- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-401-312/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16140-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Darius Pranka, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- J. B.
- Nukentėjusysis
- J. J.
- Advokatai
- Marina Gušauskienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Dariaus Prankos ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 ir 3 punktais, J. B. įpareigotas: atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą; tęsti mokslus arba dirbti, arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš J. B. priteista 102,65 Eur (vienas šimtas du eurai ir 65 ct) turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo J. J. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. J. B. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą, o būtent: jis 2019 m. balandžio 20 d., apie 04.10 val., Vilniuje, Ateities g. 10, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 0,96 promilės etilo alkoholio), automobilyje Toyota Prius, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konflikto metu sudavė nukentėjusiajam J. J. kumščiu vieną kartą į kairį skruostą, tris kartus ranka sudavė pastarajam į pakaušį, tęsdamas nusikalstamą veiką, pradėjo grumtis su nukentėjusiuoju J. J. ir suspaudė jam kaklą, taip jį smaugdamas ir sukeldamas fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam J. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis veide, galvos plaukuotoje dalyje, kakle, kairėje rankoje, nugaros kairėje ir odos nubrozdinimais kakle. Šiais savo veiksmais J. B. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį, išskyrus nuosprendžio dalį, kuria atmestas nukentėjusiojo J. J. civilinis ieškinys, ir priimti naują nuosprendį: J. B. išteisinti, jo veiksmuose, nesant BK 140 straipsnio 1 dalies sudėties požymių.
3. Apelianto teigimu, ši baudžiamoji byla ir paraleliai vykstantis ikiteisminis tyrimas dėl tų pačių faktinių aplinkybių yra nukreipti į J. J., kaip pareigūno sūnaus, apsaugą. Pažymi, kad nagrinėjama baudžiamoji byla pasiekė teismą tik dėl to, kad jis atsisakė susitaikyti ir vertintina kaip „bausmė“ jam dėl to, kad užkirto kelią J. J. „išsisukti“ dėl jo užpuolimo iki J. J. išvykstant dirbti/gyventi į užsienį. Iš karto po atsisakymo susitaikyti buvo priimtas 2019 m. spalio 10 d. nutarimas paraleliniame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-30359-19, kuriame, grindžiant jį tikrovės ir bylos medžiagos neatitinkančiomis aplinkybėmis, teisiškai nemotyvuotai, J. J. veiksmai užpuolant jį (J. B.), t. y. būtent pirmam inicijuojant fizinį kontaktą, prievarta laikant jį dėl tariamai nesumokėtų 15-43 centų, buvo įvertinti kaip savigyna, o ne chuliganiškos paskatos. Šiuo metu šis sprendimas yra panaikintas, o ikiteisminis tyrimas, kuriame jis pripažintas nukentėjusiuoju, tebevyksta.
4. Skunde nurodoma, jog iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo pateikta versija yra vienintelis kaltinimą grindžiantis duomuo. Kiti skundžiamame nuosprendyje nurodyti neva jo kaltę pagrindžiantys įrodymai buvo vertinami tendencingai, tačiau jie nepatvirtina jo nusikalstamo veikimo.
5. Pažymi, jog specialisto išvadoje nustatyta daugiau J. J. sužalojimų sužalojimų nei pirminės jo apžiūros metu. J. J., duodamas parodymus teisme, taip pat nurodė, kad buvo didžiulė mėlynė ant jo kaklo bei, kad gavo smūgį į kairį skruostą, tačiau iš į bylą pateikto vaizdo įrašo ir iš jo padarytų nuotraukų akivaizdu, kad jokių sužalojimų J. J. nepatyrė, jie nebuvo nustatyti ir pirminės apžiūros metu, kuri, pasak J. J., vyko tos pačios paros vakare, jam išsimiegojus, t. y. praėjus bent 12 val. nuo tariamų smūgių. Atkreiptinas dėmesys ir į specialiųjų žinių turinčio subjekto duotus paaiškinimus dėl kraujosruvų sukeliamo skausmo ir spalvos atsiradimo: „Kraujosruvos gali atsirasti iš karto sudavus, taip pat gali atsirasti po paros, po dviejų - nėra konkretaus dalyko. Paraudimas ir skausmas atsiranda iš karto po smūgio, tačiau žmogus dėl streso dažnai nepajaučia“. Taip pat specialistas nurodė, kad kraujosruvos spalvos atsiradimo greitis priklauso nuo individualių asmens savybių. Kaip minėta, J. J. nuėjo pas gydytoją išsimiegojęs ir, jei iš tikrųjų jis jaustų skausmus kaklo, veido srityje, jis būtų juos ir nurodęs, tačiau jis nurodė tik krūtinės ir plaštakos skausmus. Specialistas patvirtino, kad J. J. sužalojimai plaštakoje būdingi puolančiajam. Taigi, krūtinės skausmas galėjo atsirasti J. J. prievarta užgulus jį užlaužiant jam ranką, kaip jis ir nurodė visuose savo parodymuose. Pirminės J. J. medicininės apžiūros duomenys ir nustatyti galimi J. J. sužalojimai, anot apelianto, atitinka gynybos nurodomą poziciją ir paneigia J. J. per se pirmosios instancijos teismo poziciją.
6. Apelianto teigimu, šiame kontekste reikėtų atkreipti dėmesį, kad J. J. organizmui nėra būdingas vėlesnis (ilgesnis spalvos susiformavimo procesas) kraujosruvų spalvos (gelsvos/melsvos/žalsvos) atsiradimas. Iš J. J. specialisto išvados, kurioje pirminės apžiūros metu nustatyti J. J. sužalojimai būdingi puolančiajam, - hematomos/ kraujosruvos atsirado iš karto, todėl darytina išvada, kad, jei kitose kūno vietose esantys tariami sužalojimai būtų patirti įvykio metu, tai pirminės apžiūros metu, kuri vyko praėjus 12 val. po įvykio, jau būtų atsiradusios kraujosruvos, nekalbant apie skausmą. Pažymi, kad jam (J. B.) visi sužalojimai - hematomos buvo nustatyti tą pačią dieną po įvykio. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į 2020 m. kovo 9 d. teisiamojo posėdžio metu apklausto specialisto J. P. subjektyvius parodymus: „gydytojai neklausinėja apie kraujosruvas, jie pasižiūri ir paklausia, kas blogai. Gydytojai nesiima smulkmenų, kurios nekelia pavojaus gyvybei. Pirminės apžiūros metu yra užrašyta mažiausiai, kas buvo”, kurie paneigiami specialisto išvadomis, nes tiek ant J. J., tiek ant jo buvo užfiksuotos kraujosruvos pirminės apžiūros metu. J. J. būdingos puolančiajam, o jo - būdingos besiginančiajam, t. y. užfiksuotos net menkiausios kraujosruvos.
7. Tai, kad J. J. nebuvo sužalotas ir tai buvo žinoma teisėsaugos pareigūnams, patvirtina 2019 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštas AB „Lietuvos draudimas“ Nr. 10R-34045960-19, kuriame nurodyta, kad J. J. nesusižalojo. Taip pat byloje esantis vaizdo įrašas ir iš jo padarytos nuotraukos, iš kurių jokių smurto žymių ant tariamai nukentėjusio J. J. nematyti.
8. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo versijos dėl konflikto priežasties vertinimu, kaip neva neįtikimos, nelogiškos, prieštaraujančios tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo D. P. parodymams. Nuteistojo teigimu, elementarios logikos stokoja tariamai nukentėjusiojo elgesys, kuomet jis, turėdamas užsakymą, dėl tariamo įsižeidimo ir 43 centų fiziškai laikė ir tampė jį už drabužių, reikalaudamas pinigų, po ko pradėjo mušti dėl tariamo pavojaus, nors pagalbos mygtuko planšetiniame kompiuteryje nepaspaudė, ką, tikėtina, būtų padaręs, jei jis jaustų bent menkiausią grėsmę. Šias aplinkybes patvirtina bylos medžiaga - nukentėjusysis pats pripažino šias aplinkybes, o iš jo (J. B.) parodymų matyti, jog jis nežino ir nesuprato, todėl negali paaiškinti, kodėl buvo sumuštas. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad jis nesugebėjo logiškai paaiškinti, kodėl buvo sumuštas traktavo kaip jo kaltę grindžiantį įrodymą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į akivaizdžiai melagingus nukentėjusiojo teiginius, kad jis nematė jo kruvino veido, nors iš į bylą pateikto vaizdo įrašo akivaizdu, kad jis buvo sumuštas ir tai J. J. matė. Apeliantas ir toliau laikosi pozicijos, kad tai jis buvo užpultas iš chuliganiškų paskatų. Pažymi, kad tie neva nesumokėti 43 centai yra neva nukentėjusiojo gynybinės pozicijos dalis, nes bylos duomenys rodo, kad minėta suma buvo sumokėta grynais pinigais.
9. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, liudytojo D. P. parodymai grindžia ne nukentėjusiojo, o jo poziciją. Šis liudytojas nurodė, kad J. J. jam pasakė, jog jis neprimokėjo 8 eurų, t. y, iš esmės J. J. suvokė, kad pulti sulaikyti žmogų, net hipotetiškai tikint, kad jis nesumokėjo 43 centų, yra neadekvatu ir nusikalstama, dėl ko minėtam liudytojui nurodė melagingas aplinkybes. Be to, hipotetiškai tikint, kad J. J. atžvilgiu būta kokio tai smurto, tai jis būtų apie tai pasakęs D. P., tačiau šis liudytojas teisiamojo posėdžio metu to neparodė.
10. Apelianto teigimu, kūno sužalojimo masto procesas šioje byloje buvo tendencingas, siekiant kuo labiau sumenkinti jo sužalojimus. Iš Specialisto išvados Nr. G1290/2019(01) (tirtas J. J.) ir Specialisto išvados Nr. G1411/2019(01) (tirtas J. B.) matyti, kad užduotis dėl abiejų asmenų galimų sužalojimų tyrimo pateikta tą pačią dieną, t. y. 2019-04-24 bet faktinio tyrimo pradžios momentas skiriasi iš esmės (J. J. pradėtas 2019-04-24 ir baigtas tą pačią dieną, o jo – pradėtas 2019-05-03 ir baigtas 2019-05-06), manytina, laukiant, kol jo sužalojimai kiek galima labiau sumažės, kas ir buvo pasiekta, t. y. nebuvo nustatytas realus sužalojimo mastas įvykio metu. Nurodo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Specialisto išvada Nr. G1290/2019(l) (tirtas J. J.) prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, o J. J. pagal ją derino savo parodymus, kurie yra vienintelis kaltinimą grindžiantis duomuo, manytina, kad nurodyta specialisto išvada nelaikytina įrodymu šioje baudžiamojoje byloje. Net hipotetiškai tikint Specialisto išvados Nr. G1290/2019(01) rezultatais dėl tariamai egzistavusių J. J. sužeidimų, atsižvelgiant į tai, kad jokių sužalojimų įvykio metu ant J. J. nebuvo, tikėtina, kad jis galėjo sąmoningai susižeisti darbe/leisdamas laisvalaikį bokso klube „Gintarinė pirštinė”, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ši aplinkybė nebuvo tirta.
11. Skunde nurodoma, kad tariamai nukentėjusiojo J. J. tėvas dalyvavo viso baudžiamojo proceso - buvo atvykęs į įvykio vietą ir jam buvo suteikta galimybė, manytina, iki įvykio vietos apžiūros būti automobilyje su J. J., taip pat J. J. po jo apklausos betarpiškai tarėsi su tėvu dėl galimo susitaikymo, po ko jam buvo pateikti galimai su byla nesusiję ir objektyviai nepagrįsti turtiniai reikalavimai. Apeliantas tai traktuoja kaip norą pasityčioti ir pasipelnyti, kadangi tą dieną dar nebuvo atnaujintas paralelinis ikiteisminis tyrimas, kuriame įtariamuoju pripažintas J. J., todėl J. J. manė „išsisukęs“ nuo jo užpuolimo (2020 m. kovo 9 d. teisiamojo posėdžio protokolas ir garso įrašas). Pažymi, kad pradžioje abu ikiteisminius tyrimus kuravo skirtingos tyrėjos, todėl, manytina, inter alia abiejų ikiteisminių tyrimų perdavimas vienai tyrėjai R. V. galimai sąlygojo pareigūnų savivalę ir piktnaudžiavimą, darant jam spaudimą ir proteguojant kolegos sūnų, kadangi tariamai nukentėjusiojo tėvas D. J. komunikavo būtent su šia tyrėja, ką patvirtina jo (J. B.) parodymai, duoti 2020 m. kovo 9 d. teisiamojo posėdžio metu, bei tyrėjos R. V. parodymai, duoti 2020 m. kovo 9 d. teisiamojo posėdžio metu.
12. J. B. manymu, automobilio apžiūra nėra objektyvus duomuo, kadangi automobilį, iki apžiūrint pareigūnams, apžiūrėjo ir jame buvo tariamai nukentėjusiojo J. J. tėvas D. J., kuris yra (duomenys neskelbtini). 2020 m. kovo 9 d. teisiamojo posėdžio metu pareigūnas L. S. parodė, kad: „man atrodo, kad vairuotojas pasakė, kad atvažiavo tėtis. <...> nukentėjusysis su giminaičiu sėdėjo mašinoje, kurioje vyko įvykis”.
13. Šioje byloje, anot apelianto, nėra galimybių išsklaidyti abejonių dėl sužalojimo įvykio metu padarymo fakto, tariamai nukentėjusiojo tėvo D. J. poveikio dėl atliktų procesinių veiksmų, tariamų J. J. sužalojimų fiksavimo, t. y. dėl esminių aplinkybių, lemiančių BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų sudėties požymių (ne)buvimo jo, J. B., veikoje, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir jo atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
15. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir J. B. išteisinti, nesant jo veiksmuose tyčios, o netenkinus šio prašymo – taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas atmestinas.
16. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. J. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, veika nelaikytina mažareikšme.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo
17. BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog argumentai, jog J. B. veiksmuose nėra tyčios bei nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties – nepagrįsti.
18. J. B. nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 20 d., apie 04.10 val., Vilniuje, Ateities g. 10, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 0,96 promilės etilo alkoholio), automobilyje Toyota Prius, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konflikto metu sudavė nukentėjusiajam J. J. kumščiu vieną kartą į kairį skruostą, tris kartus ranka sudavė pastarajam į pakaušį, tęsdamas nusikalstamą veiką pradėjo grumtis su nukentėjusiuoju J. J. ir suspaudė jam kaklą, taip jį smaugdamas ir sukeldamas fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam J. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis veide, galvos plaukuotoje dalyje, kakle, kairėje rankoje, nugaros kairėje ir odos nubrozdinimais kakle.
19. J. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme teigė, kad jis nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, tyčia smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, kad J. J. pats jį užpuolė – neleido išlipti iš automobilio, ranka sudavė smūgius į veidą, parvertė ant pilvo tarp sėdynių ir laikė užlaužęs ranką. Tokios pozicijos nuteistasis laikėsi ir apeliacinio proceso metu. Apelianto teigimu, ši baudžiamoji byla ir paraleliai vykstantis ikiteisminis tyrimas dėl tų pačių faktinių aplinkybių yra nukreipti į J. J., kaip pareigūno sūnaus, apsaugą, nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, siekdamas nepagrįstai apkaltinti J. B.. Teisėjų kolegija tokias nuteistojo keliamas įvykio versijas vertina kaip pastarojo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi jas paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
20. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisme liudytoja apklausta tyrėja R. V. paneigė apelianto J. B. teiginius apie tendencingai atliktą ikiteisminį tyrimą šioje byloje bei nukentėjusiojo tėvo daromą spaudimą. Ji parodė, kad asmeniškai J. J. tėvo nepažinojo, o apie tai, kad J. J. tėvas yra buvęs policijos pareigūnas sužinojo tyrimo eigoje. Tyrėja patvirtino, jog sulaukė J. J. tėvo skambučio, tačiau šis teiravosi, ar tyrimas baigiasi ir kiek tai truks, nes sūnui reikia išvykti dirbti į užsienį. Taip pat parodė, kad ji J. B. advokatei galėjo pasakyti, kad J. J. tėvas yra pareigūnas, tačiau tai padarė neturėdama tikslo tokiu būdu įtakoti gynėją, kad jos ginamasis sutiktų taikytis su nukentėjusiuoju. Be to pagal savo kompetenciją ji tik surenka pirminę tyrimo medžiagą, o sprendimą dėl susitaikymo priima prokuroras.
21. Šiuos R. V. parodymus patvirtino prokurorė M. L. baigiamųjų kalbų metu bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, nurodydama, kad aplinkybę, jog nukentėjusiojo tėvas yra dirbęs policijos sistemoje, ji sužinojo tik teisme. Šioje byloje matydama, kad yra nusikalstamos veikos požymiai, sprendimus prėmė ji, o su tyrėja tik buvo aptarta bylos eiga, nurodyta atlikti akistatą bei išaiškinti pusėms apie galimybę susitaikyti, todėl jokio poveikio kaltinamajam nebuvo ir negalėjo būti. Prokurorė taip pat pažymėjo, jog nukentėjusiojo ir jo tėvo nepažinojo nei policijos patruliai, nei ekspertas, nei tyrėjai.
22. Tai, kad, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo tėvas D. J. atvyko į įvykio vietą ir sėdėjo kartu su sūnumi jo automobilyje bei dalyvavo teismo posėdyje, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat kad nukentėjusiajam buvo leista pasitarti su tėvu dėl galimo susitaikymo, negalima vertinti kaip daromo spaudimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas L. S., vykęs į įvykio vietą, parodė, kad pas jį (J. J.) atvažiavo giminaitis (tėvas), su giminaičiu nebendravo. Taigi, aukščiau nurodyti J. B. teiginiai dėl neva J. J. tėvo darytos įtakos ikiteisminiam tyrimui, yra nepagrįsti ir vertintini kaip nuteistojo gynybinė versija.
23. Dėl skundo argumento, jog iš karto po atsisakymo susitaikyti buvo priimtas 2019 m. spalio 10 d. nutarimas paraleliniame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-30359-19, kuriame, grindžiant jį tikrovės ir bylos medžiagos neatitinkančiomis aplinkybėmis, teisiškai nemotyvuotai, J. J. veiksmai užpuolant jį (J. B.), t. y. būtent pirmam inicijuojant fizinį kontaktą, prievarta laikant jį dėl tariamai nesumokėtų 15-43 centų, buvo įvertinti kaip savigyna, o ne chuliganiškos paskatos, tačiau šiuo metu šis sprendimas yra panaikintas, o ikiteisminis tyrimas, kuriame jis pripažintas nukentėjusiuoju, tebevyksta, pažymėtina, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas J. J., o kaltinamuoju – J. B., yra sprendžiama tik dėl J. B. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu ir jų atitikimo BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sudėties požymiams.
24. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kuris nuosekliai atlikęs šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos analizę, padarė išvadą, kad kaltinamasis J. B. smurtavo prieš J. J. ir padarė jam nustatytus kūno sužalojimus. Teismas pagrįstai logiška ir įtikinama laikė būtent nukentėjusiojo viso proceso metu nuosekliai pateikiamą įvykių eigos versiją. Apklausiamas teisiamajame posėdyje J. J. parodė, kad jam dirbant pavežėju ir per programėlę gavus iškvietimą į Vinco Kudirkos aikštę, jis paėmė keleivį – J. B. ir vežė jį į Ateities gatvėje esančią kebabinę „Jammi“. Keleivis buvo neblaivus, kalbėjo nerišliai, jį įžeidinėjo. Atvykus į vietą, keleivis pareiškė, kad už kelionę nemokės, nes neturi pinigų ir gali atsiskaityti tik banko kortele. Galimybės atsiskaityti banko kertele nebuvo, tačiau jis turėjo sukauptų elektroninių pinigų programėlėje. Klientui pasakius kodą, jis nuėmė visus elektroninius pinigus, tačiau jų neužteko, pritrūko maždaug 50 ct. Kadangi jis jau turėjo kitą užsakymą, suma buvo nedidelė, J. B. pasakė, kad gali likusios sumos nemokėti. Tačiau klientas prieštaravo, prašė palaukti, kol užsisakys maisto ir pavežti iki M. Riomerio gatvės. Jis laukti atsisakė, nes, nes žinojo, kad klientas neturi pinigų. Po to kaltinamasis pradėjo jį įžeidinėti, pasakė, kad turi pinigų ir būtų palikęs arbatpinigių, bandė atidaryti piniginę ir rodyti pinigus. Tarp jų įvyko žodinis konfliktas, nes tuomet jis liepė J. B. pilnai atsiskaityti už kelionę, tačiau klientas atsisakė tai padaryti ir norėjo išlipti iš automobilio. Jis klientui pasakė, kad šis neliptų, atsiskaitytų už kelionę ir suėmė šiam už striukės rankovės, tačiau tuo metu klientas sudavė jam smūgį, po kurio įvyko grumtynės, kurių metu klientas atsidūrė tarp priekinių sėdynių pilvu į apačią. Jis pats grumtynių metu gindamasis taip pat sudavė klientui smūgį (t. 2, b. l. 18-23). Analogiškas bylos aplinkybes dėl konflikto priežasties, jo eigos nukentėjusysis nurodė apklausiamas ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 41, 45), 2019 m. balandžio 20 d. protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 12), taip pat 2019 m. balandžio 20 d. pareiškime, pridėtame prie policijos pareigūno L. S. 2019 m. balandžio 20 d. tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 18).
25. Šią nukentėjusiojo versiją patvirtina liudytojo D. P. (D. P.) parodymai, 2020 m. balandžio 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1290/2019(01), specialisto J. P. paaiškinimai teisme, pranešimų Bendrajam pagalbos centrui duomenys, akistatos protokolas ir kiti įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
26. Teisiamajame posėdyje apklausiamas liudytojas D. P. parodė, kad pravažiuodamas pro kebabinę „Jammi“, pamatė konfliktą tarp pavežėjo ir kliento, kurie sėdėjo taksi automobilyje. Sustojęs paklausė vairuotojo, kas atsitiko ir ar reikia pagalbos, vairuotojas paprašė iškviesti pareigūnus. Jam vairuotojas pasakė, kad įvyko konfliktas, nes keleivis nesusimokėjo 8 eurų už taksi paslaugas. Matė, kad vairuotojas, būdamas automobilyje, laikė keleivį. Vairuotojui ir keleiviui išlipus iš automobilio, pradžioje jie stovėjo, po to keleivis bandė pasišalinti iš įvykio vietos, o vairuotojas pastarąjį laikė. Keleivis jam nieko neaiškino, neprašė iškviesti policijos. Daugiau jokių veiksmų tarp vairuotojo ir keleivio nematė. Jis iš savo telefono iškvietė policiją ir išvažiavo (t. 1, b. l. 179-182). Teismo posėdyje pagarsinus šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, D. P. juos patvirtino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, t. y., kad nukentėjusysis J. J., paaiškinęs, kad keleivis bando išlipti sumokėjęs tik dalį sumos už vežimo paslaugą, paprašė kviesti policiją (t. 1, b. l. 78). Teismas neturi pagrindo abejoti minėto liudytojo parodymais, kadangi šie parodymai objektyvūs ir atitinka nukentėjusiojo parodymus, o apelianto skunde nurodomi neatitikimai laikytini neesminiais ir neiškreipiančiais parodymų esmės dėl įvykio aplinkybių.
27. Nukentėjusiajam įvykio metu padarytus kūno sužalojimus patvirtina specialisto išvada Tai, kad specialisto išvadoje J. J. nustatyta daugiau sužalojimų nei pirminės apžiūros metu, neduoda pagrindo abejoti specialisto išvados patikimumu. Byloje nustatyta, kad specialistas, pateikdamas išvadą rėmėsi tiek tiesioginės nukentėjusiojo apžiūros metu gautais duomenimis, tiek iš gydymo įstaigos, į kurią nukentėjusysis kreipėsi po įvykio, tos pačios dienos vakare, išrašu ir apžiūros lapu. Specialistas, atlikęs apžiūrą ir įvertinęs pateiktą medžiagą, konstatavo, kad sužalojimai - poodinės kraujosruvos veide, galvos plaukuotoje dalyje, kakle, kairėje rankoje, nugaros kairėje bei gydytojo aprašyti odos nubrozdinimai kakle, padaryti kietais bukais daiktais, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2019-04-20.
28. Apklausiamas teisiamajame posėdyje tyrimą atlikęs vyresnysis teismo medicinos ekspertas J. P. parodė (t. 2, b. l. 72-74), kad kraujosruvos, paraudimai ir sumušimai gali atsirasti ne iš karto po smūgio sudavimo, tačiau ir praėjus tam tikram laikui po įvykio – po paros, po dviejų, kadangi priklauso nuo įvairių faktorių, tokių kaip individualios nukentėjusiojo kūno savybės ir kūno vieta. Skausmas atsiranda iš karto po smūgio, tačiau asmuo dėl streso gali jo nejausti. Tokie eksperto paaiškinimai, pilnai paneigia apeliacinio skundo argumentus, ginčijant nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, nurodant, kad jie nebuvo užfiksuoti į bylą pateiktame vaizdo įraše ir iš jo padarytose nuotraukose. Juo labiau, ekspertas teisme nurodė, kad nuotraukose kraujosruvų gali ir nesimatyti ir iš nuotraukų specialistai sužalojimų negali nustatinėti. Teisėjų kolegija atmeta kaip objektyviais duomenimis nepagrįstus apeliacinio skundo teiginius, jog ant J. J. kūno pirminės apžiūros metu užfiksuotos kraujosruvos būdingos puolančiajam, o J. B. nustatyti sužalojimai – besiginančiajam. Bylos nagrinėjimo metu ekspertas nurodė, kad akivaizdžių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo parodymų ir vėliau jam nustatytų sužalojimų nėra.
29. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo keliamą versiją, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, o kūno sužalojimų tyrimų procesai buvo tendencingi.
30. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusysis J. J., atvežęs J. B. prie Ateities gatvėje esančios kebabinės „Jammi“, ir gavęs naują užsakymą, ką patvirtino ir kaltinamasis, neturėjo jokio motyvo pirmas smurtauti prieš kaltinamąjį ir pagrįstai atmetė kaip nelogišką ir neįtikinamą nuteistojo versiją, kad J. J. reikalavo sumokėti už būsimą kelionę iki namų ir po to jo atžvilgiu pradėjo smurtauti. Tokius nuteistojo parodymus paneigė ir aukščiau n paminėtas liudytojas D. P., patvirtindamas, jog vairuotojas paaiškino, kad keleivis bando išlipti nepilnai sumokėjęs už pavežimo paslaugą bei paprašė iškviesti policiją.
31. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo pateikta versija nėra vienintelis kaltinimą grindžiantis duomuo. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai nurodo in dubio pro reo principo taikymą nagrinėjamos bylos kontekste. Kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kurias reikėtų bandyti pašalinti arba kurių negalima pašalinti, dėl ko jas reikėtų taikyti J. B. naudai.
32. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. B. gynėja akcentavo, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodinėjamas vienas iš esminių būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių – tyčia. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma tik esant konkrečiai kaltininko kaltės formai – tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nustatant kaltės formą, būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas kitas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-287-697/2017). Nagrinėjamoje byloje teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog J. B. atliko smurtinius veiksmus – sudavė nukentėjusiajam kumščiu vieną kartą į kairį skruostą, tris kartus ranka sudavė pastarajam į pakaušį, tęsdamas nusikalstamą veiką pradėjo grumtis su nukentėjusiuoju J. J. ir suspaudė jam kaklą, taip jį smaugdamas ir sukeldamas fizinį skausmą. Iš byloje nustatytų įvykio aplinkybių matyti, jog nuteistoji šiuos veiksmus atliko tyčia.
33. Įvertinus nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymus, konflikto priežastį ir eigą – nukentėjusiajam pareikalavus sumokėti visą suteiktos paslaugos – pavežėjimo kainą, po to J. B. bandant pasišalinti iš automobilio pilnai neatsiskaičius už važiavimą, tuo metu J. J. suėmus kaltinamajam už striukės ir neleidus išlipti, J. B. kumščiu sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, po to pradėjo grumtis, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog J. B., atlikdamas aukščiau paminėtus veiksmus J. J. atžvilgiu, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai. Taigi, nukentėjusiajam nustatyti kūno sužalojimai buvo padaryti tyčiniais J. B. veiksmais. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda smūgius į galvos sritį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti nuteistojo gynėjos teiginiu, jog J. B. veikoje nėra tyčios.
34. Tokiu būdu byloje neginčytinai nustatyta, jog J. B. veiksmuose, atliktuose 2019 m. balandžio 20 d. konfliktuojant su J. J., buvo būtinasis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – veika padaryta esant netiesioginei kaltininko tyčiai (BK 15 str. 3 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus padarė tinkamą išvadą, jog nuteistojo veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo
35. Nuteistojo J. B. gynėja, baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu nurodė, jog, atsižvelgiant į J. J. konflikto metu atliktus veiksmus bei sužalojimų mastą, J. B. veiksmai nėra tokie pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, todėl prašė taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atlesti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.
36. Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nr. 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-364/2013).
37. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).
38. Pažymėtina, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė, o ne pareiga. Teismas, kiekvienu atveju įvertinęs faktinę situaciją individualiai sprendžia, ar veika pripažintina mažareikšme. Apygardos teismo vertinimu, J. B. savo nusikalstamais veiksmais pasikėsino į vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, todėl nepaisant nukentėjusiajam padarytų sužalojimų masto ar liekamųjų reiškinių ši veika negali būti laikoma nesukėlusia realaus pavojaus, o į veikos padarinius buvo atsižvelgta veiksmus kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą. Nukentėjusysis buvo sužalotas viešoje vietoje, turėjo kreiptis į policijos pareigūnus, sveikatos priežiūros įstaigas, įvykio metu buvo sugadintas jo turtas. Nors J. B. veiksmams reikšmę turėjo tarp jo ir nukentėjusiojo kilusi konfliktinė situacija, tačiau, kaip nustatyta, nuteistasis sąmoningai sudavė smūgius, nepaisė pavojingo tokių veiksmų pobūdžio ir galimų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo J. B. veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
39. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.