- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-04
- Bylos Nr.
- 2A-2885-577/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40214-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Atsakovas
- S. V.
- Ieškovas
- Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ieškinį atsakovui S. V. dėl profesinės karo tarnybos kario mokymo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija kreipėsi į teismą CPK 425 str. nustatyta tvarka ir prašė priteisti iš atsakovo S. V. 22 266,52 Lt mokymo išlaidų, 4 883,38 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir atsakovas S. V. sudarė terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį, pagal kurią atsakovas iki 2011-12-06 įsipareigojo tarnauti profesinėje karo tarnyboje Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas, o Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija įsipareigojo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo sąlygomis ir tvarka skirti karį į pareigas. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2009-07-15 įsakymu 2009-07-17 atleido atsakovą iš rezervo ir prieš terminą nutraukė su atsakovu sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 str. 10 p., 12 p., todėl ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 str. 2 d., prašė priteisti iš atsakovo krašto apsaugos sistemos išlaidas, susijusias su atsakovo mokymu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinys buvo patenkintas.
Šalies argumentai
Atsakovas S. V. prieštaravimuose dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė 2013-12-12 teismo preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2006-12-05 profesinės karo tarnybos sutartyje nėra nurodyta, kad esant kažkokioms aplinkybėms, iš atsakovo gali būti išieškomos mokymo išlaidos, be to, išlaidos, apskaičiuotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008-08-14 įsakymu, apie kurio priėmimą atsakovas negalėjo žinoti pasirašydamas profesinės karo tarnybos sutartį su ieškovu. Taip pat ieškovas ginčijo šio įsakymo taikymą nagrinėjamu atveju; nurodė, jog į mokymus jis buvo siunčiamas įsakymais, kuriuos privalėjo vykdyti neturėdamas kitokio pasirinkimo, todėl mokymo išlaidos negali būti išieškomos iš jo.
Atsiliepimas
Ieškovas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija atsiliepime į atsakovo prieštaravimus papildomai nurodė, kad atsakovo pateikti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teismo preliminarų sprendimą, nes atsakovui pareiga atlyginti mokymosi išlaidas kilo iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo bei pasirašytų mokymosi sutarčių: 2006-08-22 mokymosi (stažuotės) sutarties Nr. MS-14; 2006-12-08 mokymosi (stažuotės) sutarties Nr. MS-18; 2007-01-27 mokymosi (stažuotės) sutarties Nr. MS07-13. Šių sutarčių 3.3.1 p. atsakovas įsipareigojo grąžinti faktines mokymosi (stažuotės) išlaidas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 str. 2 ir 3 d. nustatytais atvejais. Taip pat ieškovas nurodė, jog išlaidos, tiesiogiai susijusios su kario profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu LKA, užsienio karo mokymo įstaigoje, kitoje krašto apsaugos sistemos mokymo įstaigoje ar kitose mokymo įstaigose, iki Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008-08-14 įsakymo Nr. V-782 įsigaliojimo dienos buvo apskaičiuojamos vadovaujantis išlaidas pagrindžiančiais dokumentais. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas 2006-12-28 įsakymu Nr. V-170 „Dėl dieninių, neakivaizdinių studijų ir kvalifikacijos kėlimo kursų kainų patvirtinimo“ patvirtino parengiamųjų kursų į Baltijos gynybos koledžą ir anglų kalbos II lygio kursų kainas – atitinkamai 3 388 Lt ir 5 150 Lt, kurios ir sudaro dalį išieškomų išlaidų iš atsakovo, o kita dalis – išlaidos, susijusios su atsakovo mokymusi Baltijos gynybos koledže. Krašto apsaugos ministras 2007-01-22 įsakymu Nr. PM-13 „Dėl siuntimo mokytis Baltijos gynybos koledže Estijoje“ patvirtino mokymosi išlaidų sąmatą vienam asmeniui – 16 750 Lt. Atsakovo mokymosi Estijoje metu patirtos išlaidos buvo mažesnės nei nurodytos sąmatoje, todėl atlyginti prašoma 13 728,52 Lt. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad atsakovas pagal 2006-12-05 profesinės karo tarnybos sutartį įsipareigojo iki 2011-12-06 tarnauti profesinėje karo tarnyboje, atsakovui pareiga grąžinti profesinės karo tarnybos kario mokymo išlaidas atsirado 2009-07-15, prašomos priteisti išlaidos yra susijusios su atsakovo mokymais, į kuriuos jis buvo siunčiamas savo paties pageidavimu, atsakovas išlaidų grąžinimo sutarties nepasirašė motyvuodamas tuo, jog jis vis tiek neturės iš ko mokėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovui iš atsakovo 22 266,52 Lt mokymo išlaidų, 4 883,38 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 27 149,90 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2013-12-10, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat skundžiamu sprendimu buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad atsakovui prievolė grąžinti ieškovui mokymo išlaidas atsirado tiek įstatymo, tiek sutarčių pagrindu. Atsakovo argumentai, kad į mokymus jis buvo siunčiamas įsakymais, kuriuos privalėjo vykdyti neturėdamas kitokio pasirinkimo, buvo atmesti. Taip pat teismas nurodė, kad iš rašytinės bylos medžiagos matyti, jog siuntimas į mokymus buvo suderintas su atsakovu, pats ieškovas pasirašė mokymosi (stažuotės) sutartis, be to, ir ieškovo atstovė posėdžio metu nurodė, jog atsakovas buvo siunčiamas į mokymus jo paties pageidavimu, todėl jis turi pareigą grąžinti KAS institucijai (ieškovui) patirtas mokymo išlaidas. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad išlaidos, tiesiogiai susijusios su kario profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu Lietuvos karo akademijoje, užsienio karo mokymo įstaigoje, kitoje krašto apsaugos sistemos mokymo įstaigoje ar kitose mokymo įstaigose, iki Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008-08-14 įsakymo Nr. V-782 įsigaliojimo dienos apskaičiuojamos vadovaujantis išlaidas pagrindžiančiais dokumentais (įsakymo 3.2 p., b. l. 9-10), ieškovui į bylą pateikus visus išlaidas pagrindžiančius dokumentus, teismas sprendė, kad ieškovas ieškinio reikalavimus įrodė visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas S. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą ir pripažinti, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas tvirtina, kad ieškinys buvo parengtas KAM TD ĮTPS specialistės, o pasirašytas Lietuvos karo akademijos viršininko, nors nei vienas teisės aktas nenumato tokio atvejo, kad vienos institucijos paruošti dokumentai gali būti pasirašomi kitos institucijos vadovo. Apelianto nuomone, ši aplinkybė savaime daro pirmos instancijos teismo sprendimą neteisėtą. Taip pat apeliantas tvirtina, kad jam nebuvo suteikta galimybė ginti savo teises, nes teisėja tinkamai nepasirūpino jo dalyvavimu teismo posėdyje. Apelianto įsitikinimu, pirmos instancijos teismas privalėjo jį informuoti apie galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, tačiau tai padaryta nebuvo. Be to, atsakovo įsitikinimu, jo atleidimas yra neteisėtas, todėl apskritai ieškovas tokio ieškinio teismui teikti neturėjo pagrindo, o pirmos instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir, vadovaudamasis CPK 163 str. 8 p., turėjo kreiptis į administracinį teismą su prašymu išaiškinti, ar įsakymas dėl atleidimo iš darbo yra teisėtas. Apelianto nuomone, jis atleistas buvo visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, nes atleidimo metu net nebuvo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad Profesinė karo tarnybos sutartis įsigaliojo 2006-12-06, o anglų kalbos kursai vyko pagal LKA viršininko 2006-07-28 įsakymą Nr. 1MS-52, kadangi Profesinėje karo tarnybos sutartyje nieko nėra pasakyta apie pareigą vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus iki šios sutarties pasirašymo, tai LKA ieškinys dėl anglų kalbos kursų (5 150 Lt) yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taip pat atsakovas nurodo, kad anglų kalbos kursai apskritai jam buvo nereikalingi, nes jis turėjo anglų kalbos II lygio sertifikatą. Tvirtina, kad niekur nebuvo susitarta, kokia konkrečia tvarka ir kokios lėšos turės būti grąžinamos, todėl prievolė negali būti laikoma galiojančia. Be to, atsakovas pastebi, kad anglų kalbos kursų programa net nebuvo patvirtinta kariuomenės vado. Atsakovas tvirtina, kad jis nebuvo supažindintas su Krašto apsaugos ministro 2008-08-14 įsakymu Nr. V-782 „Dėl išieškomų išlaidų“, todėl negali vykdyti to, ko nežinojo. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad Įsakyme nurodyta, kad išlaidos gali būti išieškomos, o tai nėra imperatyvu, ginčai gali būti sprendžiami ir derybų būdu, tačiau ieškovas neinicijavo jokių derybų. Apeliantas pažymi ir tai, kad kursų programos nebuvo suderintos ir patvirtintos atsakingų asmenų, kad jis nebuvo informuotas apie kursų kainas. Atsakovas teigimu, mokymosi sutartys buvo sudarytos ne savanoriškai, todėl jos pripažintinos negaliojančiomis, o tuo pagrindu turėtų būti atmestas ir ieškinys. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių 3.2 p. nustato išlaidų atlyginimą atgaline data, todėl negali būti taikomas. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-06 nutartimi ir tvirtina, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą stipendija nėra priskiriama prie išieškomų krašto apsaugos sistemos išlaidų. Apeliantas nesutinka ir su palūkanų priteisimu iš jo, nes tvirtina, jog jis nėra atsakingas už tai, kad ieškovas penkis metu nesikreipė į teismą.
Atsiliepimas
Ieškovas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašo jį atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą. Visų pirma, ieškovas pažymi, kad šioje byloje yra nagrinėjamas mokymosi išlaidų atlyginimo klausimas, o ne vertinamas atsakovo atleidimo iš profesinės karo tarnybos teisėtumas ir pagrįstumas. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009-07-15 įsakymas Nr. P-913 „Dėl plk. ltn. S. V. atleidimo iš pareigų ir išleidimo į atsargą“ yra galiojantis, todėl laikytina, kad atsakovas iš profesinės karo tarnybos yra atleistas teisėtai ir pagrįstai, o apeliacinio skundo teiginiai, susiję su atleidimu, laikytini nepagrįstais ir nesusijusiais su nagrinėjama byla. Taip pat ieškovas nurodo, kad atsakovas, pasirašydamas Profesinės karo tarnybos sutartį, ne tik įsipareigojo tarnauti profesinėje karo tarnyboje Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (KASOKTĮ), statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka, bet ir vykdyti visas kario pareigas. KASOKTĮ 26 str. 1 d. įtvirtina, kad karys, be kita ko, turi sąžiningai ir tinkamai vykdyti tarnybines pareigas bei vadų (karinių viršininkų) įsakymus, laikytis įstatymų bei statutų. Karo tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008-02-29 įsakymu Nr. V-163, 10.6 p. be kitų bendrųjų karių pareigų yra įtvirtinta ir kario pareiga tobulinti kvalifikaciją, gilinti profesines žinias ir lavinti įgūdžius, vadams (viršininkams) vykdant pareigą – ugdyti ir skatinti karius, sudaryti pavaldiniams sąlygas mokytis ir kelti kvalifikaciją, kas ir buvo daromą atsakovą siunčiant mokytis ir atitinkamai su juo teisės aktų tvarka sudarant mokymosi (stažuotės) sutartis. Pažymi, kad atsakovo siuntimas į kursus sietinas ir su karjeros galimybėmis. 2008-02-12 atsakovui buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Ieškovo nuomone, vien tas faktas, kad atsakovas pasirašė visas mokymosi (stažuotės) sutartis, patvirtina, kad jis suprato jų turinį ir žinojo, kokios teisės ir pareigos jam kyla iš tų sutarčių. Taip pat ieškovas teigia, kad, priešingai nei tvirtina atsakovas, Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklės ne nustato išlaidų atlyginimą atgaline tvarka, o nurodo, kuo vadovaujantis skaičiuojamos grąžintinos išlaidos iki Įsakymo įsigaliojimo. Ieškovas teigia, kad jo prašoma priteisti išlaidų suma, įskaitant stipendiją, buvo paskaičiuota teisingai, vadovaujantis tai reglamentuojančiomis KASKTĮ ir kitų teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad stipendija neturėjo būti įskaičiuota į išieškomų išlaidų sumą. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad atsakovo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo visai kitokios faktinės bylos aplinkybės, o nagrinėjamu atveju atsakovo prievolei grąžinti mokymosi išlaidas egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos sąlygos bei nėra jokių nuostatų, atleidžiančių atsakovą nuo išlaidų grąžinimų ar numatančių galimybę sumažinti grąžintinų išlaidų dydį. Taip pat ieškovas tvirtina, kad ieškinys buvo pasirašytas ieškinį paduodančio asmens vadovo, o ieškinio parengimas ir pasirašymas atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, ieškovas nesutinka ir su apelianto argumentais, kad nepasirūpinimas jo pristatymu į teismo posėdį ar neišaiškinimas, ką jis turėtų daryti pageidaudamas dalyvauti procese, daro sprendimą negaliojantį. Ieškovas pažymi, kad atsakovui apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo žinoma, nes teismo šaukimas 2014-02-14 jam buvo įteiktas asmeniškai pasirašytinai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir atsakovas S. V. 2006-12-05 sudarė terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį, įsigaliojusią 2006-12-06, pagal kurią Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija priėmė atsakovą į profesinę karo tarnybą iki 2011-12-06 (sutarties 1 p.), atsakovas iki 2011-12-06 įsipareigojo tarnauti profesinėje karo tarnyboje Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas, o Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija įsipareigojo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo sąlygomis ir tvarka skirti karį į pareigas (sutarties 3-4 p.) (b. l. 5-6). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2009-05-28 įsakymu Nr. P-646 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ panaikino Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2007-02-26 leidimą Nr. SL-3174, suteikiantį teisę atsakovui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“ (b. l. 7). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2009-07-15 įsakymu Nr. P-913 „Dėl S. V. atleidimo iš pareigų ir išleidimo į atsargą“ nuo 2009-07-17 atleido atsakovą iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo, prieš terminą nutraukė su atsakovu sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 str. 2 d. 10 p., 12 p. (kariui netekus pasitikėjimo, ir kai įstatymų įgaliotos institucijos ar pareigūnai motyvuotai reikalauja atleisti jį iš tarnybos arba motyvuotai nerekomenduoja išduoti (siūlo panaikinti) leidimą kariui naudotis valstybės ir tarnybos paslaptimis esančia informacija, kai to reikalauja jo einamos pareigos ir nėra kitų su tokios informacijos naudojimu nesusijusių pareigų, į kurias karį galima perkelti, ne žemesnio kaip dalinio vado (karinio viršininko) teikimu kariuomenės vadui nusprendus ir krašto apsaugos ministrui sutikus su motyvais, kad dėl tarnybos interesų karį atleisti būtina) ir įsakymo 3 p. nurodė atsakovui S. V. grąžinti ieškovui 22 266,52 Lt dydžio mokymo išlaidas – iš karto arba dalimis pasirašius su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininku Krašto apsaugos sistemos išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimus, grąžinimo sutartį (b. l. 8). Atsakovas mokymo išlaidų ieškovui negrąžino, prieštaravimuose dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo nurodė, kad 2006-12-05 profesinės karo tarnybos sutartyje nėra nurodyta, kad esant kažkokioms aplinkybėms, iš atsakovo gali būti išieškomos mokymo išlaidos (b. l. 34-35). Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, tačiau atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.
Visų pirma, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad šioje byloje yra sprendžiamas mokymosi išlaidų atlyginimo klausimas, o ne vertinamas atsakovo atleidimo iš profesinės karo tarnybos teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009-07-15 įsakymas Nr. P-913 „Dėl plk. ltn. S. V. atleidimo iš pareigų ir išleidimo į atsargą“ yra galiojantis, todėl teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejonėms dėl to, kad atsakovas iš profesinės karo tarnybos yra atleistas neteisėtai ir nepagrįstai, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su neteisėtu atleidimu iš darbo, šios bylos kontekste laikytini visiškai teisiškai nereikšmingais.
Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, atsakovui prievolė grąžinti ieškovui mokymo išlaidas atsirado tiek įstatymo, tiek sutarčių pagrindu. Profesinės karo tarnybos sutarties su atsakovu sudarymo ir jos nutraukimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 str. 2 d. buvo numatyta, jog iš kario, su kuriuo prieš terminą nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis jo iniciatyva, arba kario, su kuriuo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama 38 str. 1 d. 1, 2, 3, 5, 6, 8 p. ir 2 d. 3, 4, 7, 8, 9, 10, 11 p. numatytais atvejais, įstatymų nustatyta tvarka gali būti išieškotos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu. 2006-12-05 profesinės karo tarnybos sutartis su atsakovu nutraukta Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009-07-15 įsakymu Nr. P-913 „Dėl S. V. atleidimo iš pareigų ir išleidimo į atsargą“ pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 str. 2 d. 10 p., 12 p. (kariui netekus pasitikėjimo, ir kai įstatymų įgaliotos institucijos ar pareigūnai motyvuotai reikalauja atleisti jį iš tarnybos arba motyvuotai nerekomenduoja išduoti (siūlo panaikinti) leidimą kariui naudotis valstybės ir tarnybos paslaptimis esančia informacija, kai to reikalauja jo einamos pareigos ir nėra kitų su tokios informacijos naudojimu nesusijusių pareigų, į kurias karį galima perkelti, ne žemesnio kaip dalinio vado (karinio viršininko) teikimu kariuomenės vadui nusprendus ir krašto apsaugos ministrui sutikus su motyvais, kad dėl tarnybos interesų karį atleisti būtina) (b. l. 8). Atsakovas S. V. su Krašto apsaugos ministerija buvo pasirašęs 2006-08-22 mokymosi (stažuotės) sutartį Nr. MS-14 (b. l. 42-43), 2006-12-08 mokymosi (stažuotės) sutartį Nr. MS-18 (b. l. 46-47) ir 2007-01-27 mokymosi (stažuotės) sutartį Nr. MS07-13 (b. l. 44-45), pagal kurias Ministerija įsipareigojo siųsti atsakovą mokytis (stažuotis), o atsakovas pagal sutarčių 3.3.1 punktais įsipareigojo grąžinti faktines mokymosi (stažuotės) išlaidas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 str. 2 ir 3 dalyse nustatytais atvejais (b. l. 42-47). Pažymėtina, kad atsakovas buvo pasirašęs visas minėtas mokymosi (stažuotės) sutartis, kurių pagrindu yra keliami ieškinio reikalavimai, o tai suponuoja išvadą, jog jis turėjo suprasti, kokios teisės ir pareigos jam kyla iš tų sutarčių.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 str. 2 d. atsakovui atsirado prievolė atlyginti jo mokymuisi išleistas lėšas bei palūkanas už uždelstą atsiskaityti laikotarpį.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 str. 3 d. nustatyta, kad išieškomų išlaidų apskaičiavimo taisykles tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Išlaidos, tiesiogiai susijusios su kario profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu Lietuvos karo akademijoje, užsienio karo mokymo įstaigoje, kitoje krašto apsaugos sistemos mokymo įstaigoje ar kitose mokymo įstaigose, iki Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008-08-14 įsakymo Nr. V-782 įsigaliojimo dienos apskaičiuojamos vadovaujantis išlaidas pagrindžiančiais dokumentais (įsakymo 3.2 p., b. l. 9-10). Apeliantui išaiškintina, kad Įsakymo 3.2 p. ne nustato išlaidų atlyginimą atgaline tvarka, o nurodo, kuo vadovaujantis apskaičiuojamos grąžintinos išlaidos iki Įsakymo įsigaliojimo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo prašoma priteisti išlaidų suma, įskaitant stipendiją, buvo paskaičiuota teisingai, vadovaujantis tai reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis ir rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais ieškovo nurodomų išlaidų dydžius. Pastebėtina, kad apelianto nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2009, kuria remdamasis jis tvirtina, kad stipendija neturi būti įskaičiuota į išieškomų išlaidų sumą, buvo visai kitokios faktinės aplinkybės, nes minėtoje byloje atsakovas buvo kariūnas studentas, todėl kasacinis teismas išaiškino, jog kariūnui mokėta stipendija traktuotina kaip viena iš paramos studentams formų, nepriskirtina prie išieškomų krašto apsaugos sistemos išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, nes tokia parama studentui studijų metais yra teikiamai neatlygintinai, o nagrinėjamu atveju atsakovas mokymosi (stažuotės) sutartis pasirašė ir į kursus buvo siunčiamas kaip profesinės karo tarnybos karys, jam tuo laikotarpiu buvo mokamas ir tarnybinis atlyginimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, pritartina ieškovo pozicijai, kad nėra jokio pagrindo atsakovui kursų metu mokėtą stipendiją laikyti studentams neatlygintinai teikiama parama, todėl ir ji pagrįstai buvo iš atsakovo priteista ieškovo naudai.
Taigi, konstatuotina, kad atsakovo prievolei atlyginti mokymosi išlaidas egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos sąlygos: profesinės karo tarnybos sutartis įstatymo nustatyta tvarka nutraukta prieš terminą, sutartis nutraukta tais pagrindais, kuriems esant mokymosi išlaidos privalo būti atlyginamos, išieškojimas vykdomas įstatymų nustatyta tvarka, išlaidos išieškomos ne daugiau kaip už trijų paskutinių metų laikotarpį (KASOKTĮ 44 str. 2 d.).
Be to, atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškinys buvo parengtas ne pagal dokumentų rengimo tvarką reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, nes vienos institucijos rengtas raštas buvo pasirašytas kitos institucijos vadovo. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo sutikti su tokiais apelianto samprotavimais. Pažymėtina, kad teismui pateiktas ieškinys buvo pasirašytas ieškinį teikiančio juridinio asmens vadovo, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Taip pat atmestini ir apelianto argumentai, kad bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad bylos medžiaga patvirtina, jog jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai - teismo šaukimas 2014-02-14 asmeniškai pasirašytinai buvo įteiktas atsakovui (b.l. 61), tačiau atsakovas į teismo posėdį neatvyko, jokių prašymų dėl jo pristatymo į teismo posėdį ar dėl teismo posėdžio atidėjimo nepateikė, todėl spręstina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo atsakovui nedalyvaujant.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir neturi teisinės reikšmės kitokiam civilinės bylos išsprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstytas, spręstina, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.