Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovė R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtu 2005 m. gruodžio 28 d. kredito sutarties Nr. 05-093037-FA, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo „Swedbank“, AB su vėlesniais jos pakeitimais, vienašališką nutraukimą negaliojančiu; 2) pripažinti 2005 m. gruodžio 28 d. kredito sutarties Nr. 05-093038-FA, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo „Swedbank“, AB su vėlesniais jos pakeitimais vienašališką nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu; 3) panaikinti 2015 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus miesto 28-to notarų biuro notarės S. B. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 3246 dėl 134 129,26 Eur skolos išieškojimo iš skolininkės ir įkaito davėjos R. M. hipotekinio kreditoriaus „Swedbank“, AB naudai; 4) pakeisti 2005 m. gruodžio 28 d. kredito sutarties Nr. 05-093038-FA sutartį su vėlesniais jos pakeitimais, papildant ją nuostata: „R. M. įsipareigoja nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal kredito sutarties Nr. 05-093038-FA kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką kartu su pagal grafiką mokėtinomis grąžinamo kredito dalimis ir mokėtinų palūkanų sumomis, papildomai mokėti 650 Eur sumą, kuri įskaitoma kaip R. M. pradelstų mokėjimų bei delspinigių pagal šią kredito sutartį dengimas. R. M. padengus teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną susidariusias pradelstas mokėti sumas bei delspinigius, R. M. toliau grąžinamo kredito dalis ir mokėtinas palūkanų sumas moka įprasta Grafike nurodyta tvarka ir sumomis“; 5) priteisti iš atsakovo ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad ji 2005 m. gruodžio 28 d. su atsakovu „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas - AB bankas „Hansabankas“) sudarė kredito sutartis Nr. 05-093037- FA bei Nr.05-093038-FA. Pagal šias Kredito sutartis atsakovas ieškovei suteikė atitinkamai 72 376,04 Eur (249 900,00 Lt) kreditą buto, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui, numatant galutinį kredito grąžinimo terminą iki 2031 m. gruodžio 28 d., bei 144 838,97 Eur (500 100,00 Lt) patalpų (parduotuvės), adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui, numatant galutinį grąžinimo terminą iki 2020 m. gruodžio 28 d. Ieškovės įsipareigojimai pagal kredito sutartis buvo užtikrinti įsigyjamo nekilnojamojo turto hipoteka, bei ieškovės sutuoktinio I. F. laidavimu. Šalių 2007 m. lapkričio 21 d. susitarimu prie kredito sutarčių, kredito sumos konvertuotos iš litų į eurus. Prieš šį kredito sutarčių keitimą ieškovė padengė didelę dalį kreditų, todėl atitinkamai šiuo susitarimu buvo pakeisti kredito mokėjimo grafikai, atidedant kredito grąžinimo mokėjimus ir numatant, kad ieškovė pagal kredito sutartį Nr.05-093037-FA likusią 53 817,95 Eur kredito dalį pradės mokėti tik 2017 m. vasario 28 d., o pagal kredito sutartį Nr.05-093038-FA likusią 106 321,52 Eur kredito dalį – 2011 m. rugpjūčio 30 d. Ieškovė pagal galimybes vykdė įsipareigojimus pagal kredito sutartis ir tai darė tinkamai, tačiau pasitaikydavo atvejų, kai ieškovė dėl asmeninių priežasčių negalėdavo keletą mėnesių iš eilės atlikti įmokų. Dėl to atsakovas nė karto nereiškė ieškovei jokių pretenzijų ir tokia praktika tarp šalių buvo įprasta. Ieškovės kredito sutarčių nevykdymą įtakojo santuokos nutraukimo byloje iš jos buvusio sutuoktinio naudai priteistos kompensacijos mokėjimo prievolė. Dėl susidariusios padėties, ieškovė ne kartą tarėsi su buvusiu sutuoktiniu, kad minėtą kompensaciją jam sumokės per ilgesnį laiką, nei buvo numatyta teismo sprendime. Tokio susitarimo ieškovė ir jos buvęs sutuoktinis laikėsi iki pat 2015 metų, kai staiga I. F. pareikalavo sumokėti visą likusią tam momentui dar nesumokėtą kompensacijos pagal teismo sprendimą dalį. 2015 metų rugsėjo mėnesį ieškovė netikėtai sužinojo, kad antstolio V. M. kontoroje vykdoma vykdomoji byla pagal vykdomąjį įrašą Nr. 3246, kurį 2015 m. rugpjūčio 3 d. išdavė Vilniaus miesto 28-asis notaro biuras, dėl hipoteka užtikrintos 134 129,26 Eur skolos ir sutartinių palūkanų bei procentų metinių palūkanų ieškojimo iš skolininkės ir įkaito davėjos ieškovės R. M. hipotekos kreditoriaus atsakovo „Swedbank“, AB naudai. Paaiškėjo, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartis ir pradėjo priverstinį likusios negrąžintos kreditų sumos išieškojimą. Vienašališkai nutraukus kredito sutartis buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai, o atsakovas elgėsi neapdairiai, neproporcingai ir neracionaliai. Tarp ieškovės ir atsakovo 2005 gruodžio 28 d. buvo sudarytos dvi kredito sutartys, turinčios skirtingus numerius - Nr.05-093037-FA bei Nr. 05-093038-FA. Informacija apie šias kredito sutartis buvo pateikiama kaip atskiros sąskaitos. Pagal šias sutartis buvo suteiktos skirtingos kredito sumos, numatytos skirtingos kredito panaudojimo paskirtys, sudaryti skirtingi mokėjimų grafikai, įmokų dydžiai, galutiniai kredito grąžinimo terminai. Visa tai akivaizdžiai patvirtino faktą, kad šios dvi kredito sutartys yra savarankiški sandoriai, vykdomi atskirai vienas nuo kito. Šalių 2007 m. lapkričio 21 d. susitarimu prie Kredito sutarčių, buvo atlikti sutarčių pakeitimai ir kreditų mokėjimo grafikai, pagal kuriuos numatyta, kad ieškovė pagal kredito sutartį Nr.05-093037-FA likusią kredito dalį pradės mokėti 2017 m. vasario 28 d., o pagal kredito sutartį Nr.05-093038-FA – 2011 m. rugpjūčio 30 d. Dar nėra suėję terminai pradėti mokėjimus pagal kredito sutartį Nr.05-093037-FA. Banko informacinėje sistemoje buvo nurodoma, jog pagal kredito sutartį Nr.05-093038-FA pradelstų mokėjimų suma sudaro 15 660,11 Eur, tačiau pagal kredito sutartį Nr.05-093037-FA pradelstų mokėjimų suma buvo vos 735,25 Eur. Kadangi pagal pastarąją kredito sutartį ieškovė kredito grąžinimą turėjo pradėti mokėti tik 2017 m. vasario 28 d., ši suma susidarė tik dėl keletą mėnesių pradelstų mokėti palūkanų. Nėra aiški priežastis, dėl kurios atsakovas nutraukė su ieškove abi kredito sutartis, kadangi dvi sutartys yra du atskiri savarankiški sandoriai, ir kad ieškovės vėlavimas sumokėti keletą įmokų pagal vieną kredito sutartį negali būti laikoma pažeidimu kitos kredito sutarties, pagal kurią ieškovė jokių mokėjimų atlikti dar neturėjo. Kadangi atsakovas nepagrįstai nutraukė abi kredito sutartis, būtent atsakovas laikytinas pažeidusiu Kredito sutartis, todėl atsakovo atliekami veiksmai, pradėjus priverstinį kredito sumų išieškojimo procesą, laikytini neteisėtais. Nustatant, ar atsakovas iš tiesų iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, svarbi aplinkybė, kad ieškovė praleido tik keletą mokėjimų pagal kredito sutartis. Kredito sutarčių bendrosios dalies 7.2 punkte numatyta, kad už pradelstus mokėjimus skaičiuojami delspinigiai nuo sumos, kurios mokėjimas pradelstas. Tai patvirtina, kad pats atsakovas iš anksto numatė, jog iš esmės yra tikėtinas įmokų mokėjimo pagal kredito sutartis vėlavimas ir todėl numatė dėl tokių vėlavimų savo galimų nuostolių atlyginimo mechanizmą per delspinigių institutą. Ieškovė 2016 m. vasario 12 d. visiškai padengė 735,25 Eur dydžio įsiskolinimą už pradelstus mokėjimus ir 150,10 Eur delspinigių pagal kredito sutartį Nr.05-093037-FA. Pagal šią kredito sutartį ne tik buvęs susidaręs įsiskolinimas buvo per mažas, kad būtų galima laikyti jį pagrindu nutraukti kredito sutartį, tačiau šiuo metu šio įsiskolinimo visiškai nebėra. Atsakovui nusprendus pakeisti tarp šalių susiklosčiusią kredito sutarčių vykdymo praktiką, jis privalėjo aiškiai apie tai nurodyti ieškovei, kad ji suprastų, jog tokia praktika nutraukiama, ir kad atsakovas nuo šiol už vėlavimą atlikti mokėjimus, pasinaudos savo teise nutraukti kredito sutartis. Kredito sutarčių vykdymo terminų pažeidimas nebuvo tyčinis. Ieškovė yra finansiškai pajėgi toliau tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Priverstinai pardavus įkeistą turtą, ieškovė iš esmės prarastų tiek gyvenamąją vietą, tiek pragyvenimo šaltinį. Kredito sutarčių nutraukimas sukelia ieškovei nepalyginamai sunkesnius padarinius, nei atsakovui patyrus keleto įmokų pavėluotą mokėjimą (kompensuojamą palūkanomis). Pagal kredito sutartį Nr.05-093037-FA ieškovė gavo kreditą gyvenamosios patalpos - buto įsigijimui, todėl ši kredito sutartis neabejotinai laikytina vartojimo sutartimi. Atsižvelgus į tai, kad bendras kredito sutartyse numatytas kreditų suteikimo terminas yra atitinkamai 25 bei 14 metų, per kurį kredito gavėjas įsipareigoja atlikti daugybę mokėjimų kas mėnesį, akivaizdu, kad vos vieno mėnesio vėlavimas sumokėti eilinę įmoką, akivaizdžiai laikytinas nepakankamu pagrindu pateisinti tokios kardinalios kredito davėjo teisių gynimo priemonės, kaip kredito sutarčių nutraukimas, taikymą. Kredito sutarčių su vartotoju vienašališkas nutraukimas dėl vėlavimo sumokėti einamąsias įmokas gali būti pateisinamas ir laikomas sąžiningu tik tuo atveju, jeigu pradelsti mokėjimai sudaro reikšmingą bendro kredito sumos dalį. Tuo tarpu nesumokėjimas vos vienos kredito grąžinimo įmokos akivaizdžiai negali būti laikomas reikšmingu sutarties pažeidimu, suteikiančiu pagrindą ir teisę atsakovui nutraukti sutartis vienašališkai. Kredito sutarčių bendrosios dalies 11.2.1.1 punkto nuostata laikytina nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, dėl ko ji teismo ex officio turi būti pripažinta negaliojančia ir negali būti taikoma tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusiems teisiniams santykiams iš viso. Vilniaus miesto 28-asis notaro biuras 2015 m. rugpjūčio 3 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr.3246, pagal kurį iš ieškovės išieškoma bendra 134 129,26 Eur skola hipotekinio kreditoriaus - atsakovo naudai. Tačiau notaras, atlikdamas vykdomąjį įrašą, privalėjo patikrinti, ar pagrįstai atsakovas kreipėsi dėl vykdomojo įrašo prieš terminą patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą, ar yra tam numatyti įstatyme ar hipotekos sandoryje pagrindai. Ieškovė nebuvo informuota apie atsakovo kreipimąsi dėl vykdomojo įrašo išdavimo, jokio pranešimo iš notaro nei prieš atliekant vykdomąjį įrašą, nei po to, kai jis buvo atliktas, negavo. Vykdomasis įrašas turi būti naikintinas dar ir dėl to, kad jis išduotas nesant pagrindo prieš terminą patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą. Neteisėtas ir nepagrįstas vienašališkas sutarties nutraukimas, nepakankamas bendradarbiavimas su ieškove šiuo atveju rodė, jog atsakovas pažeidė sutartį, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti sutarties pakeitimo teismine tvarka. Ieškovė kreipėsi į atsakovo atstovus, siūlydama ieškoti abiejų šalių interesus atitinkančio sprendimo ir koreguoti kredito sutartis taip, kad būtų užtikrintas realus jų vykdymas, tačiau sutarimo pasiekti nepavyko. Kadangi ieškovė neginčija esančio įsiskolinimo pagal kredito sutartį Nr.05-093038-FA, abiejų sutarties šalių interesus atitiktų susitarimas, kuriuo remiantis ieškovė mokėtų eilinius Kredito sutarties Nr.05-093038-FA grafike numatytus mokėjimus ir kartu dalimis dengtų esantį įsiskolinimą.

Atsakovas „Swedbank“, AB su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovei netinkamai vykdant įsipareigojimus pagal kredito sutartį, atsakovas 2014 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. SR/14-23311 pranešė apie netinkamą kredito sutarties vykdymą, taip pat kad bankas jai taikys palankesnius kredito sutarties nutraukimo terminus. Atsakovas 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. SR/14-26275 pranešė, kad nepašalinus kredito sutarties pažeidimų ji gali būti nutraukta. Ieškovei ilgiau nei šešis mėnesius netinkamai vykdant kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovas 2015 m. balandžio 2 d. raštu Nr. SR/15-8161 jai pranešė apie skolą ir suteikė papildomą terminą pažeistiems įsipareigojimams įvykdyti. Ieškovei ilgiau nei septynis mėnesius netinkamai vykdant kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir nepašalinus įsipareigojimų vykdymo pažeidimo taip pat ir per papildomai suteiktą terminą, bankas 2015 m. gegužės 12 d. raštu Nr. SR/15-11535 pranešė, kad nepašalinus kredito sutarties pažeidimų per pakartotinai papildomai suteiktą terminą, kredito sutartis bus nutraukta nuo 2015 m. birželio 17 d. Minėti raštai ieškovei, kaip ir kiti siųsti pranešimai, buvo išsiųsti registruotu laišku, taip pat informuotas ir laiduotojas I. F.. Kredito sutartį atsakovas laikė nutraukta nuo 2015 m. birželio 17 d. Atsakovas 2015 m. liepos 2 d. pateikė prašymą atlikti vykdomąjį įrašą ir 2015 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus miesto 28 -ojo notarų biuro notarė išdavė Vykdomąjį įrašą, dėl skolos iš ieškovės išieškojimo, kuris registruotu laišku buvo išsiųstas tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui I. F.. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad tarp šalių buvo sudarytos dvi kredito sutartys. Kaip matyti iš kredito sutarties, ieškovei buvo suteiktas 217 215,01 Eur (750 000 Lt) kreditas, buto ir patalpų įsigijimui. Kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodytas tik vienas kredito sutarties administravimo mokestis už visą suteiktą kreditą, o hipotekos lakštu užtikrintos prievolės dydis yra 217 215,01 Eur (750 000 Lt). Laidavimo sutartimi I. F. laidavo 217 215,01 Eur (750 000 Lt) dydžio ieškovės prievolės pagal kredito sutartį įvykdymą. Šalių 2007 m. lapkričio 21 d. Susitarimu dėl 2005 m. gruodžio 28 d. kredito sutarties Nr. 05-093037-FA/05-093038-FA sąlygų pakeitimo, buvo pakeista kredito sutartis, o ne kelios tariamai ieškovės ir banko pasirašytos kredito sutartys. Aplinkybė, kad kredito sutartimi kredito sutarties šalys susitarė dėl skirtingų atitinkamų kredito dalių dalinių grąžinimo sumų ir terminų, visiškai nereiškė, kad ieškovė ir bankas buvo sudarę kelias kredito sutartis, iš kurių viena buvo be jokių įsipareigojimų pagal ją įvykdymo užtikrinimo priemonių. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji nieko nežinojo apie netinkamą kredito sutarties vykdymą ir apie jos nutraukimą. Atsakovas ieškovei siuntė pranešimus registruotu paštu ne vieną kartą tiek ieškovės ir trečiojo asmens gyvenamosios vietos ir turto buvimo adresu, tiek trečiojo asmens gyvenamosios vietos adresu. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas su ja sudarė vartojimo kredito sutartį. Atsakovas ir ieškovė pasirašė kredito sutartį, pagal kurą ieškovė įgijo butą ir parduotuvę, dėl to tarp šalių susiklostę kreditavimo santykiai negali būti vertinami remiantis išimtinai vartotojų teises ginančiomis teisės normomis. Kredito sutarties nutraukimas nuo 2015 m. birželio 17 d. buvo atliktas ne dėl atskiro ir/ar pavienio kredito sutarties pažeidimo, bet esant ir tebesitęsiant ilgam, ilgesniam kaip aštuonių mėnesių, sistemingam prievolės pažeidimui. Egzistuojant akivaizdžiai Kredito sutarties neįvykdymo rizikai bei tolimesniam ieškovės skolos augimui, atsakovas, kaip finansų įstaiga, privalėjo imtis priemonių šiai rizikai sumažinti. Nėra teisinio pagrindo kredito sutartį pakeisti teismo sprendimu. Taip pat nėra nei vieno iš įstatyminių pagrindų taip modifikuoti kredito sutartį, kaip prašo ieškovė, kadangi ieškovė nenurodė jokių teisinių ir faktinių pagrindų, kuriais remiantis turėtų būti tenkinamas reikalavimas - kreditą, palūkanas ir kitus mokėjimus pradėti mokėti tik po teismo sprendimo įsiteisėjimo, o pradelstą sumą sugrąžinti dar po kelerių metų. Ieškovė siekė itin ilgą laiką neatlygintinai naudotis itin didele kredito suma. Mokėjimai nevykdomi nuo 2014 m. pabaigos, taip pat, vadovaujantis ieškovės pateikiama argumentacija, ji tariamai neprivalo mokėti jokių mokėjimų visą bylinėjimosi laikotarpį. Tiek atsakovas, tiek ieškovė, sudarydami kredito sutartį prisiėmė riziką dėl savo įsipareigojimų vykdymo – atsakovas įsipareigojo suteikti kreditą ir jį suteikė, o ieškovė įsipareigojo grąžinti jį, bei sumokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Atsakovas savo įsipareigojimus įvykdė pilnai, todėl ir ieškovė juos turėjo įvykdyti pagal pasirašytos kredito sutarties sąlygas. Kadangi ieškovė dalį suteikto kredito panaudojo savo verslui plėsti, t. y. komercinio nekilnojamojo turto įsigijimui, todėl ji yra verslininkas ir ieškovės veiksmams aiškinti taikoma CK 6.256 straipsnio 4 dalis, numatanti, kad jeigu sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją vykdo verslininkas, tai jis atsako visais atvejais, jeigu neįrodo, kad prievolės neįvykdė dėl nenugalimos jėgos ir CK 6.256 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių tuo pačiu yra ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį pagal tai profesinei veiklai vykdomus reikalavimus. Kadangi ieškovė laikoma verslininke, investuojančia į nekilnojamąjį turtą, ji prisiėmė visas su nekilnojamojo turto statybų ir remonto pokyčiais susijusias rizikas ir iš to kylančius savo finansinės būklės pokyčius, todėl ieškovės reikalavimas modifikuoti kredito sutartį yra nepagrįstas. Ieškovė, būdama rūpestinga ir apdairi, pasirašydama kredito sutartį galėjo ir turėjo protingai numatyti, jog galima tokia situacija, kai kredito sutartis bus nutraukta ir skola bus išieškoma priverstine tvarka. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovei kredito sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės atsirado arba tapo žinomos tik po kredito sutarties sudarymo ir, kad tų aplinkybių ieškovė kredito sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji atstatė savo mokumą ir galėtų įvykdyti net ir modifikuotą Kredito sutartį. Nėra teisinio pagrindo pripažinti vykdomąjį įrašą negaliojančiu. Pirmiausia, ieškovės reikalavimas pripažinti vykdomąjį įrašą negaliojančiu yra išvestinis iš kitų reikalavimų, todėl netenkinus ieškovės reikalavimų, susijusių su kredito sutarties nutraukimo pripažinimu negaliojančiu ir jos modifikavimo, turėtų būti netenkintas ir aptariamas reikalavimas. Atsakovo nuomone, ieškovė nepagrįstai teigė, kad notaras, išduodamas vykdomąjį įrašą neįsitikino ir nepatikrino ar atsakovui reikalaujant prieš terminą patenkinti hipoteką užtikrintą reikalavimą, atsakovo nurodyti pagrindai yra nustatyti įstatymuose ar hipotekos (įkeitimo) sandoryje, todėl vykdomasis įrašas turi būti panaikintas. Atsakovas, pateikdamas prašymą išduoti vykdomąjį įrašą pateikė visus privalomus dokumentus, todėl notaras neturėjo jokio pagrindo atsisakyti jį išduoti.

Atsakovė Vilniaus miesto 28-to notarų biuro notarė S. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kreditoriaus prašymas dėl vykdomojo įrašo buvo priimtas kaip atitinkantis vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Teisingumo ministro 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1R-144, 7 punktą. Buvo patikrinta ir įsitikinta, kad pateikti duomenys atitiko kreditoriaus pateiktą prašymą skolininkui/įkaito davėjui buvo išsiųstas pranešimas 01-07/3063S, adresu (duomenys neskelbtini). Vilniaus m. 28-tam notaro biuras negavo jokios informacijos apie prievolės įvykdymą. Vilniaus m. 28-tam notaro biurui nebuvo pateikta duomenų dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumo. Vykdomasis įrašas buvo išsiųstas ieškovei 2015 m. rugpjūčio 7 d. registruotu laišku, adresu (duomenys neskelbtini).

Ieškovė R. M. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad šiuo atveju buvo sudarytos dvi kredito sutartys. Priešingai, nei nurodo teismas, 2005-12-28 kredito sutartys Nr.05-093037-FA ir Nr.05-093038-FA turi skirtingas specialiąsias dalis. Sutarčių specialiosiose dalyje kiekvienos kredito sutarties sumos nurodomos atskirai. Kiekvienos kredito sutarties specialiojoje dalyje (pagrindinės kredito sąlygos) nurodomas skirtingas kredituojamas turtas (kredito paskirtis). Šalys susitarė dėl skirtingų kiekvienos kredito sutarties kredito grąžinimo terminų. Kiekvienos kredito sutarties mokėjimų atidėjimo klausimas 2007-11-21 buvo sprendžiamas atskirai, sudarant atskirus kredito gražinimo grafikus ir skirtingiems laikotarpiams atidedant mokėjimus. Kredito sutartimis kredituojamas nekilnojamasis turtas skiriasi pagal savo pobūdį, todėl šioms sutartims netgi taikomi skirtingi teisės aktų reikalavimai (dėl pradinio įnašo ir vartotojų teisių apsaugos gyvenamojo būsto kredito atveju). Pats atsakovas savo internetinėje banko svetainėje abiem kredito sutartims atidarė skirtingas sąskaitas, kuriose teikė visą informaciją apie kiekvieną kredito sutartį atskirai. Netgi po bylos iškėlimo 2016-03-02 ir 2016-03-24 pats atsakovas siuntė pranešimus ieškovei vien tik dėl buto paskolos, o ne dėl abiejų (pranešime nurodoma, kad ieškovė yra skolinga tik dėl pagal kredito sutartį dėl buto). Jeigu šios kredito sutartys iš tiesų yra viena sutartis, atsakovas pranešimuose turėjo nurodyti visą skolą, arba pateikti tokį patį pranešimą ir dėl kitos kredito sutarties. Pagal abi kredito sutartis buvo nustatyti skirtingi mokėjimo grafikai, skaičiuojamos palūkanos, delspinigiai, atskirai nurodomos skolos. Ta aplinkybė, jog atsakovas vietoje to, kad pirmiausia iš ieškovės atliktų mokėjimų padengtų palūkanas ir delspinigius, kurie mokėtini anksčiau pagal abi sutartis, kaip tai numato CK 6.54 str., pirma padengė pagrindinį įsiskolinimą pagal kredito sutartį Nr.05-093037-FA, patvirtina, kad iš tiesų ir pats atsakovas šias sutartis laikė atskiromis, tačiau kilus ginčui teisme pakeitė savo poziciją. Kadangi atsakovas nepagrįstai nutraukė abi kredito sutartis, akivaizdu, kad būtent atsakovas laikytinas pažeidusiu kredito sutartis, todėl atsakovo atliekami veiksmai, pradėjus priverstinį kredito sumų išieškojimo procesą, laikytini neteisėtai. Vertinant tai, ar atsakovas iš tiesų iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, pažymėtina, kad ieškovė praleido tik keletą mokėjimų pagal kredito sutartis. Šiuo atveju ieškovės padarytą kelių įmokų mokėjimo uždelsimą negalima laikyti esminiu sutarčių pažeidimu. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas tinkamai informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą. Ieškovė pateikė į bylą duomenis, kad nei vienas atsakovo ieškovei siųstas pranešimas nebuvo įteiktas ir buvo grąžinti atsakovui. Tai, kad ieškovė neužtikrino korespondencijos priėmimo savo nurodytu adresu, dar nereiškia, kad ji objektyviai žinojo apie jai siunčiamų pranešimų turinį. Atsakovas, žinodamas, kad siųsti pranešimai apie sutarčių nutraukimus nepasiekė ieškovės, ne tik nesistengė pranešti kitais būdais ieškovei apie tai, tačiau savo veiksmais netgi sudarė įspūdį, kad sutartys nėra nutrauktos ir toliau vykdomos. Teismas taip pat nepagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 21 Eur bylinėjimosi išlaidų už atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-15 nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl šių išlaidų atsiradimo nėra ieškovės kaltės, pats atsakovas savo iniciatyva ir rizika nutarė skųsti pagrįstą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-15 nutartį. Vilniaus apygardos teismas 2016-05-18 nutartimi atsakovo atskirąjį skundą atmetė.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sudarydamos kredito sutartį šalys numatė galimybę kreditą suteikti atskiromis sumomis pagal skirtingas finansavimo paskirtis, atskirus šių kredito dalių mokėjimo grafikus, kadangi kredito sutarties bendrosios dalies 1.6 punktu šalys susitarė, kad tuo atveju, jei specialiojoje dalyje yra nurodyta daugiau nei viena kredito suma, vartojant kredito sutartyje sąvoką „Kreditas“ ji apima kiekvieną Specialiojoje dalyje numatytą kredito sumą ir taikoma kiekvienai tokiai kredito sumai, jei sutarties kontekstas akivaizdžiai nereikalauja kitaip. Be to, hipotekos lakštu užtikrintos prievolės dydis yra 217 215,01 Eur (750 000 Lt), tokia pat suma I. F. laidavo, o 2007 m. lapkričio 21 d. Susitarimu dėl sutarties sąlygų keitimo buvo pakeista viena kredito sutartis, o ne kelios tariamai šalių pasirašytos kredito sutartys. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ji nieko nežinojo apie netinkamą kredito sutarties vykdymą ir apie jos nutraukimą. Atsakovo pateikti pranešimai, kurie registruotu paštu ne vieną kartą siųsti tiek ieškovės ir trečiojo asmens gyvenamosios vietos ir turto buvimo adresu, patvirtina, kad atsakovas tiek apie kredito sutarties pažeidimus, tiek apie jos nutraukimą ieškovei pranešė visais įmanomais būdais. Šalys pasirašė kredito sutartį, remiantis kuria ieškovė įsigijo butą ir parduotuvę, dėl to šalių susiklostę kreditavimo santykiai negali būti vertinami remiantis išimtinai vartotojų teises ginančiomis teisės normomis. Tačiau, net ir tuo atveju, jeigu ieškovė būtų vartotoja būtų pripažinta visoje kredito sutarties apimtyje, toks statusas neatleistų jos nuo įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymo. Šalių sudarytos sutarties vykdymo istorija, sistemingas, ilgesnis nei šešių mėnesių, palūkanų ir dalinių kredito įmokų mokėjimų pažeidimas atsakovui suteikė pakankamą ir protingą pagrindą nesitikėti, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Dėl minėtos priežasties atsakovas priėmė teisėtą sprendimą inicijuoti kredito grąžinimą prieš terminą. Kredito sutarties nutraukimo pagrindas priklausė išimtinai nuo ieškovės veiksmų ir nebuvo niekaip susijęs su atsakovo įsipareigojimais arba valia. Kredito sutarties nutraukimo metu ieškovė buvo nemoki ir savo turtinės padėties nepagerino iki šiol. Apeliantė nei pirmosios instancijos teisme nei apeliaciniu skundu neįrodinėja, kad atsakovas iš esmės pažeidė kredito sutartį (išskyrus tai, kad kredito sutartis tariamai buvo neteisėtai nutraukta). Priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kredito sutartį pažeidė ieškovė, nes negrąžino kredito ir nemokėjo palūkanų bei kitų įmokų. Kredito sutarties sąlygos nenumato galimybės ieškovei kreiptis į teismą dėl tokio kredito sutarties pakeitimo, kokio ji siekia. Taip pat nėra nei vieno iš įstatyminių pagrindų taip modifikuoti kredito sutartį, kaip prašo ieškovė. Būdama verslininke ir žinodama tiek apie ekonominius nekilnojamojo turto vertės kitimo ciklus, tiek apie savo prisiimto verslo rizikingumą ir galimas verslo nesėkmes, ieškovė prisiėmė riziką dėl savo mokumo, t.y. piniginių lėšų trūkumo prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti. Ieškovės reikalavimas pripažinti vykdomąjį įrašą negaliojančiu yra išvestinis iš kitų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismui netenkinus ieškovės reikalavimų, susijusių su kredito sutarties nutraukimo pripažinimu negaliojančiu ir jos modifikavimo, pagrįstai buvo netenkintas ir šis reikalavimas.