- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-18
- Bylos Nr.
- e2S-1089-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04985-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- AB „Swedbank“, notarei S
- Ieškovas
- R. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams AB „Swedbank“ ir notarei S. B. dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, tretieji asmenys byloje – antstolis V. M. ir I. F..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu atsakovo kredito sutarčių Nr. 05-093037-FA ir Nr. 05-093038-FA nutraukimą, panaikinti 2015 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį raštą Nr. 3246 dėl 134.129,26 € skolos išieškojimo iš ieškovės hipotekos kreditoriaus AB „Swedbank“ naudai bei pakeisti 2005 m. gruodžio 28 d. Kredito sutartį Nr. 05-093038-FA. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti antstolio V. M. atliekamą vykdymo procesą bei išieškojimą vykdymo procese pagal 2015 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį raštą Nr. 3246 dėl 134.129,26 € skolos iš ieškovės kreditoriaus AB „Swedbank“ naudai, ir sustabdyti šiame vykdymo procese 2016 m. sausio 25 d. paskelbtas varžytynes Nr. 116255 dėl negyvenamosios patalpos–parduotuvės ir buto pardavimo. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškovė prašo teismo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu, todėl esant ieškovei palankiam teismo sprendimui jo vykdymas būtų iš esmės apsunkintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir sustabdė antstolio V. M. kontoroje vykdomą vykdymo procesą pagal 2015 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 3246 dėl 134.129,26 € skolos išieškojimo iš skolininkės R. M. kreditoriaus atsakovo AB „Swedbank“ naudai, ir sustabdė šiame vykdymo procese 2016 m. sausio 25 d. paskelbtas varžytynes Nr. 116255 dėl ieškovei priklausančių negyvenamųjų patalpų–parduotuvės ir buto pardavimo.
Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad antstoliui tęsiant vykdymo veiksmus, galimo teismo sprendimo dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo vykdymas gali pasidaryti neįmanomas, kadangi gali nebebūti kredito sutarčių Nr.05-093037-FA bei Nr. 05-093038-FA objektų. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas AB „Swedbank“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį. Nurodo, kad pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį teismas turėjo apie ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pranešti atsakovui, nes byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai būtų trukdę laikinųjų apsaugos priemonių taikymui arba būtų ėmęsi tokių veiksmų, kurie padarytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą apsunkintu arba neįmanomu. Teismas nutartį priėmė tinkamai neištyręs aplinkybių, leidžiančių taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepranešus atsakovams. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia teisingumo principą, nes jas pritaikius jau yra pasiektas ieškovės tikslas negrąžinti vykdomuoju įrašu priteistos skolos. Ieškovė nenurodė, kaip teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuotos konkrečios aplinkybės ir kurio nereikia priverstinai vykdyti, vykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas turėjo pripažinti, kad ieškovė iš tikrųjų siekia įteisinti savo sutartinių įsipareigojimų pagal ginčo kredito sutartį nevykdymą bei siekia nemokėti atsakovui kredito sutartimi nustatytų mokėtinų sumų kuo ilgesnį terminą, o ne realiai užtikrinti galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad pareiškus ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo paprastai nereikalingas priverstinis teismo sprendimo vykdymas, kadangi sutartiniai santykiai modifikuojasi teismo sprendimo pagrindu ir dėl to tokie reikalavimai negali būti užtikrinami laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai. Kadangi ieškinys yra pareikštas dėl kredito sutarties pripažinimo neteisėtu ir jos kreditavimo santykių modifikavimo, toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Ieškovė jau nuo 2014 m. iš esmės nevykdo kredito sutarties sąlygų, todėl tikėtis, kad jos elgesys pasikeis šio teisminio ginčo metu ar jam pasibaigus, nėra jokio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo AB „Swedbank“ atskirąjį skundą ieškovė R. M. nesutinka su skundu ir prašo palikti Vilniaus miesto 2016 m. vasario 15 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad teismas turėjo teisę savo nuožiūra spręsti, ar nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pranešus ar nepranešus apie tai atsakovams. Ieškovės tikslas nėra kaip galima ilgiau atidėti savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą. Ieškovė toliau stengiasi vykdyti savo prievoles pagal kredito sutartį, tai yra 2016 m. vasario 12 d. sumokėjo 735,25 € skolą ir 150,10 € delspinigių. Taigi, šiuo metu skola pagal kredito sutartį yra sumokėta. Taip pat ieškovė sumokėjo 3.114,65 € skolą pagal antrąją kredito sutartį. Ieškovė ir toliau ketina vykdyti savo įsipareigojimus teismo proceso metu ir mažinti likusią skolą. Jeigu atsakovei būtų leista pasinaudoti prievolės užtikrinimu ir būtų priverstinai realizuotas hipoteka įkeistas nekilnojamasis turtas, iš tokio realizavimo gautos piniginės lėšos būtų užskaitytos kaip ieškovės kredito ir kitų mokėjimų pagal kredito sutartis padengimas. Įvykus tokiam priverstiniam turto pardavimui, netektų prasmės ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas, nes šalys būtų visiškai įvykdžiusios prievoles pagal kredito sutartis.
Atsiliepimu į atsakovo AB „Swedbank“ atskirąjį skundą atsakovė notarė S. B. nurodo, jog neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl atskirojo skundo reikalavimus prašo spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdyti vykdymo veiksmai, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė 2005 m. gruodžio 28 d. su atsakovu AB „Swedbank“ sudarė Kredito sutartis Nr.05-093037-FA bei Nr. 05-093038-FA. Pagal Kredito sutartis atsakovas ieškovei suteikė 72.376,04 € kreditą buto įsigijimui, numatant galutinį kredito grąžinimo terminą iki 2031 m. gruodžio 28 d., bei 144.838,97 € patalpų įsigijimui, numatant galutinį grąžinimo terminą iki 2020 m. gruodžio 28 d. Ieškovės įsipareigojimai pagal kredito sutartis buvo užtikrinti įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka, bei ieškovės sutuoktinio I. F. laidavimu. Vilniau miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu tarp ieškovės ir I. F. buvo nutraukta santuoka, tad po santuokos nutraukimo ieškovė įsipareigojo vykdyti visus įsipareigojimus atsakovui pagal Kredito sutartis. Pagal minėtą teismo sprendimą ieškovė įsipareigojo iki 2009 m. rugsėjo 1 d. sumokėti buvusiam sutuoktiniui 63.700 € kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę dalį turto. Ieškovei nesumokėjus nurodytos sumos, 2015 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas I. F. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-12533-596/2008 dėl likusios 57.716,40 € sumos. Vykdomojo rašto pagrindu antstoliui D. K. pradėjus priverstinį minėtos skolos išieškojimą, atitinkamai buvo apribotos ieškovės galimybes disponuoti savo piniginėmis lėšomis ir vykdyti kreditorinius įsipareigojimus atsakovui. Ieškovė nurodo, jog 2015 m. rugsėjo mėnesį sužinojo, kad antstolis V. M. vykdo vykdomąjį įrašą Nr. 3246, kurį 2015 m. rugpjūčio 3 d. išdavė Vilniaus miesto 28-ais notaro biuras, dėl hipoteka užtikrintos 134.129,26 € skolos ir sutartinių palūkanų bei 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš ieškovės kreditoriaus AB „Swedbank“ naudai, kadangi bankas vienašališkai nutraukė kredito sutartis. Dėl įkeisto pagal kredito sutartis Nr.05-093037-FA bei Nr. 05-093038-FA turto pardavimo 2016 m. sausio 25 d. buvo paskelbtos varžytynės. Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu atsakovo kredito sutarčių Nr. 05-093037-FA ir Nr. 05-093038-FA nutraukimą, panaikinti 2015 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį raštą Nr. 3246 dėl 134.129,26 € skolos išieškojimo iš ieškovės hipotekos kreditoriaus AB „Swedbank“ naudai bei pakeisti 2005 m. gruodžio 28 d. Kredito sutartį Nr. 05-093038-FA. Taigi, ieškinio tikslas yra tęsti kreditavimo teisinius santykius su atsakovu, toliau jam mokant suteikto kredito sumą ir palūkanas.
Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Minėtos nuostatos suteikia teismui teisę, bet ne nustato pareigą informuoti kitą proceso šalį apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Pažymėtina, kad bet kokiu atveju pats klausimas vis tiek turi būti išspręstas per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo. Taigi, patį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas vis tiek turi priimti tik pagal ieškovo pateiktus duomenis, kadangi per tokį trumpą laiko tarpą mažai yra tikėtinas kitos šalies dokumentų pateikimas iki įstatymo numatyto trijų dienų termino pabaigos. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovė siekia išsaugoti sutartinius santykius ir kartu įgytą nekilnojamąjį turtą, kuriam nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2016 m. vasario 24 d. buvo paskelbtos varžytynės. Todėl teismas matydamas, kad yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo nedelsiant priimti nutartį. Atsakovo pateikti duomenys, jog 2015 m. balandžio 2 d. ir 2015 m. gegužės 12 d. jis siuntė pretenzijas ieškovei dėl nesumokėtos skolos pagal kredito sutartis, nepatvirtina, jog ieškovės ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad kredito sutartys buvo sudarytos 2005 m. ir net dešimtį metų vykdytos tinkamai, pripažintina, jog ieškovė gali turėti teisėtą suinteresuotumą siekti teisminiu būdu išsaugoti kreditavimo sutartinius santykius. Pažymėtina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Todėl aplinkybės, ar ieškovė per nurodytą laikotarpį tinkamai vykdė sutartį, kokio dydžio yra jos neįvykdyta prievolė, jos santykis su jau grąžinta bei likusia sumokėti kredito dalimi ir realios faktinės ieškovės galimybės toliau tinkamai ir laiku sumokėti skolą bei toliau mokėti periodines įmokas, gali būti patikrintos tik bylą nagrinėjant iš esmės pirmos instancijos teisme.
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas ar kitas proceso dalyvis, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.
Kadangi ieškinio tikslas yra tęsti sutartinius santykius ir išsaugoti nekilnojamąjį turtą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius išieškojimo bei iš varžytynių perleidus nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims, ieškinio nagrinėjimas netektų prasmės, nes galimai ieškovei palankus sprendimas nebūtų įvykdomas. Tuo tarpu ieškovei nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovas galės atnaujinti išieškojimo procesą ir atgauti suteiktą kredito sumą iš parduoto nekilnojamojo turto. Taigi, taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra pagrįstos ir nepažeidžia ekonomiškumo principo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.