- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-19
- Bylos Nr.
- e2A-856-653/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21329-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Ramunė Mikonienė, Jelena Šiškina
- Ieškovas
- G. S.
- Atsakovas
- UAB „Medicinos bankas“
- Trečiasis asmuo
- I. S., T. S.
- Kategorijos
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Dainiaus Rinkevičiaus ir Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų ieškovo G. S. ir atsakovo UAB „Medicinos bankas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“ dėl sutarties modifikavimo, atleidimo nuo dalies prievolės įvykdymo ir delspinigių sumažinimo; tretieji asmenys: I. S., T. S., išvadą byloje duodanti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pakeisti kredito sutarties sąlygas, t. y., kredito sutarties 2.5 punktą pakeisti nustatant, kad galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2020 m. balandžio 1 d.; 2) kredito sutarties 2.5.1 punktą pakeisti nustatant, kad ieškovas nuo 2015 m. balandžio 1 d. kas mėnesį moka tik palūkanas, o nuo 2017 m. balandžio 1 d. ieškovas kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis grąžina kreditą ir moka palūkanas; 3) kredito sutarties 2.2 punktą pakeisti taip: „Metinė palūkanų norma kintama. Ji susideda iš 6 mėnesių EURIBOR ir banko skolinimosi rizikos ir pelno maržos. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. kredito gavėjui nustatoma 0,588 proc. dydžio metinė palūkanų norma, kuri paskutinę šio mėnesio termino dieną pakeičiama ir toliau keičiama kas šeši mėnesiai šešiems mėnesiams į priekį, imant palūkanų keitimo dienos arba prieš tai ėjusios darbo dienos, jei palūkanų keitimo diena yra ne darbo diena, 6 mėnesių EURIBOR ir pridedant 0,5 proc. metų palūkanų dydžio banko skolinimo rizikos ir pelno maržą“; 4) sumažinti atsakovo paskaičiuotus delspinigius 7913,62 Eur suma (iki 445,47 Eur); 5) atleisti ieškovą nuo 85,63 Eur dalies palūkanų sumokėjimo.Ieškovas nurodė, jog bylos šalys 2007 m. kovo 5 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią atsakovė ieškovui suteikė 1,5 mln. Lt kreditą. Sutartis keista papildomais susitarimas 15 kartų iki 2014 m. birželio 20 d. Prievolė grąžinti kreditą užtikrinta penkių žemės sklypų hipoteka. Terminas kreditui grąžinti baigėsi 2015 m. balandžio 1 d. Ieškovas 2015 m. kovo 5 d. kreipėsi į atsakovę ir prašė atidėti terminą paskolai grąžinti penkeriems metams, pradedant įmokas mokėti po dviejų metų. Prašyme ieškovas atsakovei nurodė, kad kreditą gražins iš lėšų, kurias ieškovas gaus pardavęs bankui įkeistus sklypus. Sklypų vertė padidės, nes sklypuose įengiama susisiekimo infrastruktūra (rekonstruojami keliai). Ieškovas 2015 m. gegužės 7 d. pakartotinai pateikė ieškovei prašymą atidėti terminą kreditui grąžinti. Šalys 2015 m. gegužės mėn. vedė derybas, bet nesusitarė. Atsakovė kreipėsi į notarą ir prašo, kad šis išduotų vykdomuosius įrašus ir būtų išieškota 462 674,35 Eur skola, 48 252,42 Eur palūkanos, 12 356,09 Eur delspinigių ir 318,58 išlaidų iš hipoteka įkeistų sklypų.Dėl pasikeitusių aplinkybių (nuo 2008 metų prasidėjusios ekonominės krizės) ieškovui tapo sunkiau vykdyti sutartį. Dėl krizės padidėjo palūkanos (beveik du kartus), todėl ieškovas neplanuotai lėšas panaudojo palūkanoms mokėti. Jeigu skola būtų išieškoma iš hipoteka įkeisto turto, tai šis turtas būtų parduotas už mažesnę kainą. Turto įkeitimo metu bendra sklypų kaina buvo 833 236,79 Eur. Šiuo metu sklypų vertė 569 000 Eur. Ieškovas deda maksimalias pastangas, kad sklypų vertė padidėtų. Jis subūrė ir įsteigė (duomenys neskelbtini) bendruomenę, inicijavo (duomenys neskelbtini) kelio projekto parengimą, sąmatos paskaičiavimą. Ieškovas teigia, kad kai (duomenys neskelbtini) kelio rekonstrukcija bus baigta, padidės įkeistų sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), vertė. Ieškovas taip pat didina sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, vertę – atliko tvarkymo veiksmus ir šie sklypai pašalinti iš apleistų žemės sklypų duomenų rinkinio. Vieną sklypą ieškovas siekia padalyti į 20 sklypų ir pakeisti jų naudojimo paskirtį. Ieškovas jau pradėjo sklypo padalijimo ir paskirties keitimo procedūras, kreipėsi į atsakovę ir praprašė leisti pakeisti sklypo naudojimo paskirtį. Krizės metu ieškovo pajamos sumažėjo, bet šiuo metu padidėjo. Taigi ieškovas teigia galįs vykdyti sutartį.Ieškovą ir atsakovę sieja vartojimo sutartiniai teisiniai santykiai, nes jis yra fizinis asmuo, kreditas suteiktas jo asmeniniams šeimos poreikiams tenkinti. Tai, kad dalis kredito panaudota ne vartojimo reikmėms, nėra pagrindas atsisakyti taikyti vartojimo sutartis reglamentuojančias teisės normas. Pati atsakovė kredito sutartį laikė vartojimo sutartimi, nes 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Vartojimo kreditų įstatymui, šalys papildomu susitarimu Nr. 9 sumažino delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,05 proc. Atsakovė nepagrįstai paskaičiavo 12 359,09 Eur delspinigių, nes įtraukta 12 255 Eur suma paskaičiuota nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 18 d., o tai, ieškovo nuomone, neprotingai didelis delspinigių dydis. Protingas delspinigių dydis būtų ne 0,05 proc., bet 0,02 proc. Į notarą dėl vykdomųjų įrašų išdavimo atsakovė kreipėsi 2015 m. gegužės 21 d. 101,09 Eur dalis paskaičiuota iki 2012 m. kovo 16 d. dėl to dėl 101,09 Eur atsakovė praleido ieškinio senaties terminą ir juos išieškoti neteisinga bei nesąžininga. Delspinigiai turėtų būti sumažinti iki 4445,57 Eur (ieškovas juos paskaičiavo nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 18 d.).Kredito sutarties 4.5 punkto nuostata, pagal kurią nustatyta 1 proc. didesnė palūkanų norma už laiku nesumokėtą sumą, yra netesybos. Kompensacinės palūkanos turėtų būti įskaitytos į netesybų sumą. Dėl to, ieškovas mano, kad atsakovės paskaičiuotų 48 252,42 Eur palūkanų suma mažintina 85,63 Eur suma iki 48 166,79 Eur. Atsakovė pažeidė vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, nes taikė 11,58 Eur mokestį už pranešimus dėl sutarties nevykdymo.Ieškovas mano, kad 48 252,42 Eur palūkanų suma neprotingai didelė, nes paskaičiuota taikant nesąžiningu būdu nustatytą VILIBOR palūkanų normą. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad VILIBOR normą nustatydavo Lietuvos bankas, atsižvelgęs į mažiausiai 5 Lietuvoje veikiančių komercinių bankų sąrašą, kuriame buvo taip pat ir atsakovė. Palūkanų, paskaičiavimo būdas, kai palūkanas nustato patys jas padidinti suinteresuoti bankai, ieškovui kelia pagrįstų abejonių dėl palūkanų patikimumo ir nešališkumo.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog didžiąją dalį gautų kredito lėšų ieškovas panaudojo investicijoms į vertybinius popierius, kitą dalį – vartojimo reikmėms. Ieškovas banką informavo, kad 1 300 000 Lt ketina panaudoti investicijoms į vertybinius popierius, 200 000 – vartojimo reikmėms – sodybai (duomenys neskelbtini) statyti. Taigi ieškovas yra ne vartotojas, bet verslininkas – profesionalus investuotojas. Jis turėjo numatyti, kad investicija į vertybinius popierius yra labai rizikinga. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. ieškovas nemoka bankui palūkanų. Kredito sutartis 15 kartų keista dėl ieškovo prašymų. Dėl to ji nebegali būti dar kartą pakeista dėl tų pačių aplinkybių. Paskutinis kredito sutarties pakeitimas pasirašytas 2014 m. balandžio 20 d. Nuo nurodytos datos neįvyko kita pasaulinė krizė. Ieškovas prašymą modifikuoti sutartį pateikė ne tuoj po suvaržymo, bet praėjus keliems metams po suvaržymo (krizės).Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad dėl pasaulinės ekonomikos krizės jis neįvykdė kredito sutarties – negrąžino kredito bankui. Nuo 2009 m. vasario 12 d. palūkanų norma tik mažinama. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad sklypų vertė padidės. Ieškovas prašo pakeisti sutartį iš esmės dėl to, kad penkiems metams būtų nukeltas terminas kreditui grąžinti. Tai pažeidžia banko interesus. Atsakovė mano, kad Vartojimo kredito įstatymas netaikytinas šalių santykiams, nes ieškovui suteiktas kreditas užtikrintas hipoteka, kredito suma viršija 75 000 Eur ir kredito paskirtis – tenkinti verslo reikmes.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pakeitė G. S. ir UAB „Medicinos bankas“ 2007 m. kovo 5 d. kredito sutarties 2.5 punktą nustatant, kad galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2018 m. balandžio 1 d. Taip pat pakeitė G. S. ir UAB „Medicinos bankas“ 2007 m. kovo 5 d. kredito sutarties 2.5.1 punktą nustatant, kad G. S. 2016 m. gegužės 3 d. kas mėnesį moka tik palūkanas, o nuo 2017 m. sausio 1 d. G. S. kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis grąžina kreditą ir moka palūkanas. Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė.Teismas nustatė, kad atsakovė suteikė ieškovui 1,5 mln. Lt kreditą 2007 m. kovo 5 d. kredito sutarties pagrindu. Kredito paskirtis – investicijai į vertybinius popierius, vartojimo reikmėms. Terminas kreditui grąžinti – iki 2009 m. vasario 12 d. Palūkanų norma – kintama, paskaičiuojama prie vienerių metų VILIBOR pridedant 2,65 proc. banko skolinimosi ir pelno maržą. Ieškovas 1 300 000 Lt lėšų panaudojo investicijoms į vertybinius popierius, 200 000 Lt – vartojimo reikmėms. Šalys sudarė 15 papildomų susitarimų ir keitė sutartį laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 21 d. iki 2013 m. kovo 5 d. Galutinis terminas kreditui grąžinti pakeistas ir nustatytas iki 2015 m. balandžio 1 d. Prievolė grąžinti kreditą užtikrinta penkių žemės sklypų hipoteka, taip pat trečiųjų asmenų laidavimais. Ieškovas 2015 m. kovo 5 d. ir 2015 m. gegužės 7 d. raštais prašė pakeisti kredito sutartį, bet atsakovė atsisakė tai padaryti. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. ieškovas nemoka jokių įmokų bankui.Teismas 2007 m. kovo 5 d. sutartį kvalifikavo kaip kreditavimo sutartį ir pažymėjo, kad ieškovui netaikomas įstatymuose nustatytas padidintas vartotojų teisių ir interesų apsaugos režimas.Iš šalių sutarties pakeitimų (papildomų susitarimų) matyti, kad ieškovas, reaguodamas į įvykusios ekonominės krizės padarinius, ėmėsi aktyvių veiksmų ir pakeitė savo veiksmus, siekdamas atsakovei grąžinti kreditą. Rizika, kad ieškovas nesugebėjo iki 2015 m. balandžio 1 d. padidinti įkeistų sklypų vertės tiek, kad pakaktų kreditui grąžinti, palūkanoms ir delspinigiams sumokėti, taip pat tenka ir kreditą suteikusiai bei papildomus susitarimus sudariusiai atsakovei. Šiuo konkrečiu atveju sutarties išsaugojimas, kai ieškovas (kredito gavėjas) įsipareigoja mokėti palūkanas ir įmokas kreditui grąžinti, labiau atitinka abiejų sutarties šalių interesus negu sutartinių santykių nutraukimas ir išieškojimo nukreipimas į hipoteka įkeistą turtą, kurio šiuo metu nepakanka visai skolai grąžinti. Ieškovui aktyviai veikiant ir didinant įkeistų sklypų vertę, abiejų sutarties šalių interesų aspektu protinga, sąžininga ir teisinga terminą kreditui grąžinti nukelti iki 2018 m. balandžio 1 d. Pagrindo keisti sutarties sąlygą, nustatančią palūkanų normą, nėra pagrindo, nes visos nuorodos į VILIBOR indeksą nuo euro įvedimo dienos laikomos nuorodomis į EURIBOR indeksą.Įvertinęs delspinigių dydį, teismas sprendė, kad šis dydis (0,05 proc.) nėra neprotingai didelis, todėl netenkino reikalavimo sumažinti atsakovo paskaičiuotus delspinigius. Taip pat, ieškovui nepateikus duomenų, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovė ir kiti Lietuvoje veikiantys bankai būtų sudarę kartelinius susitarimus ir tokiu būdu būtų nesąžiningai didinę palūkanų normas, teismas netenkino ieškinio reikalavimo dėl ieškovo atleidimo nuo 85,63 Eur dalies palūkanų sumokėjimo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Medicinos bankas“ prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškovo patikslintą ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas padarė klaidingą išvadą, jog atsakovas iš esmės sutiko su ieškovo pasiūlytu kredito grąžinimo būdu. Nei kredito sutartyje, nei jokiame papildomame susitarime prie kredito sutarties nėra įrašyto tokio šalių susitarimo, kad kreditas bus grąžintas tik iš įkeistų sklypų vertės padidinimo, jų pardavimo ir gautų lėšų panaudojimo kreditui grąžinti.Tarp banko ir ieškovo nėra ir nebuvo jokio susitarimo dėl įkeisto turto vertės didinimo ir jo pardavimo bei iš pardavimo gautų lėšų panaudojimo kredito grąžinimui. Tai, kad ieškovas savo prašymuose bankui pateikė informaciją, kad jis tikisi paskolą gražinti pardavęs vystomus įkeistus žemės sklypus, jokiu būdu nereiškia, kad bankas su tokia ieškovo suteikta informacija turi sutikti ar nesutikti, kadangi tokia informacija nekeičia kredito sutartyje numatytų konkrečių kredito gražinimo terminų.Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokią įtaką įkeisto turto vertei turės jo atliekami vystymo darbai, t.y. kiek padidės įkeisto turto vertė dėl atliktų vystymo darbų ir kokiais terminais darbai bus atliekami, taip pat, kada bus parduotas vystomas turtas. Jeigu ieškovas ketino atlikti sklypų vertės padidinimo darbus ir parduoti sklypus, tai jis tą privalėjo atlikti iki sueinant galutiniam kredito grąžinimo terminui 2015-04-01, tuo labiau, kad šis galutinis kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas 2010-02-19 papildomu susitarimu Nr. 5 prie kredito sutarties. Taigi, ieškovas turėjo net 5 metų laikotarpį įkeisto turto vertės didinimo (vystymo) ir pardavimo darbams atlikti. Jeigu jis nespėjo to padaryti, tai neatleidžia nuo pareigos grąžinti skolą bankui. Teismas nepagrįstai paskirstė kredito sutarties neįvykdymo riziką.Ieškovas į bylą nepateikė jokių duomenų, kokia buvo jo turtinė padėtis iki ekonominės krizės pradžios ir kokia yra šios bylos nagrinėjimo metu, todėl spręsti apie ieškovo turtinę padėtį tik pagal įkeisto turto vertę įkeitimo metu ir ieškovo užsakymu atliktu įkeisto turto vertinimo metu 2015-04-09 būtų neobjektyvu.Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad yra visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos kredito sutarčiai šešioliktą kartą pakeisti. Ieškovas nebegali dar kartą reikalauti pakeisti kredito sutartį remdamasis pasauline ekonomine krize, kadangi į ją jau buvo atsižvelgta šalims sudarant papildomus susitarimus prie kredito sutarties.Aplinkybės, kad ieškovas atlieka įkeistų turtų vystymo darbus ir vykdo vystomų turtų pardavimą, taip pat tai, kad šiuo metu yra padidėjusios jo gaunamos pajamos, nesudaro pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio ir modifikuoti kredito sutartį, nes šios nurodytos aplinkybės visiškai nėra susijusios su sutarties vykdymo suvaržymais, kaip jie apibrėžiami CK 6.204 straipsnyje.2015-11-03 patikslintame ieškinyje ieškovas, siekdamas pagrįsti reikalavimą modifikuoti kredito sutartį, remiasi tik viena aplinkybe, kad jam kredito sutartį tapo vykdyti sudėtingiau, nei bankui, nes ženkliai padidėjo palūkanų norma. Ieškovas yra patyręs verslininkas, finansų makleris, investuotojas, todėl dar ir dėl savo išsilavinimo ir darbo patirties galėjo numatyti palūkanų didėjimo riziką sudarydamas kredito sutartį ir papildomus susitarimus prie jos.Teismas tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovas yra nesąžiningas – nuo galutinio kredito grąžinimo termino 2015-04-01 iki skundžiamo sprendimo priėmimo 2016-05-03 jokių mokėjimų bankui pagal kredito sutartį neatliko. Ieškovas tik po jam palankaus skundžiamo sprendimo priėmimo 2016-05-13 pervedė bankui palūkanų nuo 2015-04-01 iki 2016-06-01. Ieškovas 2015 m. pardavė turtą tretiesiems asmenims, tačiau gautomis pajamomis skolos bankui nedengė. Ieškovas banko prašymu neteikia informacijos apie sudarytus sandorius ir jo finansinę padėtį, tuo pažeisdamas kredito sutartį. Ieškovas teismui nepateikė išsamios informacijos apie pagal kredito sutartį gauto kredito panaudojimą. Nėra jokių garantijų, kad iki teismo nustatyto termino (2018-04-01) ieškovas atliks įkeisto turto vystymo darbus, parduos vystomą turtą ir gautomis lėšomis padengs skolą bankui.Iš skundžiamo sprendimo liko neaiškus ieškovui iki 2014-06-20 priskaičiuotų 47 556,10 Eur palūkanų sumokėjimo klausimas (pagal susitarimą Nr. 15 turėjo būti sumokėta iki 2015-04-01).Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas G. S. nurodo, kad atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimo. Sutarties išsaugojimas, kai ieškovas (kredito gavėjas) įsipareigoja mokėti palūkanas ir įmokas kreditui grąžinti, labiau atitinka abiejų sutarties šalių interesus negu sutartinių santykių nutraukimas ir išieškojimo nukreipimas į hipoteka įkeistą turtą, kurio vertė šiuo metu yra sumažėjusi.Apelianto sutikimą su kredito grąžinimu iš įkeistų sklypų pardavimo vertės rodo tai, kad ieškovui pateikus prašymus dėl sutarties pakeitimo ir nurodžius planuojamą kredito grąžinimo šaltinį (sklypų vertės padidinimą ir pardavimą), apeliantas ne kartą tenkino ieškovo prašymus ir sutiko keisti sutartį pratęsiant kredito grąžinimo terminą.Nesutiktina su atsakovo argumentu, jog šiuo metu įkeistų žemės sklypų vertės pakanka tam, kad būtų padengti įsiskolinimai pagal kredito sutartį. Antstolis areštuotų sklypų vertę nustatė remdamasis UAB Medicinos banko užsakymu atliktu UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ turto vertinimu, pagal kurį bendra penkių įkeistų sklypų vertė sudaro 216 056,53 Eur.Bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu atsakovas neprašė ieškovo pateikti įrodymų dėl sklypų vertės numatomo padidėjimo ir vystymo veiksmų atlikimo terminų ir kitų aplinkybių.Sutiktina su UAB Medicinos banko argumentu, jog iki teismo nustatyto termino (2018-04-01) ieškovas gali nesugebėti grąžinti kredito iš įkeistų sklypų, todėl ieškovas ir prašo, jog kredito grąžinimo terminas atidėtas iki 2020-04-01.Papildomais susitarimais palūkanos buvo ne tik mažinamos, bet ir didinamos ir tokie ieškovui nenaudingi pakeitimai buvo daromi ne ieškovo prašymu, o dėl banko (apelianto) daromo spaudimo.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas elgiasi nesąžiningai, nes bylos nagrinėjimo metu nemokėjo palūkanų pagal sutartį, o pradėjo mokėti tik po skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo – atsakovas pats nesutiko, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu mokėtų palūkanas.Apeliaciniu skundu ieškovas G. S. prašo panaikinti 2016-05-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo c. b. Nr. e2-1017-912/2016 dalį, kuria atmesta dalis ieškinio reikalavimų, ir pakeisti priimtą sprendimą tenkinant ieškovo reikalavimus tokia tvarka: 1) pakeisti G. S. ir UAB „Medicinos bankas“ sudarytos 2007-03-05 kredito sutarties 2.5 p. sąlygą nustatant, kad galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2020-04-01; 2) pakeisti G. S. ir UAB „Medicinos bankas“ sudarytos 2007-03-05 kredito sutarties 2.5.1 p. nustatant, kad G. S. nuo 2015-04-01 kas mėnesį moka tik palūkanas, o nuo 2017-04-01 G. S. kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis grąžina kreditą ir moka palūkanas; 3) sumažinti atsakovo apeliantui priskaičiuotus delspinigius 7 913,62 Eur suma (iki 4 445,47 Eur sumos); 4) atleisti apeliantą nuo 85,63 Eur dalies palūkanų sumokėjimo.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo nustatytas galutinis kredito grąžinimo terminas (2018-04-01) yra per trumpas, kad ieškovas įvykdytų Kredito sutartį iš hipoteka įkeisto turto – reikia daugiau laiko byloje minimo kelio įrengimui, sklypų dalinimo projektų rengimui ir įteisinimui. Be to, teismo procesas pirmojoje instancijoje užtruko ilgiau nei ieškovas galėjo tikėtis teikdamas ieškinį ir prašydamas atidėti terminą iki 2020-04-01. Kadangi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo įkeisti žemės sklypai liks areštuoti, o atsakovas daro kliūtis ieškovui padidinti sklypų vertę (atsakovas atsisakė duoti sutikimą padalinti sklypą ir pakeisti jo paskirtį ir naudojimo būdą), po tikėtinos teismo sprendimo įsiteisėjimo datos likęs laikas bus nepakankamas atlikti visas žemės paskirties keitimo ir padalijimo procedūras.Kadangi galutinis Kredito sutarties terminas skundžiamu sprendimu atidėtas iki 2018-04-01, vadinasi prievolė nebuvo pažeista, todėl ir delspinigiai apskritai neturėtų būti skaičiuojami. Be to, teismas nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika ir nepagrįstai nesumažino delspinigių iki protingo dydžio. Apelianto manymu, atsakovo priskaičiuoti 12 359,09 Eur delspinigiai turėtų būti sumažinti 7 913,62 Eur suma iki 4 445,47 Eur (paskaičiuota už laikotarpius nuo 2015-04-01 iki 2015-05-18 taikant 0,02 proc. dydžio delspinigius).Teismo sprendime neatsižvelgta į ieškovo argumentus, kad dėl 101,09 Eur delspinigių taikomas sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas – atsakovas į notarą dėl vykdomųjų įrašų išdavimo kreipėsi 2015-05-21. Taigi 101,09 Eur delspinigių dalies, kuri susidarė dar iki 2012-03-16, išieškojimas, atsižvelgiant į atsakovo nepagrįstai ilgą delsimą išieškoti priskaičiuotus delspinigius, būtų neteisingas ir nesąžiningas. Teismas, pasisakydamas dėl 85,63 Eur dydžio palūkanų, neįvertino aplinkybės, kad nurodytos palūkanos savo esme yra netesybos, o tai prieštarauja teisingumo bei sąžiningumo principams – už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą ieškovui taikoma neproporcingai didelė atsakomybė (0,05 proc. delspinigių + papildomos palūkanos, padidintos 1 proc.). Kompensacinę funkciją atliekančios palūkanos turėtų būti įskaitytos į delspinigius. Priimdamas sprendimą teismas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių netaiko kompensuojamųjų palūkanų įskaitymo į netesybas taisyklės.Teismas nepagrįstai atsisakė šalių sudarytą Kredito sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo sutartį. Aplinkybė, jog dalis kredito buvo panaudota ne vartojimo reikmėms, nesudaro pagrindo apskritai netaikyti vartojimo sutartis reglamentuojančių teisės normų. Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo po 2007-03-05 kredito sutarties sudarymo, todėl Sutartis turi būti kvalifikuota kaip vartojimo sutartis, nepaisant to, kad kredito suma viršija Vartojimo kredito įstatyme numatytą 75 000 Eur sumą ir yra užtikrinta hipoteka.Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Medicinos bankas“ prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, jog ieškovui apskritai neturi būti nukeltas galutinis kredito grąžinimo terminas; teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išdavą, kad papildomais susitarimais bankas iš esmės sutiko su ieškovo pasiūlytu kredito grąžinimo būdu.Ieškovas nepagrindė, kodėl jis turėtų būti atleistas nuo 85,63 Eur palūkanų dalies.Sudaryta kredito sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis, nes šalys sudarė komercinio kredito sutartį; sutartis neatitinka kasacinio teismo suformuotų esminių požymių, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo, ieškovas neįrodė, kad jis gautas kredito lėšas panaudojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Jeigu teismas laikytų, kad dalis kredito buvo panaudota vartojimo reikmėms, tai ši dalis negali būti laikoma visiškai nereikšminga, kadangi ji sudaro vos ne trečdalį (28,97 proc.) viso suteikto 1 628 192 Lt kredito.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas visiškai. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pažymėtina, kad apelianto (atsakovo) apeliaciniame skunde nurodytos prielaidos dėl teisėjo šališkumo nėra pagrįsti; byloje nėra duomenų apie CPK 65 str., 66 str. numatytų pagrindų teisėjui nusišalinti buvimą, o tai, kad nebuvo pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo bylos nagrinėjimo metu, patvirtina ir tas faktas, kad atsakovas nesinaudojo procesine teise reikšti nušalinimą teisėjui. Byloje sprendžiama dėl sutarties sąlygų pakeitimo tuo atveju, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau įvykdyti sutartį nei kitai, taip pat dėl atleidimo nuo dalies prievolės įvykdymo ir delspinigių mažinimo.
Dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2007 m. kovo 5 d. sutarties šalys yra verslininkai (ieškovas – profesionalus investuotojas), ieškovas kreditavimo sutartimi gautas 376 506,02 Eur (1 300 000 Lt) dydžio lėšas panaudojo investicijoms į vertybinius popierius, 57 924 Eur (200 000 Lt) – vartojimo reikmėms. Taip pat nustatyta, jog ginčo sutartis atitinka Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose nustatytus požymius. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog ginčo sutartis yra kreditavimo sutartis (CK 6.881 str.) ir ieškovui netaikomas įstatymuose nustatytas padidintas vartotojų teisių ir interesų apsaugos režimas. Nesutikdamas su šia išvada, ieškovas teigia, jog paskolą jis paėmė ne dėl savo profesinės veiklos, o dėl savo asmeninių ir šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo. Teigia, jog 1 024 715 Lt dalis kredito sumos buvo pervesta į jo asmeninę sąskaitą, ir tik 471 675 Lt dalis pervesta į FM UAB „G. S. kontora“, be to, Vartojimo kredito įstatymas šiuo atveju netaikomas, nes jis įsigaliojo po ginčo sutarties sudarymo. Apeliantas nurodo, į kokias sąskaitas buvo pervestos kredito sutartimi gautos lėšos, tačiau nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog didžioji dalis kredito buvo panaudota verslo tikslais, t.y. investicijoms į vertybinius popierius. Būtent lėšų panaudojimo paskirtis leidžia spręsti apie sutartinių santykių kvalifikavimą, o ne sąskaita, į kurią tos lėšos buvo pervestos. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip kreditavimo sutartis pagal CK 6.881 straipsnį (kreditavimo sutartimi bankas (kreditorius) įsipareigojo suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigojo gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas).
Dėl kreditavimo sutarties pakeitimo
Ieškovas prašė pakeisti šalių kreditavimo sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose nurodyto straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Vadovaujantis CK 6.204 straipsnio 2 dalimi, sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog ieškovo turtinė padėtis nėra tokia pati, kokia buvo iki krizės, pažymėjo, kad iš ieškovo pateiktų turto vertės nustatymo pažymų matyti, jog žemės sklypų vertė nuo sutartinės hipotekos lakštuose įtvirtintos 833 236 Eur vertės sumažėjo iki 569 000 Eur. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas veikė ir panaudojo didžiąją dalį iš atsakovės gauto kredito investavimo ir vertybinių popierių sektoriuje, o pasaulinė ekonominė krizė būtent šį sektorių labai paveikė. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas nurodo, jog jo pablogėjusią finansinę padėtį lėmė ir tai, kad jis ekonominės krizės metu buvo priverstas savo sukauptas lėšas skirti dengti padidėjusias palūkanas, vietoje to, kad grąžintų kreditą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog asmens turtinę padėtį ir pasikeitusias jo galimybes vykdyti sutartį atspindi ne tik jo turimas nekilnojamasis turtas, tačiau ir jo turimas kitas turtas, pajamos ir įsipareigojimai. Be informacijos apie ieškovo įkeistų sklypų vertę, byloje yra tik duomenys apie ieškovo valstybinį socialinį draudimą 2014-2015 m. (el. b. Nr. e2-1017-912/2016 l. 69-70), kitų duomenų apie ieškovo turtinę padėtį iki ekonomikos krizės Lietuvoje pradžios, krizės laikotarpiu ir šios bylos nagrinėjimo metu, byloje nėra. Taigi, vien tai, kad sumažėjo nekilnojamojo turto, kuriuo užtikrintas kredito grąžinimas, vertė, ar tai, kad padidėjo mokėtinos palūkanos, neatspindi ieškovo esminio finansinės padėties, jo galimybių mokėti kredito įmokas pasikeitimo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirminėje kredito sutartyje buvo numatyta kas mėnesį mokėti tik palūkanas ir įsipareigojimo mokestį (Sutarties 4.4. punktas), o visą kredito sumą grąžinti iki 2009 m. vasario mėn. Po kredito sutarties sudarymo (2007-03-05) praėjus beveik dvejiems metams ir iki sutartyje numatyto termino ieškovui nesugebėjus grąžinti kredito, šalys 2009-02-12 sudarė Susitarimą Nr. 2, kuriuo terminą kredito grąžinimui nukėlė iki 2011 m. balandžio 1 d. bei įtvirtino, jog žemės sklypų, <...> esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimas ir jų rinkos vertės nustatymas bus atliekamas ne vėliau kaip iki 2009-02-27, o 2010-02-19 Susitarimu Nr. 5 ir vėlesniais susitarimais šalys įtvirtino konkrečias kiekvieną mėnesį kredito gavėjo mokėtinas sumas (pvz., pagal 2010-02-19 Susitarimą – po 868,86 Eur (3 000 Lt) kas mėnesį). Taigi, sutartyje šalys susitarė dėl kredito grąžinimo konkrečiomis mėnesinėmis įmokomis, nepriklausomai nuo ieškovo verslo sprendimų, susijusių su nekilnojamojo turto projektų vystymu, sėkmės. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad ieškovo finansinį pajėgumą vykdyti kredito sutartį įtakoja būtent ekonominė krizė, tuo labiau, kad į šią aplinkybę buvo atsižvelgta ankstesniuose susitarimuose dėl sutarties pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog ieškovas nesugebėjo iki 2015 m. balandžio 1 d. padidinti įkeistų sklypų vertės tiek, kad pakaktų kreditui grąžinti, palūkanoms ir delspinigiams sumokėti, taip pat tenka ir kreditą suteikusiai bei papildomus susitarimus sudariusiai atsakovei. Pritartina atsakovui, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog šalys susitarė pakeisti prievolės įvykdymo būdą, t.y. kad kreditas būtų grąžintas iš hipoteka užtikrinto turto pardavimo. Vien tai, kad atsakovas sutiko su ieškovo prašymais pratęsti kredito grąžinimo terminą, kad leido ieškovui atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su įkeisto turto valdymu, rodo, jog kredito gavėjas suteikė ieškovui papildomas galimybes įvykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus per ilgesnį laikotarpį, tačiau nereiškia, jog buvo pakeistas prievolės įvykdymo būdas ir kredito davėjas būtų prisiėmęs riziką dėl ieškovo verslo sprendimų. Pažymėtina, kad nei viename iš penkiolikos papildomų susitarimų šalys nesutarė, jog ieškovas (kredito gavėjas) kreditą grąžins būtent iš lėšų, gautų pardavus vystomus žemės sklypus. Kita vertus, toks susitarimas būtų nelogiškas, nes hipoteka užtikrinti žemės sklypai atlieka kitą funkciją – ieškovo įsipareigojimų įvykdymo bankui užtikrinimą, o ne atsiskaitymų vykdymą pagal sutarties sąlygas. Dėl minėtų motyvų darytina išvada, jog nebuvo pagrindo modifikuoti sutartį, nes byloje neįrodyta, jog šiuo konkrečiu atveju iš esmės pasikeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyraKreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą (CK 6.204 str. 3 d.). Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, matyti, jog ieškovas sumokėjo atsakovui palūkanas už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. Iš prie ieškovo apeliacinio skundo pridėtos mokėjimo nurodymo kopijos matyti, jog ieškovas taip pat yra sumokėjęs kredito palūkanas už 2016 m. birželio mėn. Toks epizodinis prievolės mokėjimo būdas negali būti vertinamas kaip ieškovo realus siekis išlaikyti kredito sutartį ir ją įvykdyti siūlomomis pakeistomis sąlygomis, tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog po paskutinio minėto mokėjimo ieškovas būtų atlikęs atsakovui kitus tolesnius mokėjimus. Be aukščiu nurodytų išvadų apie tai, jog šiuo atveju nėra pagrindo modifikuoti sutartį, taip pat konstatuojama, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas galėtų tinkamai įvykdyti sutartį jo siūlomomis pakeistomis sąlygomis. Be to, apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde pripažįsta, jog negalėtų įvykdyti kredito sutarties pirmosios instancijos teismo nustatytomis pakeistomis sąlygomis. Dėl išdėstyto atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, o ieškovo – atmestinas.
Dėl delspinigių
Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas be pagrindo netenkino jo prašymo sumažinti priskaičiuotus delspinigius, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, jog protingi delspinigiai yra 0,02% nuo pradelstų mokėti sumų. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, nuo 2007 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formavo praktiką, kad, kadangi įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ nėra sukonkretintos (CK 6.258 straipsnio 3 dalis), todėl kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pareiga – formuoti vienodą teismų praktiką. Pagal formuojamą praktiką nurodytos aplinkybės vertintinos atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertą, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).Pažymėtina, jog šalių sutarta delspinigių norma nuo 0,1 proc. iki 0,05 proc. jau buvo sumažinta 2011-04-13 papildomu susitarimu Nr. 9. Tokiais veiksmais ieškovas dar kartą patvirtino savo valią dėl delspinigių dydžio proporcingumo. Kaip jau nustatyta, ieškovas, imdamas kreditą, veikė kaip verslininkas, todėl manytina, jog jis turėjo patirties derybų srityje ir galėjo numatyti įsipareigojimų neįvykdymo padarinius bei laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas. Taigi, šiuo atveju, delspinigių dydis negali būti vertinamas kaip aiškiai per didelis; sumažinus delspinigius, iš esmės būtų paneigtas sutarties šalių laisvės principas, šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Manytina, jog priskaičiuoti delspinigiai yra tinkama kompensavimo ir skatinimo priemonė, užtikrinanti banko teisėtus interesus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo sumažinti delspinigius.Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šalys dėl 101,09 Eur (349,06 Lt) delspinigių sumokėjimo iki 2015-04-01 susitarė 2012-03-16 papildomu susitarimu Nr. 11 prie kredito sutarties, todėl ieškovo argumentas, jog ieškinio senatis dėl šios sumos turėtų būti skaičiuojama ne nuo 2015-04-01 (CK 1.130 str. 2 d.) yra nepagrįstas.
Dėl 85,63 Eur palūkanų
Nagrinėjant ieškovo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą atleisti nuo atsakovo priskaičiuotų palūkanų 85,63 Eur dalies, pažymėtina, jog, viena vertus, ieškovas nepateikė skaičiavimų, pagrindžiančių, jog būtent 85,63 Eur dydžio palūkanos atsakovo paskaičiuotos nepagrįstai, kita vertus, iš prie atsakovo atsiliepimo į ieškovo patikslintą ieškinį pridėtų delspinigių ir palūkanų skaičiavimo lentelių (13 priedas) nematyti, jog ieškovo ginčijamos 85,63 Eur palūkanos būtų skaičiuojamos atskirai ir nebūtų įskaitytos į delspinigius. Taigi ieškovo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė kompensuojamųjų palūkanų įskaitymo į netesybas taisyklės, laikytinas nepagrįstu.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos sutarčiai pakeisti. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl termino kredito grąžinimui pratęsimo pakeistinas netenkinant ieškovo reikalavimo nustatyti, jog galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2020 m. balandžio 1 d. Atitinkamai netenkintinas ir ieškovo reikalavimas kredito sutarties 2.5.1 punktą pakeisti nustatant, kad ieškovas nuo 2015 m. balandžio 1 d. kas mėnesį moka tik palūkanas, o nuo 2017 m. balandžio 1 d. ieškovas kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis grąžina kreditą ir moka palūkanas. Kitoje dalyje skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu. Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, jo naudai iš ieškovo priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (108 Eur žyminio mokesčio suma) (CPK 93 str.).Vadovaudamasis CPK 326 str. 3 p., teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovo G. S. apeliacinį skundą atmesti, atsakovo UAB „Medicinos bankas“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą pakeisti dalyje, kurioje buvo patenkinti ieškovo reikalavimai (t.y. pakeistas G. S. ir UAB „Medicinos bankas“ 2007 m. kovo 5 d. kredito sutarties 2.5 punktas, nustatant, kad galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2018 m. balandžio 1 d., taip pat pakeisti G. S. ir UAB „Medicinos bankas“ 2007 m. kovo 5 d. kredito sutarties 2.5.1 punktas, nustatant, kad G. S. 2016 m. gegužės 3 d. kas mėnesį moka tik palūkanas, o nuo 2017 m. sausio 1 d. G. S. kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis grąžina kreditą ir moka palūkanas) ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Iš ieškovo G. S. atsakovo UAB „Medicinos bankas“ naudai priteisti 108 Eur bylinėjimosi išlaidų.