Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-192-124/2011

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-05-17
Bylos Nr.: 2A-192-124/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-07-3-03207-2010-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Matiukienė, Laisvė Aleknavičienė (pran.), Klavdija Kruminienė
Ieškovas: L. D.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių naujienos“

Kategorijos

44.4pavadinimo nepavyko patikrinti
26.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-192-124 /2011

Teisėja V. Kazlauskienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-03207-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 44.4, 26.6. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Šiauliai, 2011 m. gegužės 17 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

kolegijos teisėjų Klavdijos Kruminienės, Danutės Matiukienės,sekretoriaujant Renatai Kovierei, Odetai Dulinskaitei,dalyvaujant atsakovo atstovui adv. Vygantui Barkauskui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4230-207/2010 pagal L. D. prevencinį ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių naujienos“ dėl uždraudimo atlikti veiksmus, keliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. D. prevenciniu ieškiniu (1 t. 2–11 b. l.) prašė uždrausti atsakovui UAB „Šiaulių naujienos“ skleisti bet kokią informaciją apie L. D., išskyrus L. D. surašytą tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimą ir iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad atsakovas, kaip viešosios informacijos rengėjas, laikraštyje „Šiaulių naujienos“ 2008 m. liepos mėn. - 2009 m. rugsėjo mėnesiais įvairiuose straipsniuose paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina L. D. garbę ir orumą. Minimuose straipsniuose L. D. yra įvardijamas „keikūnu“, „rodančiu užpakalį“ ir kitais garbę ir orumą žeminančiais žodžiais bei nuolat nurodant, jog L. D. yra skolininkas, kalba necenzūriniais žodžiais ir kt. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1 str. ir Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 1 straipsnyje ir 42 straipsnyje yra reglamentuojama žurnalistų pareiga gerbti ir užtikrinti žmogaus teises ir laisves, siekti jų tinkamos pusiausvyros, teikti tikslingas tikslias ir nešališkas žinias. Atsakovo laikraščio žurnalistai, rašę straipsnius apie L. D., sistemingai ir tikslingai šmeižė asmenį, pažeisdami žmogaus teises ir laisves bei klaidino visuomenę, pateikdami klaidinančią informaciją apie viešą asmenį. L. D., dėl savo užimamų pareigų bei padėties visuomenėje, yra pripažintinas viešuoju asmeniu ex officio, ir dėl to susilaukia visuomenės bei visuomenės informavimo priemonių dėmesio. Tačiau LAT formuojamoje praktikoje pabrėžiama, jog teisė skleisti informaciją ir reikšti savo nuomonę nėra absoliuti; jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys apie viešąjį asmenį paskleisti turint tikslą jį įžeisti, pažeminti ar kitaip jam pakenkti, tai yra pagrindas reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2010 sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 2, kuriuo buvo konstatuota, jog laikraščio „Šiaulių žinios“ publikacijose: „Seimo narys gaudo kaifą“, „Po „Šiaulių naujienų“ publikacijos - ikiteisminis tyrimas“, „Supratome, einame teisingu keliu“, „Kas sieja Seimo narį su banditais?“, „Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas L. D.“ buvo pažeistas žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis. Žurnalistų etikos inspektorius 2010 m. kovo 3 d. nusprendė įspėti viešosios informacijos leidėją UAB „Šiaulių naujienos“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 41 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktų pažeidimo. Atsakovo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija žemina L. D. garbę bei orumą, tai ieškovui L. D. sukėlė dvasinius išgyvenimus, jis buvo pažemintas visos visuomenės akyse, ženkliai pablogėjo jo reputacija, t. y. atsakovas tyčia paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, sukėlė ieškovui neturtinės žalos.

Ieškovas pažymėjo, kad egzistuoja realus pavojus, jog ir ateityje atsakovas gali padaryti žalos ieškovui, nes atsakovas dienraštyje „Šiaulių naujienos“ nuo 2008 m. liepos m. sistemiškai, tyčia skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie L. D.. Taip pat atsakovas nevykdė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2010 m. sausio 25 d. protokolinio sprendimo, kuriuo įpareigojo išspausdinti šį sprendimą artimiausiame dienraščio „Šiaulių naujienos“ numeryje. Tačiau, atsakovas, ir to nepadarė. Esant nurodytoms aplinkybėms, galima pagrįstai manyti, jog atsakovas ir ateityje skleis tikrovės neatitinkančią, garbę ir orumą žeminančią informaciją, dėl ko kiekvieną kartą ieškovas patirs moralinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimu (2 t. 78–82 b. l.) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo L. D. atsakovui UAB „Šiaulių naujienos“ 4210,00 Lt išlaidų, advokato pagalbai apmokėti ir 66,00 Lt už pažymas.

Teismas nurodė, kad atsakovo, kaip viešosios informacijos rengėjo veiklą bei atsakomybę, reglamentuoja Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos, LR Visuomenės informavimo įstatymo bei kitų teisės aktų atitinkamos nuostatos, o nagrinėjant šalių ginčus, taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus teisių Teismo praktika. Vis dėlto žurnalistų teisė informuoti visuomenę bendrojo intereso klausimais nėra absoliuti. Kitų asmenų reputacija ir teisės gali būti pagrindais fundamentaliajai žiniasklaidos teisei apriboti. Europos Žmogus Teisių Teismas laikosi požiūrio, kad žurnalistai privalo veikti sąžiningai, pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikydamiesi žurnalistinės etikos reikalavimų. Ieškovas nurodė, kad dėl atsakovo publikacijų jis kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, o 2010-03-03 Žurnalistų etikos inspektorius priėmė sprendimą, kuriuo atsakovas yra įspėtas, pažeidęs Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 41 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktų reikalavimus. Teismas nurodė, kad atsakovas neneigė, kad toks sprendimas yra priimtas ir paaiškino, kad jis nėra galutinis, nes yra apskųstas aukštesniam teismui.

Teismas nurodė, kad ieškovo atstovo teiginiai, kad atsakovas sistemingai, neetiškai, skleisdamas iškraipytą ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovą, siekia suformuoti neigiamą visuomenės nuomonę apie L. D., daro jam žalą, nepagrįsti jokiais įrodymais. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kad 2008-2009 metais paskleisti duomenys apie ieškovą pripažinti neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais jo garbę ir orumą, ar padarė žalą ieškovui. Tokio reikalavimo ieškovas nekėlė ir šioje byloje.

Ieškovo prevencinio ieškinio dalykas yra draudimas atsakovui per laikraštį „Šiaulių naujienos“ skleisti bet kokią informaciją apie ieškovą, išskyrus ieškovo surašytą tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimą. Teismas konstatavo, kad tokiam reikalavimo pagrindui pagrįsti ieškovas nenurodė aplinkybių, kurios pateisintų tokio absoliutaus draudimo - skleisti bet kokią informaciją apie ieškovą, taikymą. Europos Žmogus Teisių Teismas savo sprendimuose yra nurodęs, kad kiekvienu atveju teismai, ribodami spaudos teisę į saviraiškos laisvę, turi nustatyti, ar apribojimas atitinka primygtinį socialinį poreikį ir ar pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai ribojimo priemonėms pateisinti, o šios priemonės yra proporcingos siekiamiems teisėtiems tikslams. Teismas, konstatavo, kad ieškovas nenurodė svarbių ir pakankamų motyvų spaudos teisei į saviraiškos laisvę riboti, nes uždraudus atsakovui skleisti bet kokią informaciją apie ieškovą, akivaizdžiai būtų pažeista ne tik atsakovo teisė į saviraiškos laisvę, bet ir visuomenės teisė gauti informaciją, o tai yra socialiai neteisinga ir teismas negali uždrausti daryti tai, kas reglamentuota įstatymu. Ieškovo reikalaujamos priemonės nelaikytos proporcingomis siekiamiems tikslams. Teismo nuomone, ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės neįrodė, kad yra realus pavojus, jog ateityje atsakovas darys kažką prieštaraujančio įstatymui ir dėl to bus padaryta žalos.

Šalies argumentai

I. L. D. apeliaciniu skundu (2 t. 89–94 b. l. ) prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą-ieškovo ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš atsakovo UAB „Šiaulių naujienos“ ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl to, jog viešosios informacijos rengėjas UAB „Šiaulių naujienos“ laikraštyje „Šiaulių naujienos“ 2008 m. liepos mėn. - 2009 m. rugsėjo mėnesiais įvairiuose straipsniuose paskelbė tikrovės neatitinkančias, ieškovo garbę ir orumą žeminančias ir ieškovo dalykinei reputacijai žalą darančias žinias. Liudytojo M. D. parodymus teismas privalėjo vertinti kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą, kadangi pastarasis yra eilės nurodytų straipsnių autorius, be to, yra neigiamai nusistatęs ieškovo atžvilgiu, ir netgi ieškovą šantažuoja.

2. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo motyvai, kad atsakovas, sistemingai, neetiškai, skleisdamas iškraipytą ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovą, siekia suformuoti neigiamą visuomenės nuomonę apie ieškovą ir daro jam žalą, yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Taip nuspręsdamas, teismas akivaizdžiai neįvertino skleidžiamų žinių pobūdžio, tendencingumo bei sistemingumo. Šis teismo motyvas akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, tame tarpe Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimui bei Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimui, kuris konstatavo Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnio pažeidimą.

3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovas, būdamas viešosios informacijos rengėjas, laikraštyje „Šiaulių naujienos“ sistemingai, nuo 2008 m. liepos mėnesio, įvairiuose straipsniuose skelbė tikrovės neatitinkančią informaciją apie L. D., kad tai sukėlė dvasinius išgyvenimus, jis buvo pažemintas visos visuomenės akyse, ženkliai pablogėjo jo reputacija, t. y. atsakovas, tyčia paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, sukėlė ieškovui neturtinės žalos.

Žemesnės instancijos teismas

4. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2010 m. sausio 25 d. protokoliniu sprendimu įpareigojo išspausdinti minėtą sprendimą artimiausiame dienraščio „Šiaulių naujienos“ numeryje. Tačiau, atsakovas, ignoruodamas teisėtą komisijos reikalavimą ir to nepadarė, net ir pareiškus ieškinį teisme, toliau skelbė tendencingas žinias apie ieškovą. Taigi egzistuoja realus pavojus, kad ateityje atsakovas gali padaryti žalos. Realaus žalos padarymo pavojaus egzistavimą patvirtina ir ta aplinkybė, jog atsakovas dienraštyje „Šiaulių naujienos“ nuo 2008 m. liepos mėnesio sistemiškai, tyčia skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie L. D.. Be to, jog informacija apie ieškovą skleidžiama pažeidžiant teisės ir etikos normas, patvirtino ir Žurnalistų etikos inspektorius bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija.

5. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl ieškinyje išdėstytų svarbių ir pakankamų motyvų saviraiškos laisvei riboti. Viešosios informacijos leidėjai neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti to savanaudiškiems tikslams; viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų, saugoti žmogaus teisę į privatumą. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

6. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas viešosios informacijos rengėjui skleisti dezinformaciją, žinias ar nuomonę, įžeidžiančią asmenį, žeminančią jo garbę ir orumą. Atsakovo straipsniai apie L. D. vienareikšmiškai žemina jo garbę ir orumą ir prasilenkia su riba, leidžiančia pateikti informaciją apie viešą asmenį. Žurnalistų komentarai laikraščio skaitytojams sukelia neigiamas emocijas apie valstybės tarnautojus, skatina socialinę neapykantą bei įžeidinėja valstybės tarnautojus. Be to, žurnalistas neturi suvedinėti asmeninių sąskaitų. Tuo tarpu akivaizdu, kad paviešintos publikacijos yra skirtos asmeniniam sąskaitų suvedinėjimui. Atsakovas sąmoningai publikuodavo L. D. žeidžiančias nuotraukas ir komentarus po jomis, kuriomis neabejotinai buvo siekiama pašiepti ir pažeminti viešą asmenį. 2008-10-21-2008-10-23 vykusiuose elektroniniuose susirašinėjimuose tarp L. D. ir UAB „Šiaulių naujienos“ aiškiai matyti šantažo elementų ieškovo atžvilgiu. Tai patvirtino ir Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas Nr. SPR-23.

7. Sprendžiamo ginčo problematika Lietuvos teismų praktikoje yra įprasta, sprendžiami byloje klausimai nėra nauji, bylos apimtis taip pat nėra didelė, ginčas nėra kilęs dėl didelės vertės turto, reikalavimas yra neturtinis. Įvertinus nagrinėjamos bylos apimtį ir sudėtingumą, procesinį dokumentą surašiusio advokato galimas laiko ir darbo sąnaudas, pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma (4210 Lt) yra akivaizdžiai per didėlė, todėl turi būti sumažinta.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą (2 t. 104–126 b. l.) atsakovas UAB „Šiaulių naujienos“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. LR VIĮ 5 str. 1 d. l p. buvo nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Taigi apeliantas reikalavo uždrausti atsakovui naudotis teisėmis, kurias jam suteikia teisės aktai. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad prevencinio ieškinio tenkinimo sąlyga yra neteisėti veiksmai ateityje, sukeliantys realią žalos grėsmę, todėl prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus, nes prevencinio ieškinio tenkinimo viena iš sąlygų - realus pavojus daryti žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad apeliantas neabejotinai yra viešasis asmuo ex offitio, kadangi jis yra Seimo narys, taigi jis yra viešasis asmuo LR VIĮ 2 str. 60 d. prasme, kur inter alia nustatyta, kad viešasis asmuo yra valstybės politikas. Tarptautinėje ir nacionalinėje teismų praktikoje pripažįstama, kad viešajam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatų, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat savo teisių gynimu kaip privatus asmuo, kad viešojo asmens kritika, kokia griežta ji būtų, yra leistina, dėl ko viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas.Prevencinio ieškinio dalyku turi būti nurodomi konkretūs atsakovui uždraustini atlikti veiksmai, sukeliantys realią žalos padarymo ateityje grėsmę. Kadangi apeliantas prašė uždrausti atsakovui per laikraštį „Šiaulių naujienos“ skleisti bet kokią informaciją apie apeliantą, jis turėjo nurodyti aplinkybes, pateisinančias tokio draudimo, t. y. absoliutaus draudimo skleisti bet kokią informaciją apie apeliantą, taikymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra suformulavęs nuostatą, kad įsikišimas į saviraiškos laisvę nėra Konvencijos 10 str. pažeidimas, jeigu jis: buvo numatytas įstatymo; turėjo tikslą apsaugoti vertybes, numatytas šio straipsnio 2 d.; buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, siekiant 10 str. 2 d. nurodytų tikslų. EŽTT sprendimai yra reikšmingi, kadangi tiek Konvencija, tiek EŽTT sprendimai aiškinant ir taikant šią Konvenciją yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Taigi tik esant šių aplinkybių visetui galimas įsikišimas į saviraiškos laisvę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantas nepateikė argumentų ir įrodymų, pateisinančių absoliutų draudimą atsakovui skelbti bet kokią informaciją apie apeliantą.Reiškiant prevencinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. taikoma bendroji įrodinėjimo taisyklė –įrodinėja tas, kas teigia. Tokios nuostatos laikosi ir teismų praktika. Prevencinį ieškinį gali pareikšti asmuo, kuriam gresia žala, jis turi įrodyti, kad atsakovo veikla kelia realų pavojų ir yra reali žalos tikimybė, realios grėsmės aplinkybė, kaip prevencinio ieškinio sąlyga, turi būti įrodyta ieškovo, ji nepreziumuojama. Tai reiškia, kad ne atsakovas turi įrodyti, kad jis nepadarė žalos ieškovui, bet ieškovas turi įrodyti, kad žala buvo padaryta. Be to, ieškovas turi įrodyti, kad yra reali žalos padarymo ateityje grėsmė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tokių įrodymų apeliantas nepateikė.Nors apeliantas prašo priimti naują sprendimą-tenkinti ieškinį, pažymėtina, kad skiriasi ieškinio ir apeliacinio skundo pagrindai. Prevenciniame ieškinyje buvo nurodyta 13 didelės apimties publikacijų fragmentų. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodomi 9 punktai, kuriuose esą paskleistos tikrovės neatitinkančios, apelianto garbę ir orumą žeminančios žinios, neminimos 4 prevenciniame ieškinyje minėtos publikacijos, t. y. 2009 m. liepos 4 d. publikacija „...Seimo narys gaudo kaifą"; 2009 m. liepos 23 d. publikacija „Po „Šiaulių naujienų" publikacijos - ikiteisminis tyrimas"; 2009 m. liepos 28 d. publikacija „Supratome: einame teisingu keliu" ir 2009 m. rugsėjo 5 d. publikacija „Kam Seimas įstums ragus, arba Rekomendacinis laiškas seimūnui L. D.". Be to, apeliaciniame skunde nurodytų 9 publikacijų fragmentai yra mažesnės apimties, nei buvo nurodyti prevenciniame ieškinyje.Dėl 2008 m. liepos 17 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 160 (15680) publikacijos „Mero trubadūras muša dinderį" fragmentų. Publikacijos autorius, įvertinęs visas tekste išdėstytas aplinkybes, pateikia apibendrintą situacijos vertinimą, t. y. savo subjektyvią nuomonę. Tokia sąvoka, kaip „negali pasigirti visuomenei naudingais darbais", yra ne konstatuojamojo, bet vertinamojo pobūdžio. Žodžių junginiu „užuot atsakęs į paprastą klausimą L. D. užmezga turtingą (turi būti turiningą - A. L. past.) pokalbį, kupiną išvedžiojimų, demagogijos ir elementaraus nusišnekėjimo" buvo pateiktas publikacijos autoriaus interviu su apeliantu vertinimas, t. y. nuomonė apie nurodytus faktus. Nuomonė negali būti nei patvirtinta, nei paneigta. Citatoje „Kadangi mero padėjėjas leido suprast, kad kiauras dienas stumdo „durą" ir neturi kuo pasigirti visuomenei, imamės kitos temos" tik pateikė subjektyvų aplinkybių vertinimą, t. y. pareiškė nuomonę, kuri negali būti nei patvirtinta, nei paneigta.Dėl 2008 m. liepos 28 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 169 (15689) publikacijos „Narkotikai po valdininko stogu" - antraštės „Narkotikai po valdininko stogu" ir paantraštės „Pareigūnai mero padėjėjui priklausančiame klube aptiko narkotikų". Šiaulių apskrities VPK 2010 m. gegužės 3 d. rašte Nr. 40-S-7186, 2006-2010 m. dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis „Max“ klube buvo pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas, 2008 m. liepos 26 d. „Max“ klubo apsauga sulaikė ir policijos darbuotojams perdavė vaikiną, pas kurį rastas paketėlis su baltų miltelių, kvaišalų likučiais. Informaciją apie šiame klube buvusius įvairius pažeidimus ir policijos reidus buvo gauta iš Šiaulių apskrities VPK, t. y. tai yra oficiali valstybinės institucijos informacija.Dėl 2008 m. rugpjūčio 21 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 189 (15709) publikacijos „ Valdininkai - kaip inkstai taukuose“. Šioje publikacijoje visuomenei buvo pateikti faktiniai duomenys apie Šiaulių miesto savivaldybės tarnautojų atlyginimus bei publikacijos autoriaus vertinimai, pasvarstymai, ar atlyginimų dydžiai pamatuoti ir atitinka darbo rezultatus, ypač vidutinio darbo užmokesčio Šiaulių apskrityje kontekste. Apelianto atlyginimo dydis nurodytas vadovaujantis oficialiais Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pateiktais duomenimis, jų neginčijo ir apeliantas. Pastebėtina, kad tokios sąvokos, kaip „neatsakingumu pagarsėjęs"; „keikūnas“; „ne tiek ir mažai“, yra ne konstatuojamojo, bet vertinamojo pobūdžio.Dėl 2008 m. rugsėjo 5 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 202 (15722) publikacijos „Nuo skolų sprunka į Seimą". Antrašte „Nuo skolų sprunka į Seimą“ ir paantrašte „Savivaldybę „išdūręs" mero padėjėjas L. D. prasiskolino ir valstybei" pateikiama publikacijos autoriaus nuomonė, susiklosčiusi įvertinus straipsnyje pateiktas aplinkybes. Publikacijoje, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, nebuvo teigiama, kad apeliantas kam nors skolingas asmeniškai, o aiškiai nurodoma, kad valstybei skolinga apelianto šeimai priklausanti įmonė. Tuo tarpu apelianto sąsajumas su prasiskolinusia bendrove akivaizdus. Dėl citatos: „Štai jau dabar L. D. įmonei „Modus operandi“, veikiančiai po „Šiaulių max'o" iškaba, jau prikapsėjo daugiau kaip 16 tūkstančių litų skola“ - duomenis apie UAB „Šiaulių MAX'o“ skolas, grasinimus atimti licencijas redakcija gavo iš oficialių šaltinių: Šiaulių miesto kultūros centro direktoriaus V. S., Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos skyriaus vedėjo St. Gurėjevo, kuris asmeniškai apeliantui įteikė įspėjimą ir reikalavimą sumokėti skolas.Dėl 2008 m. spalio 21 d. „Šiaulių naujienų“ Nr. 241 (15761) publikacijos „Mero padėjėjui – rūgštu“. Šiuo atveju „Šiaulių naujienos“ rėmėsi šaltinio Šiaulių savivaldybėje informacija, kuri taip pat buvo patvirtinta ir prieš ieškinio dalyku esančios publikacijos išspausdinimą pasirodžiusioje dienraščio „Šiaulių kraštas" 2008 m. vasario 12 d. publikacijoje „Politikai jau atakuoja rinkėjus“. Šioje citatoje nėra neatitinkančių tikrovės, apelianto garbę ir orumą žeminančių teiginių, o buvo pareikšta tik publikacijos autoriaus nuomonė.Dėl 2008 m. spalio 24 d. „Šiaulių naujienų“ Nr. 244 (15764) publikacijos „ Valdininkai išsigando keikūno būsimo seimūno“. Šioje publikacijoje aprašyta situacija, kai žinodami apie sutarties su UAB „Šiaulių MAX'o plėtra“ pažeidimus savivaldybės tarnautojai nesiėmė aktyvių veiksmų skoloms išieškoti. Skolą ar jos dalį minėta įmonė, nemokėjusi nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų apie metus, sumokėjo tik po to, kai prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, ar valstybės tarnautojų veiksmuose, delsiant išieškoti skolas, nebuvo nusikaltimo sudėties. Čia nėra skelbiamos jokios žinios, kurias būtų galima patikrinti įrodinėjimo priemonėmis, o tik reiškiama nuomonė.Dėl 2008 m. lapkričio 13 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 256 (15779) publikacijos „Auksiniai politiko puodai, arba Seimūne L. D., išsiplauk puodynę". Skundžiamas rašinys yra komentaras (laikraštyje aiškiai nurodoma rubrika „Komentaras"), autoriaus asmeninė pozicija, įvykių, aplinkybių vertinimai, svarstymai, pamąstymai. Komentare vertinama situacija susijusi su apeliantui ir jo šeimai priklausančiomis bendrovėmis ir jų pasiūlymu savivaldybei už skolas perimti „Max'o“ klubo seną virtuvės įrangą su visais rakandais.Dėl 2008 m. lapkričio 24 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 268 (15788) publikacijos „Seimūnui - „politinė karštinė". Citatoje: „Jo įmonė ne tik uždelsė mokėti mokesčius, bet ir, panašu, skatina vaikus nusižengti bendrajai miesto tvarkai" pateikiama apibendrinta mintis, subjektyvi autorės nuomonė, kad jaunuoliai gali būti skatinami pažeisti tvarką. Skundžiama citatos dalis nėra žinia, o nuomonė apie faktą.Dėl 2009 m. rugpjūčio 29 d. „Šiaulių naujienų“ Nr. 198 (16016) publikacijos „Kas Seimo narį sieja su banditais?" antraštės „Kas Seimo narį sieja su banditais?. Publikacijos antraštėje „Kas Seimo narį sieja su banditais?“ keliamas retorinis klausimas, o klausimą žymi sakinio struktūra bei skyrybos ženklas - klaustukas. Publikacijoje nėra teigiama, kad apeliantą kas nors sieja su nusikaltėliais, juo labiau nebuvo teigiama, kad apeliantas priklauso nusikalstamoms grupuotėms. Publikacijoje tik keliamas visuomenei aktualus klausimas, kodėl nusikalstamo pasaulio autoritetai laisvai elgiasi pramogų klube. Apie tai buvo plačiai rašyta vietinėje spaudoje.Rašydami apie apeliantą, „Šiaulių naujienų“ žurnalistai nesiekė kokių nors asmeninių tikslų, o žurnalistų dėmesio apeliantas sulaukė būtent kaip viešasis asmuo, kuriam priklausanti įmonė nevykdo sutartinių įsipareigojimų. Žurnalistų tikslas iš esmės buvo pasiektas - po „Šiaulių naujienų“ publikacijų apelianto šeimos įmonės skolomis ėmė domėti ne tik vietinė, bet ir nacionalinė žiniasklaida, prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, po ko UAB „Šiaulių Max'o plėtra“ Šiaulių miesto kultūros centrui sumokėjo skolą - apie septyniasdešimt tūkstančių litų. Taigi „Šiaulių naujienų“ žurnalistai, rašydami apie apeliantą ir jo šeimos įmones, atstovavo visuomenės interesą.Žurnalistų etikos inspektorius nėra subjektas, turintis teisę spręsti, ar buvo pažeista asmens garbė ir orumas. Pripažinimas, kad asmuo paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią kito asmens garbę ir orumą, reiškia teisingumo vykdymą. Žurnalistų etikos inspektorius, pripažindamas, kad atsakovas pažeidė apelianto garbę ir orumą ir įpareigodamas atsakovą šią informaciją paneigti, veikė kaip kvaziteisminė institucija. Tačiau tokios teisės, t. y. veikti kaip kvaziteismas - Žurnalistų etikos inspektorius niekada neturėjo ir neturi. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas yra vienas iš įrodymų, būtent rašytinis įrodymas (CPK 177 str. 2 d., 197 str. 1 d.), kuris teismui neturi iš anksto nustatytos, išskirtinės galios.Pažymėtina, kad Žurnalistų etikos inspektorius absoliučią daugumą apelianto pretenzijų, minimų ieškinyje ir apeliaciniame skunde, atmetė. Tačiau apeliantas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu remiasi selektyviai, tik tomis jo dalimis, kurios palankios apeliantui. Tas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo dalis, kurios apeliantui nepalankios, apeliantas tiesiog ignoruoja.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Ieškovas kreipėsi į teismą, pateikdamas prevencinį ieškinį, kuriuo prašė uždrausti atsakovui per laikraštį „Šiaulių naujienos“ skleisti bet kokią informaciją apie apeliantą, išskyrus apelianto surašytą tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimą. Pateikdamas ieškinį, apeliantas rėmėsi tuo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2008 liepos mėnesio iki 2009 metų rugsėjo 05 dienos leidinyje pastoviai skelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina ieškovo L. D. garbę ir orumą.

Nesutikdamas su priimtu sprendimu, apeliantas nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų, nepagrįstas, sprendime neatskleista bylos esmė, priimtas pažeidžiant procesines ir materialines teisės normas, dėl ko prašo jį panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas nevertino, ar atsakovo paskleista informacija laikytina žiniomis, nevertino ir nepasisakė dėl to, jog 2008 m. liepos mėn. -2009 m. rugsėjo mėnesiais atsakovas įvairiuose straipsniuose paskelbė tikrovės neatitinkančias, ieškovo garbę ir orumą žeminančias, ieškovo dalykinei reputacijai žalą darančias žinias. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik liudytojo M. D. parodymais, vertindamas paskleistą informaciją. Apeliantas apeliaciniame skunde pasisako dėl 9 publikacijų, kurias apeliantas nurodė kaip ieškinio faktiniu pagrindu ,todėl kolegija pasisako dėl šių publikacijų.

1. Dėl publikacijoje „Mero trubadūras muša dinderį“ („Šiaulių naujienos“ 2008-07-17 Nr. 160/15680 ) paskelbtos informacijos vertinimo . Dėl fragmentų „Kol kas L. D. negali pasigirti visuomenei naudingais darbais, bet jau spėjo parodyti, kad plūstasi ne blogiau už šiaučių (1 psl.) <...> dar žinomas kaip dainininkas ir iš skolų neišbrendančio naktinio klubo savininkas" (1 psl). <...> matyt, pašnekovas turėtų suprasti, koks apsiskaitęs ir protingas valdininkas sėdi priešais (3 psl). <...> tačiau užuot atsakęs į paprastą klausimą L. D. užmezga turtingą pokalbį, kupiną išvedžiojimų, demagogijos ir elementaraus nusišnekėjimo (3 psl). <...> Kadangi mero padėjėjas leido suprast, kad kiauras dienas stumdo „durą" ir neturi kuo pasigirti visuomenei, imamės kitos temos (3 psl). <...> turimi įrodymai rodo, kad L. D. mero pareiškimą rengė ir platino darbo metu. Kad tvarkė asmeninius mero reikalus, pripažino ir pats L. D., tačiau pamėgino meluoti, kad tai darė ne darbo metu“ .

Pirmojo sakinio pirmoji dalis yra laikytina viešosios informacijos rengėjo nuomonė, kuriai netaikomas tiesos kriterijus. Ši išvada darytina iš viso pokalbio turinio, autorius pateikia apibendrintą situacijos vertinimą, t. y. savo subjektyvią nuomonę. Sąvoka, kaip „negali pasigirti visuomenei naudingais darbais", yra ne konstatuojamojo, bet vertinamojo pobūdžio. Kiekvienas asmuo gali individualiai vertinti, ar kitas asmuo turi kuo pasigirti, ar ne. Kolegija sutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus išvada, jog teiginio dalį“<...> bet jau spėjo parodyti, kad plūstasi ne blogiau už šiaučių“ atsižvelgiant į publikacijoje paskelbtą žurnalisto pokalbio su pareiškėju stenogramą, nėra pagrindo pripažinti neatitinkančia tikrovės. Šiuo atveju buvo panaudotas frazeologizmas, metaforiškas pasisakymas, įvertinant ieškovo, kaip viešo asmens elgesį pokalbyje su žurnalistu .Teiginyje „<,...>matyt, pašnekovas turėtų suprasti, koks apsiskaitęs ir protingas valdininkas sėdi priešais“ nėra paskelbta pareiškėją diskredituojanti informacija. Tekste tiesiogiai nurodyta, jog tai yra redaktoriaus pastaba - komentaras, pasvarstymas, aiškiai atskiriamas ir žymimas „matyt". Šia pastaba autorius išreiškė savo nuomonę apie faktą - tai, kad knygos nusuktos nuo kabineto savininko ir nugarėlėmis su pavadinimais atsuktos į klientą.

Publikacijos teiginiai „ <...> tačiau užuot atsakęs į paprastą klausimą L. D. užmezga turiningą pokalbį, kupiną išvedžiojimų, demagogijos ir elementaraus nusišnekėjimo " „Kadangi mero padėjėjas leido suprast, kad kiauras dienas stumdo „durą" ir neturi kuo pasigirti visuomenei, imamės kitos temos" yra ne konstatuojamojo, bet vertinamojo pobūdžio., autoriaus nuomonė, nes kiekvienas asmuo gali individualiai vertinti, ar kitas asmuo kalba turiningai, ar priešingai, išvedžioja, naudoja demagogiją ir pan., t. y. nuomonė apie nurodytus faktus, kuri negali būti nei patvirtinta, nei paneigta.

Sakiniai pateikiami kaip metafora, apibendrinanti aukščiau publikacijoje išdėstytus faktus. Iš to, kad kalendoriumi nesinaudojama, tarnautojas negali pasakyti, kokie dokumentai jo spintose, negali įvardyti nuveiktų darbų, už kuriuos mokesčių mokėtojai moka atlyginimą, prieinama prie nuomonės, kad pašnekovas savivaldybėje nežinia ką veikia. Žodžių junginys su antruoju dėmeniu - kabutėse žymima svetimybe „dura" - naudojamas kaip frazeologizmas, turintis perkeltinę reikšmę. Panašiais frazeologizmais durnių volioti, durnių klijuoti, kvailioti, pokštauti, tingėti ir kt. pateikiamas subjektyvus asmens vertinimas.

Apeliaciniame skunde nurodoma citata „turimi įrodymai rodo, kad L. D. mero pareiškimą rengė ir platino darbo metu. Kad tvarkė asmeninius mero reikalus, pripažino ir pats L. D., tačiau aiškino, kad tai darė ne darbo metu, yra informacija, nėra tikrovės neatitinkanti informacija, ką pripažino ir pats ieškovas. Pareiškimo išsiuntimo data liepos 9 d. 13 val. 13 min. rodo, kad šie veiksmai buvo atlikti darbo metu.

2. Dėl 2008 m. liepos 28 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 169 (15689) publikacijos „Narkotikai po valdininko stogu" - antraštės „Narkotikai po valdininko stogu" ir paantraštės „Pareigūnai mero padėjėjui priklausančiame klube aptiko narkotikų".

Kaip matyti iš bylos medžiagos, informaciją apie „Max“ klube padarytus teisės pažeidimus, pas klubo lankytoją rastus narkotikus, policijos reidus buvo gauta iš Šiaulių apskrities VPK, t. y. tai yra oficiali valstybinės institucijos informacija. Tai patvirtina Šiaulių apskrities VPK 2010 m. gegužės 3 d. raštas Nr. 40-S-7186, iš kurio matyti, kad 2006-2010 m. dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis „Max“ klube buvo pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas, 2008 m. liepos 26 d. „Max" klubo apsauga sulaikė ir policijos darbuotojams perdavė vaikiną, pas kurį rastas paketėlis su baltų miltelių, kvaišalų likučiais. UAB „Šiaulių MAX'o plėtra" akcijos tuo metu priklausė apeliantui ir jo žmonai, kuri oficialiai vadovavo bendrovei ir klubu (115 b. l., 1 t.,3-10 b. l., 2 t.). Kadangi didžioji straipsnio dalis yra apie kitus įvykius, ši antraštė pagrįstai Žurnalistų etikos inspektoriaus pripažinta pažeidžianti VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą pateikti informaciją tiksliai, teisingai ir nešališkai. Tačiau publikacijoje nėra jokių teiginių ar bent užuominų, kad pats apeliantas asmeniškai užsiima nusikalstama veika (disponuoja narkotinėmis medžiagomis ar jas platina, bendrininkauja tai darant ir pan.), todėl negali būti laikytina žeminančia garbę ar orumą.

3. Dėl 2008 m. rugpjūčio 21 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 189 (15709) publikacijos „ Valdininkai - kaip inkstai taukuose“ parašo po nuotrauka Neatsakingumu pagarsėjęs keikūnas mero padėjėjas L. D. gauna 3,6 tūkstančio litų algą. Nors net pats negali paaiškinti, ką dirba savivaldybėje. " (1 psl.) <...> ir publikacijos fragmento „Taigi

ne tiek ir mažai autošaltkalvio išsimokslinimą teturinčiam ir įspūdingą keiksmažodžių arsenalą valdančiam valdininkui. " (3 psl.).

Šioje publikacijoje visuomenei buvo pateikti faktiniai duomenys apie Šiaulių miesto savivaldybės tarnautojų atlyginimus bei publikacijos autoriaus vertinimai, pasvarstymai, ar atlyginimų dydžiai pamatuoti ir atitinka darbo rezultatus, ypač vidutinio darbo užmokesčio Šiaulių apskrityje kontekste. Informacija apie ieškovo vartojamus keiksmažodžius buvo padaryta iš pokalbio su žurnalistu stenogramos, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši informacija neatitinka tikrovės. Sąvokos, kaip „neatsakingumu pagarsėjęs"; „keikūnas"; „ne tiek ir mažai", yra ne konstatuojamojo, bet vertinamojo pobūdžio. Kiekvienas asmuo gali individualiai vertinti, ar kitas asmuo yra atsakingas, kiek ar uždirba daug, ar mažai ir pan. Dėl autošaltkavio išsilavinimo - pats apeliantas savo biografijoje, kuri buvo skelbiama Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje, nurodė, kad jis yra baigęs tuometinį K. Didžiulio politechnikumą ir turi automobilių remonto ir technikos inžinieriaus specialybę bei aukštesnįjį išsilavinimą. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde neatskleidžiama, kodėl apelianto garbę ir orumą žemina žodžiai „autošaltkalvio išsimokslinimą teturinčiam" , šiuo atveju nėra teigiama apie pareiškėjo netinkamą, teisei ar moralei priešingą veiklą.

4. Dėl 2008 m. rugsėjo 5 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 202 (15722) publikacijos „Nuo skolų sprunka į Seimą" antraštės „Nuo skolų sprunka į Seimą", paantraštės "Savivaldybę „išdūręs" mero padėjėjas L. D. prasiskolino ir valstybei", publikacijos fragmentų <...> Tiesa, L. D. apie teisę nusimano ne ką daugiau kaip kiaulė apie debesis-iki šiol po daugybės bandymų „metuose“ esantis L. D. taip ir nesugebėjo užbaigti aukštųjų mokslų, todėl ir negalėjo tapti patarėju. Taigi teko tenkintis mero padėjėjo antpečiais, tačiau solidžia daugiau kaip trijų tūkstančių litų alga <...>. Jau ne vieneri metai L. D. iš valstybės institucijų sulaukia grasinimų sumokėti mokesčius valstybei, antraip bus atimta licencija prekybai alkoholiu ir tabako gaminiais (tokiu atveju politikui - verslininkui nebeliktų nieko kito, kaip užrakinti savo „ kromelį" ir ant tvoros džiautis batus <...>. Štai jau dabar L. D. įmonei «Modus operandi", veikiančiai po „Šiaulių max'o" iškaba, jau prikapsėjo daugiau kaip 16 tūkstančių litų skola. <...> Pastaruoju metu L. D. sunkiai valdosi kalbėdamas su šių eilučių autoriumi, nevengdamas demonstruoti savo keiksmažodžių „lobynus". <...> Anksčiau ganėtinai draugiškai besielgęs L. D. nevengia ne tik keiksmažodžių, bet ir atvirų įžeidinėjimų. Vieną dieną jam sutriko ir atmintis - pareiškė, kad „Šiaulių naujienų" žurnalisto, su kuriuo bendravo pastaruosius keliolika metų, „nebepažįstąs". <...> Straipsnio dalies pavadinimas - „Politikui „važiuoja stogelis". Pro lauko kavinėje sėdinčius Šiaulių ir Vilniaus žurnalistus praeidamas mero padėjėjas į pasisveikinimą nei iš šio nei iš to atrėžė garsiai riktelėdamas: „ Kaip gyvenat, vištgaidžiai" ir nuliuoksėjo bulvaru". Šioje publikacijoje, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, nebuvo teigiama, kad apeliantas kam nors skolingas asmeniškai, o nurodoma, kad valstybei skolinga apelianto šeimai priklausanti įmonė. Tai, kas buvo šios įmonės vadovas patvirtina juridinių asmenų registro išplėstinis išraše su istorija apie UAB „Max'o plėtra"(116-128 b.l.,1 t.), be to, LR vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapyje skelbiamoje kandidato į Seimo narius interesų deklaracijoje buvo nurodyta, kad ieškovas tuo metu buvo UAB “Modus operandi“ direktorius, šios bei UAB“Max‘o plėtra“ akcininkas, ką patvirtina ir rašytiniai įrodymai –išrašai iš akcininkų registracijos žurnalo, akcijų dovanojimo sutartis (3-15 b. l., 2 t.). Visuomenė turi pagrįstą teisę žinoti, kaip naudojamas savivaldybei priklausantis turtas, kurį nuomojosi šios įmonės, apie nesumokėtas skolas valstybei, tuo yra tenkinamas pagrįstas visuomenės interesas. Tuo metu apeliantas buvo Šiaulių miesto savivaldybės mero padėjėjas, kandidatas į Seimą. Be to iš bylos medžiagos matyti, kad šią informaciją atsakovo žurnalistas gavo iš savivaldybės įstaigos Šiaulių miesto kultūros skyriaus bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos skyriaus vedėjo St. Gurėjevo, kuris asmeniškai apeliantui įteikė įspėjimą ir reikalavimą sumokėti skolas (92 b. l, 1 t.), matyti iš Šiaulių kultūros centro 2010 m. balandžio 27 d. rašto. UAB „MAX'o plėtra" 2010 m. kovo 31 d. buvo skolinga jau 54740,48 Lt. Toliau atsakovas, remdamasis gauta medžiaga apie skolas, išreiškė savo subjektyvią nuomonę, kas gali nutikti su tomis įmonėmis, jeigu jos nelikviduos įsiskolinimų, pavartodamas frazeologizmus. Teiginys „apie teisę nusimano ne ką daugiau kaip kiaulė apie debesis<...> laikytinas subjektyviu vertinimu, kurio neįmanoma patikrinti įrodinėjimo priemonėmis. Teiginiai apie tai, kad nesugebėjo baigti aukštųjų mokslų taip pat nelaikytini kaip žeminanti informacija, dėl išsilavinimo ir galimybės užimti atitinkamas pareigas motyvuotai yra pasisakęs ir Žurnalistų etikos inspektorius , o taip pat tai skelbė ir kitos publikacijos (42,104 b.l,1 t.). Šios žinios atitinka tikrovę ir nėra diskredituojančios, žeminančios asmenį. Dėl keiksmažodžių vartojimo žurnalistas remiasi informacija iš ankstesnės publikacijos, o įžeidžiančius epitetus, pavartojus žurnalistų atžvilgiu, patvirtina žurnalisto S. A. laiškas (93 b.l, 1 t.). Dėl straipsnio dalies pavadinimo - „Politikui „važiuoja stogas? " laikytinas kaip viešosios informacijos rengėjo subjektyvus vertinimas, atsižvelgiant į paskelbtą vertinimo formą, turinį sakinio konstrukciją.

5. Dėl 2008 m. spalio 21 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 241 (15761) publikacijos „Mero padėjėjui - rūgštu" fragmento „Savivaldybėje kalbama, kad meras padėjėju jį pasikvietė organizuoti savo rinkimų kampaniją". Šiuo atveju tokio pobūdžio informacija buvo skelbta ir kituose leidiniuose, t. y. „Šiaulių kraštas“ 2008-06-19 d. ir kt. (94 ,-96 b. l, 1 t.). Atsižvelgiant į publikacijos, įvykių kontekstą, ji laikytina vertinamuoju teiginiu, kuriuo išreiškiama versija dėl ieškovo įdarbinimo savivaldybėje. Ieškovas nemotyvavo, kodėl ši publikacija įžeidžia jo garbę ir orumą. Neaišku, kodėl nuomonės pareiškimas, kad apeliantas buvo pakviestas organizuoti mero rinkimų kampaniją, žemina apelianto garbę ir orumą. Savivaldos rinkimai yra įprasta procedūra demokratinėje valstybėje, todėl dalyvavimas rinkimų kampanijoje, realizuojant tiek aktyviąją, tiek pasyviąją rinkimų teisę, yra visiškai teisėtas veikimas. Todėl nuomonės pareiškimas, jog asmuo organizavo rinkimų kampaniją, negali žeminti to asmens garbės ir orumo, nepaisant šios nuomonės koreliacijos su tikrove.

6. Dėl 2008 m. spalio 24 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 244 (15764) publikacijos „Valdininkai išsigando keikūno būsimo seimūno" antraštės „Valdininkai išsigando keikūno būsimo seimūno" ir publikacijos fragmento „Šiaulių valdininkai eilinį kartą išbučiavo kojas arogantiškajam mero padėjėjui L. D.. Nežinia, ar L. D. keiksmažodžiais užmėtė valdininkus, ar pastarieji išsigando būsimojo seimūno antpečių. <...> Nors sakoma, kad popierius viską iškęs, patarėjo kliedesių vis dėlto neskelbsime. " Antraštė po nuotrauka - „Arogantiškas keiksmažodžių virtuozas, mero patarėjas L. D. privertė išbučiuoti jam kojas - užuot dėl skolų nutraukę sutartį, valdininkai toliau mykia ir nieko nedaro " (1 psl.). Kolegija sprendžia, kad tai yra literatūrinės išraiškos priemonėmis išreikšta informacijos rengėjo nuomonė apie faktą, kad nepaisant nemokamo nuomos mokesčio, su ieškovo šeimai priklausančia įmone nuomos sutartis nėra nutraukta, ką patvirtina ir Šiaulių kultūros centro direktoriaus raštas ( 92 b. l.,1 t.). Kadangi tuo metu ieškovas Šiaulių miesto savivaldybėje buvo įtakingas asmuo - mero padėjėjas, įvertinęs faktines aplinkybes ir tarnautojų elgesį, tiksliau - neveikimą, žurnalistas susidarė nuomonę, kad savivaldybės tarnautojai bijojo imtis griežtesnių sankcijų prieš apelianto įmones, nieko nedarė, kad nuomininkas sumokėtų skolą ar nutrauktų neteisėtą subnuomą. Todėl apibendrinta išvada buvo pateikta pavadinime ir metaforiškoje paantraštėje („Valdininkai išsigando keikūno būsimo seimūno". Šiaulių valdininkai eilinį kartą išbučiavo kojas arogantiškajam mero padėjėjui L. D..). Bučiuoti kojas yra frazeologizmas, perkeltinės reikšmės sustabarėjęs žodžių junginys, kuris reiškia pataikauti, nuolaidžiauti kt. Teiginys „Nors sakoma, kad popierius viską iškęs, patarėjo kliedesių vis dėlto neskelbsime" vertintinas kaip subjektyvus viešosios informacijos rengėjo požiūris, kurio tikrumas negali būti patikrintas įrodinėjimo priemonėmis.

Teiginys „Nežinia, ar L. D. keiksmažodžiais užmėtė valdininkus, ar pastarieji išsigando būsimojo seimūno antpečių" yra retorinis klausimas, kuriuo retoriškai svarstoma, klausiama, kas galėjo paskatinti savivaldybės tarnautojų nuolaidžiavimą. Čia nėra skelbiamos jokios žinios. Be to, tuo metu jau buvo skelbiami preliminarūs rinkimų rezultatai, palankūs apeliantui, todėl jis ir buvo įvardintas būsimuoju seimūnu. Žodis antpečiai pavartotas visuotinai suprantama perkeltine prasme, reiškiančią pareigas, rangą, postą. Ieškinyje nebuvo atskleista, kodėl asmens įvardijimas būsimu seimūnu žemina to žmogaus garbę ir orumą. Ši žinia atitiko tikrovę, kadangi apeliantas buvo išrinktas į Seimą.

Citatoje „Arogantiškas keiksmažodžių virtuozas,“ autorius išreiškia nuomonę apie ieškovo būdo savybes, šią nuomonę žurnalistas susidarė iš ankstesnių pokalbių su ieškovu, jam atsisakius bendrauti raštu, pareikalavus iš pažįstamo žurnalisto asmens dokumento.

Atsakovas šiame straipsnyje savo nuomonę reiškia agresyviai, kandžiai. Atsižvelgiant į klausimo svarbą, nelaikytina, kad buvo peržengtos teisės skleisti informaciją ribos.

7. Dėl 2008 m. lapkričio 13 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 256 (15779) publikacijos „Auksiniai politiko puodai, arba Seimūne L. D., išsiplauk puodynę" fragmento „Nežinia koks puodas skamba ant politiko pečių, tačiau cinizmas verčiasi per kraštus. Atrodo, kad būsimasis seimūnas jau užmigo ant laurų ir pamiršo, kad jis pats turėjo būti seniausiai išmestas it musė iš barščių. Plikas ir basas. Šiauliečiai žino, kad L. D. pažadais jau seniai buvo galima bulvarą išgrįsti. <...> Ir iš ko mokės būsimasis seimūnas? <...> Seimo nario algos neužteks. Ypač kai smaugia dar ir skolos valstybės biudžetui, siuntinėjami grasinimai atimti licencijas. <...> sunku įsivaizduoti, koks mėšlas turi veistis puodynėje, kad rastųsi tiek naivaus įžūlumo. Pagal sutartį su savivaldybės Kultūros centru, L. D. jau seniai turėjo būti išvytas laukan, kadangi jau seniai nebevykdo savo įsipareigojimų. <...> Sprendžiant iš to, ką žurnalistams apie mero kelionę į Lenkiją yra pasakojęs politikos cinikas, G. M. nelieka nieko kito kaip ir toliau popinti nevykėlį verslininką. <...> todėl tikėtina, kad miesto valdžia pati išsišveis politinio ciniko puodus. <...> kalbėti apie tokių seimūnu moralę neapsiverčia liežuvis.

Ši publikacija laikytina viešosios informacijos rengėjo vertinama situacija, susijusi su apeliantui ir jo šeimai priklausančiomis bendrovėmis ir jų pasiūlymu savivaldybei už skolas perimti „Max'o" klubo seną virtuvės įrangą ,itin kritiški, literatūrinėmis išraiškos priemonėmis, metaforomis bei neetiškai išreikšti faktų vertinimai. Ieškovo atžvilgiu vartojami įžeidžiantys, vulgarūs palyginimai, todėl sutiktina su Žurnalistų etikos inspektoriaus nuomone, kad buvo pažeistas Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pagarbos žmogui principas.

8. Dėl 2008 m. lapkričio 24 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 268 (15788) publikacijos „Seimūnui - „politinė karštinė" antraštės - „Seimūnui politinė karštinė", paantraštės „Politikas švaistosi viešais „kliedesiais", parašo po nuotrauka - „Seimūnas L. D. garsėja skandalais. Jo įmonė ne tik uždelsė mokėti mokesčius, bet ir, panašu, skatina vaikus nusižengti miesto bendrajai tvarkai"; publikacijos fragmentų „Arogantiški kliedesiai - vietoj atsakymų į paprastus klausimus. <...> į telefono skambutį atsiliepęs politikas nesugebėjo suregzti logiško sakinio. Susidarė įspūdis, kad politikas apsvaigęs iš pasitenkinimo savimi dar nuo kai ko" (1 psl.). „Politikas prisvaigęs?" <...> Į telefono skambutį atsiliepė pats „Max'o" savininkas, liūdnai skolomis garsėjantis L. D.. <...> Kalbantis su L. D., susidarė įspūdis, kad mero patarėjas „apspangęs“.

Antraštė yra laikytina įžeidžiančia, siekiančia sensacingumo, o ne siekiu sąžiningai informuoti visuomenę. Kiti teiginiai „Arogantiški kliedesiai - vietoj atsakymų į paprastus klausimus. <...> į telefono skambutį atsiliepęs politikas nesugebėjo suregzti logiško sakinio. Susidarė įspūdis, kad politikas apsvaigęs iš pasitenkinimo savimi dar nuo kai ko" (1 psl.). „Politikas prisvaigęs?" <...><...> Kalbantis su L. D., susidarė įspūdis, kad mero patarėjas „apspangęs“ yra pripažintini subjektyviu viešosios informacijos rengėjo vertinimu, jo nuomone, kuriai netaikomas atitikimo tikrovei kriterijus. Tačiau atsižvelgiant į atsakovo, publikacijos autoriaus paaiškinimus, išsireiškimas „apspangęs“ pripažintinas neetišku, siekiant įžeisti ieškovą, o ne sąžiningai informuoti visuomenę apie pareiškėjo būseną. Teiginiai apie tai, kad L. D. garsėja skandalais ir jo įmonė ne tik uždelsė sumokėti mokesčius, bet ir, panašu, skatina vaikus nusižengti miesto bendrajai tvarkai“ laikytinas vertinimu, apibendrinimu, turinčiu faktinį pagrindimą, nes paremtas informacija, jog mieste buvo pastebėti jaunuoliai neleistinose vietose klijuojantys pareiškėjo šeimos įmonės plakatus, ką patvirtina po publikacijos esanti nuotrauka.

9. Dėl 2009 m. rugpjūčio 29 d. „Šiaulių naujienų" Nr. 198 (16016) publikacijos „ Kas Seimo narį sieja su banditais?" antraštės „Kas Seimo narį sieja su banditais?<...>Šiauliuose yra daugybė studenčių, kurios tėvams meluoja, kad studijuoja, o naktimis eina šokti. Eina pas Dinių...<“Max‘o“ klubas dar prieš dešimtmetį pagarsėjo kaip nusikalstamo pasaulio atstovų mėgstama susibūrimų vieta.<...>Kodėl klubui vadovavęs L. D. nedarė nieko, kad į vidų nepatektų banditai, aiškinęsi tarpusavio santykius ir užpuldinėję lankytojus?<...>Įtarimų, ar, L. D. neslepia pajamų ir tikrosios turto vertės, kyla dar ir dėl to, kad ir 2007-aisiais, ir 2008-aisiais deklaravo identišką pinigų sumą -4265 litus. Kitaip tariant, laiko pagalvėje užsiuvęs popieriniais ir žvangančiais?“

Publikacijos antraštėje „Kas Seimo narį sieja su banditais?" keliamas retorinis klausimas, klausimą žymi sakinio struktūra bei skyrybos ženklas - klaustukas. Publikacijoje tik keliamas visuomenei aktualus klausimas, kodėl nusikalstamo pasaulio autoritetai laisvai elgiasi pramogų klube. Publikacijoje nėra teigiama, kad apeliantą kas nors sieja su nusikaltėliais, nėra teigiama, kad apeliantas priklauso nusikalstamoms grupuotėms. Tai laikytina subjektyviu autoriaus vertinimu, diskusinio klausimo iškėlimu, kurio neįmanoma patikrinti tikrovėje. Kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo, autorius rėmėsi vietinėje spaudoje skelbtais faktais apie su „princų" grupuote siejamo V. B. sumušimą bylą, apie buvusio Šiaulių karinių oro pajėgų vado E. M. užpuolimą „Max'o" pramogų klube. Atsakovas pateikė Šiaulių apskrities VPK 2010 m. gegužės 3 d. raštą Nr. 40-S-7186, kuriame nurodoma, kad 2006-2010 m. dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis „Max" klube buvo pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas, 2008 m. liepos 26 d. „Max" klubo apsauga sulaikė ir policijos darbuotojams perdavė vaikiną, pas kurį rastas paketėlis su baltų miltelių, kvaišalų likučiais (115 b. l., 2 t.). Šiame rašte taip pat nurodyta, kad 2005-2009 m. į šį klubą ir jo prieigas policija kviesta 50 kartų, taip pat nurodoma, kad dėl įvairių nusikalstamų veikų, užfiksuotų šiame klube 2006-2009 m. pradėta 11 ikiteisminių tyrimų. Rašte taip pat nurodoma, kad A. N. MAX'e mirtinai perdurtas 1998 m. spalio 18 d. naktį, V. B. MAX'o prieigose buvo sumuštas 2001 m. rugsėjo 8 d. 1.30 val., Lietuvos karinių oro pajėgų vadas E. M. MAX'e sumuštas 2001 m. balandžio 14 d. 2.20 val. Tokiu būdu informacija yra paremta faktais, o viešosios informacijos rengėjai turi teisę kelti klausimus dėl visuomeniškai reikšmingų viešojo asmens biografijos faktų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad informacija nėra apie patį ieškovą, jo negarbingus ar neteisėtus veiksmus, bet ji siejasi su įmonės buvimo vieta.

Tai, kad į apeliantui priklausiusį klubą eina šokti merginos, taip pat nėra jį diskredituojantis teiginys. Dėl pateikto klausimo „Ar L. D. neslepia...“ yra formuluojamas klausimas, o ne konstatuojama. Teiginiai apie piniginių sumų deklaravimą irgi nėra laikytini neatitinkantys tikrovei ar žeminantys apelianto garbę ir orumą.

Taip pat apeliantas nurodo, kad jo garbę ir orumą žemina ir 2009-09-05 d. publikacijos „Lankstosi ir dabar. Tiesa, Valinskui rodo užpakalį bet tai –tik dėl lankstumo“ su kuo kolegija nesutinka. Joje hiperbolizuojant, naudojant žodžius perkeltine prasme, ironizuojama apelianto politinė veikla, pereinant iš vienos partijos į kitą.

Nors apeliantas nurodo, kad teismas nepasisakė ir neįvertino, kad atsakovas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 2 d., 20 str. 1 d.3 p, 22 str. 8 d., skelbdamas nepatikrintus faktus ir versdamas abejoti jo reputacija, skelbdamas apie jo išsilavinimą, nepagrįstai kaltindamas bendradarbiavimu su banditais, kėsinimusi nunuodyti gyvsidabriu, tačiau dėl šių motyvų buvo pasisakyta anksčiau. Nors apeliantas nurodo, kad jis yra kaltinamas ir atitinkamais ryšiais, nusikaltimų padarymu, tačiau publikacijose to nėra teigiama. Apeliantas nesutinka, kad jis yra įvardijamas kaip savivaldybei skolingas asmuo, tačiau iš straipsnių matyti, kad buvo rašoma apie iki atitinkamo laikotarpio ieškovui, o vėliau jo šeimos nario vadovaujamos įmonės įsiskolinimus. Visuomenė turi teisę apie tai žinoti. Nepagrįstai apeliantas nurodo, kad šiuose straipsniuose buvo kurstoma socialinė nelygė ir jo asmenyje yra šmeižiama valstybės institucijų, seimo narių bei valstybės tarnautojų garbė ir orumas. Be to neaišku, kuo tai siejasi su apelianto prevenciniu ieškiniu. Tas pats pasakytina ir apie apelianto nurodomus Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus.

Dėl sąskaitų suvedinėjimo ir ŽEK 59 str. pažeidimo. Apeliantas mano, kad su juo straipsnių autorius suvedinėjo sąskaitas. Tačiau to nepatvirtino liudytojas M. D., jo parodymus iš dalies patvirtina ir bylos medžiaga. Iš pateikto susirašinėjimo bei publikacijų matosi, kad ieškovas nerodė intereso atvirai bendrauti su žurnalistais, pateikti atsakymus į jų klausimus, pateikti paaiškinimus, dėl ko buvo grįžtama prie tų pačių temų. Be to, tikėtina atsakovo nurodyta pozicija, kad dėmesio susilaukė kaip viešas asmuo, kuriam priklausanti įmonė nevykdė sutartinių įsipareigojimų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad laikraštyje „Šiaulių naujienos“ buvo spausdinamas ne tik M. D. publikacijos, bet ir kitų žurnalistų publikacijos.

Dėl asmeninio susirašinėjimo (ŽEK 11 str. pažeidimo). Kolegija sutinka, kad atsakovo darbuotojas pažeidė šį straipsnį ir informacijos rinkimas tokiu būdu yra nesuderinamas su žurnalisto profesinės etikos bei visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, tačiau šis pažeidimas neduoda pagrindo tenkinti ieškinį.

Dėl teisės į atvaizdą pažeidimo ŽEK 56 str. pažeidimo. Ieškovas nereiškė ieškinio reikalavimo dėl teisės į atvaizdą pažeidimo, todėl teismas šio klausimo ir nenagrinėjo. Be to, spausdinant nuotraukas, apelianto nuotraukos nebuvo iškraipytos naudojant kokias nors programas ar montažus, o dėl išspausdinimo vietos per sulenkimą, visiškai neaišku, koks gali būti konstatuojamas teisių pažeidimas, nes laikraštis gali būti įvairiai sulankstomas. Apeliantas prašė uždrausti skelbti bet kokią informaciją, bet neprašė uždrausti publikuoti apelianto viešose vietose darytų fotonuotraukų, ar uždrausti jas publikuoti atitinkamoje vietoje.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad sprendimas yra nemotyvuotas, neatskleista bylos esmė, pažeistos procesinės ir materialinės teisės normos bei pažeistos įrodinėjimo taisyklės. Apeliantas pateikė prevencinį ieškinį. Prevenciniu ieškiniu siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Šio civilinių teisių gynimo būdo tikslas - užkirsti kelią potencialiai žalai, o jo dalykas - uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, dėl kurių gali atsirasti žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1366/2002; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008). CK 6.255 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prevencinio ieškinio taikymo galimybė, kai jau padaryta žala ir yra realus pavojus, kad dėl toliau vykdomos veiklos ji vėl gali būti padaryta. Tokiu atveju teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą. Reiškiant prevencinį ieškinį žala gali būti jau padaryta, gali būti dar nepadaryta, bet turi būti ieškovo įrodoma potenciali žalos atsiradimo grėsmė ateityje, atsakovo veiksmų neteisėtumas, ir siekiama žalos grėsmę pašalinti. Ieškovas užuot įrodinėjęs prevencinį ieškinį, kėlė argumentus dėl garbės ir orumo gynimo. Dispozicijos teisė, kokią savo teisių gynimo būdą pasirinkti, priklauso ieškovui. Šiuo atveju ieškovas pasirinko CK 1.138 str. 3 dalyje numatytą savo teisių gynimo būdą ir pareiškė prevencinį ieškinį, o ne ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo. Nesant materialinio teisinio reikalavimo dėl žinių pripažinimo neatitinkančiomis tikrovės bei žeminančiomis ieškovo garbę ir orumą, teismas neturėjo pagrindo ir negalėjo priimti sprendimo dėl žinių pripažinimo ar nepripažinimo neatitinkančiomis tikrovės ar žeminančiomis jo garbę ir orumą, priešingu atveju būtų išėjęs už ieškinio ribų, būtų pažeistas dispozityvumo ir teismo bešališkumo principas. Reiškiant prevencinį ieškinį negalėjo būti taikoma prezumpcija, numatyta CK 2.24 straipsnyje 1 dalyje, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos pasikleidęs asmuo neįrodo priešingai, nes šiuo atveju nebuvo reikalaujama paneigti ar pripažinti paskleistus duomenis, ieškovas nebuvo pasinaudojęs ikiteismine išankstine privaloma ginčo nagrinėjimo tvarka.

Prevencinio ieškinio atveju ieškovas turi įrodyti, kad jam gresia žala, kad atsakovo veikla kelia realų pavojų ir yra reali žalos tikimybė. LR LAT CBS teisėjų kolegijos 2008 02 11 d. nutartyje Nr. 3K-3-73/2008 nurodė, kad realios grėsmės aplinkybė, kaip prevencinio ieškinio sąlyga, turi būti įrodyta ieškovo, ji nepreziumuojama. Šiuo atveju taikytina bendroji įrodinėjimo taisyklė, suformuluota LR Civilinio proceso 178 straipsnyje tvarka. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog paskleisti duomenys apie ieškovą pripažinti neatitinkančiais tikrovę, žeminančiais jo garbę ar orumą ar padarė žalos ieškovui, nes jie nebuvo anksčiau teismo pripažinti neatitinkančiais tikrovei, žeminančiais ieškovo garbę ir orumą, tokio reikalavimo ieškovas nekėlė ir šios bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino, jog atsakovas nepaskelbė 2010-01-25 d. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos sprendimo, tačiau šis sprendimas bylos nagrinėjimo metu buvo apskųstas. Nors apeliantas remiasi šiuo sprendimu, tačiau ši komisija vertino tik žurnalistinės etikos laikymąsi ir pripažino, kad publikacijos yra spausdinamos viena po kitos, nuolat kartojama ta pati informacija, jos yra tendencingos ir dėl to žurnalistai elgiasi neetiškai, konstatavo dalyje išspausdintų straipsnių etikos kodekso 3 straipsnio pažeidimą (34 b.-35 b.l., 1 t.). Be to, ši Komisija pažymėjo, kad jų nuomone publikacijose pateikta informacija neperžengia viešojo asmens leistinos kritikos ribų.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2010-03-03 d. Žurnalistų etikos inspektorius priėmė sprendimą, kuriuo atsakovas buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 41 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktų reikalavimų pažeidimų (36-50, b.l.,1 t). Nors ir yra priimtas toks sprendimas, tačiau nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas, skleisdamas šią informaciją, turėjo tikslą suformuoti neigiamą nuomonę apie ieškovą. Kaip minėta dalis publikacijų yra hiperbolizuotos, provokuojančios, tik nedidelėje dalyje publikacijų pripažino, kad atsakovas pažeidė VIĮ 3 straipsnyje įtvirtintą pagarbos žmogui principą bei pripažino, kad susirašinėjant elektroniniais laiškais, laiškų turinyje yra įžvelgtinas spaudimas informacijos šaltiniui, turintis ir šantažo elementų, kas rodo neetišką, neteisėtą pobūdį, renkant informaciją. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą (EŽTT 2006 08 10 d. sprendimas byloje Nr 21040/02, 2007 07 12 d. byloje Nr.16657/03 ir kt.). Atsakovas nurodo, kad rašydami apie apeliantą turėjo tikslą informuoti visuomenę apie apelianto, kaip viešojo asmens veiklą bei apie jam, o vėliau jo šeimos nariams priklausančių įmonių sutartinių įsipareigojimų nevykdymą jo šeimos įmonių. Kolegija sutinka, kad dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijose “Seimo narys gaudo kaifą (2009-07-04), „Po Šiaulių naujienų“ publikacijos-ikiteisminis tyrimas“(2009-07-23), „Supratome, einame teisingu keliu“(2009-07-28),“kas sieja Seimo narį su banditais“(2009-08-29),“Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas L. D.“(2009-09-05), pažeidė žurnalisto etiką.

Apeliantas kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu uždrausti atsakovui skleisti bet kokią informaciją apie apeliantą, išskyrus L. D. surašytą tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimą. Todėl turėjo nurodyti ir įrodyti aplinkybes, pateisinančias tokio absoliutaus draudimo skleisti bet kokią informaciją apie apeliantą, taikymą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ji yra viena iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena iš svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. EŽTT savo sprendimuose yra suformulavęs nuostatą, kad įsikišimas į saviraiškos laisvę nėra Konvencijos 10 straipsnio pažeidimas, jeigu jis buvo numatytas įstatymo; turėjo tikslą apsaugoti vertybes, numatytas šio straipsnio 2 dalyje; buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, siekiant 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų. Tik esant šių aplinkybių visumai galimas įsikišimas į saviraiškos laisvę. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepateikė argumentų ar įrodymų, pateisinančių absoliutų draudimą atsakovui skleisti bet kokią informaciją apie apeliantą.

EŽTT savo sprendimuose pasisakydamas dėl spaudos saviraiškos laisvės, yra nurodęs, kad spauda neturi peržengti tam tikrų ribų, nustatytų tam, kad būtų apsaugota kitų asmenų reputacija, bet jos priedermė vis dėlto yra pranešti informaciją bei idėjas politiniais, taip pat kitais bendrojo intereso klausimais, spaudos laisvė suteikia visuomenei vieną geriausių priemonių, leidžiančių sužinoti politinių lyderių idėjas ir pažiūras bei suformuoti dėl jų nuomonę (EŽTT 1991 05 23 d. sprendimas byloje Oberschick v.Austrija, bylos Nr. 11662/85, 1997 02 24 sprendimas byloje Nr 19983/92). Spauda ne tik turi priedermę pateikti tokią informaciją, bet ir visuomenė turi teisę ją gauti. Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 1 d. 3, 5 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 25 straipsnis numato teisę rinkti informaciją, ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Reikšdamas prevencinį ieškinį, apeliantas reikalavo uždrausti naudotis teisėmis, kurias jam suteikia teisės aktai. Įstatymas numato ieškovui galimybę kitaip ginti savo teises, reikalaujant paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, reikalauti priteisti neturtinę žalą ar reikšti kitokio pobūdžio prevencinį ieškinį.

Apeliantas teigia, kad teismas nepasisakė dėl svarbių motyvų ir pakankamų motyvų saviraiškos laisvei riboti, su kuo nesutinka kolegija. Teismas vertino, kad publikacijų fragmentai daugeliu atveju yra ne žinios, bet autorių nuomonė, paremta jų patyrimu, pokalbiais su ieškovu, kitais tarnautojais, kitomis publikacijomis, skelbiama vieša informacija, VPK komisariato pateikta informacija, ką patvirtina ir bylos medžiaga, dėl ko kolegija pasisakė anksčiau. Nors apeliantas nurodo, kad vertindamas liudytojo M. D. parodymus pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau kolegija su tuo nesutinka. Šio liudytojo parodymus patvirtina ir bylos medžiaga, t. y. Registro įmonės išrašai, VPK pažyma, kitų leidinių publikacijos, pažyma iš Kultūros centro.

Teismas pripažino, su kuo sutinka ir kolegija, kad ieškovo, kaip viešojo asmens, atžvilgiu yra taikytinos platesnės kritikos ribos, pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalį viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Dėl to viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Šiuo atveju, sprendžiant dviejų konstitucinių teisinių gėrių – asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės – koliziją, pirmenybė teiktina pastarajam.

Svarbią reikšmę saviraiškos laisvės ir asmens garbės bei orumo gynimo kontekste turi atskira subjektų grupė – politikai ir kiti viešieji asmenys (įskaitant valstybės tarnautojus). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotas didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimas (žr. Lingens v. Austria, judgment of 8 July 1986, Series A no. 103, p. 26, § 42; ir Incal v. Turkey, judgment of 9 June 1998, Reports 1998-IV, p. 1567, § 54). Kad viešieji asmenys pagal įtvirtintą įstatymo nuostatą nesinaudoja vienoda teisine pažeistų teisių gynyba patvirtina ir Lietuvos teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 24 d. nutartis V. Ž. v. UAB „Lietuvos rytas“ byloje Nr. 3K-7-130/2000; 2001 m. gegužės 14 d. nutartis S. Č. v. Tauragės rajono meras ir kt. byloje Nr. 3K-3-529/2001; 2006 m. vasario 22 d. nutartis A. S., M. V. ir kt. v. A. J., S. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-142/2006; kt). Nors kai kurie publikuoti teiginiai apie ieškovą vertintini kaip šokiruojantys ir trikdantys, bet jie nesudaro pagrindo apriboti žurnalistų saviraiškos laisvę, uždraudžiant skelbti bet kokią informaciją apie apeliantą. Kolegija sutinka su teismo sprendimu, kad prašoma pritaikyti prevencinė priemonė būtų neadekvati, neproporcinga siekiamiems tikslams, t.y. uždraudus atsakovui skleisti bet kokią informaciją, būtų pažeista ne tik atsakovo teisė į saviraiškos laisvę, bet ir visuomenės teisė gauti informaciją, kas būtų socialiai neteisinga, ir teismas negali uždrausti daryti tai, kas nustatyta įstatymu. Asmens garbės ir orumo, gero vardo suabsoliutinimas ir teisių gynimas, esant menkiausiam netikslumui, pažeidimui reikštų visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas.

Reikalavimas uždrausti skelbti bet kokią informaciją apie apeliantą nesuderinamas su Konvencijos 10 straipsniu, Konstitucijos 23 straipsniu.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentu dėl per didelių bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Priteisdamas atstovavimo išlaidas, teismas jas priteisė iš dalies, t.y. priteisė 4 210 Lt. Kolegija sutinka su teismo išvadomis, kad jos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalių dydžių. Be to, atsižvelgtina į advokato darbo laiko sąnaudas, į bylos tematikos naujumą, į bylos sudėtingumą, į tai, kad advokatas ruošė ne vieną procesinį dokumentą, į tai, kad advokato darbo vieta yra kitame mieste.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Naikinti teismo sprendimą ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Atmetus apeliacinį skundą, yra spręstinas klausimas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo. Atsakovas prašo priteisti 1815 Lt turėtas atstovavimo išlaidas, kurios viršija Rekomendacijas dėl priteistino darbo užmokesčio maksimalius dydžius. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį bei įvertinus tai, kad advokatas dalyvavo ir pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant šią bylą, joje ruošė atsiliepimą į ieškinį, kurio dalis motyvų yra nurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl prašymas tenkintinas iš dalies ir priteistina 1320 Lt atstovavimo išlaidų ( Rekomendacijų 8.11, 8.18 p., CPK 98 str.) Iš apelianto priteistina 4.40 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei (103 b.l., 2 t., 88 str. 1 d. 3 p, 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. D. 1320 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt litų) atstovavimo išlaidų uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių naujienos“ ir 4,40 Lt (keturis litus 40 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkė Laisvė AleknavičienėTeisėjaiKlavdija KruminienėDanutė Matiukienė