Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, atstovei advokato padėjėjai N. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Areisa“ ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo L. V.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Trečiajam asmeniui L. V. apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Iki teismo posėdžio trečiojo asmens prašymų negauta, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama trečiajam asmeniui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 247 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pažymėtina, kad reklamacijų (pretenzijų) dėl pristatyto krovinio kokybės (būklės) pateikimo tvarką nustato CMR konvencijos 30 straipsnis. CMR konvencijos 30 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad jeigu gavėjas priima krovinį, neįvertindamas kartu su vežėju krovinio būklės ir nepareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadinimo, tai iki bus įrodyta priešingai, manoma, kad gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje; akivaizdžių nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti pareiškiamos vėliausiai krovinio priėmimo metu arba, jeigu nuostoliai ar sugadinimas neakivaizdūs, – ne vėliau kaip per 7 darbo dienas po krovinio priėmimo (neskaitant sekmadienių ir šventės dienų). Pažymėtina, kad reklamacijos gali būti įrašytos į važtaraštį, išsiųstos paštu, telegrafu ir pan., be to, reklamacijose, reiškiamose CMR konvencijos 30 straipsnio pagrindu, nėra būtina nurodyti žalos dydį, reikalavimo pagrindą ir kt., pakanka, kad būtų konstatuota, jog krovinio būklė nėra tinkama. Taigi CMR konvencijos 30 straipsnyje nurodytos reklamacijos (pretenzijos) yra bendro pobūdžio pranešimas vežėjui apie atvežto krovinio defektus. Reklamacija, padaryta CMR važtaraštyje turi įrodymo galią, nes, kaip minėta, jei nėra pažymėta važtaraštyje apie prekių būklę jų gavimo metu, laikoma, kad prekės gautos tinkamos kokybės.

Byloje nustatyta, kad krovinys vežėjui buvo perduotas 2016 m. balandžio 12 d., o krovinio gavėjui pristatytas ir iškrautas 2016 m. balandžio 13 d. Krovinio iškrovimo metu buvo nustatyta, jog du iš aštuonių vežtų automobilių yra apgadinti. Remiantis bylos medžiaga, krovinio gavėjas „AVIS“ tiek CMR važtaraštyje, tiek krovinio siuntėjo „Molsoft“ krovinio pakrovimo apraše 2016 m. balandžio 13 d. ties automobiliais Renault Captur, kurių identifikavimo numeriai (VIN) VF12RD11A55036765 ir VF12RBR1C5480433, padarė įrašus apie jų apgadinimą, nurodant, kad sudaužytos galinės šviesos, galinis skydas, galinis stiklas (2 t., b.l. 89-91, 120-126). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad minėtų automobilių apgadinimų aprašymas CMR važtaraštyje nėra toks išsamus, kaip tai aprašyta ekspertizės aktuose, neturi esminės teisinės reikšmės, nes kaip minėta, žymos CMR važtaraštyje skirtos konstatuoti atvežto krovinio apgadinimus, bet ne išsamiai juos aprašyti. Pažymėtina, jog byloje esančiuose ekspertizės aktuose nurodoma, jog apžiūros metu automobiliai buvo tos pačios nepakitusios būklės, kokie ir buvo pristatyti po autoavarijos. Taip pat nustatyta, kad buvo vežti nauji automobiliai (pirmosios registracijos data 2016 m. kovo 31 d.), o ekspertizės metu ankstesnių automobilių apgadinimų nenustatyta. Pažymėtina, kad byloje nepateikti objektyvus duomenys, paneigiantys paminėtus įrodymus, todėl teismas neturi pagrindo abejoti aukščiau nurodytuose rašytiniuose dokumentuose užfiksuotų aplinkybių, susijusių su dalies krovinio apgadinimu. Remiantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad toks faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-513/2004; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą bei jų tarpusavio ryšį, sprendžia, jog byloje yra įrodytas krovinio dalies sugadinimo faktas, taip pat įrodyta aplinkybė, jog krovinys sugadintas vežimo (transportavimo) metu (CPK 178, 185 straipsniai). Teismas siūlė šalims pateikti papildomus įrodymus byloje (1 t., b.l. 165)-(CPK 179 straipsnis). Byloje nepateikta įrodymų, kad krovinys būtų apgadintas ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti ar dėl ypatingos rizikos (CMR konvencijos 17 straipsnio 2, 4 punktai, 18 straipsnio 1 punktas, CPK 178 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad viena iš sąlygų (žalos faktas) būtinų vežėjo atsakomybei už sugadintą krovinį kilti yra nustatyta (CPK 178, 185 straipsniai).

Byloje nustatyta, jog tarp ieškovo ir atsakovo pasirašyta Draudimo sutartimi, be kita ko, buvo apdrausta ieškovo rizika dėl krovinio apgadinimo ar praradimo, vadovaujantis CMR konvencija (draudimo suma vienam įvykiui – 300 000,00 Eur). Nagrinėjamos bylos atveju nustačius žalos padarymo faktą, taip pat tai, jog dalis krovinio buvo sugadinta iki jo perdavimo gavėjui momento (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas), konstatuotina, kad dalies krovinio apgadinimas, dėl kurio ieškovui buvo pareikšta pretenzija atlyginti padarytą žalą, laikytinas draudžiamuoju įvykiu Draudimo sutarties prasme. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina dėl antrosios vežėjo atsakomybei atsirasti reikšmingos aplinkybės, t. y. nuostolių dydžio.

Draudimo įstatymo 105 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Taisyklių Specialiųjų sąlygų 3.1. punktą, nustatantį draudiminės apsaugos apimtį, draudimas apima: pretenzijas dėl krovinio apgadinimo ar praradimo vadovaujantis CMR konvencija (3.1.1. punktas); ir teisėto pretenzijos reiškėjo patirtus papildomus finansinius nuostolius, numatytus CMR konvencijos 23 straipsnio 4 ir 5 punktuose (3.1.2. punktas). Draudimo sutarties priede šalys taip pat susitarė dėl 10 proc. žalos dydžio, bet ne mažesnės už 1500,00 Eur besąlyginės išskaitos (franšizės), t. y. draudimo išmokos dalies, kurios draudikas esant krovinio apgadinimo neatlygina (1 t., b.l. 13).

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 7758,80 Eur draudimo išmoką, kuri lygi iš ieškovui jo užsakovo „Contact Logistic“ pateiktos 9258,80 Eur sąskaitos/pretenzijos, kurią ieškovas apmokėjo, atėmus 1500,00 Eur dydžio besąlyginę išskaitą (franšizę). Pažymėtina, kad vienas iš Draudimo sutartimi apdraustų interesų yra draudėjo (ieškovo) atsakomybė pagal CMR konvenciją (Taisyklių Specialiųjų sąlygų 2.4.1. punktas). Taigi, sprendžiant dėl draudimo išmokos dydžio, remtinasi CMR konvencijos nuostatomis, reglamentuojančiomis krovinio sugadinimo padarytos atlygintinos žalos klausimus.

CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punktas nustato, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai sutinkamai su 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatomis. CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompensacijos suma dėl dalies ar viso krovinio praradimo ar sugadinimo apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 2, 3 dalys). Be to, turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis). Didesnės kompensacijos iš vežėjo gali būti pareikalauta tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė, kaip nurodyta 24 ir 26 straipsniuose (CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad krovinio sugadinimas – tai krovinio savybių pablogėjimas, nulemiantis jo vertės sumažėjimą, arba tai, kad jis tampa nebetinkamas naudoti. Krovinio visiško sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertę pagal CMR konvencijos 23 straipsnį. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.)-(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-219/2017).

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad pretenzijos dėl krovinio sugadinimo sumą sudaro 6601,80 Eur apgadintų automobilių remonto kaštai, 1400,00 Eur automobilių vertės sumažėjimas, 1117,00 Eur eksperto kaštai, 50,00 Eur papildomi kaštai, 90,00 Eur bylos išlaidos, iš viso – 9258,80 Eur. Remiantis bylos medžiaga bei vadovaujantis aukščiau nurodytomis CMR konvencijos nuostatomis bei suformuota kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad ekspertizės metu nustatyti automobilių remonto kaštai bei jų vertės sumažėjimas ir eksperto kaštai (9118,80 Eur) pripažintini nuostoliais, atlygintinais pagal CMR konvencijos 23 ir 25 straipsnius. Tuo tarpu likusią pretenzijos dalį sudarančios sumos (140,00 Eur, iš kurios 50,00 Eur papildomi kaštai ir 90,00 Eur bylos išlaidos) turinys ir kilmė byloje nenustatyta ir teismui nėra žinoma. Pažymėtina, kad kiti, negu nurodyta CMR konvencijoje, nuostoliai nėra kompensuojami (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti apie minėtos 140,00 Eur sumos ryšį su krovinio apgadinimu padaryta žala, ši suma nepripažintina dėl krovinio sugadinimo patirtais nuostoliais. Esant nurodytoms aplinkybėms, dėl krovinio sugadinimo patirtais pagrįstais nuostoliais pripažintina 9118,80 Eur suma (neišskaičius 1500,00 Eur besąlyginės išskaitos), kurią sudaro apgadintų automobilių remonto kaštai, jų vertės sumažėjimas bei išlaidos ekspertui už žalos dydžio nustatymą.

Byloje kilusio ginčo atveju atsakovas, remdamasis Taisyklių Bendrųjų sąlygų 8.1.1. punktu, Taisyklių Specialiųjų sąlygų 6.4.4.2. punktu ir aplinkybe, jog apie krovinio apgadinimą ieškovas atsakovą informavo pavėluotai, atsisakė išmokėti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad pavėluotas pranešimas apie įvykį laikytinas esminiu Draudimo sutarties sąlygų pažeidimu, dėl kurio ieškovas neįgijo teisės į nuostolių kompensavimą.

Pagal Taisyklių Bendrųjų sąlygų 8.1.1. punktą tam, kad draudėjas ar apdraustasis įgytų teisę gauti draudimo išmoką įvykus galimai draudžiamajam įvykiui, jis privalo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas (jeigu šių taisyklių specialiosiose sąlygose nenurodyta kitaip) informuoti draudiką apie įvykusį galimai draudžiamąjį įvykį šių taisyklių specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka; jeigu draudėjas ar apraustasis informuoja draudiką apie galimai draudžiamąjį įvykį pavėluotai, draudėjas ar apdraustasis privalo įrodyti, kad nebuvo įmanoma informuoti laiku. Remiantis Taisyklių Bendrųjų sąlygų 8.2 punktu, jeigu draudėjas ar naudos gavėjas tyčia ar dėl didelio neatsargumo nevykdo taisyklėse nurodytų pareigų, draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją išmokėti. Taisyklių Specialiųjų sąlygų 6.4.2.1. punktas nustato, kad draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką, jeigu neatliekama bent viena iš draudėjo pareigų, numatytų Taisyklių Bendrųjų sąlygų 8.1. skyriaus punktuose, ir šių pareigų nevykdymas turėjo įtakos žalos dydžiui ar įvykio faktui nustatyti, išskyrus tuos atvejus, kai pareigų pažeidimai buvo padaryti be tyčios arba išvengti pareigos pareigų pažeidimo buvo galima tik neteisėtomis priemonėmis. Tuo atveju jeigu draudėjas raštu nepraneša apie draudikui ar jo atstovui apie draudžiamąjį įvykį per 7 kalendorines dienas, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, draudikas draudimo išmokos nemoka (Taisyklių Specialiųjų sąlygų 6.4.1.2. punktas). Pagal Taisyklių Specialiųjų sąlygų 6.4.4.2 punktą draudimo išmoka nemokama, jeigu draudėjas nevykdė pareigos nustatytu terminu pranešti apie draudžiamąjį įvykį, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad draudikas apie įvykį sužinojo laiku.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, taip pat byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais teismo posėdžiu metu, nustatyta, kad apie draudžiamąjį įvykį ieškovo (vežėjo) vilkiko vairuotojas L. V. sužinojo krovinio iškrovimo metu, t. y. 2016 m. balandžio 13 d. Taip pat nustatyta, kad ieškovas atsakovą apie draudžiamąjį įvykį informavo ir dėl draudimo išmokos kreipėsi 2017 m. liepos 4 d., t. y. nuo įvykio praėjus daugiau nei dviem mėnesiams. Konstatuotina, jog ieškovo nurodoma aplinkybė, jog apie įvykusį krovinio apgadinimą vilkiko vairuotojas L. V. informavo ieškovą tik 2017 m. liepos 4 d., nelaikytina pateisinama priežastimi, dėl kurios apie įvykusį draudžiamąjį įvykį nebuvo įmanoma informuoti atsakovo laiku, juo labiau, kad teismo posėdžio metu pats ieškovo atstovas patvirtino, jog ginčo krovinį vežusio vilkiko vairuotojas L. V. buvo tinkamai informuotas, jog įvykus krovinio apgadinimui jis per 3 dienas turi informuoti apie tai ieškovą. Teismo vertinimu, vilkiko vairuotojo L. V. paaiškinimai, kad jis ieškovo apie krovinio apgadinimą iš karto neinformavo, nes tikėjosi, jog padaryta žala neviršys 1500,00 Eur dydžio besąlyginės išskaitos (franšizės), taip pat nelaikytini turinčiais esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl ieškovo pareigos laiku pranešti apie įvykį pažeidimo. Tokiu būdu, jog ieškovas apie krovinio apgadinimą pranešdamas atsakovui pavėluotai pažeidė Taisyklių Bendrųjų sąlygų 8.1.1. punkte jam nustatytą pareigą informuoti atsakovą apie galimai draudžiamąjį įvykį nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas.

Remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalimi, draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo įvykdyti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies (pagal šiuo metu galiojančią aktualią Draudimo įstatymo redakciją – 98 straipsnio 8 dalies) reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti minėta teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę. Pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą – atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba tik šią išmoką sumažinti ir sumažinimo dydį – turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje numatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2013). CK 6.1012 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta draudėjo pareiga, sužinojus apie draudiminį įvykį, pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Jeigu draudėjas neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie tokį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nustačius tokį draudimo sutarties pažeidimą, t.y. draudėjui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį draudikui, svarbu nustatyti: ar draudėjas šį pažeidimą padarė tyčia, ar dėl neatsargumo (draudėjo kaltė); draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama. Tačiau tais atvejais, kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį nepraneša dėl neatsargumo, draudimo išmoka galėtų būti mažinama ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo (pvz., būtų davęs tam tikrus nurodymus draudėjui, kaip išvengti žalos padidėjimo, ar pan.). Būtent draudiko pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančios teisę sumažinti draudimo išmoką, įtvirtinta Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje (pagal šiuo metu galiojančią aktualią Draudimo įstatymo redakciją – 98 straipsnio 6 dalyje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nurodyta teisinė problema panašiai sprendžiama ir pagal vadinamuosius Europos draudimo sutarčių teisės principus (angl. Principles of European Insurance Contract Law) (PEICL), konkrečiai – šių Principų 6:101 straipsnį „Pranešimas apie draudžiamąjį įvykį“. Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina draudimo išmoka turi būti sumažinta tokia apimtimi, kuria draudikas įrodo, jog patyrė žalą dėl nepagrįsto vėlavimo. Kaip nurodoma Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare, atitinkamų terminų pranešti apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo klausimą Principų 6:101 straipsnio 3 dalies nuostata išsprendžia draudėjo naudai. Kadangi būtent draudikai dažniausiai remiasi pažeidimu pranešti apie draudžiamąjį įvykį, kaip pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tai būtent draudikams tenka pareiga įrodyti žalą, ką daugeliu atvejų jiems yra per sudėtinga arba netikslinga padaryti. Antra, gali būti daroma išvada, kad draudimo išmokos sumažinimas yra vienintelė sankcija, numatyta Principų 6:101 straipsnio 3 dalyje. Taigi draudikams neturi būti leidžiama remtis pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį terminų, nustatytų draudimo liudijime, pažeidimu kaip sąlyga apskritai nemokėti draudimo išmokos. Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare taip pat nurodoma, kad daugelio Europos valstybių draudimo teisėje draudikas turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu draudėjas pažeidžia pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį ir draudikas gali įrodyti, kad dėl to jis patyrė nuostolių. Kai kuriose jurisdikcijose draudikams suteikiama teisė nemokėti draudimo išmokos tik apgaulės arba tiesioginės tyčios atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2013).

Atsakovo teigimu, pavėluotas ieškovo pranešimas apie įvykį laikytinas esminiu Draudimo sutarties sąlygų pažeidimu, nes atsakovas neturėjo galimybės atlikti neatidėliotiną įvykio vietos bei apgadinto krovinio apžiūrą, užsakyti nepriklausomų ekspertų (siurvejerių) paslaugas ir įvertinti žalos susidarymo mechanizmo, apžiūrėti autovežio, užfiksuoti įvykio metu faktiškai padarytų krovinio apgadinimų ir kitų reikšmingų aplinkybių, negalėjo teikti atitinkamų instrukcijų, susijusių su žalos mažinimu.

Pasisakant dėl ieškovo kaltės, kurią, minėta, svarbu nustatyti, sprendžiant Dėl draudimo sutarties dėl nepranešimo laiku apie draudžiamąjį įvykį padarinių (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalis), pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas nepranešė atsakovui laiku apie draudiminį įvykį tyčia – siekdamas sąmoningai suklaidinti atsakovą apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudiminio įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog aplinkybė, kad ieškovas sužinojęs apie įvykusį krovinio apgadinimą ir gavęs tai patvirtinančius objektyvius duomenis (rašytinį vairuotojo paaiškinimą bei užsakovo „Contact Logistic“ raštus/pretenzijas) iš karto kreipėsi į atsakovą, kartu pateikdamas ir visą turimą su krovinio apgadinimu susijusią medžiagą, patvirtina, kad apie draudžiamąjį įvykį buvo pranešta pavėluotai ne dėl tyčios, bet dėl neatsargumo, t. y. ieškovui nesant tiek rūpestingam ir apdairiam, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, įskaitant nepakankamą domėjimąsi jo atliekamais krovinių pervežimais, bendravimą su vairuotoju ir pan.

Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykus krovinio apgadinimui, siekiant įvertinti apgadintiems automobiliams padarytą žalą, buvo atlikta ekspertizė. Ieškovas kreipdamasis į atsakovą dėl draudimo išmokos, be kita ko, pateikė ir ekspertizės aktus, kurių pagrindu ir yra apskaičiuota kroviniui padaryta žala. Viena vertus, sutiktina su atsakovo argumentu, kad ieškovui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį, atsakovas neteko galimybės duoti nurodymų ieškovui operatyviai organizuojant apgadinto krovinio apžiūrą ir žalos sumažinimo klausimais, užsakyti siurvejerių paslaugas, taip pat dalyvauti sprendžiant kitus su draudžiamojo įvykio tyrimu susijusius klausimus, taip sumažinant nuostolius, tačiau byloje taip pat nepateikta objektyvių įrodymų (išskyrus atsakovo atstovės paaiškinimus), jog atsakovas pagal šį įvykį besąlygiškai siųstų siurvejerius ir to pasekoje pasikeistų atlygintinos žalos dydis. Kita vertus, byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti byloje esančių ekspertizių išvadų išsamumu, pagrįstumu ir patikimumu (CPK 178 straipsnis), todėl nėra pagrindo laikyti, jog pavėluotas pranešimas apie įvykusį krovinio apgadinimą iš esmės užkirto kelią objektyviai įvertinti kroviniui padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad pagal byloje nustatytus duomenis nėra pagrindo konstatuoti esminio Draudimo sutarties pažeidimo, teikiančio atsakovui pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalis), nes pats Draudimo sutarties pažeidimas (pavėluotas pranešimas apie įvykį) nenulėmė draudžiamojo įvykio, kaip tokio, t. y. dalis krovinio buvo sugadinta ne dėl pareigos pranešti atsakovui apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo, draudžiamasis įvykis nėra sutarties pažeidimo rezultatas. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas spręsti draudimo išmokos sumažinimo klausimą. Vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, bei remiantis nurodyta teismų praktika ir teisiniu reglamentavimu, teismas sprendžia, kad šiuo atveju atsakovo ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydžio sumažinimas 1/3 dalimi atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei proporcingumo principą (CK 1.2, 1.5 straipsniai, 6.1012 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalis, Taisyklių Bendrųjų sąlygų 8.2 punktas, Taisyklių Specialiųjų sąlygų 6.4.2.1. ir 6.4.3.1. punktas). Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo ieškinys atsakovui tenkintinas iš dalies – ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 5079,20 Eur neišmokėtos draudimo išmokos ((9118,80 Eur nuostoliai – 1500,00 Eur besąlyginė išskaita) x 2/3). Likusioje dalyje ieškinys atmestinas.

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 5079,20 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu patyrė 1450,97 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro – 233,00 Eur žyminis mokestis (1 t., b.l. 7), 800,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (1 t., b.l. 15-161) bei 417,97 Eur išlaidos, susijusios su įrodymų vertimu į lietuvių kalbą (1 t., b.l. 121, 2 t., b.l. 128-134). Atsakovas bylos nagrinėjimo metu patyrė 480,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti (1 t., b.l. 155-158). Atsižvelgiant į tai, kad teismas patenkino 65 proc. ieškinio reikalavimų (5079,20 Eur x 100 proc. / 7758,80 Eur) bei tai, kad šalių prašomos priteisti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio, ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 943,13 Eur bylinėjimosi išlaidų (1450,97 Eur x 65 proc.), o atsakovo naudai iš ieškovo priteistina 168,00 Eur (480,00 Eur x 35 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktai, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje teismas patyrė 12,69 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Remiantis CPK 92 straipsniu ir 96 straipsnio 1 dalimi, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 4,44 Eur (12,69 Eur x 35 proc.), o iš atsakovo 8,25 Eur (12,69 Eur x 65 proc.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovo UAB „Areisa“, į.k. 302916450, naudai iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, į.k. 40103840140, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, į.k. 300665654, 5079,20 Eur (penkis tūkstančius septyniasdešimt devynis eurus ir 20 ct) neišmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 5079,20 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 943,13 Eur (devynis šimtus keturiasdešimt tris eurus ir 13 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, į.k. 40103840140, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, į.k. 300665654, naudai iš ieškovo UAB „Areisa“, į.k. 302916450, 168,00 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo UAB „Areisa“, į.k. 302916450, 4,44 Eur (keturis eurus ir 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, a/s Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, į.k. 40103840140, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, į.k. 300665654, 8,25 Eur (aštuonis eurus ir 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, a/s Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.