Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3638-563/2016 pagal ieškovės A. S. patikslintą ieškinį atsakovei R. B., trečiajam asmeniui E. J. dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo. Prašo teismo patalpą – rūsį R-2 (21,30 kv. m) suteikti naudotis ieškovei, o atsakovei suteikti naudotis visą pastatą – garažą 3Ilp (25,00 kv. m).Nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-20 nutartimi šioje byloje patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kuria šalys išsprendė dalį reikalavimų, pareikštų pradiniame ieškovės ieškinyje. Dėl to šiuo patikslintu ieškiniu sukonkretinami likusieji tarp šalių neišspręsti klausimai bei patikslinami ieškovės reikalavimai. Nurodo, kad ieškovei A. S., atsakovei R. B. bei trečiajam asmeniui E. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: žemės sklypas, unikalus nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esantys pastatai:

1) gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

2) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame pastatų išdėstymo plane pažymėtas 2I1p, – įregistruotas;

3) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 3I1p, – įregistruotas;

4) pastatas, sujungtas su garažu, plane pažymėtas 4I1p, – neįregistruotas;

5) pastatas – šiltnamis, plane pažymėtas 5I1Ž, – neįregistruotas;

6) kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nurodo, kad ginčas tarp ieškovės ir atsakovės kyla dėl naudojimosi gyvenamajame name esančia patalpa – rūsiu (kadastrinių matavimų byloje Nr. 21/12120), patalpų išdėstymo plane pažymėta R-2 (21,30 kv. m), kuri yra neįregistruota. Nurodo, kad bendraturčiai yra susitarę, jog bendrai šalims priklausantis pastatas – garažas – bus naudojamas atsakovės asmeniniams poreikiams. Pažymėjo, kad pastatu – garažu atsakovė naudojosi visą laiką ir naudojasi iki šiol. 2007-03-28 susitarimuose atsakovė ir buvusi savininkė R. S. susitarė dėl naudojimosi pastato pirmu aukštu bei rūsiu tvarkos. Šiuose susitarimuose sutarta naudojimosi gyvenamuoju pastatu tvarka iš esmės visa apimtimi perkelta ir į šalių pasirašytą taikos sutartį, išskyrus nuostatas dėl patalpos R-2 (21,30 kv. m). Atsižvelgiant į minėtus atsakovės ir buvusios turto dalies savininkės R. S. susitarimus, rūsio patalpa buvo naudojama R. S., o vėliau ieškovės ir tokia tvarka nėra pasikeitusi iki šiol. Visa rūsio patalpa R. S. buvo suteikta naudotis atsižvelgiant į tai, kad atsakovei buvo suteiktas asmeniškai naudotis visas pastatas – garažas.Nurodė, kad garažas ir rūsys savo paskirtimi bei naudojamu plotu iš esmės nesiskiria, dėl to racionaliausia vieną iš minėtų pastatų jo nedalijant priskirti naudotis visą vienam iš bendraturčių. Ginčo patalpa R-2 (21,30 kv. m) yra tik 3,03 m pločio, turi tik vieną įėjimą, todėl norint nustatyti naudojimosi minėta patalpa tvarką, tai galima padaryti tik patalpoje išilgai sumontuojant pertvarą. Tačiau tokiu būdu bus gautos dvi 1,5 m pločio patalpos, kurios bus mažai funkcionalios ir nepatogios naudotis. Tuo tarpu patalpos padalijimas kitokiu būdu, t. y. įrengiant atskirą įėjimą, būtų susijęs su nepagrįstai didelėmis išlaidomis šalims. Nurodo, kad priestatas, po kuriuo yra rūsio patalpa R-2 (21,30 kv. m), pastatytas ir įrengtas išimtinai R. S. lėšomis, tačiau ieškovė, gerbdama savo tetos R. S. susitarimą su atsakove, sutinka, kad priestatas būtų naudojamas ieškovės ir atsakovės vardu tokiomis dalimis, kaip buvo susitarusios atsakovė ir R. S.Taip pat mano, kad yra svarbu įvertinti tai, kad atsakovė savo patalpose negyvena jau apie 20 metų, patalpomis nesirūpina, patalpos apleistos, jos namo dalis neapšiltinta, patalpos nešildomos, drėgnos, apipelijusios. Minėtas faktines aplinkybes yra konstatavęs antstolis. Dėl to mano, kad yra akivaizdu, jog naudotis rūsio patalpa R-2 (21,30 kv. m) turi būti priskirta ieškovei.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi rūsiu R-2 (21,30 kv. m) tvarkos nustatymo, teisėtumo.Nustatyta, kad ieškovei A. S., atsakovei R. B. bei trečiajam asmeniui E. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), šiame sklype esantis gyvenamasis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiti statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise taip pat priklauso minėtame sklype esantis garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o trečiajam asmeniui – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 7–12). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-20 nutartimi patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis dėl dalies ieškinio reikalavimų ir nustatyta naudojimosi tvarka bendraturčiams priklausančiu žemės sklypu ir pastatais (t. 1, b. l. 114–116). Taikos sutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi rūsio patalpa R-2 (21,30 kv. m) ir garažu (25,00 kv. m) tvarkos nustatymo. Iš taikos sutarties 3 p. nuostatos matyti, kad ieškovė ieškinio dėl šios dalies neatsisakė ir bylos nutraukti neprašė. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-09-22 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nustatė pastato – garažo 3Ilp (25,00 kv. m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, nurodydamas, kad visu pastatu – garažu naudojasi atsakovė R. B. Šalys teismo sprendimo dalies dėl naudojimosi garažu tvarkos neskundė. Apeliantė (atsakovė) nesutinka su teismo sprendimo dalimi nenustatyti naudojimosi rūsiu tvarkos ir prašo šią teismo sprendimo dalį pakeisti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad rūsys nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, todėl negali būti formuojamas ir registruojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, o jo nesuformavus kaip atskiro nekilnojamojo turto, naudojimosi juo tvarkos nustatymas negalimas. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); būtina vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Be to, bendraturčiui paskiriamos naudoti dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009). Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015). CK 4.81 straipsnio 1 dalis nustato, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. CK 4.2 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį, ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. CK 4.81 straipsnio normos nedraudžia bendraturčiams nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos, jei toks daiktas nėra įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas viešame registre, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimo dalį dėl naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymo. Įvertinus ginčo esmę konstatuotina, kad klausimas šioje byloje kilęs ne dėl naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymo, bet dėl nuosavybės teisės įregistravimo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, susijęs su bendrosios dalinės nuosavybės padidijimu. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises atidalijamam bendraturčiui pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Pažymėtina, kad atsakovė R. B. apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje prašo „padalinti rūsio patalpą ieškovei ir atsakovei lygiomis dalimis“, o ne nustatyti naudojimosi rūsiu tvarką, nurodo, kad ieškovė siekia pagerinti savo padėtį, ir mano, kad rūsio padalijimas lygiomis dalimis atitiktų paveldėjimo lygiomis dalimis principą. Taigi iš esmės šalys kelia ne naudojimosi turtu, o atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą.Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-20 nutartimi šioje byloje patvirtintos taikos sutarties 5 punkto nuostatų matyti, kad šalys susitarė, jog R. B. atliktų visas statytojo funkcijas, reikalingas prie pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), faktiškai esančio priestato, sudaryto iš patalpų R-2 (21,30 kv. m) bei 1-10 (22,56 kv. m), statybos įteisinimui ir priestato įregistravimui. Teismas šioje civilinėje byloje 2016-02-09 nutartimi, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė neparengė dokumentų dėl rūsio įteisinimo, kaip buvo numatyta 2014-06-20 nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje, pareigą atlikti veiksmus, susijusius su statybą leidžiančių dokumentų gavimu ir ginčo patalpų įteisinimu bei projekto parengimu, perdavė ieškovei ir trečiajam asmeniui, bylą sustabdė iki 2016-05-02. Ieškovė ir trečiasis asmuo 2016-06-07 pateikė dokumentus viešo registro tvarkytojui, tačiau atsakovė nepateikė prašymo VĮ Registrų centrui dėl patalpų įregistravimo. Dėl nurodytos aplinkybės ieškovės ir trečiojo asmens iniciatyva 2016-08-09 Klaipėdos miesto apylinkės teisme iškelta civilinė byla Nr. e2-286-639/2017 dėl teisės be nekilnojamojo daikto bendraturtės R. B. sutikimo / prašymo pakeisti registro duomenis Nekilnojamojo turto registre pripažinimo. Civilinė byla neišnagrinėta. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Tačiau pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai ir kt.). Tokios nuostatos dėl CPK 228, 230 straipsnių aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse (2007-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2007; 2008-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008). CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Tačiau jeigu toks materialinis teisinis reikalavimas teismui yra neaiškus, teismas privalo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, numatytą CPK 115, 135, 138 straipsniuose, ar parengiamajame posėdyje įpareigoti galutinai sutikslinti šalių reikalavimus ir pasiūlyti pateikti įrodymus (CPK 179 straipsnis).Esant nurodytoms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymo, nepasiūlė tikslinti ieškinio ir taip ginčo iš esmės nesprendė, todėl atmetęs ieškinio reikalavimą neatskleidė bylos esmės. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad šalys siekia įteisinti rūsio patalpą įstatymo nustatyta tvarka, įteisinus rūsio patalpą bendroji dalinė nuosavybė pasikeis, byloje pirmosios instancijos teismui siūlytina spręsti šios civilinės bylos sustabdymo klausimą, iki Klaipėdos miesto apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-286-639/2017 dėl teisės be nekilnojamojo daikto bendraturtės R. B. sutikimo- / prašymo pakeisti registro duomenis Nekilnojamojo turto registre pripažinimo, ir klausimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir (arba) naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo (šalims teismo siūlymu patikslinus reikalavimus) išspręsti iš esmės po to, kai bendraturtės įteisins rūsio patalpą įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad praktikoje šalių pateikiami naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos projektai ne visada atitinka visų ginčo šalių interesus. Tokiose bylose formalus šalių pareikštų reikalavimų ribų laikymasis reikštų jų atmetimą net ir tuo atveju, kai galimybė išspręsti ginčą egzistuoja iš esmės nenukrypstant nuo projektų, kuriais grindžiami šalių reikalavimai. Kasacinis teismas išaiškino, kad tokiais atvejais teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir nustatyti naudojimosi tvarką, kuri nevisiškai atitinka šalių teiktus projektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė naudojimosi garažu tvarką, jį visą priskirdamas naudotis atsakovei, o kito ieškovės reikalavimo dėl naudojimosi rūsiu nenagrinėjo visai. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai nustatant naudojimosi turtu tvarką dalių adekvatumo taisyklės objektyviai neįmanoma laikytis (pavyzdžiui, jei name nėra patalpų, atitinkančių bendraturčių dalis bendrosios nuosavybės teisėje) ir dėl to bendraturčiams paskiriamos naudotis namo dalys, nevisiškai atitinkančios idealiąsias dalis, gali kilti interesų pusiausvyros problema, kuri sprendžiama, taikant teisingo atlyginimo principą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad, paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje, bendraturčių iniciatyva gali būti spręstinas atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006). Nurodyti klausimai turi būti sprendžiami pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Nors šalys neskundė teismo sprendimo dalies dėl naudojimosi garažu tvarkos nustatymo, tačiau matyti, kad iš esmės šalių interesai yra priešingi, reikalavimą leisti atsakovei naudotis visa garažo patalpa ieškovė pareiškė tik siekdama „mainais“ gauti naudotis visą rūsio patalpą, todėl pirmosios instancijos teismui nagrinėjant civilinę bylą iš naujo ir esant šalių patikslintiems reikalavimams, turėtų būti sprendžiamas garažo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas.Pirmosios instancijos teismas, pažeidęs proceso normas, neatskleidė bylos esmės, neišsprendė šalių ginčo, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, šių pažeidimų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes Klaipėdos miesto apylinkės teisme nėra išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-286-639/2017 dėl teisės be nekilnojamojo daikto bendraturtės R. B. sutikimo / prašymo pakeisti registro duomenis Nekilnojamojo turto registre pripažinimo ir turi būti sprendžiamas šios bylos sustabdymo klausimas iki nurodytos bylos išnagrinėjimo ir ginčo turto įregistravimo. Be to, šalims turi būti pasiūlyta patikslinti savo reikalavimus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, jog šalims pasirinkus spręsti ginčą tik dėl naudojimosi rūsiu ir garažu tvarkos nustatymo, jų teikiamuose projektuose gali likti bendro naudojimo pastatų dalių, tik atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ginčuose privalo būti teikiami projektai, kuriuose iš esmės nebūtų bendro naudojimo nekilnojamųjų daiktų dalių. Civilinę bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliaciniame skunde nurodyti reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio nenagrinėtini ir dėl jų bus pasisakyta išnagrinėjus bylą iš esmės.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.