- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-02
- Bylos Nr.
- 2A-837-590/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11129-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Midos“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „IDW metalas ir mediena“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vido Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Midos“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „IDW metalas ir mediena“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Midos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „IDW metalas ir mediena“ dėl skolos priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „IDW metalas ir mediena“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Midos“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Midos“ kreipėsi į teismą ir patikslinusi ieškinį prašė priteisti iš atsakovės UAB „IDW metalas ir mediena“ 10 915,26 Eur skolą už parduotas prekes, 277 Eur palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovei pardavė prekių (langų) už 54 154,36 Eur, atsakovė už parduotas prekes sumokėjo 43 239,10 Eur, todėl liko skolinga 10 915,26 Eur. Atsakovė UAB „IDW metalas ir mediena“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovė nekokybiškai atliko rangos darbus, jų nebaigė iki galo ir neperdavė atsakovei darbų rezultato, todėl atsakovei nekyla pareiga sumokėti už ieškovės darbus. Atsakovė UAB „IDW metalas ir mediena“ pateikė priešieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės 26 714,62 Eur tiesioginių nuostolių, 63 415 Eur netiesioginių nuostolių, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovė 2014-06-06 pateikė komercinį pasiūlymą dėl 14 992,90 Eur langų pagaminimo; 2014-07-28 ieškovė pateikė komercinį pasiūlymą dėl stiklo paketų ir durų pagaminimo ir sumontavimo prekybos tinklo Burberry parduotuvei Osle, Norvegijoje. Ieškovė vėlavo pagaminti paketus ir pagaminti gaminiai buvo nekokybiški, todėl atsakovė patyrė nuostolius šalindama ieškovės darbo trūkumus. Trūkumų šalinimui atsakovė savo lėšomis pagamino brokuotų profilių pakaitalus ir profiliams atsiimti siuntė transportą į Kauną, du kartus važiavo atsiimti prekių, kurias ieškovas turėjo pristatyti į Vilnių, dėl to patyrė 221,68 Eur nuostolius; dėl vėlavimo pagaminti lenkto stiklo paketus ir jų nekokybiško pagaminimo atsakovė papildomai siuntė savo darbuotojus trūkumų šalinimui, todėl patyrė 4 074,34 Eur nuostolius; ieškovė netinkamai pagamino ir įstatė duris, todėl atsakovė siuntė savo darbuotojus ir patyrė 974,60 Eur nuostolių; ieškovė vietoje užsakyme nurodyto paketo, pagamino pakaitinį stiklo paketą, o reikiamo nepateikė iki šiol, taigi tinkamo paketo įstatymas atsakovei kainuos dar apie 5 838 Eur; dėl ieškovės vėlavimo pristatyti lenktus stiklus atsakovė patyrė 2 706 Eur išlaidų siunčiant darbuotojus dirbti papildomai, be to, parduotuvės apsaugai reikėjo samdyti apsaugos darbuotojus ir tai kainavo 12 900 Eur. Dėl ieškovės netinkamai atliktų darbų atsakovė prarado klientą, todėl nebegavo fasadų įrengimų užsakymų ir dėl to patyrė netiesioginių nuostolių – 69 039,12 Eur. Kadangi visi nuostoliai patirti dėl ieškovės neteisėtų veiksmų (nekokybiškų gaminių), žala padaryta atsakovei ir yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl iš ieškovės priteistini atsakovės reikalaujami nuostoliai.Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodė, jog ieškovė su atsakove tarėsi tik dėl gaminių pagaminimo, bet nesitarė dėl montavimo darbų. Darbų uždelsimas užtruko dėl atsakovės kaltės, nes atsakovė vėlavo pateikti gaminių korekcijas. Iš susirašinėjimo medžiagos matyti, kad atsakovė pati ruošėsi montuoti gaminius, todėl pretenzijos dėl nekokybiškų darbų nepagrįstos. Ieškovės darbuotojai važiavo padėti atsakovei, nes pastarajai nesisekė atlikti darbų. Lenktus laikinus stiklus atsakovė įdėjo savo iniciatyva ir rizika, todėl ieškovė neprivalo atlyginti nuostolių atsiradusių dėl atsakovės veiksmų. Durys buvo sugadintos dėl atsakovės darbuotojų nekokybiškų darbų, kuriuos ištaisė ieškovės samdyti darbuotojai. Iki ieškovės reikalavimų pateikimo atsakovė jokių nuostolių nebuvo patyrusi, todėl laikytina, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 10 915,26 Eur skolos už parduotus gaminius, 227 Eur materialiųjų palūkanų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 635 Eur bylinėjimosi išlaidų; priešieškinį tenkino iš dalies, priteisė atsakovei iš ieškovės 5 177,37 Eur nuostolių atlyginimui, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 224,61 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje priešieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Teismas 2016-03-16 nutartimi ištaisė sprendime padarytą rašymo apsirikimą, nurodydamas priteisti iš atsakovės 10,70 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl ieškovės reikalaujamos sumos dydžio, ginčas byloje kilo dėl asmens, kuriam kilo prievolė atlikti ieškovo gaminių montavimo darbus ir teisinių santykių pobūdžio. Kadangi šalys nebuvo sudarę rašytinės sutarties, o byloje nėra tiesioginių rašytinių įrodymų, kuriuose būtų aiškiai išreikšta abiejų šalių valia montavimo darbų atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes.Nustatyta, kad atsakovės prašymu 2014-09-16 ieškovė pateikė pasiūlymą dėl montavimo darbų kainos: Osle už 3 000 Eur ir Lisabonoje už 3 000 Eur, plius kelionės išlaidos, viešbutis ir kitos išlaidos, išskyrus maistą. Atsakovės veiksmai – bilietų užsakymas ir apmokėjimas patvirtina, jog atsakovė sutiko su šiuo pasiūlymu, o šalims nesutarus dėl montavimo darbų kainos ir kitų sąlygų, montavimo darbų ieškovė būtų galėjusi neatlikti. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo įsipareigojimus pateikinėjo elektroniniu paštu ir 2014 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais ieškovė pateikė komercinius pasiūlymus (CK 6.167 str.) tik dėl gaminių pagaminimo ir atsakovė juos akceptavo (CK 6.173 str.), teismas darė išvadą, jog šalys tuo metu susitarė tik dėl gaminių pagaminimo ir pristatymo atsakovei. Kadangi montavimas buvo galimas tik po papildomų atsakovės darbų, tai jau nebegali būti laikoma tik ieškovės gaminiu ir gamybos bei montavimo technologiniai procesai yra atskiri. Pasiūlymus dėl montavimo darbų atlikimo ieškovė pateikė 2014-09-16 (CK 6.167 str.) ir atsakovė juos akceptavo po 2014-09-16 (CK 6.173 str.), todėl laikytina, jog dėl montavimo darbų šalys susitarė vėliau; byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų įsipareigojusi sumontuoti mažiau daiktų, nei pagamino, todėl darytina išvada, jog ieškovė buvo įsipareigojusi sumontuoti visus gaminius, kuriuos pagamino. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kad tarp šalių buvo du atskiri susitarimai: pirmasis dėl langų pagaminimo, antrasis – dėl montavimo darbų; kadangi buvo atskiri susitarimai dėl skirtingų dalykų, darė išvadą, jog pirmasis susitarimas yra pirkimo – pardavimo sutartis (CK 6.305 str. 1 d.), antrasis – statybos rangos sutartis (CK 6.681 str. 1 d.).Nustatyta, jog ieškovė iki parduotuvės Osle atidarymo nepateikė didžiausio vitrinos stiklo paketo, bet įdėjo laikiną, pakaitinį paketą; šiuo metu užsakytas stiklo paketas yra perduotas atsakovei. Atsakovė neįrodinėjo, jog šis stiklo paketas nebereikalingas (CK 6.319 str. 2 d.), neįrodinėjo, jog jis neatitiko kokybinių reikalavimų (CK 6.333 str.), todėl teismas sprendė, jog ieškovė atliko visus darbus pagal pirkimo – pardavimo susitarimą.Atsakovė nurodė, jog ieškovė nepagrįstai padidino sutartą užsakymo kainą nuo 34 141,56 Eur iki 54 154,36 Eur, tačiau neginčijo, jog prekes gavo ir neginčijo gautose sąskaitose nurodytų daiktų kainų. Nustatyta, kad atsakovė nedelsiant atmetė ieškovės sąskaitas su kuriomis nesutiko, bet prie ieškinio pridėtas sąskaitas priėmė ir pretenzijų dėl jų nepareiškė. Pažymėta, jog atsakovas yra nesumokėjęs paskutinės sąskaitos iš dalies, t. y. pagal paskutinę sąskaitą atsakovas privalėjo sumokėti 25 315,75 Eur, didžiąją jos dalį – 14 400,49 Eur sumokėjo ir liko skolinga mažiau nei pusę paskutinės sąskaitos – 10 915,26 Eur. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog prekės ir jų kaina tarp šalių buvo suderinta ir atitinka sąskaitose nurodytą kainą, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 10 915,26 Eur už parduotas prekes yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.344 str.), taip pat tenkintini reikalavimai priteisti 227 Eur materialiųjų palūkanų bei 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovei neįrodžius, jog dėl ieškovės veiksmų patyrė netiesioginius 63 415 Eur dydžio nuostolius. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė negavo fasadų apdailos darbų Londone būtent dėl langų ir durų darbų atlikimo Burberry parduotuvėje Osle, Norvegijoje, o ne dėl kitų priežasčių, todėl atsakovės teiginį, jog nuostoliai atsirado dėl ieškovės kaltės atliekant darbus Osle, Norvegijoje, atmetė kaip neįrodytus (CPK 178 str.). Pažymėjo, jog atsakovės nurodomas ankstesnių trijų projektų pelnas negali būti laikomas atsakovės netiesioginiais nuostoliais, patirtais negavus dviejų užsakymų Londone įrengiant parduotuves, nes: byloje nėra įrodymų, jog tokie darbai Londone buvo iš viso užsakyti, nėra žinoma Londone atliktinų fasadų apdailos darbų vertė ir galimas pelnas atlikus tuos darbus, taigi atsakovė neįrodė ir netiesioginių nuostolių dydžio. Nesant įrodytos žalos ir priežastinio ryšio dėl atsakovės priešieškinyje nurodomų netiesioginių nuostolių, kiti atsakomybės už žalos padarymą elementai (kaltė ir neteisėti veiksmai) neturi teisinės reikšmės ir nenustatinėjami. Teismas atsakovės priešieškinio reikalavimą priteisti 221,68 Eur nuostolių tenkino nustatęs, jog ieškovė privalėjo visus gaminius pristatyti atsakovui į Vilnių, tačiau ieškovei profilių į Vilnių nepristačius, atsakovė patyrė papildomų išlaidų, t. y. profilių pristatymo – 172,96 Eur. Kadangi profiliai nebuvo sujungti, t. y. atsakovės gautas daiktas negalėjo tiesiogiai būti naudojamas pagal paskirtį (CK 6.333 str. 6 d.), reikėjo atlikti papildomus darbus, atsakovė įgijo teisę reikalauti atlyginti išlaidas, patirtas daiktų trūkumams šalinti (CK 6.334 str. 1 d. 3 p.), kurių vertė – 48,72 Eur. Atsakovė prašė priteisti iš ieškovo 4 074,34 Eur išlaidas patirtas atsakovo darbuotojus siunčiant taisyti tokius trūkumus: netinkamai pagamintas ir įrengtas lenktas fasado stiklo paketas, likusios purvo liekanos, netinkama apdaila iš parduotuvės vidaus, yra plyšys, durų rankenos ne vienodame aukštyje, durys nepilnai užsidaro ir atsidaro. Nustatyta, kad atsakovė darbuotojus siuntė 2015 m. kovo 17 – 20 d., o lenktus paketus atsakovė gavo 2014-09-29, juos pati montavo. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė reikalavo ieškovės pašalinti šiuos trūkumus ir ieškovė atsisakė (CK 6.696 str. 5 d.). Pažymėjo, jog durų rankenos ir šerdelės buvo sumontuotos 2014 m. rugsėjo mėnesį ir šių problemų atsakovė nekėlė bei pati netaisė atlikdama pataisymo darbus 2014 metais, be to, rankenos ir šerdelės buvo sumontuotos pagal atsakovės pateiktus brėžinius, todėl sprendė, jog ieškovė nėra atsakinga už atsakovės patirtas išlaidas, patirtas 2015 m. kovo 17 – 20 d. Teismas tenkino atsakovės reikalavimą dėl 974,60 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos ji patyrė siųsdama darbuotojus 2014-11-20 taisyti durų ir jų apdailos defektus, kadangi ieškovė, kaip rangovas, neįrodė, jog durų montavimo darbai buvo atlikti tinkamai, neįrodė, jog tinkamai pašalinti durų trūkumai, todėl privalo atlyginti atsakovo šių trūkumų šalinimo išlaidas (CK 6.664 str. 3 d.).Nustatyta, jog ieškovė nepateikė lenkto stiklo paketų iki 2014-09-22 parduotuvės atidarymo, todėl atsakovė priėmė sprendimą įstatyti laikinus organinius stiklus. Ir nors montavimo darbus pagal susitarimą turėjo atlikti ieškovė, ji nenusiuntė savo darbuotojų pakeisti laikino lenkto stiklo paketo į pagamintą, todėl ieškovė yra atsakinga už atsakovės išlaidas patirtas keičiant netinkamą lenkto stiklo paketą į tinkamą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas iš ieškovės atsakovei priteisė 2 706 Eur (CK 6.664 str. 3 d.). Atsakovės reikalavimą priteisti iš ieškovės 5 838 Eur išlaidas, kurias ji patirs keisdama šiuo metu esantį laikiną didįjį vitrinos stiklą į ieškovės pateiktą pagal užsakymą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip neįrodytą. Byloje nustačius, jog ieškovė yra atsakinga dėl atsakovės išlaidų, kurias ji patyrė dėl to, kad ieškovė laiku nepateikė lenktų stiklo paketų ir dėl ko turėjo būti samdomas apsaugos darbuotojas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog papildoma fizinė apsauga buvo reikalinga tik naktimis ir savaitgalį, t. y. kai parduotuvė neveikė, todėl atsakovės reikalavimą tenkino iš dalies ir iš ieškovės atsakovei priteisė 12 037,50 NOK (5346+4284+ 25%PVM) arba šiuo metu galiojančiu kursu – 1 275,09 Eur.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovė UAB „Midos“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-15 sprendimo dalį, kuria priešieškinis tenkintas iš dalies, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
18.1. Atsakovė UAB „IDW metalas ir mediena“ kaitaliojo gaminių matmenis, tame tarpe ir lenktų stiklų matmenis, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas, atmesdamas aukščiau nurodytus įrodymus be jokios motyvacijos, vadovaujasi atsakovės 2014-08-04 vidiniu susirašinėjimu ir daro išvadą – lenktų stiklų matmenys liko nepakitę ir matmenys ieškovei pateikti 2014-07-31, taigi teismas pažeidė CPK 270 str. 4 d. 3 p., 363 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
18.2. Teismo sprendimo 20 punkte nurodytas motyvas, kad iš 2014-08-06 atsakovės elektroninio susirašinėjimo tarp įmonės darbuotojų matyti, kad, atsakovės teigimu, ieškovė įsipareigojo pateikti lenktus stiklus antrą rugsėjo savaitę, yra nepagrįsti, neteisėti, kadangi tokio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės dėl darbų atlikimo terminų nei viename dokumente – nei sutartyje, nei pasiūlymų apsikeitimo būdu, nėra.
18.3. Sprendimo 21 punkte nurodytas motyvas, kad iš 2014 m. rugpjūčio 8-13 d. atsakovės vidinio susirašinėjimo matyti, jog atsakovė turėjo tikrinti ieškovės brėžinius, kurie ne visuomet atitiko užsakymą, nepagrįsti, todėl atmestini.
18.4. Sprendime daromos išvados, jog šalims buvo žinoma, kad parduotuvė turi atsidaryti 2014-09-22, ieškovės ir atsakovės darbuotojai 2014-09-19 vyko atlikti montavimo darbus, todėl darbai turėjo būti baigti iki 2014-09-22 nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini.
18.5. Nesuprantamas teismo sprendimo 60 punkte nurodytas teiginys, kad byloje nėra ginčo, jog prekes ieškovė privalėjo pristatyti atsakovei į Vilnių, kadangi ieškovė nuo atsiliepimo į priešieškinį teismui dienos tvirtino, kad ieškovė neturėjo pareigos pristatyti gaminių atsakovei, priešingai, atsakovė atvykdavo pas ieškovę į įmonę Garliavoje ir pasiimdavo gaminius.
18.6. Sprendimo 29 punkte teismas daro jokiais įrodymais nepagrįstą prielaidą, kad durų rankeną ir šerdelę turėjo montuoti ieškovė, o tai, kad atsakovė persiuntė ieškovei brėžinį su durų rankena ir šerdelės montavimo vieta, neįrodo, kad ieškovė turėjo tvirtinti durų rankeną prie durų. Teismas visiškai nevertino į bylą pateikto 2014-08-20 susirašinėjimo tarp atsakovės darbuotojų S. J. ir M. V..
18.7. Ieškovė atliko stiklo paketų ir durų montavimo darbus, atsakovė šiuos darbus priėmė, pretenzijų nepareiškė. Atsakovė perdavė darbus ir Burberry parduotuvė veikia nuo 2014-09-22, todėl atsakovo reikalavimai dėl stiklo paketų ir durų montavimo darbų yra nepagrįsti, taigi sprendimo 71 punkte nurodytas reikalavimas priteisti atsakovei iš ieškovės 974,60 Eur nuostolius atmestinas.
18.8. Sprendimo 74 punkte nurodytos aplinkybės, kad ieškovė nesiuntė savo darbuotojų pakeisti laikino lenkto stiklo paketo į pagamintą, todėl ieškovė atsakinga už atsakovės išlaidas, patirtas keičiant netinkamą lenkto stiklo paketą į tinkamą ir todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 2 706 Eur yra nepagrįstos ir atmestinos, kadangi liudytoju byloje apklaustas P. K. 2014-10-02 nuvyko į Burberry parduotuvę Osle, sumontavo 2014-09-29 atsakovei pateiktus lenktus stiklus.
Atsakovė UAB „IDW metalas ir mediena“ apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, be to, kas yra priteista sprendimu, tenkinti priešieškinio reikalavimą ir priteisti papildomai iš ieškovės atsakovės naudai 4 074,34 Eur nuostolių, patirtų atsakovės darbuotojus siunčiant taisyti trūkumų i Oslą; 5 838 Eur nuostolių, kuriuos atsakovė neabejotinai patirs dėl tinkamo vitrininio stiklo paketo įstatymo vietoje dabartinio pakaitinio; visa apimtimi tenkinti atsakovės reikalavimą atlyginti patirtas 12 900 Eur išlaidas už apsaugos darbuotojų paslaugas saugant parduotuvę; tuo atveju, jei po apeliacinės instancijos teismo nutarties būtų priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai tarp bylos šalių, siekiant bylos bei vykdymo proceso koncentruotumo, operatyvumo ir siekiant mažinti vykdymo kaštus, prašo apeliacinės instancijos teismo įskaityti priešpriešinius ieškovės ir atsakovės reikalavimus. Prašo priimti atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
19.1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai kvalifikavo tarp ieškovės ir atsakovės kilusius sutartinius santykius, padaręs išvadą, kad tarp šalių susiklostė ne viena rangos sutartis, o dvi atskiros: pirkimo – pardavimo ir rangos sutartys, kadangi šalys susitarė dėl rangos teisinių santykių: per pirmąjį etapą ieškovė įsipareigojo pagaminti stiklo paketus ir duris, per antrąjį – minimus gaminius sumontuoti Burberry parduotuvėje, Osle. Tai, kad rangos sutartį šalys vykdė etapais, patvirtina ir šalių faktiniai veiksmai: visų pirma šalys susitarė dėl pirmojo rangos etapo darbų kainos (ieškovės atsakovei pateikti komerciniai pasiūlymai), tuo tarpu pagaminus stiklų paketus ir duris bei atsakovei juos pritaikius (modifikavus) montavimui, šalys nenutraukė rangos sutartinių santykių, o tik susitarė dėl tolimesnės apmokėjimo tvarkos.
19.2. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių sutartinius santykius kaip atskiras pirkimo - pardavimo ir rangos sutartis, nukrypo nuo minėtų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų: teismas, nustatydamas sutartinių santykių turinį, rėmėsi išimtinai lingvistiniu ieškovės pateiktų komercinių pasiūlymų aiškinimu, neatsižvelgė į sutarties šalių tikslą, tinkamai neįvertino šalių elgesio, taip pat neįvertino atsakovo valios ir priežasčių sudaryti bū9tent vieną rangos sutartį, o ne atskiras pirkimo-pardavimo ir rangos sutartis.
19.3 Atsižvelgiant į atsakovės dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo ir darbų trūkumų šalinimo patirtas išlaidas, atsakovė pasinaudojo CK 6.658 str. 3 ir 5 d. (nustatė protingą terminą trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus bei ieškovei tinkamai neperdavus atliktų rangos darbų) įtvirtinta teise atskaityti iš sumos, priklausančios mokėti ieškovei už atliktus darbus, todėl, ieškovės reikalavimą dėl 10 915,26 Eur skolos nebuvo jokio teisinio pagrindo teismui tenkinti.
Atsiliepimas
19.4. Atsakovė taip pat nesutinka su teismo išvada, jog byloje nėra ginčo dėl ieškovės reikalaujamos sumos dydžio bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovės atsakovei pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų, kurių bendra suma siekė 54 154,36 Eur ir šalių sutartos rangos sutarties kainos – 34 141,56 Eur sumos, santykio. Pagal susidariusias faktines rangos sutarties vykdymo aplinkybes, galima teigti jog, ieškovė su atsakove buvo sutarusios apytikrę darbų kainos sąmatą, tačiau ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras, kurios net 20 000 Eur suma viršijo rangos sutarties eigoje patvirtintą ieškovės pasiūlytą ir šalių sutartą rangos sutarties kainą. Jokių įspėjimų iš ieškovės pusės dėl galimai išaugusios stiklo paketų ir durų pagaminimo ir jų montavimo kainos dėl iš anksto nenuspėjamų aplinkybių, atsakovė niekada nebuvo girdėjusi, todėl darytina išvada, kad net jeigu darbų kaina rangos sutarties vykdymo metu išaugo, ieškovė turėjo pareigą apie minimą rangos sutarties kainos žymų padidėjimą įspėti atsakovę iš anksto. To nepadarius, ieškovė dirbo savo rizika ir privalėjo įvykdyti sutartį už joje numatytą kainą.
19.5. Apeliantė pabrėžia, jog ieškovė nekokybiškai atlikdama rangos darbus pažeidė CK 6.663 str. 1 d. įtvirtintą pareigą, pagal kurią, rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus, ir tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus.
19.6. Pažymėjo, kad atsakovės išlaidos už parduotuvės saugojimą sudarė ne tik apsaugos įmonės parduotuvės fizinis saugojimas naktį ir savaitgaliais, bet ir parduotuvės saugojimas po darbo valandų, tuo tarpu teismas, padaręs išvadą, jog fizinė apsauga buvo reikalinga tik tuo metu, kai parduotuvė neveikė, netinkamai interpretavo kartu su 2015-05-04 atsiliepimu į ieškinį pateiktas sąskaitas ir jų vertimus, pateiktus kartu su 2015-10-15 lydraščiu. Teismas nesiaiškino parduotuvės darbo valandų, todėl sprendime pateikti skaičiavimai ir galutinė, už parduotuvės saugojimą parduotuvės ne darbo valandomis, apskaičiuota bei atsakovui priteista suma nėra teisinga. Teismas nurodęs, kad papildoma fizinė apsauga buvo reikalinga tik naktimis ir savaitgaliais, reikalavimą tenkino iš dalies, o naktinį ir savaitgalinį įkainius apskaičiavo prie jų nepridėjęs bendro įkainio. Kitaip tariant, teismas neteisingai interpretavo „Securitas“ išrašytą sąskaitą ir siaurinamai aiškino naudojamą sąvoką naktis, nors, atsakovo manymu, sąvoką naktis reikėtų aiškinti plečiamai, t. y. visas parduotuvės ne darbo laikas. Pirmosios instancijos teismas, padaręs teisingą išvadą, jog ieškovė yra atsakinga už atsakovės patirtus nuostolius atlyginant klientui – parduotuvei Burberry saugojimo išlaidas, netinkamai interpretavo teismui pateiktas sąskaitas-faktūras bei jų turinį, todėl taikė netinkamas įkainių apskaičiavimo formules ir priteisęs tik nedidelę dalį atsakovės reikalavimo, tenkino jį iš dalies, tokiu būdu priimdamas neteisingą sprendimą.
19.7. Atsakovė papildomai patirs 5 838 Eur dydžio nuostolius dėl tinkamo vitrininio stiklo paketo įstatymo vietoj dabartinio pakaitinio ir šiai sumai pagrįsti atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė preliminarią sąmatą. Nurodo, kad susumavus visas darbuotojų komandiravimo, stiklo paketo transportavimo bei keltuvų nuomos preliminarias kainas gautina būsimų išlaidų suma lygi 5 838 Eur, pažymi, jog šių išlaidų atsakovė dar nėra patyrusi, bet neabejotinai jas patirs, kadangi pagamintas stiklas turi būti įstatytas, o iki šiol neįstatytas dėl kilusio ginčo su ieškove.
19.8. Atsakovė siuntė savo darbuotojus į Oslą taisyti ieškovės atliktų darbų trūkumų, o darbuotojų komandiravimo išlaidos sudarė 4 074,34 Eur sumą, tačiau teismas sprendime nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas reikalavo ieškovo pašalinti šiuos trūkumus ir ieškovas atsisakė (CK 6.696 str. 5 d.). Apeliantė pažymi, jog klientas Burberry pretenziją dėl trūkumų atsakovei atsiuntė 2015-02-24, tuo tarpu prieš penkias dienas, 2015-02-19 atsakovė jau buvo gavusi ieškovės laišką dėl kreipimosi į teismą. Minėtinos aplinkybės lėmė, jog nesutikus ieškovei bendradarbiauti ir ginčus spręsti taikiai, atsakovė neturėjo jokių kitų galimybių, kaip tik pati taisyti ieškovės atliktų trūkumų šalinimo darbus. Pabrėžė, kad į ankstesnius kreipimusis ieškovė reagavo vangiai, jos darbuotojai net 3 kartus vyko taisyti trūkumų (2014-10-10, 2014-11-12, 2014-11-14), tačiau ir po šių ieškovės mėginimų, atsakovei 2014-11-20 teko dar kartą komandiruoti darbuotojus į Oslą (2014-11-20) šalinti ieškovo mėginimus taisyti trūkumus – paliktą broką (Sprendimo 73 p.). Šias trūkumų šalinimo išlaidas turėjo atlyginti ieškovė, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė nėra atsakinga už atsakovės patirtas išlaidas bei šioje priešieškinio dalyje atsakovės reikalavimo netenkino.
19.9. Apeliantė pažymi, jog pateikė įrodymus, patvirtinančius jos patirtas išlaidas (nuostolius) šalinant ieškovės nekokybiškai atliktų rangos darbų trūkumus, o remiantis kartu su atsiliepimu ir priešieškiniu pateiktais įrodymais ir apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir aplinkybėmis, darytina išvada, jog apeliantė įrodė conditio sine qua non (ekvivalentinį priežastinį ryšį), kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.247 str. 1 d.), todėl laikytina, jog atsakovė įrodė visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, dėl ko ieškovei kyla pareiga atlyginti atsakovės patirtus nuostolius. Ketvirtoji civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė pagal bendrąją taisyklę yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl esant aukščiau įrodytoms civilinės atsakomybės sąlygoms, ieškovės kaltė yra preziumuojama.
Ieškovė UAB „Midos“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Atsiliepimas
20.1. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė 2014-06-06 ir 2014-07-28 kreipėsi į atsakovę su komerciniais pasiūlymais, tačiau šalys susitarė tik dėl 2014-07-28 komercinio pasiūlymo/užsakymo, kitokių susitarimų šalys nesudarė. Teismas sprendimo 64 punkte teisingai konstatavo, kad tarp šalių buvo du atskiri susitarimai: pirmasis dėl langų pagaminimo, antrasis – dėl montavimo darbų. Teismas sprendimo 64 punkte konstatavo, kad pasiūlymą dėl montavimo darbų atlikimo ieškovas pateikė 2014-09-16 ir atsakovas juos akceptavo po 2014-09-16, todėl laikytina, jog dėl montavimo darbų šalys susitarė vėliau. Todėl atsakovo apeliacinio skundo 12 punkte nurodytos aplinkybės, šalys 2014-07-28 sudarė rangos sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo pagamintus stiklo paketus ir duris įrengti Burberry parduotuvėje Osle yra nepagrįsta bei atmestina.
20.2. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, kad ieškovas vėlavo pristatyti užsakytus lenktis stiklo paketus yra nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini.
20.3. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad Burberry parduotuvėje dėl ieškovo įstatytų durtų broko buvo sugadinta apdaila yra nepagrįsti, neįrodyti, todėl atmestini. Atsakovės prašymas tenkinti priešieškinio reikalavimą priteisti papildomai iš ieškovės 4 074,34 Eur nuostolių, patirtų atsakovės darbuotojus siunčiant taisyti trūkumų į Oslą; 5 838 Eur nuostolių, kuriuos atsakovė patirs dėl tinkamo vitrininio stiklo paketo įstatymo vietoj dabartinio pakaitinio; bei visa apimtimi tenkinti atsakovės reikalavimą atlyginti patirtas 12 900 Eur išlaidas už apsaugos darbuotojų paslaugas saugant parduotuvę yra nepagrįsti, neįrodyti, todėl atmestini.
20.4. Atsakovės apeliacinio skundo nurodytos aplinkybės, kad ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras, kurios net 20 000 Eur suma viršijo rangos sutarties kainą yra nepagrįstos bei atmestinos, kadangi atsakovė neginčijo, kad stiklo paketus ir duris gavo, neginčijo PVM sąskaitose – faktūrose už stiklo paketus ir duris nurodytų kainų. Atsakovė prie ieškinio pridėtas sąskaitas priėmė, pretenzijų dėl jų nepareiškė, o kad atsakovė akceptavo pateiktas sąskaitas patvirtina aplinkybė, kad atsakovė yra nesumokėjusi paskutinės sąskaitos iš dalies, t. y. atsakovė turėjo sumokėti 25 315,75 Eur, tačiau dalį – 14 400,49 Eur sumokėjo ir liko skolinga 10 915,26 Eur. Šios aplinkybės patvirtina, kad stiklo paketų ir durų pagaminimo kaina tarp šalių buvo suderinta ir atitinka sąskaitose nurodytas kainas.
20.5. Prašo nepriimti naujus atsakovo įrodymus, kuriuos galėjo pateikti pirmos instancijos teisme. Be to, šie rašytiniai dokumentai nėra išversti į lietuvių kalbą ir patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka.
Atsakovė UAB „IDW metalas ir mediena“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priimti atsakovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamus naujus įrodymus bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Atsiliepimas
21.1. Ieškovė bandydama įrodyti aplinkybes neva atsakovė po 2014-07-31 ir toliau keitė lenktų stiklo paketų matmenis, tikslingai klaidina teismą nurodydama elektroninius laiškus, kuriuose susirašinėjimas vyksta dėl tiesių stiklo paketų matmenų korekcijų, dėl kurių gamybos termino pažeidimo ginčo byloje nėra.
21.2. Ieškovė apeliaciniame skunde remiasi 2016-02-23 pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo V. K. (UAB „Service group“ komercijos direktoriaus) parodymais. Pasak ieškovės teismas nevertindamas minimo liudytojo parodymų pažeidė CPK 270 str. 4 d. 3 p. bei 263 str. 1 d., todėl sprendimas yra neteisėtas. Atsakovės nuomone, įvertinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimą jo motyvavimo aspektu, teigtina, kad minimas sprendimas atitinka CPK 270 str. reikalavimus, nes jame tinkamai pateikta įrodymų ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų analizė, o tai, kad ieškovė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas arba jog buvo pažeistos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios CPK nuostatos. Kita vertus, nėra aišku kokiu pagrindu vadovaujantis teismas turėjo vertinti liudytojo V. K. parodymus kaip tinkamus įrodymus šioje civilinėje byloje, jei byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovės užsakytų gaminių ji pati negamino, o juos subrangavo kitiems gamintojams. Tuo tarpu atsakovė niekada neturėjo jokių sutartinių santykių su bendrove, kurioje dirba V. K., todėl jo liudytos aplinkybės apskritai negalėtų būti vertintinos kaip asmens, kuris galėtų patvirtinti lenktų stiklų gamybos terminus.
Šalies argumentai
21.3. Ieškovė teigia, jog atsakovės susitarimas su Burberry parduotuvės Osle atstovais dėl parduotuvės atidarymo 2014-09-22 nesuponuoja ieškovei pareigos atlikti stiklo paketų ir durų montavimo darbus iki 2014-09-22, taip pat ieškovė teigia nežinojusi apie minimą terminą, o byloje nesant rašytinio susitarimo dėl stiklų pristatymo ir montavimo terminų, teiginys, jog langų montavimo darbai turėjo būti baigti iki 2014-09-22 nėra grindžiamais jokiais įrodymais, todėl yra atmestinas. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažymėdamas, jog sutarties šalims buvo žinoma, kad parduotuvė turi atsidaryti 2014-09-22 išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje surinktus netiesioginius įrodymus bei padarė pagristą išvadą.
21.4. Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, jog 2014-10-02 nuvyko į Burberry parduotuvę Osle ir sumontavo 2014-09-29 atsakovei pateiktus lenktus stiklus, savo teiginiams pagrįsti ieškovė remiasi liudytojo P. K. parodymais. Tačiau tokia ieškovės pozicija yra tikslingas melas, kadangi lenktą stiklo paketą vietoje laikinojo organinio stiklo įstatė atsakovės darbuotojai, nors pareigą sumontuoti pagal rangos sutartį turėjo ieškovės darbuotojai.
21.5. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad su atsakove nebuvo susitarusi dėl pagamintų stiklo paketų pristatymo į Vilnių, pasak ieškovės, atsakovė atvykdavo į ieškovės įmonę Garliavoje ir pasiimdavo gaminius. Atsiradus būtinybei paneigti aukščiau minimą aplinkybę, atsakovė pateikia 2014-09-16 PVM sąskaitą-faktūrą Serija MID Nr. 729, kurią ieškovė atsakovei pateikė 2014-09-30, ir iš kurios matyti, kad stiklo paketų krovimas ir transportavimas kainavo 500 Eur. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą sąskaitą darytina išvada, jog apeliacinio skundo aplinkybė neva ieškovė neturėjo pareigos pristatyti atsakovei pagamintų langų yra ieškovės gynybinė versija, neparemta jokiais įrodymais.
21.6. Dėl būtinybės pateikti naujus įrodymus atsakovė akcentuoja, jog būtinybė paneigti ieškovės gynybinę versiją atsirado tik apeliacinės instancijos metu, kadangi pirmosios instancijos teisme ieškovė šios aplinkybės neįrodinėjo. Kita vertus, ieškovė ir apeliaciniame skunde, tvirtindama, jog su atsakove nebuvo tartasi dėl stiklo paketų pristatymo atsakovei, nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.
Dėl ieškovės UAB „Midos“ apeliacinio skundo
23. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovei nebuvo žinoma Burrbery parduotuvės Osle atidarymo data – 2014 m. rugsėjo 22 d., atitinkamai ieškovei nebuvo žinomas lenktų fasadų stiklų pristatymo ir sumontavimo terminas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė neginčija parduotuvė Osle atidarymo 2014 m. rugsėjo 22 d. fakto, nes apeliaciniame skunde ieškovė patvirtina, kad parduotuvė veikia nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovas įsipareigojo pateikti atsakovui lenktus fasadų stiklus. Byloje nėra tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl stiklų pristatymo termino. Tačiau stiklų pristatymo terminą patvirtina netiesioginiai įrodymai. Atsakovė 2014 m. rugsėjo 12 d. elektroniniu laišku prašė atlikti montavimo darbus 2014 m. rugsėjo 20-22 dienomis, o ieškovė 2014 m. rugsėjo 16 d. elektroniniu laišku sutiko šiuo darbus atlikti (t.1, b.l. 217, 219). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė sutiko montavimo darbus atlikti iki 2014 m. rugsėjo 22 d., darytina išvada, kad lenkti fasadų stiklai atsakovei turėjo būti pateikti ne vėliau kaip 2014 m. rugsėjo 22 d., o ieškovė su šiais terminais sutiko, tačiau sutartu terminu lenktų fasadų stiklų atsakovei nepristatė ir jų nesumontavo. Ieškovė lenktus fasadų stiklus pristatė tik 2014 m. rugsėjo 29 d., todėl parduotuvėje buvo sumontuoti laikini stiklo paketai iš organinio stiklo, kuriuos atsakovė turėjo pakeisti, dėl ko patyrė 2760 EUR išlaidų, kurias pagrįstai priteisė pirmosios instancijos teismas (CK 6.249 str.).
24. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad lenktų fasadų stiklų matmenis atsakovė ieškovei pateikė 2014 m. rugpjūčio 27 d. nepatvirtina ieškovės apeliaciniame skunde nurodomas susirašinėjimas su atsakove. Šio aplinkybės nepatvirtina ir liudytojo UAB „Service group“ darbuotojo V. K. paaiškinimai, nes atsakovė stiklų neužsakinėjo UAB „Service group“ ir šiai įmonei neteikė matmenų. Be to, apeliantė nepateikė įrodymų, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 20-22 d., t.y. per beveik mėnesį laiko negalima buvo įvykdyti atsakovės užsakymo. Kita vertus, ieškovė apeliaciniame skunde ir neįrodinėja, kad darbus pavėlavo atlikti dėl atsakovės kaltės, bet laikosi priešingos pozicijos, kad šalys nebuvo susitarusios dėl lenktų fasadų stiklų pateikimo ir sumontavimo terminų, todėl ieškovė nevėlavo atlikti darbus. Ši ieškovės pozicija paneigta, atsakovės kaltė dėl darbų vėlavimo byloje nėra nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ieškovės civilinės atsakomybės.
25. Apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir be įrodymų priteisė iš ieškovės profilių pristatymo į Vilnių 172,96 EUR išlaidas paneigia kelionės dokumentai ir buhalterijos pažyma (t. 1, b.l. 65-67). Apeliantės argumentus, kad atsakovė atvykdavo į ieškovės įmonę Garliavoje ir pasiimdavo gaminius paneigia atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateikta UAB “Midos“ 2014 m. rugsėjo 16 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, iš kurios matyti, kad stiklo paketus transportavo būtent ieškovė, o ne atsakovė (t. 3, b.l. 108).
26. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 221,68 EUR ir 974, 60 EUR nuostolius, nurodytus sprendimo 71 ir 73 pastraipose, neparemti jokiais teisiniais argumentais ir įrodymais, todėl atmetami.
Dėl atsakovės UAB „IDW metalas ir mediena“ apeliacinio skundo
27. Kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ieškovės ir atsakovo susitarimą dėl langų pagaminimo. Pirmosios instancijos teisingai nustatė, kad šalys susitarė dėl langų pagaminimo, tačiau nepagrįstai sprendė, kad toks susitarimas yra pirkimo – pardavimo sutartis (CK 6.305 str.). CK 6.644 straipsnio 1 dalį rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. CK 6.645 straipsnio 1 dalis numato, kad rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsakovė (užsakovas) pateikė ieškovei (rangovui) užsakymą pagaminti langus. Šiuo atveju šalys susitarė ne dėl langų pirkimo – pardavimo, bet dėl langų pagaminimo pagal atsakovės nurodytus išmatavimus. Pagal susitarimą ieškovė įsipareigojo pagaminti langus pagal atsakovės užsakymą ir gamybos procese gautą darbo rezultatą perduoti atsakovei, o pastaroji įsipareigojo ieškovės darbo rezultatą priimti ir už jį užmokėti. Taigi šalių susitarimas atitinka rangos sutarties sąvoką, todėl ginčui spręsti taikytinos rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
28. Tačiau netinkamas materialinės teisės normų pritaikymas byloje nagrinėjamu atveju yra formalaus pobūdžio pažeidimas, kuris neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimui patenkinti ieškinį teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti 10915,26 EUR ginčija CK 6.658 str. 3 d. ir 5 d. nuostatų pagrindu ir nurodo, kad minėta suma negalėjo būti priteista iš atsakovės atsižvelgiantį atsakovės patirtas netinkamo sutarties vykdymo ir darbų trūkumų pašalinimo išlaidas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė ginčydama 10915,26 EUR skolą nurodo, tas pačias išlaidas, kurias prašė priteisti priešieškiniu kaip nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas išsprendė atsakovės priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir iš dalies jį patenkino, todėl atsakovė neturi teisės tų pačių nuostolių pagrindu reikalauti sumažinti skolą už rangos darbus.
28. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas nepagrįstai padidino sutartą užsakymo kainą nuo 34 141,56 EUR iki 54 154,36 EUR, t.y. apie 20 000 EUR. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtus atsakovės argumentus išsamiai išnagrinėjo ir dėl jų sprendime pasisakė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad visas sąskaitas, kuriomis ieškovė grindžia ieškinį, atsakovas priėmė ir dėl jų nereiškė jokių pretenzijų. Taigi atsakovė iš esmės apmokėjo visas sąskaitas, išskyrus paskutinę 2014 m. spalio 18 d. sąskaitą - 25315,75 EUR sumai, tačiau ir ją apmokėjo iš dalies, sumokėdama didesnę - 14400,49 EUR sąskaitoje nurodytos sumos dalį. Apeliantės argumentai, kad ieškovė neįspėjusi atsakovės viršijo sąmatą ir atliko papildomus darbus yra visiškai nepagrįsti ir neparemti jokiais įrodymais. 2014 m. spalio 18 d. sąskaitoje yra detaliai nurodyti darbai ir jų kaina (t.1., b.l. 20). Apeliantė nepateikė argumentų, kuri iš sąskaitoje nurodytų prekių buvo pagaminta viršijant sąmatą, pagaminta papildomai neįspėjus ieškovo, todėl atsakovės argumentai, kad skola turi būti mažinama pagal 6.653 straipsnio nuostatas yra nepagrįsti ir neįrodyti.
29. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė visų 12900 EUR atsakovės patirtų išlaidų, kurias sudaro parduotuvės Burberry Osle savininkui sumokėta suma už parduotuvės saugojimo paslaugas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nuostolių (žalos) dydį privalo įrodyti priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo pareiškusi atsakovė (CPK 178 str. ). Byloje nustatyta, kad ieškovė 2014 m. rugsėjo 22-29 dienomis vėlavo pristatyti ir sumontuoti lenktus fasadų stiklus, todėl vietoj jų minėtu laikotarpiu buvo įrengti laikini stiklo paketai iš organinio stiklo, kurie neužtikrino parduotuvės saugumo, todėl nakties metu parduotuvei apsaugoti buvo samdomas apsaugos darbuotojas (t. 2, b.l. 82). Pirmosios instancijos teismas pagristai, remdamasis sąskaitoje nurodytais įkainiais už parduotuvės apsaugą nakties ir savaitgalio metu, iš ieškovės priteisė 1275,09 EUR (t. 1, b.l. 144). Atsakovės apeliaciniame skunde keliamas reikalavimas priteisti iš ieškovės 12900 EUR už parduotuvės apsaugą prieštarauja aukščiau pamintiems byloje įrodymams dėl poreikio saugoti parduotuvę nakties metu bei sąskaitoje nurodytiems įkainiams. Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, kad už parduotuvės apsaugą nakties ir savaitgalio metu 2014 m. rugsėjo 22-29 d. laikotarpiu patyrė 12900 EUR išlaidų, todėl ši suma negali būti priteista iš ieškovės.
30. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl 5838 EUR būsimų išlaidų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priešieškinį atmetė, nes ieškovė neįrodė nurodytų išlaidų. Apeliantė teismo sprendimą šioje dalyje skundžia remdamasi naujais įrodymais (t. 3, b.l. 82). Pagal CPK 314 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teisme nauji įrodymai gali būti priimti tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovė, reikšdama priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo, turėjo pareigą įrodyti nuostolių dydį, todėl įrodymus dėl 5838 EUR būsimų išlaidų atsakovė turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Tokia būtinybė neatsirado apeliacinės instancijos teisme, todėl naujų įrodymų pagrindu atsakovė negali ginčyti teismo sprendimo.
31. Atmetami ir apeliacinio skundo argumentai dėl 4074,34 EUR atsakovo patirtų išlaidų trūkumams pašalinti priteisimo. Langų montavimo darbai buvo atlikti 2014 m. rugsėjo mėnesį. Atsakovas pretenziją dėl trūkumų šalinimo pareiškė tik po to, kai gavo ieškinį dėl skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 72 pastraipoje išsamiai aptarė ieškovo pateiktus įrodymus dėl šioje dalyje atsakovės nurodytų nuostolių ir konstatavo, kad ieškovė nėra atsakinga už atsakovės patirtas išlaidas, kurias atsakovė patyrė 2015 m. kovo 17-20 d. Apeliantas nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl nėra pagrindo tenkinti šioje dalyje apeliacinį skundą.
Dėl kitų apeliančių argumentų ir bylinėjimosi išlaidų
32. Kiti apeliančių argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
33. Kadangi ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, apeliacinės instancijos teisme patirtos ginčo šalių bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Teisėjų kolegija nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.