Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. atskirąjį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-1000-714/2015 pagal R. Ž. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuotiems asmenims „Swedbank“, AB, UAB „4finance“, UAB „Scanprekyba“, BIGBANK AS filialui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

pareiškėjas „Swedbank“, AB buvo įsiskolinęs 98 516,22 L:t (28 532,26 Eur). Teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, skola bankui siekė 84 567,08 Lt (24 781,93 Eur), tai patvirtina, jog pareiškėjas stengėsi atsiskaityti su kreditoriumi ir padengė 12 949,14 Lt (3 750,33 Eur) įsiskolinimo bei priskaičiuotas palūkanas;

teismas nepagrįstai konstatavo, kad perleisdamas turtą žmonai pareiškėjas blogino savo turtinę padėtį, kadangi skyrybų metu 2012-09-20 perleidžiant nekilnojamąjį turtą žmonai, pareiškėjas buvo visiškai įvykdęs finansinius įsipareigojimus AB SEB bankui, ką patvirtina byloje esanti pažyma iš banko. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra ginčo dėl turto kainos, byloje nėra įrodymų, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kaina. Įtartinų sandorių sudarymas, kol nėra teismo sprendimo dėl neteisėtų sandorių sudarymo, nesudaro pagrindo atsisakyti kelti bankroto bylą;

teismas konstatuodamas, kad pareiškėjui netekus teisės vairuoti transporto priemonę tai turėjo įtakos jo darbo pajamų sumažėjimui, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dirbo UAB „Pekotra“, gavo pajamas ne mažesnes kaip iki teisės vairuoti transporto priemonę praradimo ir atsiskaitinėjo su kreditoriais, kas rodo, kad pareiškėjas nevengė vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir stengėsi mokėti pagal išgales. Teismas visiškai nevertino, kokią įtaką teisių praradimas turėjo pareiškėjo pajamų sumažėjimui, kokia suma buvo grąžinta kreditoriams;

teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo metu pareiškėjo gaunamos pajamos yra pakankami didelės. Pareiškėjas nevengia atsiskaityti su kreditoriais, o siekia, kad bankroto proceso metu būtų galima kuo daugiau patenkinti kreditorių reikalavimų, nes šiuo metu kreditoriai reikalauja iš karto grąžinti įsiskolinimus;

pareiškėjas greituosius kreditus paėmė ne sąmoningai didindamas įsiskolinimus, o dėl ligos ir sunkios materialinės padėties, tikėdamasis, kad greitu laiku galės grąžinti;

jei nėra pagrįstų abejonių dėl fizinio asmens nesąžiningumo, jis neprivalo įrodinėti savo sąžiningumo ir teikti duomenis apie FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytų pagrindų atsisakyti kelti bylą nebuvimą. Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo nesąžiningumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas tiek dėl pareiškėjo (ne) mokumo būklės, tiek dėl tokios būklės priežasčių, o kartu – dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindo, kai paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.).

Dėl (ne) mokumo būklės

FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo pradelsti įsipareigojimai viršija įstatyme nustatytą sumą, tačiau keliamas klausimas, ar pareiškėjo finansinė padėtis yra tokia, kad jis yra objektyviai nepajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų kreditoriams.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl FABĮ 2 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo skolos, kurių mokėjimo terminai suėjo, siekia 27 362,06 Eur. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso transporto priemonė Audi A4, 1998 m. gamybos (DOK-4299, VĮ Regitra 2015-11-10 pažyma). Kito nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, santaupų, akcijų pareiškėjas neturi. Pareiškėjo pajamas sudaro darbo užmokestis ir su darbo santykiais susijusios išmokos – dienpinigiai, kurios vidutiniškai per mėnesį siekia 1313 Eur (2015-06-12 pažyma apie darbo užmokestį Nr. 42). Iš kurių: 316 Eur darbo užmokestis ir 997 Eur dienpinigiai. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus, išlaikytinių neturi. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos išvadai, jog tokio dydžio mėnesinės pajamos yra pakankamos, kad įvykdyti kreditoriams įsipareigojimus ir be bankroto bylos iškėlimo. Pats pareiškėjas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo yra nurodęs, kad jo būtiniems poreikiams tenkinti yra reikalinga 320 Eur suma per mėnesį. Taigi pareiškėjui iš gaunamų pajamų atskaičius lėšas, reikalingas pragyvenimui, lieka dar beveik 1000 Eur (993 Eur) per mėnesį lėšų skoloms padengti. Aplinkybė, kad civilinio proceso kodekso normos (CPK 739 str.) draudžia antstoliui, vykdančiam priverstinį išieškojimą, įsiskolinimą išieškoti iš darbuotojo gaunamų dienpinigių nereiškia, jog skolininkas gera valia negali, pasilikęs jam pragyvenimui reikalingą dienpinigių dalį, kitą dalį gaunamų dienpinigių skirti savo skoloms apmokėti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Šiuo metu transporto (logistikos) įmonėse yra nusistovėjusia praktika, kuomet vairuotojams mokamas minimalus darbo užmokestis, o visa likusi suma yra išmokama kaip dienpinigiai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, jog jo atlyginimas priklauso nuo išdirbtų valandų skaičiaus. Valandinis įkainis 2,60 Eur, o dienpinigiai nepriklauso nuo to į kurią šalį važiuoja ir yra išmokami kaip atlyginimo dalis. Taigi įvertinus pareiškėjo gaunamas pajamas - vidutiniškai 1313 Eur per mėnesį, minusavus pareiškėjui pragyvenimui reikalingą pinigų sumą - 320 Eur sumą per mėnesį, matyti, kad pareiškėjas yra pajėgus per nepilnus tris metus grąžinti visus finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Jei pareiškėjas skoloms grąžinti per mėnesį skirtų 850 Eur, visą skolų sumą, t.y. 27 362 Eur grąžintų per 32 mėnesius, t.y. per 2 metus ir 7 mėnesius. Pažymėtina, kad toks terminas skoloms grąžinti neviršija FABĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyto maksimalaus plano įgyvendinimo termino ir negali būti laikomas neprotingai ilgu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 850 Eur suma, nėra maksimali suma, kurią pagal pareiškėjo gaunamų pajamų vidurkį, atskaičius lėšas reikalingas pragyvenimui, jis būtų pajėgus mokėti kreditoriams. Maksimali tokia suma būtų 993 Eur, o grąžinant skolas tokio dydžio mėnesinėms įmokomis, įsipareigojimai kreditoriams būtų padengti per 2 metus ir 3 mėnesius. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas tvirtino, kad jo galimybės gauti pajamas riboja jo bloga sveikatos būklė. Iš tiesų į bylą yra pateikti rašytiniai įrodymai, jog tam tikrais laikotarpiais, pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas dėl ligos. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad jam dėl sveikatos būklės būtų nustatytas netekto darbingumo lygis ar nustatyti apribojimai dirbti tam tikrą darbą. Faktą, kad pareiškėjui nenustatytas neįgalumas, patvirtino ir pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Yra visiškai natūralu, kad žmonės kartais serga ir dėl ligos laikinai negali dirbti, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog dėl laikinų nedarbingumo periodų, nesant sveikatos būklės sąlygotų apribojimų dirbti ar užsiimti tam tikra veikla, asmuo yra nepajėgus vykdyti finansinius įsipareigojimus. Būtent įvertinus aplinkybę, jog visi žmonės kartais suserga ir ligos laikotarpiu gauna mažesnes pajamas (ligos pašalpą) ir nustatyta pajamų dalis (850 Eur), kurią pareiškėjas reguliariai per mėnesį gali skirti įsipareigojimų vykdymui. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, aplinkybė, jog pareiškėjas yra finansiškai nepajėgus grąžinti visas skolas kreditoriams iš karto, nesudaro pagrindo fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui. Nesugebėdamas iš karto įvykdyti visų įsipareigojimų kreditoriui, kuriam skola yra priteista teismo sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo. Su kitais kreditoriais gali būti pasirašomos skolos dengimo dalimis (periodinėmis įmokomis) sutartys. Byloje nustačius, kad pareiškėjas yra pajėgus per nepilnus tris metus grąžinti visas skolas kreditoriams, nėra teisinio pagrindo konstatuoti fizinio asmens nemokumo ir atitinkamai kelti bankroto bylą (FABĮ 2 str.2 d., 6 str. 1 d.). Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas Jurbarko rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-372-384/2015, kurioje iš pareiškėjo „Swedbank“, AB 2015-04-01 sprendimu už akių yra priteista 24 781,94 Eur skolos ir palūkanų, nesikreipė nei dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, nei dėl išdėstymo, o netrukus po vykdomojo rašto išdavimo kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš byloje pateiktų sąskaitų išrašų taip pat matyti, kad pareiškėjas savo gaunamą darbo užmokestį išimtinai naudoja savo poreikių tenkinimui (atsiskaitydamas parduotuvėse, kavinėse, degalinėse, pinigines lėšas reguliariai pervesdamas fiziniam asmeniui, ženklias pinigų sumas nuimdamas bankomatuose), o ne atsiskaitymui su kreditoriais. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, jog jis stengėsi vykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriams, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių yra nebepajėgus grąžinti skolas.

Dėl priežasčių, turėjusių įtakos dabartinei pareiškėjo turtinei padėčiai

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą dėl to, kad jis per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimtas 2015-07-27, todėl sprendžiant dėl sandorių, turėjusių įtakos pareiškėjo mokumui, vertinti sandoriai sudaryti laikotarpiu nuo 2012-07-27 iki 2015-07-27. Pareiškėjas sandorį dėl jam priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo sudarė 2012-09-21, todėl priešingai nei teigiama atskirajame skunde, teismas turėjo teisę vertinti šio sandorio sudarymo aplinkybes bei jo įtaką pareiškėjo turtinei padėčiai. Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pareiškėjas nėra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, jo per paskutinius tris metus sudaryti sandoriai pareiškėjo mokumo vertinimo kontekste formaliai negali būti laikomi sandoriais, lėmusiais pareiškėjo nemokumą. Tačiau atsižvelgus į tai, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjo sudarytas turto perleidimo sandoris neabejotinai turėjo įtakos jo dabartinei turtinei padėčiai ir galėjimui iš karto atsiskaityti su kreditoriais, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl pareiškėjo sudaryto turto perleidimo sandorio bei pareiškėjo veiksmų sąžiningumo kreditorių atžvilgiu.

Prie nagrinėjamos bylos yra prijungta Jurbarko rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-45-714/2013 pagal R. Ž. ir D. Ž. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Iš šioje civiline byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su savo sutuoktine dar iki kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo 2012-09-20 pasidalino visą santuokoje įgytą turtą (gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą) notarine sutuoktinių turto pasidalijimo sutartimi po ½ dalį (b.l. 9-12, civilinės bylos Nr. 2-45-714/2013). Kitą dieną, t. y. 2012-09-21, pareiškėjas jam priklausančią ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinio pastato padovanojo savo sutuoktinei (b.l. 13-17, civilinės bylos Nr. 2-45-714/2013). Dėl to nutraukiant pareiškėjo santuoką nebebuvo dalintino santuokoje įgyto nekilnojamojo turto, kilnojamasis turtas, šalių susitarimu atiteko sutuoktinei, o R. Ž. prisiėmė prievolę asmeniškai vykdyti piniginę prievolę kreditoriui „Swedbank“, AB pagal 2011-05-06 skolos dėl nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo sutartį ir atsisakė kompensacijos už sutuoktinei tenkančią didesnę turto dalį. Po tokio sutuoktinių turto pasidalijimo pareiškėjas neteko viso turto, bet prisiėmė prievolę asmeniškai vykdyti įsipareigojimas kreditoriui dėl 98 516,22 Lt sumos grąžinimo. Visiškai nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, jog pareiškėjas, perleisdamas turtą žmonai nepablogino savo turtinės padėties, kadangi skyrybų metu 2012-09-20 perleidžiant nekilnojamąjį turtą žmonai, pareiškėjas buvo visiškai įvykdęs finansinius įsipareigojimus AB SEB bankui, be to byloje nėra ginčo dėl turto kainos, nėra įrodymų, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kaina. Visų pirma, dovanojimo sandorio sudarymo metu, pareiškėjas turėjo didelių finansinių įsipareigojimų kreditoriui „Swedbank“, AB, prisiimtų 2011-05-06 skolos dėl nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo sutartimi. Todėl tai, kad sandorio sudarymo metu buvo atsiskaitęs su vienu kreditoriumi, kuris buvo suteikęs paskolą gyvenamojo namo rekonstrukcijai, t.y. tam nekilnojamajam turtui, kuris buvo dovanojimo sandorio objektas, nereiškia, jog pareiškėjas neatlygintinai perleisdamas vienintelį jam priklausantį turtą elgėsi sąžiningai visų savo kreditorių atžvilgiu. Antra, atskirojo skundo argumentai, jog turto vertė atitiko rinkos kainą, apskritai yra nelogiški, kadangi pareiškėjas jam priklausančią nekilnojamojo turto dalį savo sutuoktinei perleido neatlygintinai, t.y už perleistą turtą negaudamas nieko. Įvertinus civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo esančius rašytinius įrodymus matyti, kad pareiškėjas tikslingai ir sąmoningai iki skyrybų proceso teisme pradžios (pareiškimas dėl santuokos nutraukimo teismui pateiktas 2012-09-28) sudarė santuokinio turto pasidalijimo ir jo dovanojimo sutartis, taip siekdamas išvengti teisminio sutuoktinių turto padalijimo. Sandoriai, kurių objektas buvo pareiškėjui priklausantis turtas, buvo sudaryti savaitę prieš abiem sutuoktiniams kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo. Dar daugiau, pirminiame pareiškime dėl santuokos nutraukimo pareiškėjas ir jo sutuoktinė nuslėpė faktą apie turimus kreditorius, neteisingai nurodydami, jog kreditorių neturi. Tik teismo posėdžio metu paaiškėjus aplinkybėms apie turimus kreditorius, pareiškėjai pateikė naują sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Visos šios aplinkybės atskleidžia pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Teismo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių bei iki kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl santuokos nutraukimo sudaryti sandoriai dėl turto pasidalijimo ir jo perleidimo lėmė tai, kad pareiškėjas liko be jokio turto, tačiau prisiėmė prievoles asmeniškai vykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Kad būtent tokia susiklostė situacija patvirtino pareiškėjas ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog visą turtą paliko buvusiai sutuoktinei, o sau pasiėmė skolas. Tuo atveju, jei pareiškėjas nebūtų neatlygintinai perleidęs viso jam priklausančio nekilnojamojo turto, būtų turėjęs geresnes finansines galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, jog egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatyta sąlyga, draudžianti kelti bankroto bylą, pripažintina pagrįsta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, aiškindamas aplinkybes dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymo, teigė, jog tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės buvo susitarimas, jog pareiškėjas jai perleidžia nekilnojamojo turto dalį, o sutuoktinė turtą parduoda savo sūnui, gautas lėšas panaudojant atsiskaityti su kreditoriumi SEB banku. Tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad su SEB banku buvo pilnai atsiskaityta 2012-09-11, t.y. dar iki dovanojimo sandorio sudarymo. Be to, pirmosios instancijos teismo metu pareiškėjas teigė neturintis jokio turto, automobilis yra ne jo, o jis tik juo naudojasi. Tačiau byloje esanti VĮ „Regitra“ 2015-11-10 pažyma Nr. 1.6-S3-453, patvirtina, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso automobilis Audi A4, kuris buvo įsigytas prieš pat kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad pareiškėjas ir šios bylos proceso metu elgiasi nesąžiningai, nurodo aplinkybes, prieštaraujančias byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad dviejų greitųjų kreditų, kurių bendra suma 1629 Eur, paėmimas neturėjo lemiamos reikšmės pareiškėjo galimybėms vykdyti finansinius įsipareigojimus, tačiau tai nepakeičia išvados dėl pareiškėjo pajėgumo įvykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriams bei sąmoningo savo turtinės padėties bloginimo neatlygintinai perleidžiant visą nuosavybės teise priklausiusį turtą. Nors atskiruoju skundu yra ginčijami teismo motyvai dėl teisės vairuoti transporto priemonę netekimo įtakos pareiškėjo turtinei padėčiai, teigiant, jog ir po teisių netekimo pareiškėjas dirbo bei gavo tokio paties dydžio pajamas, tačiau pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teisės vairuoti transporto priemonę netekimą, pats pareiškėjas nurodė kaip vieną iš priežasčių, sąlygojusių, jo galimybių vykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriams sumažėjimą.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas yra pajėgus grąžinti skolas kreditoriams ir be bankroto bylos iškėlimo, t. y. nėra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, pagrįstai vertino neatlygintinio nekilnojamojo turto perleidimo sandorio įtaką pareiškėjo turtinei padėčiai ir pagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.