Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus alus“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėja su skundu (b. l. 3–5) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2021 m. gruodžio 17 d. aktą Nr. (33.200.E) R-3412, kuriuo buvo atsisakyta išduoti UAB „Vilniaus alus“ licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas.

Nagrinėdama gautą paraišką ir siekdama išsiaiškinti, ar nėra Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai negalėtų būti išduota licencija, 2021 m. lapkričio 30 d. atsakovė kreipėsi į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą patikrinti šį faktą. Departamentas 2021 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. S-2725 informavo Kauno miesto savivaldybės administraciją, jog pareiškėjai 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. ATK2-69/19 buvo paskirta ekonominė sankcija už alkoholinių gėrimų be banderolių pardavimą, laikymą, taip pat už alkoholinių gėrimų pardavimą, laikymą neturint juridinę galią turinčių privalomų alkoholinių gėrimų įsigijimo arba gabenimo dokumentų, t. y. už įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies 3 punkto, 1 dalies 2 punkto, 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus. 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. ATK2-69/19 yra įsigaliojęs. Įvertinus šią gautą informaciją ir AKĮ 18¹ straipsnio atitikties reikalavimus buvo nustatyta, kad pareiškėja neatitinka subjektui, siekiančiam gauti neterminuotą mažmeninės prekybos licenciją, keliamų reikalavimų.

2021 m. gruodžio 17 d. pareiškėjai buvo išsiųstas raštas Nr. (33.200.E) R-3412, kuriame nurodytas minėtas paraiškos vertinimo procesas ir nurodyta, jog, vadovaujantis AKĮ 18⁴ straipsnio 1 dalies 2 punktu, licencija pagal pareiškėjos pateiktą paraišką nebus išduota.

AKĮ 18¹ straipsnis nurodo reikalavimus asmenims, siekiantiems gauti licenciją, o būtent šio straipsnio 1 dalies 4 punktas įtvirtina, jog „licencijos prašytojui ar jo vadovams ar kitiems šio Įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje nurodytiems darbuotojams nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio dėl bausmės skyrimo, įsiteisėjusio teismo nutarimo, nutarties, įsiteisėjusio atitinkamo muitinės, Valstybinės mokesčių inspekcijos, policijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ar Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nutarimo dėl nuobaudos skyrimo už alkoholio produktų kontrabandą, alkoholinių gėrimų be banderolių neteisėtą laikymą, gabenimą ar pardavimą, taip pat falsifikuotų alkoholio produktų pardavimą, gabenimą ar laikymą.“

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad buvo gauta informacija apie pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka taikytas sankcijas, taip pat įstatymo normos teisinį aiškinimą, teigtina, jog buvo pagrįstai atsisakyta pareiškėjai išduoti licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais.

Atkreiptinas dėmesys, jog sankcijos paskyrimas buvo apskųstas teismine tvarka, tačiau nei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3723-426/2019, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-843-525/2021 nebuvo panaikintas.

Taip pat pastebėtina, jog pareiškėja kartu su 2021 m. lapkričio 30 d. paraiška atsakovei nebuvo pateikusi Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-6411-320/2021, kitaip neinformavo atsakovės apie teismo sprendimą, nors šiuo teismo sprendimu grindžiamas pareiškėjos skundas ir būtent šiuo sprendimu buvo panaikintas kitos savivaldybės sprendimas panaikinti galiojusią alkoholio licenciją pareiškėjai. Vertindama pateiktus duomenis, atsakovė negalėjo vadovautis Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimu, kadangi jis nebuvo pateiktas, todėl jis negali būti vertinamas kaip argumentas ar įrodymas šioje byloje, kadangi apie jį nebuvo žinoma sprendimo priėmimo metu.

Kaip nurodyta skundžiamame rašte, atsakovė priėmė sprendimą vadovaudamasi AKĮ 18⁴ straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, t. y. tuo, kad pareiškėja neatitinka 18¹ straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas nurodo, jog įstatymo viršenybės principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Šiuo atveju atsakovė vykdė savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigą priimti sprendimą remiantis galiojančių teisės aktų nuostatomis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovė, įvertinusi visas aplinkybes, pagrįstai neišdavė licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais, remdamasi AKĮ 18⁴ straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Skundas tenkintinas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymas ir Licencijavimo taisyklės.

Mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais yra ūkinė veikla, kuri patenka į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje ginamą ūkinės veiklos laisvės sritį. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme, kuris reguliuoja teisinius santykius, priskirtinus viešajai teisei. Šiuo įstatymu nustatytomis administracinėmis priemonėmis yra varžoma asmens ūkinės veiklos laisvė alkoholio gamybos, prekybos ir vartojimo srityje, tačiau tuo yra siekiama pozityvių Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus), įtvirtinant atitinkamus reikalavimus vertimuisi ūkine veikla (AKĮ 1 str. 2 d., 4 str. 1 d.).

Alkoholio kontrolės įstatymo 18¹ straipsnyje įtvirtinti reikalavimai asmenims, siekiantiems gauti licenciją. Nustatyta, jog įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, pateikusiems prašymą išduoti licenciją gaminti alkoholio produktus, verstis didmenine prekyba jais ar mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, (toliau – licencijos prašytojas) licencija išduodama, jeigu jie atitinka šiuos reikalavimus:

1) neturi mokestinės nepriemokos Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija (išskyrus atvejus, kai įmonei, Europos juridiniam asmeniui ar jo filialui mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas), ir neturi įsiskolinimo Valstybiniam socialinio draudimo fondo biudžetui;

2) licencijos prašytojui nebuvo panaikintas licencijos galiojimas šio Įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje ir (ar) 19 dalies 4 punkte nustatytais atvejais;

4) licencijos prašytojui ar jo vadovams ar kitiems šio Įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje nurodytiems darbuotojams nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio dėl bausmės skyrimo, įsiteisėjusio teismo nutarimo, nutarties, įsiteisėjusio atitinkamo muitinės, Valstybinės mokesčių inspekcijos, policijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ar Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nutarimo dėl nuobaudos skyrimo už alkoholio produktų kontrabandą, alkoholinių gėrimų be banderolių neteisėtą laikymą, gabenimą ar pardavimą, taip pat falsifikuotų alkoholio produktų pardavimą, gabenimą ar laikymą;

5) per pastaruosius penkerius metus iki prašymo išduoti licenciją pateikimo dienos licencijos prašytojo vadovai nebuvo įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų, kuriems buvo paskirtos ekonominės sankcijos už alkoholio produktų gaminimą, pardavimą ir (ar) laikymą, gabenimą Lietuvos Respublikoje neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos, vadovai;

6) licencijos prašytojas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos maisto įstatymu, yra registruotas maisto tvarkymo subjektas (ši nuostata netaikoma įmonėms, norinčioms įsigyti licencijas gaminti denatūruotą etilo alkoholį, nemaistinius alkoholinius tirpalus su kvapiųjų medžiagų priedais ir (ar) nedenatūruotą dehidratuotą ir denatūruotą dehidratuotą etilo alkoholį, skirtą naudoti tik Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo reikalavimus atitinkančių biodegalų ir (ar) biodegalų ir degalų mišinių gamybai, arba licencijas verstis didmenine prekyba jais.

Taigi, vertinant ginčijamą sprendimą darytina išvada, kad sprendimas yra neaiškus, todėl pagrįstai sukelia abejonių ir galimybę vertinti jį dviprasmiškai. Atsakovė ginčijamame sprendime nurodo, jog „įvertinus šią gautą informaciją ir Įstatymo 18¹ straipsnio atitikties reikalavimus buvo nustatyta, kad Įmonė neatitinka pareiškėjui, siekiančiam gauti neterminuotą mažmeninės prekybos licenciją, keliamų reikalavimų“. Kaip matyti iš to, kas paminėta anksčiau, Įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalis turi net 6 punktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, tačiau iš priimto sprendimo neaišku, kokios dalies ir kokį punktą Įstatymo 18¹ straipsnio pažeidė pareiškėja.

Atsakovė nurodo, jog „vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 18⁴ straipsnio 1 dalies 2 punktu Licencija pagal Jūsų pateiktą paraišką nebus išduota“. Kaip matyti, Įstatymo 18⁴ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad:

1. Licencijos gaminti alkoholio produktus, verstis didmenine prekyba jais ar mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais neišduodamos šiais atvejais:

1) licencijos prašytojas pateikia ne visus reikiamus, neteisingai užpildytus dokumentus ir neįvykdo licencijas išduodančios institucijos reikalavimo pateikti trūkstamus dokumentus ar ištaisyti juose esančius trūkumus;

2) licencijos prašytojas neatitinka šio Įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų;

3) licencijos prašytojas nesumoka už licencijos išdavimą nustatytos valstybės rinkliavos. Tačiau to paties Įstatymo 18⁴ straipsnio 2 dalyje numatyta: 2. Be šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, licencijos gaminti alkoholio produktus neišduodamos ir tais atvejais, jeigu licencijos prašytojas neatitinka šio Įstatymo 18¹ straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Jeigu licencijos prašytojas neatitinka šio Įstatymo 18¹ straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, licencija jam neišduodama vienus metus nuo anksčiau turėtos licencijos galiojimo panaikinimo dienos. Jeigu licencijos prašytojas neatitinka šio Įstatymo 18¹ straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų, jam licencija neišduodama penkerius metus nuo anksčiau turėtos licencijos galiojimo panaikinimo dienos.

Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos padarytomis išvadomis, jog, sistemiškai vertinant nurodytus teisės aktus, galima teigti, kad ginčijamu atveju nebuvo pagrindo neišduoti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos naujoje prekybos vietoje, pagrindžiant, jog kitoje prekybos vietoje buvo panaikinta licencija ir buvo nustatytas pažeidimas. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis nustato, kad licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turinčioms įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams (išskyrus turinčius vienkartines licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais masiniuose renginiuose, parodose ir mugėse), per trejus metus nuo šio straipsnio 4 dalyje nustatytos baudos už šio Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto (alkoholinių gėrimų pardavimas asmenims, jaunesniems nei 20 metų) reikalavimo pažeidimą pirmą kartą paskyrimo ir pažeidusiems šį reikalavimą toje pačioje prekybos vietoje pakartotinai, panaikinamas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais toje prekybos vietoje, kurioje nustatyti pažeidimai, galiojimas ir nauja licencija neišduodama vienus metus nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos. Apibendrinant darytina išvada, kad nurodyti teisės aktai skirtingai reglamentuoja skirtingų rūšių licencijų išdavimą ir panaikinimą. Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų panaikinimo terminai yra vieneri arba treji metai, kurie taikomi toje prekybos vietoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas. Šiuo atveju prašoma išduoti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licenciją naujoje vietoje, kurioje nebuvo, o ir negalėjo būti padaryti pažeidimai.

Pagal Alkoholio produktų licencijavimo taisyklių 7.2 punktą, licenciją išduodanti institucija patikrina, ar licenciją išduodančioje institucijoje negauta Taisyklių 50 punkte nurodytų valstybinės priežiūros ir teisėsaugos institucijų pranešimų, nustatytų Taisyklių 51 punkte, taip pat ar licencijos prašytojas yra registruotas maisto tvarkymo subjektas (išduodant mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijas ši informacija reikalinga nustatant, ar licencijos prašytojas toje alkoholinių gėrimų prekybos vietoje nėra padaręs tam tikrų pažeidimų; ar esant panaikintai licencijai toje vietoje dėl tam tikrų pažeidimų yra praėjęs įstatymo nustatytas terminas – vieneri arba treji metai šiai licencijų rūšiai).

Pareiškėja neginčija, jog nurodytu Departamento 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu bendrovei buvo paskirta ekonominė sankcija už tai, kad Molėtų rajone esančioje mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais vietoje tikrinimo metu buvo rastas 1 l vyno „Merlot“, kuris buvo gautas 5 l plastikinėje pakuotėje, ant pakuotės buvo banderolė, tačiau pakuotei suplyšus likęs 1 l vyno buvo supiltas į kitą tarą (toje prekybos vietoje prekiaujama pilstomais alkoholiniais gėrimais). Už šį formalų pažeidimą buvo paskirta bauda (bauda sumokėta) ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos sprendimu buvo panaikinta mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos galiojimas pažeidimo padarymo prekybos vietoje, tačiau Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimu licencijos galiojimas buvo paliktas, nes teismas pripažino, jog tai formalus ir mažareikšmis pažeidimas. Pagal Alkoholio kontrolės įstatymą ir Licencijavimo tvarką už anksčiau nurodytus pažeidimus mažmeninės prekybos licencijos galiojimas panaikinamas ir nauja licencija neišduodama vienerius metus toje prekybos vietoje. Nagrinėjamu atveju net ir toje prekybos vietoje teismas paliko galioti licenciją. Pagal atsakovės logiką, ūkio subjektai, padarę išvardytus pažeidimus ir kitose prekybos vietose, neterminuotai, iki jų egzistavimo versle pabaigos, negali išsiimti licencijų šiam verslui bet kurioje prekybos vietoje. Tai neatitinka pirmiau analizuoto teisinio reglamentavimo.

Taigi, kaip minėta, priimtas atsakovės sprendimas nepakankamai motyvuotas, todėl neaiškus, leidžia kilusio ginčo situaciją vertinti dviprasmiškai, o tai prieštarauja gero viešojo administravimo principui ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų. Atsakovė šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį ir paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Atsakovė pateikdama atsiliepimą teismui sprendimo motyvus išplėtė, tačiau tai nesudaro pagrindo sprendimo teisėtumui.

Be to, pati atsakovė atsiliepime nurodo, kad kartu su 2021 m. lapkričio 30 d. paraiška atsakovei nebuvo pateiktas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-6411-320/2021, atsakovė nebuvo informuota apie teismo sprendimą, nors šiuo teismo sprendimu grindžiamas pareiškėjos skundas ir būtent šiuo sprendimu buvo panaikintas kitos savivaldybės sprendimas panaikinti galiojusią alkoholio licenciją pareiškėjai. Vertindama pateiktus duomenis, atsakovė negalėjo vadovautis Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimu, nes jis nebuvo pateiktas. Taigi, teismas daro išvadą, jog nagrinėjant paraišką ir priimant ginčijamą sprendimą nebuvo išsamiai išanalizuotos visos su ginču susijusios aplinkybės, todėl ginčijamas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas.

Remiantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kaip matyti, byloje tokių prašymų pateikta nebuvo, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nespręstinas.

Visus likusius proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2021 m. gruodžio 17 d. aktą Nr. (33.200.E) R-3412, kuriuo buvo atsisakyta išduoti uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus alus“ licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.