Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūrai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas) 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 17.2-4216; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą bei Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą išnagrinėti jo 2014 m. kovo 4 d. skundą iš esmės ir priimti procesinį sprendimą.

Nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 4 d. skunde reikalavo išnagrinėti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateiktą jo 2014 m. vasario 4 d. skundą reg. Nr. 5.6-484 dėl naujų Kauno apygardos prokuratūroje baudžiamojo proceso medžiagoje Nr. 7.6-47-10 paaiškėjusių aplinkybių ir Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje pradėti bei vykdyti ikiteisminį tyrimą iki kaltinamojo akto surašymo bei toliau atlikti būtinus veiksmus; ikiteisminiame tyrime V. J. pripažinti nukentėjusiuoju. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2014 m. vasario 7 d. administraciniu aktu Nr. 17.2-1597 „Dėl skundo persiuntimo“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1-268 redakcija) 7.4. punktu, minėto skundo nagrinėjimą Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras nepagrįstai ir neteisėtai pavedė Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui. Pareiškėjo manymu, jo 2014 m. vasario 4 d. skundas nagrinėtinas ne Kauno apygardos prokuratūroje, o Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, taigi, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pažeidė teisiniame šio skundo pagrinde nurodytas teisės aktų nuostatas. Be to, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (3-AP-1519/2014)3S-15775 „Dėl skundo grąžinimo“ pareiškėją informavo, kad nustačius, jog skundas išdėstytas nesuprantamai, jame pakartotinai nurodytos nesuprantamai išdėstytos aplinkybės, „dėl to paliekamas nenagrinėtu ir grąžinamas Jums vadovaujantis generalinio prokuroro 2008-01-03 įsakymu Nr. 1-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 15, 17, 19 p. nustatyta tvarka“.

Teigė, jog 2014 m. vasario 4 d. skunde nurodė naujai paaiškėjusias aplinkybes dėl neteisėtų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Garliavos policijos nuovados pareigūnų ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorų veiksmų. Prašė pradėti ikiteisminį tyrimą S. L. (S. L.), S. K., R. K., G. P., V. F. (V. F.), E. R., A. E., B. M., N. K., I. G., V. N., V. B., D. S. atžvilgiu, taip pat prokurorų A. M., J. B., R. V. atžvilgiu.

Manė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nepagrįstai ir neteisėtai 2014 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 17.2-4216 teigia, jog Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2014 m. vasario 24 d. sprendimas nenagrinėti jo skundo kaip kartotinio ir nesuprantamai išdėstyto yra teisėtas ir pagrįstas, nes naujos esminės aplinkybės dėl Garliavos policijos nuovados ir kitų asmenų neteisėtų ir / ar nusikalstamų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu prokuratūroje nebuvo nagrinėtos, analizuotos ir įvertintos priimant proceso sprendimus. Prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įvairių nusikalstamų veikų nurodant tokių nusikalstamų veikų padarymų požymius sukuria Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pareigą spręsti klausimą dėl skundo nagrinėjimo pačiam Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui bei pačiai Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kitų pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. skundo Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui reikalavimų. Pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. skundo pagrindo ir dalyko formulavimas sukuria ne tik prokurorui, bet būtent Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pareigą dėl tokio kreipimosi priimti procesinį sprendimą – nutarimą. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių yra teisinis pagrindas spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal 2014 m. vasario 4 d. skunde nurodytas aplinkybes. Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui nepagrįstai ir neteisėtai atsisakius spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal 2014 m. vasario 4 d. skunde nurodytas aplinkybes ir todėl nepagrįstai ir neteisėtai nepradėjus ikiteisminio tyrimo iš naujo spręstinas ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsakomybės ir įgaliojimų ribose esantis klausimas dėl pripažinimo nukentėjusiuoju.

Nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 4 d. savo skunde nurodė, jog Kauno apygardos prokuratūra nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė perduoti jo 2014 m. vasario 4 d. skundą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Vykdydama Lietuvos Respublikos prokuratūrai nustatytas funkcijas, susijusias su baudžiamuoju persekiojimu ir viešojo intereso gynimu, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras neveikė pagal tam tikrus įgaliojimus ir veikimo ribas, nustatytas Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatais. Jo 2014 m. vasario 4 d. skundo nagrinėjimas Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui nepagrįstai ir neteisėtai buvo pavestas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2014 m. vasario 7 d. sprendimu, nepagrįstai ir neteisėtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1-268 redakcija) 7.4. punktu. Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai nenumato galimybės apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui) spręsti klausimą dėl skundo nagrinėjimo pavedimo Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pažeidė tolesniame šio skundo pagrinde nurodytas teisės aktų nuostatas, todėl pareiškėjo teiginys dėl 2014 m. vasario 4 d. skundo neperdavimo Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai yra pagrįstas.

Pažymėjo, kad pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. skundas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai susijęs ir su Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu, reg. Nr. (P-9523)2-90717 į 2013 m. lapkričio 14 d. Kauno apygardos prokuratūroje registruotą pareiškėjo skundą, reg. Nr. P-9523, ir 2013 m. lapkričio 15 d. Kauno apygardos prokuratūroje registruotą pareiškėjo pareiškimą, reg. Nr. P-9523, (įrodymai – administracinė byla Nr. 1-5490-968/2014) – Kauno apygardos prokuratūra 2013 m. lapkričio 20 d. individualiu administraciniu aktu, reg. Nr. (P-9523)2-90717, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė nagrinėti 2013 m. lapkričio 14 d. Kauno apygardos prokuratūroje registruotą pareiškėjo skundą, reg. Nr. P-9523, ir 2013 m. lapkričio 15 d. Kauno apygardos prokuratūroje registruotą pareiškėjo pareiškimą, o atsakovas – tenkinti 2013 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje registruotą pareiškėjo skundą, reg. Nr. 5.6-5260. Faktas, kad pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą reg. Nr. 5.6-5260 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atmetė pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-5490-968/2014 apskųstu 2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimu Nr. 17.2.-22984, nėra pagrindas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. 19.49 val. skundą, reg. Nr. 5.6-5606 Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir persiųsti jį Kauno apygardos prokuratūrai.

Pareiškėjo teigimu, pakartotinai atsisakydama nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. skundą Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nepagrįstai pažeidė Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 15, 17, 19 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, daugelį kitų teisiniame skundo pagrinde nurodytų teisės aktų nuostatų ir skundą bei pareiškimą nepagrįstai persiuntė Kauno apygardos prokuratūrai, kuris 2013 m. gruodžio 27 d. skundo, reg. Nr. 5.6-5606, reikalavimų nagrinėti neturi teisės aktais nustatytų įgaliojimų, be to, Kauno apygardos prokuratūra pareiškėjo skundų dėl Kauno apylinkės prokuratūros, Kauno apygardos prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų prieš pareiškėją netiria, juos grąžina pareiškėjui kaip nesuprantamai išdėstytus, pareiškėjo nurodytas nusikalstamas veikas apibūdina, jog esą pakartotinai išdėstytos aplinkybės ir teiginiai vertintini kaip deklaratyvios prielaidos, slepia sistemingai ir ilgą laiką prieš pareiškėją vykdomas neteisėtas / nusikalstamas veikas.

Nurodė, kad jo 2013 m. gruodžio 27 d. 19.49 val. skundo, reg. Nr. 5.6-5606, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pagrindas ir dalykas – skundžiami atsakovų veiksmai susiję su Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate dirbančio S. L. organizuoto pareiškėjo kankinimo 2010 m. rugpjūčio 19 d. Garliavos policijos nuovadoje, ilgalaikių, sistemingų Kauno rajono policijos komisariate nusikalstamų veikų pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjo diskriminavimo Kauno apygardos prokuratūroje, Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate, Kauno apylinkės prokuratūroje vykdyto pareiškėjo šmeižimo kaip turinčio psichinę negalią asmens.

Manė, kad atsakovas dengia nusikalstamas Kauno apylinkės prokuratūroje dirbančių A. M. bei J. B. vykdytas nusikalstamas veikas, teisės aktų pažeidimus slepiant tyčinį V. F. nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį, slėpė bei dengė S. L. 2010 m. rugpjūčio 19 d. Garliavos policijos nuovadoje vykdytą pareiškėjo kankinimą bei piktnaudžiavimą psichiatrija ir ilgalaikį šmeižimą dėl politinių pareiškėjo įsitikinimų. Kauno apygardos prokuratūra, Kauno apylinkės prokuratūra ir Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įvykdė BK 154, 155 ir 169 straipsniuose apibūdintas veikas, pareiškėją diskriminavo ir diskriminuoja dėl jo lietuvių tautybės, politinių įsitikinimų, pilietinių pažiūrų. Dėl jų įvykdytų įstatymų pažeidimų pareiškėjas patyrė ir patiria ilgalaikį nusikalstamą S. L. poveikį, persekiojimą ir psichologinį kankinimą, neigiamas šių veiksmų pasekmes, neturtinę žalą, pasireiškiančią įtampa, nepasitikėjimu Lietuvos Respublikos valstybės institucijomis. Todėl nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjo 2014 m. sausio 12 d. 19.22 val. skundą perduoti Kauno apygardos prokuratūrai, Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, nes jos negali objektyviai išnagrinėti pareiškėjo skundo dėl nusikalstamų / neteisėtų veiksmų vykdymo prieš pareiškėją.

Teigė, kad skundžiamu aktu ir veiksmais atsakovai pareiškėjui sukėlė ir sukelia teisines pasekmes: a) vilkina ir trukdo vertinti, išaiškinti, tirti neteisėtus / nusikalstamus Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate, Kauno apylinkės prokuratūroje, Kauno apygardos prokuratūroje dirbančių asmenų veiksmus prieš pareiškėją, šiuos asmenis traukti baudžiamojon atsakomybėn; b) trukdo ginti pareiškėjo teisę į pilnavertį naudojimąsi visomis pilietinėmis ir žmogaus teisėmis; c) trukdė ir trukdo ginti atsakovo veiksmais / neveikimu pažeidinėjamas pareiškėjo pilietines ir žmogaus teises visose Liteko sistemoje matomose bylose.

Manė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. 19.49 val. skundą reg. Nr. 5.6-5606 perdavė Kauno apygardos prokuratūrai, skundą privalėjo nagrinėti bei veiksmus atlikti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

Pabrėžė, kad pagal pareiškėjo 2014 m. sausio 12 d. 19.22 val. skundą reg. Nr. 5.6-124, ikiteisminį tyrimą pradėti, atlikti ir palaikyti valstybinį kaltinimą Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 3 dalies pagrindu privalėjo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nes reikalaujami atlikti veiksmai yra tik Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atsakomybės ir įgaliojimų ribose, reikalaujami atlikti veiksmai svarbūs baudžiamajai bylai pradėti, kuri yra laikytina ypač svarbi. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra privalėjo nagrinėti skundą pati, o ne jį persiųsti Kauno apygardos prokuratūrai. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra viešojo administravimo srityje reikalaujamų veiksmų išdavoje privalėjo atlikti tolesnius teisines pasekmes pareiškėjui turinčius veiksmus, reikalingus nedelsiant priimti proceso sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal baudžiamojo proceso medžiagą Nr. 7.6-47-10, nes nėra pagrindo R. V. sąmoninga tyčia slėptus pareiškėjo nurodytus faktus apie jo kankinimą 2010 m. rugpjūčio 19 d. Garliavos policijos nuovadoje vertinti kaip akivaizdžiai neteisingus.

Pažymėjo, jog atsakovo veiksmai, skundžiamas aktas pareiškėjui turi teisines pasekmes. Dėl skundžiamo akto bei ankstesnių ir vėlesnių susijusių atsakovo veiksmų pareiškėjui iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-738/2014, ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-000783-13 apsunkinta gynyba, pareiškėjui R. V. bei Kauno apylinkės teismo teisėjos Birutės Drozdienės nepagrįstai ir neteisėtai paskirta ambulatorinė, vėliau stacionarinė teismo psichiatrinė psichologinė ekspertizė ir dar viena pakartotinė stacionarinė teismo psichiatrinė psichologinė ekspertizė, siekiant toliau pakirsti pasitikėjimą pareiškėju, žeminti jo žmoniškąjį orumą, o atsakovo bei Kauno apygardos prokuratūros, Kauno apylinkės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmai / neveikimas pareiškėjo gynybą nuo atsakovo ir nusikalstamų S. L. veikų padaro praktiškai neįmanomą. Nepradedamas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo kankinimo 2010 m. rugpjūčio 19 d. Garliavos policijos nuovadoje.

Teigė, jog pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 19 d. 10.00 val. atvyko į administracinės bylos svarstymą Garliavos policijos nuovadoje Liepų g. 15, Garliavoje, Kauno rajone. V. F. atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo, pareiškėją nukreipė pas Garliavos policijos nuovados sekretorę, prie sekretorės durų pareiškėją pamatęs S. L. pareiškėjo pareikalavo ateiti pas jį į kabinetą, nustūmė ant kėdės, į kabinetą sukvietė visus policijos pareigūnus ir jų akivaizdoje 15-20 minučių kumščiu daužė pareiškėjo krūtinę, galvą. Po to S. L. pareiškėjui pareiškė, jog dabar pareiškėjas „karsis“, o policijos pareigūnai pareiškėją „gelbės“. S. K. su G. P. prievarta iš pareiškėjo kelnių išvėrė diržą, S. K. padarė kilpą ir pareiškėją diržu smaugė, kol diržas trūko, pareiškėjo delne liko jam bandant nuplėšti diržą nuo kaklo trūkusio diržo vidurinė dalis. Po to policijos pareigūnai melagingai iškvietė greitąją pagalbą ir Kauno rajono greitosios pagalbos gydytojui D. S. suklastojus duomenis iškvietimo kortelėje lydint policijos pareigūnams S. K. bei R. K. išvežtas į psichikos priežiūros įstaigą kaip „bandęs kartis“, šie policijos pareigūnai medikams aiškino, jog pareiškėjas bandė kartis nuovados areštinėje, nors S. L. teigė, kad jis „korėsi“ kabinete. Tą pačią dieną prieš kankinimą Garliavos policijos nuovados viršininko S. L. kabinete V. F. suklastojo jo 10.05 val. priimto nutarimo pareiškėjui teisės pažeidimo byloje Nr. F 069368 surašymo datas – įrašė “2010-08-06“ ir iki pakartotinio liudijimo 2010 m. birželio 14 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūroje vykdytame ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje slėpė faktą, jog suklastotas datas įrašė pats V. F. bei suklastotą dokumentą beveik metus naudojo prieš pareiškėją Kauno apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Dėl policijos pareigūnų 2010 m. rugpjūčio 19 d. Garliavos policijos nuovadoje kankinimo metu galvos sumušimo pasekmių pareiškėjas ilgą laiką buvo nedarbingas. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas atsisakė grąžinti pareiškėjui nusikaltimo įrankį – diržo dalis.

Nurodė, kad 2011 m. sausio 11 d. pakeliui į darbą Garliavos policijos nuovados policijos pareigūnai E. R., A. E., S. K. pareiškėją dėl tariamai nerodyto posūkio tiesiame kelyje Garliava–Kaunas ir dėl tariamai turimos psichinės negalios, ištraukė iš automobilio kaip tariamai nepaklusus policijos pareigūnams, atėmė daiktus, telefoną, Garliavos policijos nuovadoje sužalojo, sužeidė ranką, pateikė nepagrįstus kaltinimus važiavus neužsisegus saugos diržo bei nepaklusus policijos pareigūnams. Kauno rajono apylinkės prokuratūra, Kauno apygardos prokuratūra, Kauno rajono apylinkės teismas nurodytus veiksmus dengė, vilkino ikiteisminį tyrimą. Prieš tai 2011 m. sausio 5 / 6 d. Garliavos policijos nuovados policijos pareigūnas V. B. Mastaičių mokykloje prieš pareiškėją kurstė ir be išankstinio pranešimo mokyklos direktorę A. J. bei Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate apklausinėjo pareiškėjo žmoną A. J., ji nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. buvo iš esmės priversta atsisakyti mokytojos darbo. 2011 m. sausio 19 d. Kauno rajono policijos komisariate Garliavos policijos nuovadoje V. B. apklausinėjo pareiškėjo laiptinės kaimynus, juos kurstė prieš pareiškėją, reikalavo rašyti paaiškinimus, jog kaimynai pareiškėjo bijo, jog kaimynai žino, kad pareiškėjas norėjo gauti leidimą ginklui, jog kaimynai nežino, ką pareiškėjas jiems gali padaryti, ir panašiai.

Nurodė, kad 2011 m. vasario 11 d. Garliavos policijos nuovados policijos pareigūnai S. K., N. K., E. R., I. G. eilinį kartą atvyko į pareiškėjo butą, jėga atidarė buto duris, butą ir pareiškėją bute be pareiškėjo sutikimo fotografavo, pareiškėjui neleido uždaryti buto durų, pažeidė pareiškėjo būsto neliečiamumą, šmeižė jį kaip psichinę negalią turintį asmenį, melavo, jog arčiausiai durų stovinčiam E. R. V. J. durimis prispaudė koją, melavo, jog pareiškėjas atsisako priimti šaukimus paštu – E. R. stovėjo toli nuo slenksčio ir įsirėžęs tempė duris į save, tarpduryje stovėjo pareiškėją 2010 m. rugpjūčio 19 d. diržu smaugęs S. K., sutrikdė pareiškėjo sveikatą.

Nurodė, kad 2011 m. gegužės 16 d. Garliavos policijos nuovados policijos pareigūnai S. K. (be uniformos), E. R., A. E. po Kauno rajono apylinkės teisme vykusio posėdžio, kuriame jie melagingai liudijo apie jų 2011 m. sausio 11 d. įvykdytą pareiškėjo užpuolimą bei sužalojimą, iš teismo pastato išeinantį pareiškėją neteisėtai sulaikė administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui už pareiškėjo dėl judėjimo negalios Kauno mieste apmokamoje vietoje pastatytą automobilį.

Nurodė, kad 2011 m. birželio 22 d. Garliavos policijos nuovados policijos pareigūnai S. K. ir E. R. be pranešimo atvykę į Kauno apygardos administracinį teismą po teismo posėdžio einantį pareiškėją teismo pirmojo aukšto laukiamajame neteisėtai sulaikė protokolo už pareiškėjo automobilio VW PASSAT, valst. Nr. TKD 754, stovėjimą nepažeidžiant KET prie pareiškėjo namo (duomenys neskelbtini), protokolo surašymui, sužalojo, stumdė, virto ant pareiškėjo, teismo raštinėje pareiškėjui atsisakius imti protokolą ir reikalaujant jį atsiųsti paštu pareiškėją stumdė, atsisakė protokolą išsiųsti paštu, o po to berašantį pareiškėją jėga nutraukę nuo kėdės raštinėje sužalojo kumščių smūgiais į įvairias kūno vietas, užlaužtomis rankomis išvedė iš teismo pastato bei surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl priešinimosi.

Nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno rajono policijos komisariato policijos pareigūnai S. K., E. R., A. E. po kelių mėnesių po neteisėto pareiškėjo sulaikymo Kauno rajono apylinkės teisme 2011 m. gegužės 16 d. juos sukursčius Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininkui R. O. nurodė, jog 2011 m. gegužės 16 d. pareiškėjas Kauno rajono apylinkės teisme teisėjai Violetai Miceikienei teismo posėdyje teikdamas paaiškinimus administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-320-540/2011 juos įžeidė. Tuo naudodamasi Kauno miesto apylinkės prokuratūra prieš pareiškėją labai noriai ir nepalyginamai greičiau nei pareigūno V. F. atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą ir pateikė kaltinimus baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738/2013 pagal Baudžiamojo kodekso 290 straipsnį. Kauno miesto apylinkės prokuratūra siekia su pareiškėju susidoroti kaip su psichiškai nesveiku asmeniu – be jokio teisinio pagrindo sistemingai reikalavo atvykti psichiatriniam tyrimui. 2012 m. kovo 6 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno rajono policijos komisariato policijos pareigūnai R. K., A. E., V. B., V. G. atvesdinimo į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą pas prokurorę S. N. (dėl tariamo policijos pareigūnų įžeidinėjimo 2011 m. gegužės 16 d. Kauno rajono apylinkės teisme) pretekstu be jokio teismo ar prokuratūros leidimo įsiveržė į pareiškėjo butą (duomenys neskelbtini), ir pareiškėją bei butą be jokio teismo leidimo filmavo. 2012 m. vasario 24 d. datuoto nutarimo atvesdinti V. J. (pareiškėjas Kauno miesto apylinkės prokuratūrai faksu buvo pranešęs, kad atvykti negalės, tačiau Kauno miesto apylinkės prokuratūra to faksinio pranešimo tariamai negavo) policijos pareigūnai pareiškėjui nedavė, juo nebuvo leista pažeidinėti pareiškėjo būsto neliečiamumą bei neteisėtai rinkti duomenis apie privatų pareiškėjo gyvenimą, todėl tyčinės neteisėtos ir nusikalstamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato policijos pareigūnų veikos prieš V. J. 2011 m. kovo 6 d. turi akivaizdžių BK 228, 165, 167, 168 ir 148 straipsnių požymių.

Teigė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariate Kauno rajono policijos komisariato Garliavos policijos nuovadoje valstybės pareigūnų vykdomas sistemingas, nuolatinis bei nuoseklus pareiškėjo persekiojimas, provokavimas, fizinis bei psichologinis kankinimai, tyčiojimasis, pareiškėjo šeimos bauginimas, tiesioginė bei netiesioginė pareiškėjo diskriminacija, priekabiavimas (nepageidaujamas elgesys, kai pareiškėjo tautybės, kilmės, socialinės padėties, pilietinių įsitikinimų bei pažiūrų į pilietines bei žmogaus teises, judėjimo negalios pagrindu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas pareiškėjo orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka pareiškėjui, jo šeimos nariams bei aplinkiniams) tęsiasi ilgą laiką. Pareiškėjas ir jo žmona labai daug kartų nesėkmingai kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką, Policijos departamentą, Kauno rajono apylinkės prokuratūrą, Kauno miesto apylinkės prokuratūrą, Kauno apygardos prokuratūrą, Generalinę prokuratūrą, Generalinį prokurorą, prašydami imtis veiksmų konstitucinės santvarkos bei pareiškėjo pilietinių bei žmogaus teisių apgynimui nuo neteisėtų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų ir / ar šio komisariato atsakomybės ir įgaliojimų ribose veikiančių asmenų sistemingų bei atkaklių veikų, turinčių nusikaltimo ir / ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šios teisėsaugos institucijos bei Kauno rajono apylinkės teismas, Kauno apygardos teismas, vertindamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Garliavos policijos nuovadoje valstybės pareigūnų vykdomą sistemingą nuolatinį bei nuoseklų pareiškėjo persekiojimą, provokavimą, fizinius bei psichologinius kankinimus, tyčiojimąsi, melagingus parodymus ir duomenis, pareiškėjo šeimos bauginimą, tiesioginę bei netiesioginę pareiškėjo diskriminaciją, priekabiavimą, vadovaujasi melagingais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Garliavos policijos nuovados pareigūnų tarnybinių patikrinimų ir tarnybinių pranešimų duomenimis, o pareiškėjo pateiktus faktiškus ir teisingus duomenis atmeta kaip nepagrįstus. Visi advokatai atsisako pareiškėją ginti nuo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Garliavos policijos nuovados pareigūnų, bijodami keršto.

Nurodė, kad aptartų aplinkybių pagrindu bei dėl šiame skunde skundžiamų atsakovo veiksmų pareiškėjas neturi galimybių apsiginti savo bei savo šeimos narių pilietinių bei žmogaus teisių, nes veikas, turinčias nusikaltimo ir / ar baudžiamojo nusižengimo požymių prieš vieną pareiškėją sistemingai planuojantys, organizuojantys bei vykdantys asmenys nepagrįstai ir neteisėtai sukuria sąlygas, kuriomis pareiškėjas, kadangi būna vienas, negali pateikti įrodymų – fotografuotos, filmuotos ir / ar garso įrašų medžiagos, daiktinių įkalčių (pvz. pas pareigūnus likusių dviejų diržo kaip smaugimo įrankio dalių) – galinčių patvirtinti Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Garliavos policijos nuovadoje dirbančių asmenų vykdomą sistemingą, nuolatinį bei nuoseklų pareiškėjo persekiojimą, provokavimą, fizinius bei psichologinius kankinimus, tyčiojimąsi, melagingus parodymus ir duomenis, pareiškėjo šeimos bauginimą, tiesioginę bei netiesioginę pareiškėjo diskriminaciją priekabiavimą, kuriuos skundžiamu aktu dengia atsakovas.

Nurodė, kad skundžiamais veiksmais / neveikimu atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2, 3 straipsnių, 4 straipsnio 5 dalies, 8 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnių 2 dalies, 16 straipsnio, 20 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto, 5, 6 dalių, 23 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 1, 6 dalių, 33 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio, 41, 43, 44, 53 straipsnių, Lietuvos Respublikos rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 2 straipsnio 2.1., 2.2. punktų, 3.1., 3.2., 4, 9, 25, 26, 27, 38, 39 straipsnių, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1-268 redakcija)) 7.1., 7.10., 8.2., 8.3., 8.4 straipsnių, 12 straipsnio 17 dalies, 44, 45 straipsnių, Lietuvos prokurorų etikos kodekso 1–19 straipsnių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 5 straipsnio 1, 2, 5 dalių, 11, 12 straipsnių, 15 straipsnio 4 dalies, 19, 20, 21, 22 straipsnių, 23 straipsnio 4, 5 dalių, 26 straipsnio, 28 straipsnio 2 dalies, 31, 37, 40, Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 3, 13, 14 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 5, 18, 20, 21, 25, 29, 30, 33 straipsnių, Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 2, 5, 25.2, 25.3, 25.4, 29, 33 punktų, Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo reglamento 40, 135, 165 punktų nuostatas.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamais veiksmais / neveikimu atsakovas pareiškėjui sukėlė labai neigiamas teisines pasekmes ir padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 44–46) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas 2014 m. kovo 4 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, skųsdamas Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. B. 2014 m. vasario 24 d. raštą Nr. (3-AP-1519/2014)3S-15775 „Dėl skundo grąžinimo“, kuriuo buvo paliktas nenagrinėtas ir pareiškėjui grąžintas jo 2014 m. vasario 4 d. skundas. Pareiškėjas skunde teigė, kad prokuroras V. B. nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo 2014 m. vasario 4 d. skundą dėl Garliavos policijos pareigūnų nusikalstamų veiksmų, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė perduoti minėtą skundą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, prašė jo 2014 m. vasario 4 d. skundą išnagrinėti Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, pradėti ikiteisminį tyrimą bei pradėtame ikiteisminiame tyrime jį pripažinti nukentėjusiuoju.

Teigė, jog skundo nagrinėjimo metu buvo susipažinta su pareiškėjo skundų nagrinėjimo Kauno apygardos prokuratūroje medžiaga, Prokuratūros informacinės sistemos (IPS), Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenimis. Skundo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad aplinkybės dėl Garliavos policijos nuovados ir kitų asmenų galimai neteisėtų veiksmų prokuratūroje jau buvo įvertintos priimant proceso sprendimus.

Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą, pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos. Taip pat Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktas nustato, kad kartotinis skundas – antras ar paskesnis asmens kreipimasis į prokuratūrą, prokurorą ar prokuratūros valstybės tarnautoją tuo pačiu klausimu ar dėl to paties dalyko, nenurodant naujų aplinkybių, sudarančių skundo pagrindą. Aprašo 18 punktas nustato, kad kartotiniai skundai gali būti paliekami nenagrinėti. Pagal Aprašo 19 punktą nenagrinėjamas skundas kartu su skundo priedais grąžinamas asmeniui, pateikusiam skundą. Įvertinus pareiškėjo 2014 m. kovo 4 d. pareiškime nurodytas aplinkybes, taip pat informaciją apie ankstesnių pareiškėjo skundų nagrinėjimą, pareiškėjui buvo pateiktas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. raštas Nr. 17.2-4216, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad nenustačius pažeidimų nagrinėjant jo 2014 m. vasario 4 d. skundą Kauno apygardos prokuratūroje, nėra teisinio pagrindo minėtą skundą pakartotinai nagrinėti Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, taip pat, kad nėra teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal 2014 m. vasario 24 d. skunde nurodytas aplinkybes, o nepradėjus ikiteisminio tyrimo nespręstinas ir klausimas dėl pripažinimo nukentėjusiuoju.

Pabrėžė, kad, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros vertinimu, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. B. sprendimas pripažinti V. J. 2014 m. vasario 4 d. skundą kartotiniu ir grąžinti jį pareiškėjui yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Garliavos policijos pareigūnų nusikalstamų veiksmų ir prašymas dėl to pradėti ikiteisminį tyrimą prokuratūroje jau buvo nagrinėjamas priimant proceso sprendimus. Nesutikdamas su prokuroro nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, pareiškėjas tokį nutarimą turėtų skųsti įstatymų nustatyta tvarka, o ne pakartotinai prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Naujai teikiamame pareiškime nenurodžius naujų esminių aplinkybių, galinčių leisti daryti išvadą apie padarytas nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras neįgyja pareigos priimti proceso sprendimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Anksčiau nurodytų aplinkybių išplėstinis aiškinimas ir vertinimas jokiu būdu nereiškia, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir kad dėl to turi būti priimamas proceso sprendimas. Apie tai teisingai nurodyta ir ginčijamame 2014 m. balandžio 2 d. rašte Nr. 17.2-4216, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 40–41) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras 2014 m. balandžio 2 d. V. J. pateikė išsamų ir motyvuotą atsakymą (reg. Nr. 17.2-4216). 2014 m. balandžio 2 d. rašte Nr. 17.2-4216 pareiškėjui V. J. nurodyta, kad jo 2014 m. vasario 4 d. skundas (reg. Nr. 5.6-484) yra išnagrinėtas tinkamai, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. B. nuspręsdamas nenagrinėti V. J. skundo kaip kartotinio ir nesuprantamai išdėstyto priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. V. J. buvo nurodyti ir motyvai, kodėl Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. B. sprendimas V. J. skundą palikti nenagrinėtu kaip kartotinį ir nesuprantamą yra teisėtas ir pagrįstas. Esminė aplinkybė yra ta, kad aplinkybės dėl Garliavos policijos nuovados ir kitų asmenų galimai neteisėtų veiksmų prokuratūroje jau buvo ne kartą įvertintos priimant proceso sprendimus pagal ankstesnius pareiškėjo skundus ir pareiškimus. Dėl 2014 m. vasario 4 d. skunde nurodyto įvykio ir asmenų 2011–2013 m. prokuratūroje buvo nagrinėti daugiau nei 25 V. J. skundai. Skundus bei pareiškimus dėl to įvykio taip pat nagrinėjo policija ir teismai. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. B., įvertinęs 2014 m. vasario 4 d. V. J. skunde nurodytas aplinkybes bei tai, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių jau ne kartą buvo priimti procesiniai sprendimai, taip pat pagrįstai nusprendė V. J. skundo nenagrinėti kaip kartotinio. Taigi, skundžiamame sprendime pareiškėjui aiškiai nurodyta, kodėl jo 2014 m. vasario 4 d. skundas (reg. Nr. 5.6-484), adresuotas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, buvo perduotas nagrinėti Kauno apygardos prokuratūrai bei kokiais teisės aktais vadovaujantis tai buvo padaryta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (II t., b. l. 141-153) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas naikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 17.2-4216 (I t., b. l. 47-48) bei įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą bei Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 4 d. skundą (I t., b. l. 9) iš esmės ir priimti procesinį sprendimą. Pabrėžta, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 4 d. skundu nesutiko su Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (3-AP-1519/2014) (I t., b. l. 49), kuriuo pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. skundas (I t., b. l. 11-20), kaip neaiškus, nesuprantamas bei kartotinis, paliktas nenagrinėtu.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 ir 19 straipsnius nagrinėja bylas dėl administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, jis negali niekaip vertinti ir kvalifikuoti veikų baudžiamosios teisės aspektu (ABTĮ 16 str.). Antai, šios administracinės bylos kontekste paminėta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu (ABTĮ 16 str. 2 d.). Vertinant Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (3-AP-1519/2014) (I t., b. l. 49) turinį (kuris aptartas skundžiamame Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 17.2-4216), konstatuota, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi galių įvertinti, ar baudžiamojo proceso teisės kontekste pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą atitinkamiems asmenims yra neaiškus, nesuprantamas bei kartotinis, todėl teismas, be kita ko, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendime (II t., b. l. 58-63) jau iš esmės vertino minėtus klausimus, vertino, kad šias kartotines aplinkybes Kauno apygardos prokuratūra nustatė ir joms tinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 18 punktą, pagal kurį neaiškus, nesuprantamas bei kartotinis prašymas paliekamas nenagrinėtu (tokio pobūdžio prašymai sprendžiami neprocesiniais administraciniais sprendimais – tokia praktika patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2297/2012).

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 17.2-4216 (I t., b. l. 47-48) yra patvirtinta pozicija, jog procesiniai sprendimai dėl veikų, kurias pareiškėjas prašo vertinti 2014 m. vasario 4 d. prašyme, jau buvo priimti, todėl šiuo skundžiamu sprendimu Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. (3-AP-1519/2014) buvo įvertintas kaip teisėtas ir pagrįstas. Teismas dėl paminėtų argumentų, jog jis neturi įgaliojimų baudžiamojo proceso aspektu įvertinti, koks prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą yra kartotinis, o koks – ne, vertino, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 17.2-4216 yra tinkamai nustatytos aplinkybės, jų atžvilgiu tinkamai pritaikytos administracinės Generalinės prokuratūros veiklą reguliuojančios nuostatos (Aprašas, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai).

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 17.2-4216; atitinkamai nėra teisinio pagrindo įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą bei Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 4 d. skundą iš esmės ir priimti procesinį sprendimą.

III.

Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 160-163), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsamiai, visapusiškai, objektyviai, vadovaujantis teisės aktais, nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą, nepagrįstai nenurodė teisės aktų nuostatų, kuriomis grindžia sprendimą ir / arba / ir jų tinkamai nevertino – pažeidė ABTĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto, 6, 7, 81 ir 86 straipsnių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenurodė motyvų, kuriais grindžia sprendimą – pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 5 dalies, 86 straipsnio nuostatas.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė, jog atsakovas pažeidė skunde nurodytas įstatymų nuostatas ir pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, nesivadovavo protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas, Kauno apygardos administracinis teismas bei Panevėžio apygardos administracinis teismas sistemingai atsisako nagrinėti ir / ar vertinti pareiškėjo nurodomus teisės aktus pagal jų objektyviąją prasmę bei įstatymo leidėjo numatytą paskirtį, nagrinėti atsakovams ir teismams neparankius įrodymus bei argumentus (arba nurodo, jog pareiškėjas įrodymų ir argumentų pateikti „neprivalėjo“ – administracinė byla Nr. I-77-283/2012). Todėl ABTĮ 136 straipsnio nuostatų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo patikrinti visą bylą pareiškėjo jau pateiktų įrodymų, argumentų pagrindu, naudotis pareiškėjui palankiais ir skundo pagrįstumą įrodančiais Liteko sistemoje esančių kitų bylų įrodymais, kadangi iki šiol teismai naudojosi Liteko sistemoje esančių tik pareiškėjui „nepalankiais“ kitų bylų įrodymais ir / ar pritrūkus argumentų tam tikroje byloje pareiškėjo skundų argumentų paneigimui. Nors pirmosios instancijos teismas teigė, jog „nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas naikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 17.2-4216 (I t., b. 1. 47-48) bei įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą bei Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 4 d. skundą (I t., b. 1. 9) iš esmės ir priimti procesinį sprendimą“, tačiau teismas faktiškai nusišalino nuo bylos nagrinėjimo iš esmės. Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje nesugebėjo tinkamai ir teisės aktų nustatyta tvarka atskirti administracine ir baudžiamąja teisena nagrinėtinų klausimų, todėl padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi galių įvertinti, ar baudžiamojo proceso teisės kontekste pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą atitinkamiems asmenims yra neaiškus, nesuprantamas bei kartotinis. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nustatančiosios dalies teiginiai yra padriki, nelogiški, be sąsajų su skundo argumentacija, pavyzdžiui, nėra suprantamas teiginys: „administracinės bylos kontekste paminėtina, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu (ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis)“, nes pareiškėjas tokio reikalavimo neteikė. Be to, pirmosios instancijos teismas turi galių įvertinti, ar baudžiamojo proceso teisės kontekste pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą atitinkamiems asmenims yra neaiškus, nesuprantamas bei kartotinis. Teismas, priešingai, nei teigia, nepagrįstai neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendime (II t., b. 1. 58-63) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014, proceso Nr. 3-61-3-00098-2014-7, nustatytą bei kitą gausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teismų praktiką (priedas Nr. 1, 2). Pirmosios instancijos teismas niekaip nepagrindė ir nemotyvavo savo vertinimo, kad „šias kartotines aplinkybes Kauno apygardos prokuratūra nustatė ir joms tinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 18 punktą, pagal kurį neaiškus, nesuprantamas bei kartotinis prašymas paliekamas nenagrinėtu tokio pobūdžio prašymai sprendžiami neprocesiniais administraciniais sprendimais.“. Tokios praktikos nepatvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2297/2012.Pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau – viena vertus teigia, kad „tokio pobūdžio prašymai sprendžiami neprocesiniais administraciniais sprendimais“, kita vertus teigia, kad „Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi galių įvertinti, ar baudžiamojo proceso teisės kontekste pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą atitinkamiems asmenims yra neaiškus, nesuprantamas bei kartotinis“. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tvirtina, jog neturi galių įvertinti Generalinės prokuratūros, Kauno apygardos prokuratūros, Generalinio prokuroro neprocesinių administracinių sprendimų. Tą paneigia ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4642-580/2015 (priedas Nr. 3). Taigi dėl paminėtų argumentų pirmosios instancijos teismas turi įgaliojimus administracinio proceso aspektu įvertinti, koks prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą yra kartotinis, o koks – ne.Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertina, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 17.2-4216 yra tinkamai nustatytos aplinkybės, jų atžvilgiu tinkamai pritaikytos administracinės Generalinės prokuratūros veiklą reguliuojančios nuostatos (Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašas, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai). Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai ir ne teisės aktų nustatyta tvarka vertino Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (3-AP-1519/2014) (I t., b. 1. 49) turinį (kuris prieštaraujant galiojantiems teisės aktams „aptartas“ skundžiamame Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 17.2-4216), todėl nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 17.2-4216 bei įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą bei Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 4 d. skundą iš esmės ir priimti procesinį sprendimą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo 2015 m. vasario 22 d. su prašymu papildomai pateiktų įrodymų, patvirtinančių Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (3-AP-1519/2014) (I t., b. 1. 49), Generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 17.2-4216 neteisėtumą bei sunkias jų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pasekmes pareiškėjui. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 6, 7, 10 straipsnių, 53 straipsnio 1 ir 2 dalių, 57, 81, 86 straipsnių nuostatas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 195-197) prašo jį atmesti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.Teismų praktikoje laikoma, kad nagrinėdamas skundą, teismas neturi pareigos pasisakyti dėl kiekvieno skundo argumento. Nagrinėdamas skundą, teismas turi pasisakyti dėl esminių skundo argumentų, taip pat privalo motyvuoti savo sprendimą. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra motyvuotas, jame pasisakyta dėl esminių skundo argumentų, be to, aiškiai nurodyta, kokiais teisės aktais ir kokiais jų straipsniais teismas vadovaujasi, priimdamas sprendimą. Teismas skundą išnagrinėjo Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos kompetencijos ribose, todėl pagrįstai nevertino klausimo dėl 2014 m. vasario 4 d. pareiškime ir 2014 m. kovo 4 d. skunde formuluoto prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą kartotinumo. Dėl šios priežasties nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundo šioje dalyje nenagrinėjo nepagrįstai.Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. B. sprendimas pripažinti V. J. 2014 m. vasario 4 d. skundą kartotiniu ir grąžinti jį pareiškėjui yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Garliavos policijos pareigūnų nusikalstamų veiksmų ir prašymas dėl to pradėti ikiteisminį tyrimą prokuratūroje jau buvo nagrinėjamas priimant proceso sprendimus. Naujai teikiamame pareiškime nenurodžius naujų esminių aplinkybių, galinčių leisti daryti išvadą apie padarytas nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras neįgyja pareigos priimti proceso sprendimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Nustačius, kad V. J. 2014 m. vasario 4 d. skunde nurodytos aplinkybės prokuratūroje jau buvo vertintos, nesant pagrindo dėl minėtų aplinkybių priiminėti pakartotinius proceso sprendimus, minėtas skundas prokuratūros veiklą reglamentuojančių teisės aktų tvarka pagrįstai buvo pripažintas kartotiniu ir grąžintas pareiškėjui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad Kauno apygardos prokuratūra, nagrinėdama pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. skundą, o Generalinė prokuratūra – 2014 m. kovo 4 d. pareiškimą, tinkamai pritaikė teisės aktus ir pažeidimų nagrinėjant skundą ir pareiškimą nepadarė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, taip pat ne kartą pažymėjo, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis, prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-l252/2012, 2008 m. gruodžio 5 d, nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-l51/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, išdėstė išsamius argumentus, kuriais pagrindė teismo išvadas, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Todėl V. J. teiginiai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neišsamiai, nevisapusiškai, neobjektyviai nagrinėjo jo pareiškimo reikalavimus, įrodymus ir aplinkybes, netinkamai nagrinėjo ir vertino jo argumentus bei jų teisinį pagrindą, yra nepagrįsti.Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas neprivalo savo sprendime aptarti kiekvieno pateikto įrodymo. Tai, kad teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų, tai dar nereiškia, kad jų nevertino.Administracinių teismų kompetenciją apibrėžia ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies, 15 ir 22 straipsnių nuostatos. Įstatymų leidėjas yra nustatęs ir administracinių teismų kompetencijos ribojimus (ABTĮ 16 str., 21 str. 2 d., 37 str. 2 d, 1 p.), kurie aktualūs ir nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą. Ir nors pareiškėjas ir teigia, kad teismas faktiškai nusišalino nuo bylos nagrinėjimo iš esmės, nesugebėjo atskirti administracine ir baudžiamąja teisena nagrinėtinų klausimų, tačiau tai, kad teismas pareiškėjui priėmė nepalankų sprendimą bei nurodė, kad neturi įgaliojimų baudžiamojo proceso aspektu įvertinti, koks prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą yra kartotinis, o koks – ne, tai dar nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bei teisės taikymu ginčo santykiams ir tik atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus papildo teismo sprendimo motyvus.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2014 m. vasario 24 d. sprendimu buvo pripažintas pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. skundas kartotiniu ir grąžintas pareiškėjui (I t., b. l. 49).

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2014 m. kovo 4 d. jį apskundė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Tokia apskundimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 44 punkte (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. spalio 7 d.), kuriuo nustatyta, kad asmuo, nesutinkantis su dėl jo skundo priimtu sprendimu, taip pat jeigu per nustatytą skundo nagrinėjimo terminą sprendimas nėra priimamas, turi teisę apskųsti tokį atsakymą ar neveikimą skundą nagrinėjusio prokuroro ar prokuratūros valstybės tarnautojo vadovui arba teismui įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas pasirinko šioje normoje nustatytą apskundimo tvarką ir pateikė 2014 m. kovo 4 d. skundą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, skųsdamas Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą. Todėl pareiškėjo 2014 m. kovo 4 d. skundas nėra pakartotinis, o apeliacija dėl 2014 m. vasario 24 d. sprendimo. Esant šioms aplinkybėms, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pagrįstai 2014 m. kovo 4 d. skundą išnagrinėjo iš esmės ir jo nagrinėjimo procedūrų nepažeidė.

ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje, nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu.

Tačiau šiame kontekste pažymėtina, jog teisėsaugos institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip ikiteisminio tyrimo subjektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-96/2008). Todėl administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą, kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti, ar pareiškėjo reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi. Nustačius šią aplinkybę, teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo patikra priskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Šios bylos ginčo dalykas yra ir Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2014 m. vasario 24 d. sprendimas, kuriuo buvo grąžintas pareiškėjui jo 2014 m. vasario 4 d. skundas. Sprendimo turinys patvirtina, kad jis priimtas remiantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-3 patvirtintu Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 15, 17, 19 punktais ir jis yra priimtas įgyvendinat viešąjį administravimą. Pirmosios instancijos teismas patikrino atsakovų veiklą įgyvendinant viešojo administravimo funkcijas ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti iš naujo pirmosios instancijos teismo nustatytų bei ištirtų aplinkybių.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.