Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo B. T. ieškinį atsakovui Pakruojo rajono savivaldybės administracijai dėl pirkimo – pardavimo sutarties (akto) pripažinimo sudaryta (galiojančia) bei termino teisinei registracijai atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pradėjus bylą nagrinėti iš esmės (CPK 249 str.), ieškovas B. T. ieškinio reikalavimus palaikė pilna apimtimi, o atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės administracijos atstovė Asta Jakaitytė pripažino ieškinį. Kadangi atsakovas Pakruojo rajono savivaldybės administracija pripažino ieškinį, todėl, sutikus visiems proceso dalyviams, buvo nuspręsta baigti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 140 str. 2 d.). Byloje nenustatyta, kad ieškovo ieškinio pripažinimas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai, teisėjas gali surašyti sutrumpintus motyvus. Surašant sutrumpintus motyvus, nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus (CPK 268 str. 5 d.).

Byloje reiškiamas reikalavimas - sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimo galiojančiu (CK 1.93 str. 4 d.). Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 str. 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010).

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Be to, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnį, sandorio formai ir teisinei registracijai taikomi sandorio sudarymo metu galioję įstatymai.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų atsiradimo 1985 metais, todėl sprendžiant, ar sandoris atitiko reikalaujamą formą, aktualios ir taikytinos jo sudarymo metu galiojusios teisės normos – 1964 metų Civilinis kodeksas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d.). Tiek 1964 metų Civilinio kodekso, tiek 2000 metų Civilinio kodekso normos numato, kad teismas pagal sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimą turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia (1964 m. CK 58 str. 5 d., 2000 m. CK 1.93 str. 4 d.). Tiek dėl 1964 metų Civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalies, tiek dėl 2000 metų Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: sandoris yra dvišalis; viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, be pirmiau nurodytų trijų Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje R. P. v. V. B., byloje, bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007, 2001 m. kovo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2001).

Nustatyta, kad ieškovui B. T. pagal 1995 m. kovo 22 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso 0,0910 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) (9 b.l.). Be to, ant šio žemės sklypo esančio ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalis kitų statinių (inžinerinių), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovui pagal 1982 m. vasario 10 d. Pakruojo rajono liaudies teismo sprendimą (10-11, 12-13 b.l.). Kita ½ dalis paminėtų pastatų teisiškai įregistruota Pakruojo rajono savivaldybės vardu pagal tą patį 1982 m. vasario 10 d. teismo sprendimą ir 1982 m. kovo 15 d. aktą (10-11 b.l.).

Kaip matyti iš 1985 m. liepos 18 d. Pakruojo rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 151, šiuo aktu buvo nuspręsta patvirtinti komisijos pateiktą B. T. pastatų ir statinių antrosios dalies įkainojimo aktą, o taip pat leisti B. T. nusipirkti šių pastatų antrąją dalį bei įpareigotas B. T. sumokėti nustatytą kainą - 4701 rublius - į rajoninį biudžetą už parduodamus pastatus (14-15 b. l.). Taigi, paminėtame 1985 m. liepos 18 d. Pakruojo rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendime Nr. 151 buvo nurodytos esminės ½ (antrosios) dalies gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos – objektas ir kaina (1964 m. Lietuvos Respublikos CK 253-254 bei 256 straipsnių redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11), o tuo pačiu ieškovui B. T. buvo suteiktos nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorio šalies – pirkėjo teisės, kas patvirtina sandorio šalių suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo, t. y. sudaryti antrosios - ½ dalies gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, kurie nepriklausė B. T., pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovas B. T. 1985 m. rugpjūčio 19 d. sumokėjo 1985 m. liepos 18 d. sprendime nurodytą pinigų sumą - 4701 rublius - už pastatų antrąją dalį rajoniniam biudžetui (16 b.l.), taip įvykdydamas visas savo, kaip pastatų pirkėjo, pareigas. Pastarųjų duomenų pagrindu konstatuotina, kad šalys išreiškė savo valią dėl turto pirkimo - pardavimo sandorio ir ši sutartis buvo faktiškai sudaryta, t. y. Pakruojo rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas, šiuo atveju atsakovas, tapo turto pardavėju ir įsipareigojo įforminti pirkimo - pardavimo sutartį bei perduoti turtą ieškovo nuosavybėn, o ieškovas atliko faktinius ½ dalies gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sutarties vykdymo veiksmus, sumokėdamas nustatytą kainą ir priimdamas perkamą turtą, kurį valdo iki šiol. Tokiu būdu konstatuotina, kad ieškovui faktiškai įvykdžius ½ dalies gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas (1964 m. CK 44 str., 255 str. 1 d.), o atsakovui neįforminus sandorio notarine tvarka, yra pagrindas pripažinti tokį sandorį galiojančiu (1964 m. CK 58 str. 5 d., 2000 m. CK 1.93 str. 4 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui B. T. faktiškai įvykdžius ½ dalies gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas (1964 m. CK 44 str., 255 str. 1 d.), o atsakovui (dėl neveikimo) neįforminus sandorio notarine tvarka, akivaizdu, kad sandoris nebuvo įregistruotas pagal tuo metu galiojusias įstatymines normas - 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 255 straipsnio reikalavimus (per tris mėnesius vietinės Liaudies, deputatų tarybos vykdomajame komitete, kaip tai numatė 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 255 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11). Tačiau šiuo atveju tenkinti ieškovo reikalavimo dėl praleisto įstatymo nustatyto trijų mėnesių termino pirkimo – pardavimo sutarties (akto) teisinei registracijai atnaujinimo (atstatymo) nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to nėra, o pripažinus ½ (antrosios) dalies gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo -pardavimo sutartį sudaryta (galiojančia) nereikia atskiro teismo sprendimo šio turto teisinei registracijai ieškovo B. T. vardu atlikti. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems subjektams ir sudaro teisinį pagrindą atlikti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre (CK 4.254-4.255 str., Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymas), tame tarpe ir atlikti teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre dėl ieškovo B. T. nuosavybės teisių į šiuo teismo sprendimu (jam įsiteisėjus) pripažintu sudarytu (galiojančiu) pirkimo-pardavimo sandoriu įgytą turtą (CK 5 str., 18 str.). Tokia praktika formuojama ir kitų teismų (pvz. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-188-567/2009). Be to, pagal Lietuvos Respublikos 1964 m. CK 149 straipsnį nuosavybės teisės atsiradimo momentas buvo apibrėžtas daikto perdavimo momentu, jeigu ko kita nenumatė įstatymas arba sutartis, o jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turėjo būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsirasdavo įregistravimo momentu. Tačiau kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, savo jurisprudencijoje ne kartą dėl šiuo metu Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų ir juridinių faktų teisinės registracijos yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; kt.). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Teismas gali nukrypti nuo Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 str. 5 d.). Kadangi ieškovas B. T. ieškinyje bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, baigiamosiose kalbose prašė jo turėtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo nepriteisti, todėl šios išlaidos nėra priteistinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 str., 270 str., 279 str., 441 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti galiojančia 1985 m. liepos 18 d. Pakruojo rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 151 pagrindu sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas B. T., a. k. (duomenys neskelbtini) už 4701 rublius nupirko, o Pakruojo rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas, kurio teisių perėmėjas yra atsakovas Pakruojo rajono savivaldybės administracija, pardavė ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį ūkio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį kitų statinių (inžinerinių) – šulinio, tualeto, tvoros, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini).

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, jo kopiją nedelsiant išsiųsti VĮ Registrų centras.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Pakruojo rajono apylinkės teismą.