Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių R. Z., A. K., I. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6562-828-2014 pagal ieškovo UAB ,,SNB“ ieškinį atsakovėms R. Z., A. K., I. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas prašė priteisti iš atsakovių solidariai 31 554,26 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės R. Z., būdama ieškovo skolininko ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens – dėl bankroto likviduotos UAB „Apreka“ – dalyve, o A. K. ir I. M. – šio juridinio asmens vadovėmis, esant sunkiai įmonės finansinei būklei, nevykdė teisės aktuose joms nustatytų pareigų: laiku pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Apreka“, sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl nuostolių dengimo akcininkų įnašais, įstatinio kapitalo mažinimo, akcinės bendrovės pertvarkymo į kitą juridinį asmenį ar bendrovės likvidavimo. Be to, atsakovės, žinodamos sunkią UAB „Apreka“ finansinę padėtį, įmonės nemokumą, suprasdamos, jog įmonė neturės galimybės atsiskaityti su ieškovu, teikė ieškovui užsakymus, gavo iš jo prekes, dalį jų realizavo, tačiau su ieškovu neatsiskaitė, sudarė su juo skolų mokėjimo grafiką žinodamos, kad įmonė jo nesilaikys. UAB „Apreka“ skola ieškovui sudaro 31 554,26 Lt. Šis ieškovo reikalavimas patvirtintas UAB „Apreka“ bankroto byloje ir bankroto proceso metu patenkintas nebuvo. Būtent dėl tokių atsakovių veiksmų (neveikimo) UAB „Apreka“ neįvykdė savo prievolių ieškovui ir padarė jam nurodytą žalą.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui UAB „SNB“ solidariai iš atsakovių R. Z., A. K., I. M. 31 554,26 Lt žalos atlyginimą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad UAB „Apreka“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2009-09-01, bendrovės įstatinis kapitalas – 10 000 Lt. Vienintelė bendrovės akcininkė nuo pat įmonės įregistravimo buvo R. Z., UAB „Apreka“ direktore nuo 2009-09-01 iki 2011-04-20 buvo A. K., nuo 2011-04-20 – I. M.. 2010-09-15 UAB „Apreka“ ir UAB „SNB“ (buvusi K. S. TŪB „SNB“) sudarė Konsignacijos sutartį Nr. 10-09-15-1, pagal kurią ieškovas tiekė UAB „Apreka“ moteriškus aulinukus. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-09-28 nutartimi patvirtino UAB „Apreka“ ir UAB „SNB“ sudarytą taikos sutartį, kuria pareiškėjai tarpusavyje taikiai susitarė dėl 31 215,59 Lt dydžio skolos už pateiktą produkciją grąžinimo kreditoriui UAB „SNB“. Šia sutartimi UAB „Apreka“ įsipareigojo 31 215,59 Lt skolą grąžinti dalimis: 5 000 Lt iki 2011-10-25, 8 000 Lt iki 2011-11-25, 8 000 Lt iki 2011-12-31, 10 215,59 Lt iki 2012-01-31. 2011-11-23 Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo buvo paliktas galioti mokesčių administratoriaus sprendimas dėl UAB „Apreka“ papildomai apskaičiuoto 127 830 Lt PVM, 4 520 Lt PVM delspinigių, 38 349 Lt PVM baudos. UAB „Apreka“ direktorė I. M. 2011-12-28 pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Apreka“ iškėlimo, o Panevėžio apygardos teismas 2012-01-26 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Apreka“. 2014-03-03 UAB „Apreka“ buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro. Teismo vertinimu, atsakovės A. K., I. M., esant kritinei įmonės finansinei būklei, jokių sprendimų, kad užtikrintų kreditorių, tame tarpe ir ieškovo, interesus, darytų teigiamą įtaką bendrovės mokumui, užkirstų kelią dar didesnių nuostolių susidarymui, nepriėmė, o tęsė įmonės nuostolingą veiklą be jokių esminių pokyčių. Taip pat šios atsakovės nevykdė imperatyvių įstatymo reikalavimų – laiku nesikreipė į teismą ir dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.), nešaukė visuotinio akcininkų susirinkimo (ABĮ 38 str. 3 d.), nors, kaip matyti iš UAB „Apreka“ finansinės atskaitomybės dokumentų, visą laiką nuo įmonės veiklos pradžios įmonės įsipareigojimai viršijo pusę jos turto, o nuosavas kapitalas buvo minusinis. Sprendė, jog byloje nustatytos ir atsakovės R. Z., kaip UAB „Apreka“ dalyvės, civilinės atsakomybės ieškovui sąlygos (CK 2.50 str. 3 d.). O būtent – atsakovė, būdama vienintele UAB „Apreka“ akcininke ir turėdama teisę priimti visus sprendimus bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo, bendrovės reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo klausimais, visą laiką žinodama kritinę įmonės finansinę būklę, susiklosčiusią nuo 2009 m. pabaigos, skolos ieškovui susidarymo laikotarpiu (nuo 2010 m. spalio iki 2011 m. rugsėjo mėn.) per trejus įmonės veiklos metus jokių veiksmų įmonės mokumui atkurti ar užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms įmonės kreditoriams kilti nesiėmė, į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nesikreipė, t. y. taip pat nevykdė imperatyvių įstatymo reikalavimų (ABĮ 59 str. 9 d. 2 p., 10 d., ĮBĮ 8 str. 1 d.). Teismas darė išvadą, kad dėl visų atsakovių, kaip UAB „Apreka“ dalyvės ir vadovių, veiksmų ir neveikimo UAB „Apreka“ neįvykdė savo prievolių ieškovui, dėl ko jam atsirado žala (CK 6.247 str.).

Apeliaciniu skundu atsakovės prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas UAB „Apreka“ nemokumo klausimo išvis nenustatinėjo, tik konstatavo, jog nuo pat UAB „Apreka“ veiklos pradžios įmonės finansinė būklė buvo sunki ir nuolat sunkėjo, todėl visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė A. K. nuo 2010 m. pradžios, o atsakovė I. M. nuo 2011-04-20 (paskyrimo direktore dienos) privalėjo kreiptis į teismą dėl UAB „Apreka“ bankroto bylos iškėlimo. Byloje nėra jokių duomenų apie pradelstas UAB „Apreka“ skolas konkrečiu laikotarpiu, todėl negalima padaryti išvados, nuo kada UAB „Apreka“ buvo nemoki ir nuo kada atsakovėms konkrečiai atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl UAB „Apreka“ bankroto bylos iškėlimo. Kadangi UAB „Apreka“ įstatinis kapitalas negalėjo būti sumažinamas, nes ir taip buvo minimalus, o įmonės pertvarkymas ar likvidavimas nuosavo kapitalo neatstato, todėl atsakovė R. Z., nevykdydama Akcinių bendrovių įstatymo, pažeisti ieškovo interesų negalėjo, dėl ko ir atsakovės R. Z. atžvilgiu ieškinio tenkinimas Akcinių bendrovių įstatymo 38 str. pagrindu yra visiškai nepagrįstas. Atsakovės A. K. ir I. M. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl ko UAB „Apreka“ neatsiskaitė su ieškovu, nors pagal teisminę praktika savo pareigas turėjo pažeisti tyčia siekdamos neatsiskaitymo su ieškovu. Tuo tarpu atsakovė R. Z., kaip UAB „Apreka“ akcininkė, į įmonės ūkinę – komercinę veiklą nesikišo, todėl taip pat neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kas visiškai nepagrįstai priešingai konstatuojama skundžiamame sprendime. Teigia, jog ieškovas, kreipdamasis į teismą, netiksliai suformulavo faktinį ieškinio pagrindą, t. y. nenurodė, kuriuo momentu atsakovėms kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. kada atsirado konkrečios aplinkybės, patvirtinančios įmonės nemokumą Įmonių bankroto įstatymo prasme. Žalos atsiradimo konstatavimui buvo būtina nustatyti momentą, nuo kada kiekviena atsakovė atskirai įgijo pareigą (jeigu išvis įgijo) inicijuoti UAB „Apreka“ bankroto bylos iškėlimą. Šiuo atveju atsakovės A. K. ir I. M., skirtingu metu vadovavusios UAB „Apreka“, jokių bendrų veiksmų neatliko, todėl solidariai atsakyti negali.

Atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovių apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovės nevykdė ir pažeidė LR įstatymus, tuo padarydamos žalą ieškovui.

Apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias solidariąją skolininkų atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Kadangi apeliantės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo taikytos solidariosios atsakomybės teisėtumą, teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl jos taikymo (ne) pagrįstumo. Formuodamas teismų praktiką, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo ir dalyvio (akcininko) atsakomybės pagrindai, nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 str. 3 d., vadovo – CK 2.87 str. 7 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Vadovo veikla yra susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas, neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus. Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Šie kasacinio teismo išaiškinimai lemia, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo paprastai negali būti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-524/2013; kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas solidarią visų trijų atsakovių (kaip vadovių ir akcininkės) atsakomybę laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tokios savo išvados (dėl jų veiksmų ar neveikimo bendrumo) iš esmės visiškai nemotyvavo, tik formaliai konstatavo, jog nuo pat UAB „Apreka“ veiklos pradžios įmonės finansinė būklė buvo sunki ir nuolat sunkėjo, o atsakovė A. K. nuo 2010 m. pradžios, atsakovė I. M. nuo 2011-04-20 privalėjo kreiptis į teismą dėl UAB „Apreka“ bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, jog paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma, kai: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu; 3) sieja bendra kaltė; 4) kai padaro žalos ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu; 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Sutiktina su apeliantu, jog šiuo atveju yra net netikslus ieškinio reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš atsakovių solidariai. Kaip matyti, atsakovė A. K. UAB „Apreka“ direktore buvo nuo 2009-09-01 iki 2011-04-20, kurios vadovavimo laikotarpiu, t. y. 2010-09-15, UAB „Apreka“ ir ieškovas UAB „SNB“ sudarė Konsignacijos sutartį Nr. 10-09-15-1. Tuo tarpu atsakovė I. M. UAB „Apreka“ direktore buvo tik nuo 2011-04-20 iki bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo. Šios aplinkybės, t. y. atsakovių, kaip įmonės vadovių, pareigų atlikimas skirtingais laikotarpiais, rodo, jog niekaip negalėjo kilti jų solidari atsakomybė, t. y. nėra aukščiau minėtų solidariosios atsakomybės deliktiniuose santykiuose sąlygų. Šiuo atveju ieškovas nenurodė, taip pat niekaip neįrodinėjo, kuriuo momentu atsakovėms kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas skundžiamame sprendime taip pat nenustatė UAB „Apreka“ nemokumo atsiradimo dienos. Būtent žalos atsiradimo konstatavimui būtina nustatyti momentą, nuo kada kiekviena atsakovė atskirai įgijo pareigą inicijuoti UAB „Apreka“ bankroto bylos iškėlimą. Atkreiptinas dėmesys, jog 2011-11-23 Vilniaus apygardos administraciniam teismui patvirtinus Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. S-144(7-103/2011), atsakovė I. M. jau 2011-12-28 pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Apreka“.

Vertinant aukščiau paminėtas aplinkybes, kartu pažymėtina, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-01 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Pažymėtina, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų, t. y. bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 str. 5 d.).

Teismų praktikoje, sprendžiant klausimą dėl įmonės akcininko atsakomybės laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra pasisakyta, kad paprastai akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 str. 4 d. numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas solidarią (t. y. bendrą, vienodą) visų trijų atsakovių atsakomybę nurodytos aplinkybės, kad apeliantė R. Z. buvo tik įmonės akcininkė, nevertino, atsižvelgęs vien į tai, kad pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo numato ĮBĮ 8 str. nuostatos. Pats faktas, kad apeliantė R. Z. buvo įmonės akcininkė, savaime nelemia jos civilinės atsakomybės. Tuo tarpu nenustačius, kad pastaroji būtų vykdžiusi kokius nors vadovui būdingus veiksmus per laikotarpį nuo 2009 metų iki bankroto bylos iškėlimo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliantei buvo žinoma ar ji, kaip juridinio asmens dalyvis, privalėjo kontroliuoti bei žinoti apie kasdienę įmonės veiklą ir situacijos, kuomet kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą, atsiradimą.

Konstatavus, kad dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvio funkcijų apeliančių atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari (nebent būtų nustatytas neteisėtų veiksmų bendrumas), taip pat nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp kiekvienos atsakovės neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobūdžio bei civilinės atsakomybės apimties kiekvienos jų atžvilgiu. Kreditoriams ĮBĮ 8 str. 4 d. pagrindu žala atsiranda ne dėl to, kad asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad, atsiradus šiems asmenims tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams sąlygojo naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą. Todėl svarbu nustatyti, ar (ir kada) tokia pareiga šiems asmenims atsirado ir kokius nuostolius jos neįvykdymas ar nesavalaikis įvykdymas sukėlė, t. y. kokia apimtimi kiekvieno jų (ne) veikimas įtakojo įmonei ir kreditoriams padarytą žalą. Šiuo atveju tokios aplinkybės skundžiamame sprendime nebuvo nustatytos. Tokių aplinkybių neįrodinėjo ir ieškovas pateikdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas teigia, jog įmonė buvo nemoki dar iki Konsignacijos sutarties sudarymo, t.y. 2010-09-15, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Balanso duomenų nurodymas nuo 2009-12-31 neįrodo, kad įmonė buvo nemoki nuo ieškovo nurodytos datos ir kad įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado būtent nuo 2009 metų pabaigos. Todėl pagal paties ieškovo teiginius matyti, kad žala jam padaryta ne visų atsakovių bendrais veiksmais. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovas yra verslininkas ir teikdamas, kad įmonė buvo nemoki nuo pat 2009 metų pabaigos, sudarydamas sutartį su verslo partneriu turėjo pareigą ir galimybę pasidomėti verslo partnerio finansine padėtimi, įvertinti riziką. Šių aplinkybių neįrodinėjo nei ieškovas, jų nesiaiškino ir pirmos instancijos teismas tenkindamas ieškinį.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog yra visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti atsakovių veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246-6.249 str.), be to, spręsdamas vadovių bei akcininkės civilinės atsakomybės klausimą, neteisėtai konstatavo solidarios civilinės atsakomybės faktą. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, ieškinį atmetant (CPK 185 str.).

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ir priteisiamos pagal CPK 93 str. 1 d. taisyklę. Ieškinį atmetus, iš ieškovo atsakovei R. Z. priteistinos jos turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d., 93 str. 1 d.). Atsakovės išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti – 876,10 Eur (t. 1, b. l. 120-121, 200-201), atsižvelgiant į ginčo esmę, bylos sudėtingumą, vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 p., 8.2 p., 8.18 p., yra pagrįstos, atitinka teisingumo bei protingumo principus. Atsakovės R. Z. sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą sudaro 274,27 Eur (t. 2, b. l. 25). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose sudaro 43,15 Eur. Šios išlaidos priteistinos iš ieškovo CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. pagrindais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo UAB „SNB“, į. k. 147058869, ieškinį atmesti.

Priteisti iš UAB „SNB“, į. k. 147058869, 876,10 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt šešis eurus ir 10 euro centų) advokato pagalbos išlaidų ir 274,27 Eur (du šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir 27 euro centus) žyminio mokesčio R. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai bei 43,15 Eur (keturiasdešimt tris eurus ir 15 euro centų) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.