- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-533/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- S. C.
- Ieškovas
- AS Parex banka
- Trečiasis asmuo
- T. U.
- Kategorijos
- 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-462-260/2011 pagal ieškovo AS Parex banka ieškinį atsakovui S. C. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo – T. U..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 85 932,29 EUR skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu 2008 m. gegužės 6 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią trečiajam asmeniui buvo suteiktas 101 367,01 EUR kreditas. Ieškovo teigimu, trečiasis asmuo netinkamai vykdė įsipareigojimus, todėl ieškovas 2009 m. balandžio 2 d. raštu nutraukė kreditavimo sutartį. Ieškovas pažymėjo, kad trečiojo asmens prievolių įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu ir su atsakovu 2008 m. gegužės 6 d. sudaryta laidavimo sutartimi, pagal kurią atsakovas įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti ieškovui, jeigu trečiasis asmuo laiku ir tinkamai nevykdys savo prievolių pagal kreditavimo sutartį. Ieškovo teigimu, jis kreipėsi į atsakovą ir pareikalavo įvykdyti trečiojo asmens prievoles, tačiau atsakovas jų neįvykdė.
Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia, nes ją sudarė dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Nurodė, kad laidavimo sutartį pasirašė, manydamas, kad skolininkas (trečiasis asmuo) yra finansiškai pajėgus grąžinti kreditą, t. y. įsitikinęs, kad skolininko gaunamos pajamos užtikrins prievolių tinkamą įvykdymą. Atsakovas tik iš ieškovo 2009 m. balandžio 8 d. rašto sužinojo, kad skolininkas visiškai nevykdė prisiimtų prievolių, o tai, atsakovo teigimu, kelia abejonių skolininko mokumu sutarties sudarymo metu. Atsakovo nuomone, sudarant kreditavimo sutartį buvo pateikti neteisingi duomenys apie trečiojo asmens gaunamas pajamas ir tai turėjo įtakos atsakovo valiai sudaryti laidavimo sutartį. Atsakovo duomenimis, kreditas trečiajam asmeniui buvo suteiktas gyvenamojo namo statybai ir kredito grąžinimas buvo užtikrintas žemės sklypo bei statomo gyvenamojo namo įkeitimu, todėl atsakovas buvo pagrįstai įsitikinęs, kad naudojant kreditą pagal paskirtį kils turto vertė ir trečiajam asmeniui negrąžinus kredito, jis bus išieškotas iš įkeisto turto. Ieškovui apžiūrėjus įkeistą turtą, paaiškėjo, kad namas praktiškai nėra pagerintas, todėl akivaizdu, jog kreditas panaudotas ne pagal paskirtį. Ieškovas kreditą trečiajam asmeniui turėjo suteikti dalimis, trečiajam asmeniui pateikiant statomo namo vertinimo ataskaitas, patvirtinančias namo vertės padidėjimą. Atsakovo nuomone, ieškovas nebuvo atidus ir rūpestingas suteikdamas trečiajam asmeniui kreditą dalimis, nes iš ieškovui pateiktų vertinamo turto apžiūrėjimo aktų matyti, kad namas iš esmės nebuvo pagerintas, todėl ieškovas negalėjo suteikti trečiajam asmeniui atitinkamos kredito dalies. Atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartį, buvo pagrįstai įsitikinęs, kad ieškovas (bankas), kaip stiprioji sutarties šalis, kontroliuos ir tinkamai vykdys kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Kredito gavėjui pažeidus kredito tikslinio naudojimo pareigą, ieškovas turėjo atsisakyti toliau kredituoti kredito gavėją (CK 6.883 str. 3 d.). Atsakovo nuomone, kadangi iš esmės pasikeitė laidavimu užtikrinta prievolė (kreditas buvo panaudotas ne pagal tikslinę paskirtį ir ieškovui tai turėjo būti žinoma), be laiduotojo sutikimo padidėjo jo atsakomybė (sumažėjo ieškovo galimybės patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto), todėl laidavimo sutartis laikytina pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė, priteisė ieškovui iš atsakovo 85 932,29 EUR skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamą laidavimo sutartį atsakovas sudarė dėl suklydimo, nes pats atsakovas neteigia, kad jis nesuvokė pačios sutarties esmės, t. y. kad jis privalės grąžinti ieškovui kreditą, jeigu to nepadarys kredito gavėjas (trečiasis asmuo). Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartį, suvokė, kad jam gali kilti pareigą grąžinti kreditą už trečiąjį asmenį. Teismo nuomone, atsakovo tikėjimas, kad trečiasis asmuo bus pajėgus grąžinti kreditą, yra tik atsakovo prisiimta rizika. Po sutarties sudarymo paaiškėjusi aplinkybė, kad trečiasis asmuo negali įvykdyti priimtų prievolių, negali būti pagrindu pripažinti, jog atsakovas suklydo sudarydamas laidavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, kaip apdairus ir atidus žmogus, privalėjo numatyti, kad jam gali kilti pareiga grąžinti kreditą, nes būtent tokiam atvejui jis ir prisiėmė įsipareigojimus. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis suklydo sandorio sudarymo metu. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį. Nurodytu pagrindu laidavimo sutarties baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė, o nagrinėjamu atveju atsakovo, kaip laiduotojo, prievolės nepasikeitė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas laidavimo sutartimi įsipareigojo, trečiajam asmeniui nevykdant prievolių pagal kreditavimo sutartį, patenkinti ieškovo reikalavimus sutartyje numatyta tvarka. Teismo vertinimu, atsakovo atsakomybė išliko tokia, kaip yra apibrėžta laidavimo sutartyje. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas privalėjo atsisakyti kredituoti trečiąjį asmenį, nes kreditas buvo naudojamas ne pagal paskirtį. Teismas nurodė, kad ieškovui buvo pateikiami namo, kurio statybai buvo suteiktas kreditas, vertinimo duomenys, patvirtinantys namo vertės didėjimą, todėl nebuvo pagrindo atsisakyti kredituoti statybą. Duomenų, kad namo statyba buvo visiškai nevykdoma, byloje nepateikta. Teismas nurodė, kad atsakovas ir trečiasis asmuo yra solidarieji skolininkai, todėl kreditorius (ieškovas) turi teisę reikalauti, kad jie įvykdytų prievolę tiek kartu, tiek ir skyrium. Kadangi trečiasis asmuo neįvykdė atsakovo laidavimu užtikrintos prievolės, teismas iš atsakovo (laiduotojo) priteisė 85 932,29 EUR skolos (79 442,76 EUR negrąžinto kredito, 3 221,50 EUR palūkanų ir 3 268,3 EUR delspinigių).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti, išreikalauti iš Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos baudžiamojo byloje Nr. 20-2-00004-10 UAB „Krejas“ pateiktus dokumentus, t. y. darbo užmokesčio žiniaraščius, finansinės atskaitomybės dokumentus, kuriuos teismas perdavė tarnybai pagal jų paklausimą specialisto išvadai gauti, kviesti į teismo posėdį ir apklausti liudytoją VĮ Registro centro Kauno filialo vertintoją L. D. ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo priešieškinis dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, yra visiškai nemotyvuota, nes teismas nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, kuriais buvo grindžiamos priešieškinyje nurodytos aplinkybės. Dėl šių priežasčių teismo sprendimas neatitinka CPK 185 ir 265 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
2. Atsakovas, reikšdamas priešieškinį, rėmėsi sandorio sudarymo metu egzistavusiomis aplinkybėmis, o ne po sandorio sudarymo atsiradusiomis aplinkybėmis, kaip nepagrįstai konstatavo teismas. Atsakovas reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia grindė CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu, tačiau priešieškinyje buvo aiškiai nurodyta, kad atsakovas suklydo dėl kredito gavėjo (trečiojo asmens) veiksmų, t. y. apgaulės, pateikiant tiek atsakovui, tiek ieškovui tikrovės neatitinkančius duomenis apie gaunamą darbo užmokestį, kuris buvo esminė sąlyga ir aplinkybė atsakovui laiduojant už kredito gavėją. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu. Teismas privalėjo tirti trečiojo asmens veiksmus, darant įtaką atsakovo valiai sudaryti laidavimo sutartį, įvertinti juos ir nuspręsti, ar tokiais veiksmais buvo bandoma apgauti atsakovą, ar jį suklaidinti. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą atlieka teismas. Nors atsakovas laidavimo sutartį prašė pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu, tačiau teismas, atsižvelgdamas į atsakovo priešieškinyje nurodytas aplinkybes privalėjo tirti, ar tokie veiksmai nelaikyti apgaule. Teismas apsiribojo priešieškinyje nurodyta materialinės teisės norma, nors atsakovo atstovė baigiamosiose kalbose prašė teismo vertinti faktines aplinkybes ir apgaules prasme.
3. Atsakovas įrodinėjo, kad jo valią sudaryti laidavimo sutartį lėmė trečiojo asmens pateikti duomenys apie finansinį pajėgumą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovas buvo suklaidintas dėl aplinkybių, kurios egzistavo sandorio sudarymo metu, nes trečiasis asmuo pateikė ieškovui ir atsakovui galimai suklastotus duomenis apie savo darbo užmokestį, t. y. atliko tyčinius veiksmus, norėdamas įgyti teisę į kreditą ir paveikti atsakovą laiduoti už trečiąjį asmenį. Jeigu atsakovui būtų žinoma, kad trečiojo asmens įmonė praktiškai buvo nemoki, o trečiasis asmuo jau kurį laiką negavo jokio darbo užmokesčio, atsakovas tikrai nebūtų laidavęs už trečiąjį asmenį. Byloje buvo surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad trečiasis asmuo pateikė kredito įstaigai neteisingus duomenis apie savo pajamas, kurie teismo nebuvo vertinti. Trečiasis asmuo buvo UAB „Krejas“ vieninteliu akcininku ir vadovu nuo 2005 m., todėl dėl darbo užmokesčio dydžio jis sprendė vienasmeniškai. Sudarant kreditavimo sutartį, buvo tikrintos trečiojo asmens pajamos už tris mėnesius – nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. jos sudarė 16 593,21 Lt, t. y. 5 531,07 Lt per mėnesį, nors per visus 2008 metus trečiojo asmens pajamos sudarė 18 993,21 Lt. Byloje buvo pateikti UAB „Krejas“ finansiniai dokumentai ir darbo užmokesčio žiniaraščiai, kurie patvirtina, kad nuo 2007 m. rugsėjo 19 d. trečiajam asmeniui (ir kitiems darbuotojams) darbo užmokestis nebuvo mokamas. Prieš tai yra duomenų, kad trečiasis asmuo gavo 1 200 Lt mėnesinį darbo užmokestį. Minėti dokumentai buvo pareikalauti Kauno apskrities VPK NTV ENTT atlikti ekspertinį tyrimą baudžiamojoje byloje. Atsakovo atstovė 2011 m. lapkričio mėn. paprašė teismo išreikalauti nurodytus dokumentus, nes specialisto išvada gauta, todėl ikiteisminiam tyrimui jie nereikalingi, tačiau teismas nemotyvuotai prašymą atmetė. Byloje liko neįvertinti UAB „Krejas“ finansiniai dokumentai, patvirtinantys, kad įmonė neturėjo finansinių galimybių mokėti trečiajam asmeniui jo nurodytą atlyginimą. Teismas neįvertino ir minėtos specialisto išvados, kurioje nurodytos aplinkybės dėl UAB „Krejas“ trečiajam asmeniui mokamo darbo užmokesčio. Nurodytos aplinkybės patvirtina trečiojo asmens apgaulę, pateikiant Sodrai duomenis apie padidėjusį darbo užmokestį, kai įmonė negalėjo mokėti tokio darbo užmokesčio. Tokie duomenys buvo gauti kreditavimo sutarties sudarymo metu ir pateikti atsakovui prieš pasirašant laidavimo sutartį. Atsakovas laidavimo sutartį sudarė po to, kai trečiasis asmuo ir ieškovo darbuotojas jam paaiškino, kad trečiasis asmuo yra mokus, gauna 5 531 Lt dydžio mėnesinį darbo užmokestį. Atsakovas suklydo ne dėl to, kad pats elgėsi neapdairiai ir neatsakingai, o dėl trečiojo asmens panaudotos apgaulės. Trečiojo asmens nemokumas egzistavo sutarties sudarymo metu.
4. Atsakovas priešieškinyje, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad laidavimo sutartis laikytina pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Teismas nepasisakė dėl šių atsakovo priešieškinio argumentų ir pateiktų įrodymų. Statomo namo vertė pagal VĮ Registro centro turto vertės preliminarią nustatymo pažymą keitėsi be jokių objektyvių priežasčių, name neatliekant realių pagerinimų. Šios aplinkybės konstatuotos minėtoje specialisto išvadoje, kurioje nurodyta, kad namo baigtumas nekito, nors statybai 2008 m. gegužės 9 d. buvo pervesta 59 346,73 Lt, 2008 m. liepos 7 d. – 45 473,38 Lt, 2008 m. liepos 30 d. – 21 479,87 Lt. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad kreditas nebuvo naudojamas namo statybai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, jog statyba visiškai nevyko, be to, nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą kviesti į teismo posėdį liudytoją VĮ Registro centro Kauno filialo vertintoją L. D., kuri paaiškintų aplinkybes, kaip galėjo kilti namo vertė, kai jame neatlikti jokie pagerinimai.
5. Teismui nepagrįstai atmetus nurodytus atsakovo prašymus, jie pateikiami apeliacinės instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto argumentai dėl teismo sprendimo nemotyvavimo ir įrodymo nevertinimo yra nepagrįsti.
2. Ginčijama laidavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu, nes jei nagrinėjamu atveju ir buvo suklysta, tai buvo suklysta dėl sandorio perspektyvos, o tai nereiškia, kad sandoris buvo sudarytas iš esmės suklydus. Suklydimas laikomas esminiu, kai neteisingai suvokiamas pats sandoris. Nagrinėjamu atveju pats sandoris buvo suvoktas teisingai – atsakovas suprato, kokią sutartį pasirašo, kas yra laidavimas, kokios jo pasekmės ir t. t. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Pažymėtina, kad atsakovui buvo leista susipažinti su laidavimo sutartimi, išaiškintos visos sutarties sąlygos. Jokių klausimų ar neaiškumų atsakovui nekilo. Atsakovas ilgą laiką dirbo policijos įstaigoje, ginčijamo sandorio sudarymo metu jis ėjo tyrėjo pareigas, o tai reiškia, kad atsakovo išsilavinimas leido jam suvokti koks sandoris sudaromas. Ginčijama laidavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia ir CK 1.91 straipsnyje nurodytu pagrindu. Apgaulė gali pasireikšti tik tyčia, todėl būtina nustatyti kitos šalies tyčinius veiksmus. Apeliantas apgaulę sieja ne su ieškovo veiksmais, sudarant laidavimo sutartį, o su trečiojo asmens. Apeliantas nenurodo, ką netinkamai atliko ieškovas. Ieškovas neatliko jokių apgaulingų veiksmų, nepranešė atsakovui klaidingų žinių, nenutylėjo svarbių aplinkybių. Atsakovas neįrodė, kad ieškovas apgaule, t. y. tyčiniais veiksmais, siekė suklaidinti atsakovą ir taip palenkti jį sudaryti ginčijamą sandorį.
3. Teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad būtų padarytos kitokios išvados.
4. Ieškovas nepažeidė kreditavimo sutarties sąlygų, suteikė visą kreditą pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra pagrindo laidavimo sutartį laikyti pasibaigusią pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį. Pagal kreditavimo sutartį kreditas trečiajam asmeniui turėjo būti išduodamas dalimis, šiam pateikiant turto vertinimo ataskaitas, patvirtinančias turto vertės padidėjimą. Trečiasis asmuo pateikinėjo ieškovui VĮ Registrų centro turto vertinimo ataskaitas, iš kurių buvo matyti, kad turto vertė auga. Ieškovas neturėjo pagrindo abejoti oficialiais valstybinės institucijos jam pateiktais dokumentais. Apelianto argumentai dėl ieškovo neatidumo išduodant trečiajam asmeniui kreditą yra nepagrįsti.
5. VĮ Registro centro turto vertinimo ataskaitos, kuriomis vadovavosi ieškovas, suteikdamas kreditą, yra laikomos oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Tokiuose įrodymuose nurodytos aplinkybės laikomis visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Dėl šios priežasties nebuvo pagrindo kviesti apelianto nurodytos liudytojos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka
Atsakovas (apeliantas) apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad pagal CPK 321 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į kitą jo prašymą kviesti į teismo posėdį ir apklausti VĮ Registrų centro Kauno filialo vertintoją L. D.. Apelianto teigimu, ši liudytoja galės paaiškinti aplinkybes, kodėl VĮ Registrų centro Kauno filialo turto vertės nustatymo aktuose kilo trečiojo asmens ieškovui įkeisto namo vertė, kai jame nebuvo atliekami jokie pagerinimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės nėra reikšmingos byloje kilusiam ginčui išspręsti, todėl apelianto prašymai dėl liudytojos kvietimo į teismo posėdį ir apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestini. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir ištyrusi bylos medžiagą, neturi pagrindo pripažinti, kad šioje byloje būtinas žodinis nagrinėjimas, todėl apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.
Dėl bylos faktinių aplinkybių
Bylos duomenimis, ieškovas su trečiuoju asmeniu 2008 m. gegužės 6 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią trečiajam asmeniui suteikė 101 367,01 EUR kreditą (t. 1, b. l. 8-13). Trečiojo asmens prievolių įvykdymas buvo užtikrintas atsakovo laidavimu pagal ieškovo su atsakovu 2008 m. gegužės 6 d. sudarytą laidavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys ieškovui visų ar dalies prievolių pagal kreditavimo sutartį (t. 1, b. l. 14-15).
Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008).
Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu
Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.). Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).
Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad laidavimo sutarties sudarymą lėmė šio sandorio sudarymo metu aptartas pagrindinio skolininko (trečiojo asmens) finansinis pajėgumas įvykdyti įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį. Pažymėtina, kad atsakovas nenurodė, kad neteisingai suvokė patį sandorį, jo turinį arba neteisingai išreiškė savo valią, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartį, suvokė, kad jam gali tekti grąžinti bankui trečiojo asmens gautą kreditą, jeigu to nepadarys pats kredito gavėjas. Vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, kad ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007). Iš byloje esančios pažymos apie tarnybos eigą matyti, kad atsakovas, gimęs 1966 m., vidaus tarnybą pradėjo 1992 m., o nuo 2003 m. paskirtas ir ginčijamo sandorio sudarymo metu dirbo Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Asmenų paieškos skyriuje tyrėju (t. 1, b. l. 70). Tokio amžiaus ir nurodytas pareigas einantis asmuo neabejotinai turėjo žinoti, kad kiekvienas asmuo, dalyvaudamas civilinėje apyvartoje, privalo elgtis pakankamai apdariai ir rūpestingai, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, apsvarstyti galimus to veiksmo padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Neatlygintina laidavimo sutartis laiduotojui nesukuria tiesioginės ekonominės naudos, todėl atsakovas turėjo būti ypatingai apdairus ir rūpestingas, sudarydamas šį sandorį. Atsakovas laidavimo sutartį pasirašė nesuteikdamas reikiamos reikšmės galimoms pasekmėms ir tai laikytina jo neapdairiu, neatsakingu elgesiu. Ieškovo teigimu, jis buvo įsitikinęs, kad kredito gavėjas yra finansiškai pajėgus grąžinti kreditą, tačiau kasacinis teismas yra nurodęs, jog tokiu atveju, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sandorį negaliojančiu nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju negalima pateisinti šalies suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011). Taigi, iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartį, aiškiai suvokė sandorio metu esančias aplinkybes, sandorio esmę ir dalyką, o tai, jog jis galbūt klydo dėl sandorio perspektyvų, negali būti laikoma aplinkybe, leidžiančia daryti išvadą, kad sandoris sudarytas iš esmės suklydus. Minėta, kad atsakovas laidavimo sutartį sudarė pagal jam pateiktus dokumentus būdamas įsitikinęs, kad kredito gavėjas (trečiasis asmuo) yra finansiškai pajėgus įvykdyti įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį ir jis šios sutarties nebūtų sudaręs, jeigu jos sudarymo metu žinotų, jog kredito gavėjas nėra pajėgus grąžinti jam suteikto kredito. Vadovaujantis tokia atsakovo logika, laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, netektų prasmės. Minėta, kad laidavimo sutartis nesukuria tiesioginės ekonominės naudos laiduotojui, nes laidavimas yra prievolių kreditoriui įvykdymo užtikrinimo priemonė. Laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų, t. y. laiduotojas bet kuriuo atveju prisiimą tam tikrą riziką, kad jam gali tekti įvykdyti prievoles už pagrindinį skolininką.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamą laidavimo sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu.
Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu
Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad atsakovas privalo nurodyti tik faktinį priešieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą atlieka teismas. Nors atsakovas laidavimo sutartį prašė pripažinti negaliojančia tik CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu, tačiau jis taip pat buvo nurodęs aplinkybes, susijusias su prieš atsakovą panaudota apgaule. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisako ir dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu.
Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė pagal šį straipsnį – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį; apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012). Ieškovas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad kredito gavėjas (trečiasis asmuo), siekdamas gauti kreditą, tyčia pateikė ieškovui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turtinę padėtį, taip suklaidinant ir atsakovą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovą kaip laiduotoją pasiūlė pats kredito gavėjas, todėl darytina logiška išvada, jog laiduotoju buvo siūlomas kredito gavėjo pažįstamas asmuo. Akivaizdu, kad atsakovas, prieš sutikdamas laiduoti, taip pat turėjo gerai pažinoti kredito gavėją ir jo finansines galimybes. Pažymėtina, kad atsakovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neatskleidė jų tarpusavio santykių. Be to, vertinant, ar ginčijamas laidavimo sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti kitos sandorio šalies tyčinius veiksmus, t. y. ieškovo (kredito gavėjo), o ne trečiojo asmens (kredito gavėjo). Ieškovas neįrodė, kad ieškovas būtų atlikęs kokius nors apgaulingus veiksmus, t. y. kad tyčia pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis apie kredito gavėjo finansines galimybes, siekdamas suklaidinti atsakovą ir taip jį priversti sudaryti laidavimo sutartį. Atsakovas nagrinėjamoje byloje įrodinėjo trečiojo asmens panaudotą apgaulę, o šios aplinkybės, turint omenyje, kad laiduotoją pasiūlė pats kredito gavėjas, nėra reikmingos ginčui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu teisingai išspręsti. Dėl šios priežasties netenkintinas apelianto prašymas dėl apeliaciniame skunde nurodytų dokumentų, galinčių patvirtinti aplinkybes, kad trečiasis asmuo pateikė ieškovui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo finansinę padėtį, išreikalavimo. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino minėtų aplinkybių.
Atsakovui neįrodžius kitos sandorio šalies (ieškovo) apgaulės sudarant ginčijamą laidavimo sutartį, nėra pagrindo šį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu.
Dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu
Pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita.
Atsakovas savo poziciją dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia grindė tuo, kad ieškovas nebuvo atidus ir rūpestingas išduodamas trečiajam asmeniui kreditą dalimis, nes trečiasis asmuo kreditą naudojo ne pagal paskirtį, t. y. realiai nepagerino gyvenamojo namo, kurio statybai buvo imamas kreditas ir kuris yra įkeistas kreditoriui, dėl ko pastarajam sumažėjo galimybė patenkinti savo reikalavimą iš šio įkeisto turto, tuo pačiu padidėjo laiduotojo atsakomybė be jo sutikimo. Atsakovo nuomone, ieškovas turėjo atsisakyti toliau kredituoti trečiąjį asmenį, nes šis naudojo kreditą ne pagal paskirtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad trečiasis asmuo, vykdydamas kreditavimo sutarties sąlygas, pateikdavo ieškovui VĮ Registrų centro Kauno filialo turto vertės preliminarias nustatymo pažymas ir vertinamo turto apžiūrėjimo ir vertės nustatymo aktus, iš kurių matyti, kad įkeisto ieškovui turto vertė didėjo (t. 1, b. l. 62-69). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovas neturėjo pagrindo abejoti šiais oficialiais valstybinės institucijos dokumentais ir atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, t. y. nesuteikti trečiajam asmeniui kredito dalies. Todėl apelianto argumentai dėl ieškovo neatidumo ir nerūpestingumo suteikiant trečiajam asmeniui kreditą dalimis atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovo kaip laiduotojo prievolės nepasikeitė. Atsakovas pagal laidavimo sutartį įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys ieškovui visų ar dalies prievolių pagal kreditavimo sutartį. Laiduotojo atsakomybė liko tokia, kokia yra nurodyta laidavimo sutartyje.
Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijama laidavimo sutartis pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.