad atsakovų A. S. ir A. S. prievolė apeliantui, kylanti iš laidavimo už UAB „Togas“ tinkamą įsipareigojimų apeliantui pagal kreditavimo sutartį vykdymą, yra asmeninė prievolė, visiškai nesusijusi su IĮ „Antrasis šansas“ prievolėmis, t. y. apeliantui laidavo ne IĮ „Antrasis šansas“, o atsakovai A. S. ir A. S. , taip pat jie laidavo ne už IĮ „Antrasis šansas“, o už UAB „Togas“ prievolių apeliantui tinkamą vykdymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką individualios įmonės bankroto byloje patvirtinus kreditoriaus reikalavimą, kilusį iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su jos savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šios reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia; pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį, likvidavus individualią įmonę, pasibaigia tos įmonės prievolės, tačiau šiuo pagrindu nepasibaigia neįvykdytos likviduotos individualios įmonės savininko prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje pagal B. S. skundą dėl antstolio V. Z. veiksmų, bylos Nr. 3K-3-331/2011; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-160/2011; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje AB „DnB NORD bankas“ v. M. P. , bylos Nr. 3K-3-357/2009). Priešingai nei suvokia apeliantai, jų nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose AB „NORD/LB Lietuva“ v. R. K. (bylos Nr. 3K-3-428/2006) ir AB „Ūkio bankas“ v. A. L. (3K-7-308/2004) pateikti išaiškinimai iš esmės yra susiję su įmonės savininko prievolių būtent įmonės, o ne paties savininko kreditoriams pasibaigimu, taip pat su įmonės savininko, kaip laiduotojo už įmonės tinkamą įsipareigojimų vykdymą, prievolių pasibaigimu. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.128 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą, taip pat neatsižvelgė į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (CPK 330 str.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka teismo sprendimą, kuriuo atsakoma į kreditoriaus pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, nepaisant to, kad šis klausimas išsprendžiamas nutarties procesine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-160/2011). Nagrinėjamu atveju apelianto finansiniai reikalavimai yra patvirtinti ir pagrindinio skolininko UAB „Togas“, ir IĮ „Antrasis šansas“ bankroto byloje, kurioje A. S. ir A. S. buvo patraukti bendraatsakoviais, ir tai reiškia, kad apelianto reikalavimai tiek pagrindiniam skolininkui, tiek solidariems bendraskoliams (laiduotojams) įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinti pagrįstais. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo rėmimasis aplinkybe, kad pagrindinio skolininko bankroto byloje dar nėra parduotas apeliantui įkeistas turtas, kurio įkeitimas skirtas užtikrinti tą pačią prievolę kaip A. S. ir A. S. laidavimas, iš esmės, kolegijos nuomone, susijęs su kreditoriaus turimų prievolės užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumu ir tvarka, yra visiškai nepagrįstas – įstatymas nenumato tokio pagrindo atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą (CPK 646 str.). Šiuo atveju išieškojimo mastas gali ir turi būti kontroliuojamas vykdymo procese. Kita vertus, teismų praktika formuojama ta linkme, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje AB „DnB bankas“ v. A. J. , S. J. , bylos Nr. 3K-P-537/2011). Taigi pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas išduoti vykdomuosius raštus, netinkamai aiškino ir taikė ir procesinės teisės normas (CPK 329 str. 1 d.).

Kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytu, konstatuoja, kad skundžiamoje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti tenkinti apelianto prašymo, todėl nutartis yra naikintina. Kadangi pagal CPK 646 straipsnio 1 dalį vykdomąjį raštą išieškotojui išduoda pirmosios instancijos teismas, apelianto prašymas dėl vykdomųjų raštų atsakovų A. S. ir A. S. atžvilgiu perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

TeisėjaiKazys KailiūnasDonatas ŠernasVigintas Višinskis