Utenos apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-242/2016,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Iš baudžiamos bylos Nr. 1-18-242/2016 medžiagos matyti, kad Ignalinos rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartimi, perduodamas šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam M. Č. už akių buvo paskirtas suėmimas ir jo gynėju buvo paskirtas advokatas Egidijus Labuckas ir jis gynė įtariamąjį, pripažino, kad nagrinėjant bylą teisme gynėjo dalyvavimas yra būtinas, be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ir teisėti interesai gali nebūti reikiamai ginami, paskyrė šį advokatą ginti kaltinamąjį M. Č. nagrinėjant jo baudžiamąją bylą teisme (b. l. 139-140). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus sprendimu advokatas E. Labuckas buvo parinktas ginti M. Č. (b. l. 150). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 14.2.1, 14.2.2.1 punktais, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyrius 2016 m. kovo 21 d. pateikė teismui pažymą Nr. NTP-7-3124, patvirtinančią 59,87 Eur dydžio garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo teisme (b. l. 151).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš kaltinamojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Lietuvos Respublikos K. T. 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Vertinant baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau, baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas ir kitais (nenurodytais šio straipsnio 1 dalyje) atvejais, jeigu, teismo nuomone, be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Tai reiškia, kad šiuo atveju kaltinamasis negali spręsti dėl gynėjo pasirinkimo, o teismas, siekdamas nepažeisti kaltinamojo teisės į gynybą, privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą.

Kaip jau nurodyta aukščiau, nagrinėjamu atveju teismas savo 2016 m. kovo 3 d. motyvuota nutartimi pripažino, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas, o teisė į gynybą negali būti ribojama, valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, t.y. šioje byloje siekiant įgyvendinti kaltinamojo teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios. Tokiu atveju išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas iš kaltinamojo M. Č. netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 361, 362 straipsniais, teismas

nutaria:

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimo netenkinti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui per Ignalinos rajono apylinkės teismą.