Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2021-01-25 · Administracinė byla Nr. I1-526-257/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-01-25Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-12-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-01-25
Bylos Nr.
I1-526-257/2021
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02140-2020-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė (pirm.)
Pareiškėjas
N. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Advokatai
Vilmantas Poškus
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-526-257/2021Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02140-2020-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1; 55.1.3
(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 25 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,sekretoriaujant Ritai Levickytei,dalyvaujant pareiškėjui N. Ž., jo atstovui advokatui Vilmantui Poškui,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad nurodytu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose sanitariniuose mazguose buvo skylės, kamerose laikėsi nemalonus kvapas. Kamerose ne visur yra užuolaidos, kamerose Nr. 67, 61, 44 visiškai nebuvo užuolaidų, vietoj užuolaidų jis naudojo iš savo asmeninės patalynės sumeistrautą užvalkalą. Kreipėsi daug kartų dėl netinkamai įrengtų tualetų su skundais, tačiau niekas nesikeitė. Neprisimena, kada ir kokio turinio teikė skundus. Dėl to patyrė psichologinius išgyvenimus, pas psichologę lankėsi 8 kartus ir šiuo metu geria vaistus. Prašo priteisti 9600 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo N. Ž. atstovas advokatas Vilmantas Poškus prašo pareiškėjo skundą tenkinti, tačiau mano, kad pareiškėjui turėtų būti priteista skunde nurodyta suma, o ne posėdžio metu nurodytas neturtinės žalos dydis. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės atstovo turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Pareiškėjas N. Ž. skunde (b. l. 1) nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2020 m. liepos 13 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. kamerose Nr. 24 ir Nr. 44. Kamerose, kuriose jis buvo laikomas, tualetas įrengtas kampe, t. y. skylė, į kurią turėjo atlikti gamtinius reikalus. Skylė niekuo neuždengta. Tualete nėra lubų ir durų, tik sienelė tarp įėjimo, todėl jį visą laiką matydavo kamerose buvę asmenys. Iš tualeto sklisdavo nemalonūs kvapai. Ne kartą kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus, kurie nereaguoja į skundus, skundus sunaikina. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus, pažeminimą. Prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 6900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai, teismo šaukimu.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 12-16) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-10-16 pažymos Nr. 69-4076 matyti, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo nuo 2019-07-13 iki 2020-09-30 kamerose Nr. 38, 24, 44, 60, 61.

Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad naudojantis san. mazgu nebuvo tinkamai užtikrinamas privatumas. Teigia, kad tualetai buvo tupimi, o kamerose laikėsi nemalonus kvapas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra.

Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Atsakovas pažymi, kad nepermatoma užuolaida yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. mazgų zonų kamerose lentelės (jų aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m.). Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Taigi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (žr. LVAT 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017). Atsakovas pažymi ir tai, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu, nėra.

Iš nuotraukų matyti, kad kameroje Nr. 60 san. mazgų įėjimai atitverti durimis, likusiose – užuolaidomis, kurios yra tvarkingos, iki pat žemės. Kadangi jos iš sunkaus pluošto, nei skersvėjis, nei panašūs veiksniai jų judėjimo neįtakoja. Iš nuotraukų taip pat matyti, kad per stebėjimo langelį pareiškėjo stebėjimas būnant san. mazge yra neįmanomas.

Atsakovas pažymi, kad vadovaujantis teismų praktika, bendros kameros erdvės atskyrimas nuo san. m. ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaida, paprastai laikomas tinkamu (LVAT 2018-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018 ir kt.). Kad san. mazgo įėjimo atskyrimas užuolaida tinkamai užtikrina juo besinaudojančio asmens privatumą patvirtina ir naujausia EŽTT praktika – 2019 m. lapkričio 26 dienos sprendime byloje Michno ir Dimbinskas prieš Lietuvą (peticijų Nr. 34179/18 ir 35033/18) nurodoma, kad san. mazgo įėjimo atskyrimas durimis ar užuolaida yra tinkamas.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad kamerose tualetai tupimi. Iš pridedamų nuotraukų matyti, kad kamerose Nr. 38, 60, 61 tualetai sėdimi, likusiose – tupimi.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Jų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius, tarp kurių nurodyta ir tai, kad kamerose turi būti „sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) – 1 komplektas“. Taigi, tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. HN 134:2015 sėdimo tualeto taip pat nenumato.

Pažymi, kad LVAT naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų įrengimas nėra pripažįstamas netinkamu (pvz., LVAT 2020-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020). Kadangi jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatą, kurie lemtų negalėjimą naudotis tupimu san. mazgu nėra, vien pareiškėjo pageidavimas dėl kitokio san. mazgo įrengimo, nėra pagrindas konstatuoti pažeidimą.

Kartu atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad apie pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus nuo sanitarinio mazgo sklindančio kvapo teismas plačiau nepasisako, nes tai susiję su kameros vėdinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Taigi, kvapas neatsiejamai susijęs ne tik su ventiliacijos įrengimu ar galimybe vėdinti patalpas per langus, bet ir su pačių kalinamų asmenų veiksmais.

Be to, kameros plotas buvo pakankamai didelis, asmenų skaičius jose neviršytas, todėl blogas kvapas vėdinant patalpas neturėjo užsistovėti. Vėdinimas per langus galimas, todėl ši pareiškėjo skundo dalis nepagrįsta.

Be to, iš pridedamų nuotraukų matyti, kad iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai neregistruoja skundų, juos sunaikina. Nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai savo veikloje atlikdami pareigines funkcijas, be visa ko, vadovaujasi ir pagarbos žmogui ir valstybei principu, o abstraktūs pareiškėjo teiginiai visiškai neargumentuoti, nenurodytos nei konkrečios situacijos, nei konkretūs darbuotojai, nei tariamai netinkamo elgesio datos.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo N. Ž. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.271) straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2020 m. liepos 13 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. kamerose Nr. 24 ir Nr. 44, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-10-16 pažymos Nr. 69-4076 (b. l. 19) matyti, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu taip pat buvo kamerose Nr. 38, 60, 61.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, tualetas įrengtas kampe, t. y. skylė, į kurią turėjo atlikti gamtinius reikalus. Skylė niekuo neuždengta. Tualete nėra lubų ir durų, tik sienelė tarp įėjimo, todėl jį visą laiką matydavo kamerose buvę asmenys, iš tualeto sklisdavo nemalonūs kvapai.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra veikiantys sanitariniai mazgai, kurie atitverti nuo bendros erdvės atitverti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos (b. l. 21-22) matyti, kad kameroje Nr. 38 sanitarinis mazgas atitvertas plastikine d., kurios aukštis yra nuo 2,10 m., o kamerose Nr. 24, 44, 60,61 atitvarinė kontrukcija yra mūrinė, kurių aukštis nuo 2,22 m. iki 2,33 m., t. y. ženkliai aukštesnės negu 1,5 m. ir numayta Taisyklėse. HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovės atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017).

Pareiškėjo teiginys dėl privatumo pažeidimo abstraktus. Pareiškėjas nurodė, kad naudojantis sanitariniu mazgu, yra matomas kameroje esančių asmenų, nes tualete nėra lubų ir durų, tik sienelė tarp įėjimo. Administracinėje byloje esančiose kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukose (b. l. 24 -25) matyti, kad nei vienoje kameroje įėjimai į sanitarinius mazgus nėra įrengti priešais įėjimo duris, kuriose įrengtas kameros stebėjimo langelis ar priešais kameroje esančius gultus. Įėjimai į sanitarinius mazgus yra šone (kairėje arba dešinėje) įėjimo durų atžvilgiu arba į kamerų sienas, kuriose yra lentynos daiktams susidėti. Tik kameroje Nr. 60 įėjimas į sanitarinį mazgą yra iš kameros vidinės pusės (b. l. 25), tačiau šioje kameroje įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas durimis. Kitų argumentų, kuo pasireiškė jo privatumo pažeidimas, esant minėtam sanitarinio mazgo atitvėrimui, pareiškėjas nenurodė. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas pažeidžia jo teisę į privatumą, tačiau sanitariniai mazgai kamerose atitverti mūrinėmis sienelėmis arba plastikine d., kurių aukštis ženkliai aukštesnis nei 1,50 m., o įėjimai atitverti durimis arba užuolaidomis. Atsižvelgiant į tai, jog sanitarinis mazgas yra atskirtas aukštomis sienelėmis ir įėjimas yra atitvertas paminėtose kamerose durimis (kameros Nr. 38, 60) ar neperšviečiamomis storomis spalvotos polietileno užuolaidomis (kameros Nr. 24, 44, 61), šiuo atveju niekas negalėjo matyti pareiškėjo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, todėl buvo užtikrintas pareiškėjui minimaliai būtinas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-882-662/2020, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020 ir kt.).

Posėdžio metu pareiškėjo aiškinimas, kad kamerose Nr. 67, 61, 44 visiškai nebuvo užuolaidų, vietoj užuolaidų jis naudojo iš savo asmeninės patalynės sumeistrautą užvalkalą, vertintinas kritiškai, nes tokių aplinkybių pareiškėjas savo skunde nenurodė, dėl to į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais nesikreipė, juo labiau, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kameroje Nr. 67 net nebuvo. Tokius pareiškėjo aiškinimus teismas vertina kaip nenuoseklius.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas numato, kad „Šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais“. Šiaulių TI pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos norma HN 134:2015 17 punktas). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 687-756/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-683-756/2020 ir kt.).

Taip pat atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad iš kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, tai patvirtina kamerų fotonuotraukos (b. l. 23 - 25), todėl įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo neteisėti veiksmai dėl blogo kvapo kamerose, nenustatyti.

Pareiškėjo argumentas, kad kamerose Nr. 24 ir Nr. 44 tualete yra skylės, į kurias turėjo atlikti gamtinius reikalus, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisinis reglamentavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą unitazą. Be to, nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiose Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tiesiogiai įtvirtinta, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerų sanitariniame mazge įrengti klozetai gali būti ir tupiami (9.1 p.). Iš kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, matyti, kad kamerose Nr. 38, 60, 61 yra įrengti sėdimi unitazai, o kamerose Nr. 24 ir Nr. 44 tupiami (b. l. 23–25). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020). Taigi vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020).

Dėl tariamo skundų neregistravimo ir pareigūnų elgesio

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ne kartą kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus, kurie nereaguoja į skundus, skundus sunaikina.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2020-10-14 pažymos Nr. 61-2639 (b. l. 20) matyti, kad pareiškėjas N. Ž. laikotarpiu nuo 2020-07-13 iki 2020-09-30 į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Nurodytas pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus, nes nenurodė nei kada, nei dėl kokio tariamo pažeidimo ar konkretaus pareigūnų jis yra kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją. Pareiškėjas nenurodė, kodėl jį Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai išskyrė iš kitų asmenų, sudarė blogesnes sąlygas, pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl, jo nuomone, pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip posėdžio metu nurodė pareiškėjas, jis neprisimena kada ir kokio turinio teikė skundus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai.

Pareiškėjas tiek skunde, tiek posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė psichologinius išgyvenimus, nes lankėsi 8 pas psichologę ir iki šio laiko vartoja vaistus. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų (b. l. 53, 60, 61, 62), pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu lankėsi pas psichologę 5 kartus, (vėlesniu laikotarpiu dar 3 kartus), aptarta emocinė būsena ir nusiskundimai esančiomis sąlygomis, nerimas dėl bausmės atlikimo, ankstesni bandymai keisti gyvenimo būdą, pagalbos dėl priklausomybės poreikis, ir kt.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Netenkintinas pareiškėjo atstovo advokato Vilmanto Poškaus prašymas priteisti iš atsakovės atstovo turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo N. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atmesti pareiškėjo N. Ž. atstovo advokato Vilmanto Poškaus prašymą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė