Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr.1A-453-462/2013

Teisėjas Virginijus Gedeikis (Proceso Nr. 1-78-1-00056-2011-2)

2013 m. birželio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. bei nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės A. Ž. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013-03-05 nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. terminuotu laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 str. 1 d. terminuotu laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 ir 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. Ž. paskirtas terminuotas laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 4 d. terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį visą šį laikotarpį tęsti darbą.

A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 1 ir 3 p. išteisintas, nepadarius veikų turinčių nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo gamino, laikė ir nešiojo savadarbius šaudmenis, t. y.:

2007 metų pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, S. V. žvejybos reikmenų ir ginklų parduotuvėje, esančioje Palankės g. 1, Plungės m., kaltinamasis A. Ž. įsigijęs D kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį-garsinį revolverį „ME 38 Compact-G“ Nr. 012371, ne mažiau kaip 5 dujinius-garsinius šovinius ir 5 guminius sviedinius, siekdamas padidinti įsigyto ginklo naudojamų dujinių garsinių šovinių kinetinę energiją, į revolverio būgnelio kameras įdėjo 5 dujinius-garsinius šovinius ir 5 guminius sviedinius-šratus, tokiu būdu neteisėtai ir neturėdamas leidimo pagamino 5 savadarbius neunitarinius šaudmenis, kurie pagal 2002-01-15 Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705, 7 str. 2 d. 2) p. p. priskiriami draudžiamų ginklų ir šaudmenų kategorijai, kuriuos, kartu su ginklu „ME 38 Compact-G“ Nr. 012371, nuo 2007 metų pradžios nešiojosi prie savęs ir laikė savo namuose I.Končiaus g. „(duomenys neskelbtini)“, Plungės m., kol 2011 m. sausio 31 d., 16.55 val., savadarbius šaudmenis kartu su ginklu išėmė policijos pareigūnai.

Be to, A. Ž. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui asmeniui, t. y. 2010 metais, sausio – birželio mėnesiais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, savo namuose I. Končiaus g. „(duomenys neskelbtini)“, Plungės m., kaltinamasis A. Ž. bausdamas mažametę E. V., gim. „(duomenys neskelbtini)“, už blogus pažymius, ne mažiau kaip penkis kartus ją mušė, suduodamas delnu jai per sėdmenis gautą pažymį atitinkantį jo paties nustatytą smūgių skaičių, taip nukentėjusiajai E. V. sukeldamas fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžio dalis, kuria buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. ir 253 str. 1 d., yra nepagrįsta. Nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Byloje surinkti įrodymai yra įvertinti netinkamai ir vienpusiškai. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas iš esmės nukentėjusios E. V. ir jos įstatyminės atstovės A. Ž. parodymais. Šių, akivaizdžiai bylos baigtimi suinteresuotų asmenų, nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie objektyvūs ir nešališki įrodymai.

Apeliantas toliau pažymi, kad E. V. jis augino kaip savo dukrą, nes tokio požiūrio reikalavo jo sutuoktinė A. Ž. ir jie visi kartu, įskaitant jį, žmoną ir E. V. buvo susitarę, kad už gerus ir labai gerus pažymius jis skatins materialiai, o už žemesnius pažymius simboliškai baus. Jis pripažino ir paaiškino, kad tokios simbolinės bausmės buvo taikomos, o pliaukštelėjimai per užpakalį buvo simboliški ir jokio fizinio skausmo, o juolab sužalojimų, nesukėlė. Tai buvo daugiau žaidimas, kurį visi toleravo. A. Ž. ir E. V. iniciatyva, prasidėjus skyrybų procesui, šie veiksmai, paversti jo tyčiniais smurtiniais veiksmais ir kažkokio sadizmo įrodymu.

Teismas, išteisdamas jį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. teisingai nurodė ir motyvavo, kad jo buvusios žmonos veiksmai ir apkaltinimas tiesiogiai susiję su skyrybų procesu. Todėl šie motyvai visiškai tinka ir vertinant, tariamai tyčinius jo veiksmus ir nuteisimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d.

Akivaizdu, kad jis neatliko jokių veiksmų, kurie leistų teigti, kad jis tyčia, žinodamas, kad bus padidinta kinetinė energija, gamino savadarbius šovinius. Mano, kad šio nusikaltimo netyčia įvykdyti negalima. Jis pasitikėjo specialistais ir jų patarimais, nes anksčiau jokių ginklų nėra turėjęs. Teismas nenurodė jokių aplinkybių ar jo veiksmų, kurie leistų konstatuoti pagrindinį subjektyvinės pusės elementą – tyčią.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisindamas A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. ir 138 str. 2 d. 1 p. ir 3 p., apylinkės teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Iš pirmosios instancijos teismo pasisakymų procesiniame sprendime matyti, jog išteisindamas A. Ž. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str., teismas padarė dviprasmiškas išvadas – vienur tvirtinama, jog nesurinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, kad A. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str., tačiau tuo pat metu konstatuojama ir kaip išteisinimo pagrindas nurodoma tai, jog kaltinamasis nepadarė veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. A. Ž. išteisinimą dėl kaltinimo pagal 138 str. 2 d. 1 ir 3 p., teismas motyvavo tuo, jog neįrodyta jo kaltė dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str., su kuriuo šiedu nusikaltimai kaltinime nurodyti kaip sudarantys idealiąją nusikaltimų sutaptį.

Kaip matyti iš A. Ž. pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. turinio, A. Ž. kaltinamas atlikęs įvairius veiksmus, kaltinime įvardijamus tvirkinamaisiais. Nuosprendžiu išteisindamas A. Ž., teismas išsamiau pasisakė dėl kaltinimo dalies dėl tyčinio lytinio santykiavimo mažametės E. V. akivaizdoje, ir su teismo išvadomis šioje dalyje galima sutikti. Tačiau iš teismo formuluočių lieka neaišku, kokiu pagrindu teismas išteisino A. Ž. dėl to, kad jis laikotarpyje nuo 2010 metų kovo mėnesio iki 2011 metų vasario mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, savo namuose I.Končiaus g. „(duomenys neskelbtini)“, Plungės m., mažametės podukros E. V., gim. „(duomenys neskelbtini)“, akivaizdoje daugiau kaip vieną kartą vaikščiojo rūbais, nepilnai dengiančiais nuogus lytinius organus, nuolat draudė E. V. dėvėti liemenuką, kas savaitę, pargriovęs E. V. ant lovos, kuteno pažastis ir krūtis, kišdamas ranką už liemenuko; ne mažiau kaip vieną kartą, nusmaukęs E. V. apatines kelnaites ir pakėlęs jos kojas į viršų, apžiūrinėjo lytinių organų sritį, neva tikrindamas, ar ši apsiskutusi; ne mažiau kaip vieną kartą siūlė kartu pažiūrėti filmus, kuriuose vaizduojami lytiškai santykiaujantys vyrai ir moterys, sakydamas, kad jai taip bus ateityje; davė E. V. ir siūlė skaityti iliustruotą M. Jofės ir E. Fenvik knygą „Vyras ir moteris“, autorių pristatomą kaip padedančią išvystyti seksualinį potencialą ir atskleisti seksualinio gyvenimo aktyvinimo ir palaikymo būdus, taip atlikdamas veiksmus, galinčius sukelti pernelyg ankstyvą mažametės E. V. domėjimąsi lytine sritimi (t. y., ar teismas nelaikė esant įrodyta, kad A. Ž. tokius veiksmus atliko, ar teismas tokių veiksmų nelaiko tvirkinamaisiais). Teismas nepagrįstai susiejo kaltinime nurodytą siūlymą E. V. žiūrėti filmus, kuriuose vaizduojami lytiškai santykiaujantys vyrai ir moterys, su nešiojamame kompiuteryje „IBM“ failuose rasta vaizdinė informacija, kurioje pavaizduoti nuogi suaugusiųjų žmonių nuogi kūnai bei suaugusiųjų žmonių atviros sekso scenos, pažymėdamas, jog kaltinimas šioje dalyje nėra konkretus, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nesurinkta pakankamai įrodymų, kad šias laikmenas kaltinamasis siūlė žiūrėti mažametei E. V. Nukentėjusioji E. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog patėvis A. Ž. namuose kompiuteryje žiūrėdamas filmo sceną su suaugusių žmonių lytiniu santykiavimu, siūlė jai filmą žiūrėti kartu, sakydamas, jog ir jai ateityje taip bus. Kompiuteryje rasta teismo nuosprendyje nurodyta vaizdinė medžiaga tik patvirtina, jog A. Ž. galėjo disponuoti vaizdine medžiaga su atviromis suaugusiųjų lytinio santykiavimo scenomis, t. y., netiesiogiai patvirtina E. V. parodymus.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad kvietimas mažametį asmenį stebėti tokias scenas laikytinas intelektualinio tvirkinimo forma, taip pat kaip ir davimas mažametei E. V. ir siūlymas skaityti iliustruotą M. Jofės ir E. Fenvik knygą „Vyras ir moteris“, autorių pristatomą kaip padedančią išvystyti seksualinį potencialą ir atskleisti seksualinio gyvenimo aktyvinimo ir palaikymo būdus. Nors teismas ir nurodo, kad minėta knyga yra švietėjiška, tačiau, atsižvelgiant į mažametės, kuriai buvo siūlyta skaityti knygą, amžių tuo metu, akivaizdu, jog švietimas seksualinio potencialo išvystymo ir seksualinio gyvenimo aktyvinimo srityje buvo nesuderinimas su jos branda ir atitinkantis ne nukentėjusiosios E. V., tačiau A. Ž. poreikius. Nors teismas ir pažymėjo, jog E. V. kaltinamojo pasiūlymo nepriėmė ir nepažiūrėjusi video išėjo į kitą kambarį, o knygos neskaitė, o ją trumpai pavarčiusi įdėjo į stalo stalčių, kas jokių pasekmių jai nesukėlė, tačiau tai, jog E. V. atsisakė žiūrėti filmą bei skaityti knygą, nereiškia, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika. Tokie A. Ž. veiksmai, vertinant juos izoliuotai nuo kitų jam inkriminuotų veiksmų, galėtų būti vertinami kaip pasikėsinimas atlikti mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus (BK 22 str. 1 d. ir 153 str.), tačiau, atsižvelgiant į tai, jog A. Ž. kaltinamas padaręs tęstinius tvirkinamuosius veiksmus mažametės podukros atžvilgiu, jo veika kvalifikuotina kaip vienas baigtas nusikaltimas.

Toliau apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad nepagrįsta ir teismo išvada, jog kaltinimo dalyje dėl draudimo dėvėti liemenuką, kutenimo, tikrinimo dėl intymios vietos apsiskutimo, vaikščiojimo po namus nepilnai apsirengus – nesant ekshibicionizmo požymių, nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. sudėčiai visų būdingų elementų – objektyviosios pusės. Iš nukentėjusiosios E. V. parodymų matyti, kad A. Ž., vaikščiodamas nepridengtais lytiniais organais namuose, suvokdamas, jog tai mato nukentėjusioji, elgėsi ekshibicionistiškai, o drausdamas dėvėti liemenuką ir kutendamas E. V. krūtinę, bei be jokio pagrindo, prisidengdamas pretekstu, jog tikrina, ar nuskusti mažametės gaktos plaukai, apžiūrinėdamas jos lytinius organus, elgėsi gašliai bei taip tvirkino mažametę (tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-12-30 Senato nutarimo Nr. 49, 20 p. išaiškinimą, kad mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus ir pan.). Dėl to yra akivaizdu, kad teismas visumos A. Ž. aukščiau minėtų veiksmų nepagrįstai nevertino kaip nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str.

Tokios teismo išvados taip pat neatitinka bylos aplinkybių, o nurodyti faktai niekaip nepaneigia A. Ž. veiksmuose buvus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str., sudėtį. Teismas nepagrįstai tvirtina, jog prasidėjus skyrybų procesui, anksčiau toleruotas A. Ž. elgesys staiga tapo kriminaliniu. A. Ž. net nebuvo kaltinamas dėl to, kad buvo nuogas mažametės akivaizdoje nudistų pliaže ar namuose vaikščiojęs apsirengęs tik chalatu. A. Ž., kaip minėta, kaltinamas tuo, kad mažametei demonstravo nepridengtus savo lytinius organus. Savaime suprantama, kad apsirengimui namuose visuomenėje nusistovėjusios elgesio normos kelia kitokius reikalavimus, nei elgsenai nudistų pliaže ir byloje nėra duomenų, jog lytinių organų demonstravimas jų namuose būtų kam nors, išskyrus A. Ž., norma. Byloje taip pat nustatyta, jog A. Ž. knyga „Vyras ir moteris“ iki kol A. Ž. ją pasiūlė paskaityti E. V., buvo laikoma namų sandėliuke, o ne vaikų akivaizdoje. Būtent A. Ž. elgesio, susijusio su jos (apeliantės) ir A. Ž. seksualiniu gyvenimu, pasikeitimai, jo seksualinių poreikių nenormalus suaktyvėjimas tapo kliūtimi normaliems mudviejų santykiams, dėl ko dar 2011 m. sausio mėn. pradžioje jos iniciatyva kartu su A. Ž. lankėsi pas gydytojus psichiatrus, tačiau supratusi, jog A. Ž. nelinkęs keisti savo elgesio, nutarė skirtis. Juos su A. Ž. konsultavusiems gydytojams jai išsakius nuogąstavimus, kad dėl A. Ž. seksualinio aktyvumo saugotų vaikus, 2011-01-14 apie tai paklausė dukros E. V., o tuojau paaiškėjus, jog A. Ž. yra seksualiai priekabiavęs prie mažametės jos dukros, neužilgo kreipėsi į policiją, nurodydama iš E. V. sužinotas jos tvirkinimo aplinkybes, kurios ir pasitvirtino ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu. Pažymėtina, kad tokia įvykių iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo raida niekaip nesumenkina nukentėjusiosios E. V. parodymų (kurie teismo ir nebuvo paneigti) dėl tvirkinamųjų veiksmų bei niekaip nepaneigia A. Ž. kaltės.

Taigi yra akivaizdu, jog E. V. sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl kaltininko A. Ž. aukščiau minėtų tvirkinamųjų veiksmų, t. y., yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su minėtais veiksmais. A. Ž., atlikdamas ilgą laiką trukusius įvairaus pobūdžio tvirkinamuosius veiksmus, suprato, jog tokiu savo elgesiu neigiamai veikia vaiko psichiką, ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y., veikė tyčia. Taigi A. Ž. veiksmuose yra ir nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. ir 3 p., sudėtis.

Teismas, nepagrįstai išteisindamas A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. ir 138 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei laikydamas įrodyta A. Ž. kaltę tik dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametei E. V., priteisė jai tik 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip tik iš dalies tenkindamas 20 000 Lt E. V. ieškinį. Pripažinus A. Ž. kaltu dėl mažametės tvirkinimo ir nesunkaus jos sveikatos sutrikdymo, iš A. Ž. priteistina ženkliai didesnė suma žalai atlyginti. Dėl ilgą laiko tarpą trukusių žeminančių ir paniekinančių, dvasinius išgyvenimus sukeliančių A. Ž. tvirkinamųjų veiksmų jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – t.y. laikini psichikos sutrikimai (reakcija į stiprų stresą, potrauminio streso sutrikimas). Dėl minėtų A. Ž. nusikalstamų veiksmų kilo neigiamos pasekmės vienai iš svarbiausių įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatai, po šių kaltinamojo veikų E. V. pasidarė sunkiau sukoncentruoti dėmesį, dėl ko pablogėjo jos gebėjimas mokytis, tai rodo, jog A. Ž. seksualinio pobūdžio veiksmais buvo sutrikdytas normalus E. V. vystymasis ir jos asmenybės formavimasis. Įvertinus visas aplinkybes, žalą padariusio asmens tyčinę kaltę, jo turtinę padėtį, nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, taip pat atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, iš A. Ž. E. V. priteistina 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) suma neturtinei žalai atlyginti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti, o nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašė nuteistojo A. Ž. ir nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės A. Ž. apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės A. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. ir BK 138 str. 2 d. 1 ir 3 p. išteisintas, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 ir 2 p.).

Dėl nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. reglamentuotas fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų (BK 140 str. 2 d.).

Nuteistasis A. Ž. neneigia, kad E. V. taikant simbolines bausmes pliaukštelėdavo per užpakalį ir akcentuoja, jog jie visi kartu, įskaitant jį, žmoną ir E. V., buvo susitarę, kad už gerus ir labai gerus pažymius jis skatins materialiai, o už žemesnius pažymius simboliškai baus.

Nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija išsamiai išanalizavusi visą byloje surinktą medžiagą konstatuoja, kad A. Ž. veiksmuose formaliai yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. numatytos veikos požymiai, tačiau minėti jo veiksmai negali būti pripažinti nusikalstamais, kadangi ši jo veika negali būti laikoma pavojinga.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ir nusikaltimas, ir baudžiamasis nusižengimas yra pavojingos veikos. Veika baudžiamojoje teisėje – tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis. Tačiau ne kiekvienas žmogaus poelgis pripažįstamas esąs nusikalstamas. Tik dėl socialiai žalingo žmogaus poelgio gali būti keliamas jo draudimo klausimas. Tačiau ne visi socialiai žalingi poelgiai tampa nusikalstamomis veikomis. Maža to, tik labai mažai daliai žalingų žmonių poelgių suteikiamas nusikalstamos veikos statusas. Kiti žalingi poelgiai tampa administraciniais, drausminiais nusižengimais ar civiliniais deliktais.

Akcentuotina, kad tam, jog žmogaus poelgis įgytų nusikalstamos veikos statusą žmogaus poelgis turi pasižymėti pavojingumu. Žmogaus poelgio pavojingumas yra jo veiksmų kriminalizavimo prielaida. Aukščiausios visuomenės vertybės yra imamos baudžiamosios teisės apsaugon, kriminalizuojant pasikėsinimus į šias vertybes. Todėl nusikalstamos pripažįstamos ne šiaip pavojingos veikos, o pačios pavojingiausios – veikos, kuriomis kėsinamasi į didžiausias vertybes.

Byloje esantis Plungės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2011-02-09 Šeimos aplankymo aktas Nr. 12 patvirtina, kad A. Ž. akcentavo, kad visos problemos iškilo tada, kai buvo ruošiami skyrybų dokumentai ir geranoriškai nesusitarta dėl šeimos turto. Tada, pasak, A. Ž., ir prasidėjo nesutarimai su A. Ž. ir jos dukra E. A. Ž. neneigė, kad jis mušdavo E. per nuogą užpakalį už blogus pažymius, jo supratimu, tame nieko blogo nematantis. Taip pat jis teigė manąs, jog jis yra atsakingas už E. ir jautėsi kaip tikras tėvas. A. Ž. pasakojo, kad E. buvo labai nepaklusni, meluodavo, atsikalbinėdavo, todėl imdavosi atitinkamų bausmių (b. l. 9-10, t. 1).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, sprendžiant klausimą dėl A. Ž. veiksmų pavojingumo taip pat reikšminga yra ir liudytojos A. Ž. pozicija šiuo klausimu. Iš A. Ž. tyrimo metu 2011-02-15 atliktos papildomos apklausos matyti, kad ji paaiškino, jog apie tai, kad E. už 8 ar blogesnius pažymius gaudavo per nuogą užpakalį nuo A., ji iš E. sužinojo 2010 m. pavasarį, tikslios datos neprisimena. Tada ji iš karto pasikalbėjo su A., pyko ant jo dėl to. A. jai paaiškino, kad taip darė todėl, kad E. nemoka kalbėtis su suaugusiais, blogai mokosi (b. l. 14-15, t. 1). Tačiau ta aplinkybė, jog į teisėsaugos institucijas A. Ž. kreipėsi tik 2011-01-31, t. y. beveik po metų nuo sužinojimo apie šį faktą, leidžia pagrįstai manyti, kad iki skyrybų proceso pradžios minėtų A. Ž. veiksmų nusikalstamais ji aiškiai nelaikė.

Pažymėtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į tai, jog dalyvavimas teismo posėdyje gali psichiškai traumuoti vaikiško amžiaus liudytoją, tyrimo metu buvo priimtas teisingas bei pagrįstas procesinis sprendimas apklausti liudytoją mažametę E. V. pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

Apklausiant mažametę liudytoją E. V. pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2011-02-10 ji parodė, kad „praeitų mokslų metų viduryje, už blogus pažymius A. Ž. numaudavo kelnes, ir daužydavo per užpakalį...intonacija buvo normali, bausdavo už blogus pažymius...mušė penkis ar keturis kartus“ (b. l. 49, t. 1). E. V. atsakydama į klausimą: „pagal kokias taisykles A. Ž. liepdavo gyventi?“, nurodė: „ką liepia, ką pasako ir padaryk...sutvarkyti kambarius, išnešti šiukšles...“ (b. l. 50, t. 1). Apeliacinės instancijos teismas šių mergaitės paaiškinimų negali vertinti niekaip kitaip tik kaip apelianto siekimą auklėti bei drausminti savo podukrą.

Nors E. V. bylos nagrinėjimo metu apylinkės teisme nurodė, kad nežino kiek kartų A. Ž. ją mušė, viso daugiau nei 10 kartų. Su ranka per nuogą užpakalį mušė, jai buvo skaudu. A. Ž. su ja bendraudavo šaltai, ji nesijautė su juo kaip tikru tėčiu, jai atrodė, jog jis nemyli jos (b. l. 31-32, t. 2). Tačiau teisėjų kolegija išsamiai ir nešališkai išnagrinėjusi visas bylos aplinkybes sprendžia, kad E. V. parodymai keitėsi iš labiau neutralių į apeliantą labiau kaltinančius ir jo padėtį sunkiančius dėl tarp apelianto ir mažametės mamos, A. Ž. prasidėjusio skyrybų proceso.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje nustatyti A. Ž. veiksmai – E. V. mušimas per užpakalį laikytinas socialiai žalingu poelgiu. Tačiau kategoriškai teigti, kad tokiais veiksmais A. Ž. pasikėsino bei pažeidė reikšmingiausias bendražmogiškas vertybes, todėl jo veiksmai turi būti kriminalizuoti, negalima. Darytina vienareikšmė išvada, kad savo veiksmais A. Ž. siekė socialiai reikšmingų rezultatų – auklėti bei ugdyti savo podukrą E. V. Teismas sutinka, kad A. Ž. tam pasirinko netinkamą būdą (veiksmus), tačiau, kaip minėta, šiuos jo veiksmus kriminalizuoti, t. y. pripažinti pavojingais nusikalstamais veiksmais, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Juolab, kad E. V. nebuvo padaryti jokie fiziniai sužalojimai, be to, negalima teigti, kad konkrečiai dėl šių A. Ž. veiksmų E. V. objektyviai būtų patyrusi kokį nors pažeminimą, kuris peržengtų civilizuotoje visuomenėje priimtas elgesio normų ribas, egzistuojančias tarp tėvų ir jų vaikų.

Konstatuotina, kad A. Ž. nuteisimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl A. Ž. pagal minėtą straipsnį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl išvardytų motyvų nuteistojo apeliacinio skundo dalis dėl nepagrįsto jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. tenkintina ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., naikintina (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus duomenis sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. Ž. siekdamas padidinti įsigyto ginklo naudojamų dujinių garsinių šovinių kinetinę energiją, į revolverio būgnelio kameras įdėjo 5 dujinius – garsinius šovinius ir 5 guminius sviedinius-šratus, tokiu būdu neteisėtai ir neturėdamas leidimo pagamino 5 savadarbius neunitarinius šaudmenis.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį A. Ž. nuteistas už tai, kad įsigijęs D kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį-garsinį revolverį „ME 38 Compact-G“ Nr. 012371, ne mažiau kaip 5 dujinius-garsinius šovinius ir 5 guminius sviedinius, siekdamas padidinti įsigyto ginklo naudojamų dujinių garsinių šovinių kinetinę energiją, į revolverio būgnelio kameras įdėjo 5 dujinius-garsinius šovinius ir 5 guminius sviedinius-šratus ir taip pasigamino vadinamus unitarinius šovinius. Nuteistasis skunde teigia, kad sudėjimas į turėto revolverio būgnelį legaliai įsigytų garsinio šovinio ir guminio šrato kartu, negali būti pripažįstamas savadarbio šaudmens pagaminimu, nei garsiniam šoviniui, nei guminiam šratui įsigyti leidimo nereikia.

Teisėjų kolegija išanalizavusi byloje surinktus įrodymus bei teismų praktika tokios kategorijos bylose daro išvadą, kad A. Ž. kaltė padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką yra įrodyta visiškai.

Teismų praktikoje laikomasi nuomones, jog specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Nagrinėjamoje byloje vienas iš svarbiausių įrodymų, kad A. Ž. pagamino savadarbius šaudmenis, šiuos savadarbius šaudmenis laikė savo namuose bei nešiojosi prie savęs, yra 2011-02-10 specialisto išvada Nr. 40-25 IS1-0181.

Specialistas atlikęs tyrimą nustatė, kad tirti pateiktas revolveris Nr. 012371 yra pramoninės gamybos, 9 mm kalibro, D kategorijos, tinkamas šaudymui, ME38 Compact-G dujinis-garsinis šaunamasis ginklas, kuris skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais-garsiniais šoviniais, o taip pat šoviniais su guminiu sviediniu. Tirti pateikti 5 šoviniai yra šaudmenys, o būtent pramoninės gamybos, 9 mm kalibro, šaudymui tinkami, dujiniai-garsiniai šoviniai, skirti D kategorijos šaunamiesiems ginklams. Iš tirti pateiktų šovinių ir guminių sviedinių buvo surinkti savadarbiai, neunitariniai šoviniai, kurių kinetinė energija didesnė nei 7,5 J. Savadarbiai šaudmenys yra priskiriami prie draudžiamų ginklų kategorijos (b. l. 98-100, t. 1). Specialistas taip pat konstatavo, kad pateiktais šoviniais šaudyti iš tirti pateikto revolverio galima (b. l. 100, t. 1). Šių savadarbių šaudmenų iššautų sviedinių kinetinę energiją specialistas nustatė atlikęs tyrimus. Revolverio būgnelyje buvo rasti penki guminiai sviediniai ir penki garsiniai šoviniai, tai leidžia teigti, kad revolveris buvo užtaisytas minėtais neunitariniais šoviniais, t. y. į revolverio būgnelio kamerą buvo dedamas guminis sviedinys, kurio masė 0,42 g. ir garsinis šovinys. Tam, kad išmatuoti tokio šovinio kinetinę energiją iš ginklo buvo bandomieji šūviai. Į revolverio būgnelio kameras buvo sudėti garsiniai šoviniai ir guminiai, 8,4 mm skersmens, sviediniai. Eksperimento metu atlikus šūvius nustatyta, kad sviedinio kinetinė energija yra 15,6 J. Pagal ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą D kategorijos šovinių su guminiu sviediniu kinetinė energija negali viršyti 7,5 J. Tokiu būdu galima teigti, kad iš tirti pateiktų šovinių ir guminių sviedinių buvo surinkti savadarbiai, neunitariniai šoviniai, kurių kinetinė energija didesnė nei 7,5 J. Savadarbiai šaudmenys yra priskiriami prie draudžiamų ginklų kategorijos.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai rėmėsi minima specialisto išvada. Didesnė, negu nustatyta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo atitinkamoje straipsnio dalyje, sviedinio kinetinė energija reiškia, kad toks šaudmuo priskiriamas ne „D“ kategorijai, bet „B“ arba „C“ kategorijai, o šių kategorijų šaudmenų įsigijimui, o taip pat ir gaminimui reikalingas leidimas, kurio A. Ž. neturėjo. Byloje nustatyta, kad A. Ž. neteisėtai pasigamino penkis savadarbius šaudmenis, tinkamus šaudymui. Į revolverio būgnelio kameras įstatydamas penkis pramoninės gamybos garsinius revolverinius šovinius ir 8,4 mm skersmens penkis guminius šratus, tokiu būdu pats neteisėtai pasigamino penkis savadarbius, taip vadinamus neunitarinius šaudmenis. Nustatyta, kad šiuos savadarbius šaudmenis A. Ž. kurį laiką neteisėtai laikė ir nešiojo.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad jo veikoje nėra tyčios, nes jis nežinojo, jog tokiu būdu užtaisyti ginklo negalima, ir, kad toks garsinio šovinio ir guminio šrato derinys turi žymiai didesnę kinetinę energiją, kad taip užtaisyti ginklą patarė pardavėja V. V. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. V. 2012-05-15 teismo posėdyje paaiškino, kad ji dirba žvejybos reikmenų parduotuvėje, Plungėje, kurioje prekiaujama ir įvairiais ginklais, parduotuvės vadovas yra jos sutuoktinis S. V. Dar 2007 metais buvo parduodami tokie ginklai ir pirkėjai buvo registruojami ginklų pardavimo žurnale, šaudmenų registruoti nereikėjo. A. Ž. nepažįsta, niekada niekam nėra patarinėjusi į būgnelį dėti ne tik šaudmenis, bet ir guminius sviedinius, to nepatarė ir A. Ž. Jis buvo supažindintas kaip naudotis revolveriu. Liudytoja teismo posėdyje neneigė galėjusi A. Ž. parduoti garsinius šovinius ir guminius šratus, kadangi jiems įsigyti nereikėjo specialaus leidimo (b. l. 180, t. 1).

Be to, pats apeliantas apylinkės teismui pateikė duomenis, susijusius su ginklo įsigijimu iš kurių matyti, jog prieš naudojantis ginklu reikia susipažinti su saugaus elgesio ir naudojimosi ginklu instrukcija (b. l. 1, t. 2). Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis į revolverio būgnelio kameras įstatydamas penkis pramoninės gamybos garsinius revolverinius šovinius kartu su 8,4 mm skersmens penkiais guminiais šratais, gerai suvokė, jog taip padidina šaudmens šaunamąją (kinetinę) galią ir akivaizdžiai to siekė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų suabejoti liudytojos V. V. parodymais, kadangi ši liudytoja niekaip nesusijusi su nuteistuoju. Todėl jos parodymais, kad niekada niekam nėra patarinėjusi į būgnelį dėti ne tik šaudmenis, bet ir guminius sviedinius, to nepatarė ir A. Ž., bei, jog jis buvo supažindintas kaip naudotis revolveriu, abejoti nėra jokio pagrindo.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad A. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimą visiškai analogiškose byloje yra išaiškinęs, jog pramoninės gamybos garsinius revolverinius šovinius sudėjus su guminiais šratais į šaunamojo ginklo būgnelio kameras yra neteisėtai pagaminami savadarbiai šaudmenys (baudžiamoji byla Nr. 2K-269/2009, baudžiamoji byla Nr. 2K-520/2010).

Dėl visų išvardytų motyvų nuteistojo apeliacinio skundo dalis, kuria prašoma jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d., atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl A. Ž. apeliacinio skundo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria A. Ž. išteisintas ir prašo dėl šios nuosprendžio dalies priimti naują sprendimą – pripažinti A. Ž. kaltu bei nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str., 138 str. 2 d. 1 p. ir 3 p.

Apeliaciniame skunde nurodoma eilė veiksmų, kuriuos A. Ž. atliko su mažametę E. V. ir teigiama, jog tapo neaišku, ar apylinkės teismas nelaikė esant įrodyta, kad A. Ž. tokius veiksmus atliko, ar teismas tokių veiksmų nelaiko tvirkinamaisiais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog pagal kaltinamajam pareikštą kaltinimą nesurinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, kad A. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 153 str. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. reikalavimus teismas padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, priimtas išteisinamasis nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl ši apylinkės teismo nuosprendžio dalis naikintina.

Iš byloje esančio 2011-07-28 kaltinamojo akto matyti, jog nusikalstama veika, numatyta BK 153 str., A. Ž. inkriminuojama nurodant, kad jis laikotarpyje nuo 2010 metų kovo mėnesio iki 2011 metų vasario mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, savo namuose I. Končiaus g. „(duomenys neskelbtini)“, Plungės m., mažametės podukros E. V. akivaizdoje daugiau kaip vieną kartą vaikščiojo rūbais, nepilnai dengiančiais nuogus lytinius organus, nuolat draudė E. V. dėvėti liemenuką, kas savaitę, pargriovęs E. V. ant lovos, kuteno pažastis ir krūtis, kišdamas ranką už liemenuko; ne mažiau kaip vieną kartą, nusmaukęs E. V. apatines kelnaites ir pakėlęs jos kojas į viršų, apžiūrinėjo lytinių organų sritį, neva tikrindamas, ar ši apsiskutusi (b. l. 143, t. 1).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. kvalifikuotini: 1) seksualinių veiksmų – lytinio santykiavimo, kitokio lytinės aistros tenkinimo su partneriu, masturbacijos, ekshibicionizmo – atlikimas mažamečio akivaizdoje; 2) mažamečių lenkimas, vertimas atlikti seksualinius veiksmus tarp savęs ar su savimi; 3) pornografijos demonstravimas mažamečiams; 4) kitoks intelektualinis tvirkinimas – amoralūs pasakojimai apie seksualinio potraukio tenkinimą ir pan.

Pažymėtina, kad mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs bylos duomenis daro priešingą išvadą nei skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas ir konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma neginčytinai įrodo A. Ž. kaltę seksualiai tvirkinus mažametę E. V.

Nuteistojo A. Ž. kaltę tvirkinus mažametę E. V. neabejotinai įrodo pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjai ir teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, liudytojos ekspertės V. K. parodymai, liudytojos A. Ž. parodymai, Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2011-07-21 specialisto išvada Nr. 11K-56 (11), Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. 11K-85 (11) ir kiti byloje surinkti duomenys.

Nagrinėjant bylą apylinkės teisme kaltinamasis A. Ž. nurodė, kad kartais E. jį pakutendavo, todėl ir jis ją pakutendavo, prie jos krūtinės nelįsdavo. Niekada su A. Ž. sąmoningai nėra santykiavęs tam, kad matytų vaikai, būdavo uždarytos kambario durys, gal kada netyčia E. ir galėjo juos pamatyti besimylinčius. Kelis kartu su šeima yra buvę nudistų paplūdimyje Nidoje, jis E. pasiūlė nusirengti, jai nesutikus, jis jokios prievartos prieš ją nenaudojo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie A. Ž. parodymai vertintini kritiškai, kaip siekimas parodyti savo buvusį tėvišką vaidmenį šeimoje. Toliau teismo dėstomi motyvai neginčijamai pagrindžia, kad A. Ž. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. numatytą nusikalstamą veiką.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad mažametė E. V. 2011-02-10 buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 46-55, t. 1). Šios apklausos metu ji paaiškino, kad patėvis lenda prie jos, ateina į jos kambarį „pakačiuliuoti“, kai ji grįžta iš mokyklos, žiūri, kaip ji rengėsi. Vieną kartą prie jos kutenti, nusmaukė kelnaites. Jeigu prie kompiuterio reikėdavo prieiti, reikėdavo nusimauti liemenėlę, kad ji geriau jaustųsi, taip sakydavo patėvis...patėvis vaikščioja namuose nuogas, kartais su chalatu, nieko nepaslėpęs...“. Atsakydama į klausimą: „ar žiūrėjo kaip rengiesi?“, E. V. nurodė: „Žiūrėdavo kaip aš rengiuosi, aš užsitraukdavau, ir jis supykdavo, sakė neleis prie kompiuterio...žiūrėdavo, atsistodavo prie durų ir žiūrėdavo kaip aš rengiuosi, įkiša galvą ir žiūri kaip rengiuosi...Liepė nusimauti liemenėlę, ji nesimovė...kišdavo ranką už nugaros trusikėlius nusmaukė, liepė nusimauti. Ji buvo su triusikėliais ir nusmaukė triusikėlius...pažiūrėjo kiek plaukų yra, neapsiskutusi...“ (b. l. 49-50, t. 1). Teisėjų kolegijos giliu įsitikinimu, tokie A. Ž. veiksmai su mažametę E. V. neabejotinai peržengia įprastas tėvo(patėvio) ir dukros(podukros) auklėjimo, ugdymo ribas bei nusikalstamai daro žalą normaliam mažamečio asmens psichiniam vystymuisi.

Kaip minėta, asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad mažametės E. V. parodymai atitinka visus įrodymams keliamus reikalavimus.

Be to, proceso dalyvių prašymu mažametė nukentėjusioji buvo apklausta ir teisminio nagrinėjimo metu. E. V. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad kalbėjo su mama dėl apsiskutimo apie lytinius organus, nežinodama kaip tai daryti pirmą kartą, vieną kartą kaltinamasis žiūrėjo ar ji nėra apsiskutusi, dėl to ji pasijautė pažeminta. Kaltinamasis pirmas pradėdavo kutenti, du kartus lindo prie krūtų, jai nebuvo malonu. Nepatikdavo kaip kaltinamasis namuose vaikščiodavo su chalatu nuogas, kuris kartais būdavo prasegtas. Kaltinamasis su mama tyčia prie jos lytiškai nesantykiavo, pati nepasibeldusi kartą buvo įėjusi į jų kambarį, tai pamačiusi tuoj išėjo. Kaltinamasis liepdavo namuose nusiimti liemenėlę, nieko nežadėdamas ir nedrausdamas, sakydamas, jog taip natūraliau, kartą davė paskaityti knygą, kurią pavarčiusi padėjo į stalčių, nesigilino ir nepamena kas ten buvo parašyta, kartą siūlė žiūrėti video, bet išėjo į kitą kambarį (b. l. 31-32, t. 2).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nukentėjusiosios E. V. amžių, socialinę brandą, taip pat visas Ž. šeimoje susiklosčiusias aplinkybės, daro išvadą, kad mažametės nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, logiškai, neprieštaringi, be to, atitinkantys kitus byloje surinktus duomenis. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios mažametės parodymais.

Juolab, kad byloje esantis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2011-03-31 – 05-02 aktas patvirtina, jog jai buvo diagnozuota problemos, susijusios su įtariama seksualine prievarta (b. l. 79, t. 1). Šiame Akte konstatuota, kad E. V. byloje nagrinėjamų įvykių metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje.

Ekspertai atsakydami į teismo pateiktus klausimus taip pat nustatė, jog laikini psichikos sutrikimai, konstatuoti E. V. – reakcija į stiprų stresą, potrauminio streso sutrikimas – tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję (atsiradę) dėl šioje byloje nagrinėjamų įvykių ir vertinami kai nesunkus sveikatos sutrikdymas (sutrikdęs jos sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui), t. y. laikinas psichikos sutrikimas užtruko ilgiau nei 10 dienų (b. l. 79, t. 1).

Teismo posėdyje apylinkės teisme apklausta ekspertė V. K. atsakydama į nukentėjusiosios atstovo advokato I. Motužio klausimą nurodė, jog E. V. buvo ligoninėje ir jai buvo nustatytas stresas dėl seksualinės prievartos. Po to ją Plungėje apžiūrėjo gydytojas ir nustatė potrauminio streso sindromą, ir siuntė į sanatoriją Palangoje, kur vėl ta pats buvo nustatyta. Diagnozę ji nustatė lengvesnę, ir laikotarpis, kada ji gydėsi trijose gydymo įstaigose buvo įvertintas postresinis sutrikimas po traumos. Ir tai įvertinus, diagnozė buvo susieta su ta byla ir įvertintas nesunkus sutrikimas, neapimant ekspertizės diagnozių (b. l. 32, t. 2). Atsakydama į kaltinamojo A. Ž. gynėjo klausimą ekspertė pažymėjo, kad buvo naudotasi nustatytais diagnozių kodais ir tai traktuojama kaip seksualinė prievarta, o teismas tai vertina pagal straipsnius. Tai gali būti ir nesavalaikis švietimas, skatinimas, dirginimas ir kita. Diagnozės yra koduojamos. Ji čia įžvelgia aiškų tiesioginį priekabiavimą net neužslėpta forma. Mergaitė sakė, kad jai nemalonu, jog ją liečia. Kai tai daro patėvis, apsimesdamas tėvu, tai tvirkinamieji veiksmai (b. l. 33, t. 2).

Konstatuotina, jog šios ekspertės teisme duoti paaiškinimai, minėtame ekspertizės akte padarytos išvados kartu su mažametės nukentėjusiosios parodymais, nepalieka galimybės jokioms abejonėms dėl to, kad A. Ž. tvirkino mažametę E. V. Be to, teismo įsitikinimą, jog A. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str., papildomai sustiprina tai, kad minėtu ekspertizės aktu konstatuota, jog E. V. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Ne mažiau svarbu ir tai, kad ekspertai nustatė, jog negauta nei subjektyvių, nei objektyvių duomenų apie galimą poveikį jos (E. V.) duodamiems parodymams (b. l. 79, t. 1). Todėl galima teigti, kad visi nuteistojo A. Ž. tiek apylinkės teisme, tiek apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai apie tai, jog prasidėjus skyrybų procesui E. V. palaiko savo mamą A. Ž. duodama jam nepalankius parodymus, yra visiškai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad kaltinimo dalis dėl tyčinio lytinio santykiavimo mažametės E. V. akivaizdoje, nagrinėjant bylą teisme nepasitvirtino. Tokią išvadą apylinkės teismas pagrindė tuo, jog nukentėjusioji E. V. patvirtino pati netyčia tai pastebėjusi, nukentėjusioji A. Ž. patvirtino, kad kaltinamasis nesiekė lytiškai santykiauti mažametės akivaizdoje. Dėl šių motyvų kaltinimo dalis dėl tyčinio lytinio santykiavimo mažametės E. V. akivaizdoje iš pareikšto kaltinimo šalintina.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie neginčijamai įrodytų, kad A. Ž. mažametei E. V. ne mažiau kaip vieną kartą siūlė kartu pažiūrėti filmus, kuriuose vaizduojami lytiškai santykiaujantys vyrai ir moterys, sakydamas, kad jai taip bus ateityje, bei davė E. V. ir siūlė skaityti iliustruotą M. Jofės ir E. Fenvik knygą „Vyras ir moteris“. Byloje esantys duomenys sudaro prielaida teigti, kad taip galėjo būti, tačiau kategoriškai tai teigti, negalima. Nes apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai bei besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nusikalstamos veikos aprašymas kaltinamajame akte turi būti išdėstytas glaustai, tiksliai, turi būti nurodyta nusikalstamos veikos apimtis, stadija, aplinkybės, apibūdinančios konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238/2007). Klaipėdos apygardos teismas sprendžia, jog A. Ž. pareikštas kaltinimas dėl mažametei E. V. ne mažiau kaip vieną kartą siūlymo kartu pažiūrėti filmus, kuriuose vaizduojami lytiškai santykiaujantys vyrai ir moterys, sakydamas, kad jai taip bus ateityje, nėra aiškiai aprašytas, iš kaltinamojo akto negalima spręsti bent apytikslio šios galimai padarytos veikos laiko bei būdo ypatumų. Nuteistasis apylinkės teisme paaiškino, jog pornografinius filmus mėgdavo žiūrėti per kompiuterį, kai į kambarį įeidavo E. kompiuterį jis išjungdavo ar nusukdavo į šoną. Byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kurie leistų visiškai paneigti šiuos nuteistojo gynybinius teiginius, todėl ši kaltinimo dalis iš pareikšto kaltinimo taip pat šalintina.

Byloje esantis 2011-02-21 Apžiūros protokolas patvirtina, jog iš A. Ž. Daiktų, dokumentų pateikimo protokolu buvo paimta M. Jofės ir E. Fenvik knyga „Vyras ir moteris“. Iš Apžiūros protokolo matyti, kad leidinys yra rekomenduotas Londono mokslinio metodinio seksopatologijos centro. Knygoje aprašomi įvairūs vyrų seksualumo aspektai, pradedant fiziologija, baigiant negatyvių seksualumo reiškinių atsikratymu. Daugiausia dėmesio skiriama psichologiniam pasiruošimui, lytiniam aktui (b. l. 17, t. 1). Šios aplinkybės leidžia teigti, jog šioje knygoje nėra pornografinio turinio informacijos. Autorių ši knyga yra pristatoma kaip padedanti išvystyti seksualinį potencialą ir atskleisti seksualinio gyvenimo aktyvinimo ir palaikymo būdus. Be to, nukentėjusioji E. V. apylinkės teisme patvirtino, kad knygos neskaitė, ją trumpai pavarčiusi įdėjo į stalo stalčių, jokių pasekmių jai nesukėlė. Atsižvelgiant į tai, ši kaltinimo dalis taip pat šalintina.

Kolegija kartu pažymi, kad šios iš pareikšto kaltinimo šalinamos aplinkybės laikomos neįrodytomis, tačiau pripažintina, jog pornografinio turinio filmų žiūrėjimas bei itin laisvas seksualinis A. ir A. Ž. elgesys kuomet namuose auga mažamečiai vaikai laikytinas žalingu jų normaliam psichiniam vystymuisi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, nustatyta, kad nuteistasis A. Ž. laikotarpyje nuo 2010 metų kovo mėnesio iki 2011 metų vasario mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, savo namuose I.Končiaus g. „(duomenys neskelbtini)“, Plungės m., mažametės podukros E. V., gim. „(duomenys neskelbtini)“, akivaizdoje daugiau kaip vieną kartą vaikščiojo rūbais, nepilnai dengiančiais nuogus lytinius organus, nuolat draudė E. V. dėvėti liemenuką, už nepaklusimą bausdamas kompiuterio blokavimu, kas savaitę, pargriovęs E. V. ant lovos, kuteno pažastis ir krūtis, kišdamas ranką už liemenuko, ne mažiau kaip vieną kartą, nusmaukęs E. V. apatines kelnaites ir pakėlęs jos kojas į viršų, apžiūrinėjo lytinių organų sritį, neva tikrindamas, ar ši apsiskutusi, taip atlikdamas veiksmus, galinčius sukelti pernelyg ankstyvą mažametės E. V. domėjimąsi lytine sritimi ir ją tvirkino, dėl tvirkinimo veiksmų ir grasinimų apie juos niekam nepasakoti, kitų su tvirkinimo veiksmais susijusių įvykių, mažametei nukentėjusiajai E. V. buvo sukeltas potrauminio streso sindromas ir padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Byloje surinktų įrodymų visuma įrodyta, kad nuteistasis A. Ž. tvirkino mažametę nukentėjusiąją E. V., kuriai dėl jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, laikinai – dėl reakcijos į stresą – sutriko psichika, dėl ko mažametei nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nusikalstama veika padaryta veikiant tyčia. Nusikaltimas, numatytas BK 153 str., padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokė, kad jis tvirkina mažametę nukentėjusiąją, žinojo jos amžių, be to, gyvenant šeimoje kontroliavo jos gyvenimo sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis norėjo nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, tačiau jis, būdamas suaugęs žmogus, matydamas, kad mažametei nemalonu, kad ji dėl kaltinamojo atliekamų veiksmų jaučiasi žeminama, kad ji, pagal savo supratimą ir amžių stengėsi išvengti tokio nuteistojo elgesio (išeidama iš kambario, priešindamasi kelnių numovimui), į ką, kaip nurodė nukentėjusioji, kaltinamasis nereagavo, privalėjo suvokti ir būdamas psichiškai sveikas suvokė, kad jo veiksmai mažametei sukėlė (sukels) ir moralinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nes, kaip nurodė mažametė, jai dėl kaltinamojo veiksmų buvo blogai, jautėsi žeminama, tai yra nuteistasis leido mažametei nustatytam sveikatos sutrikimui kilti, todėl nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 1 ir 3 p., kaltinamasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Tarp A. Ž. pavojingos veikos – mažametės nukentėjusiosios tvirkinimo, ir atsiradusių pasekmių – nukentėjusiosios nesunkaus sveikatos sutrikdymo, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nusikalstama veika baigta, nes nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str., baigtas nuo tvirkinamųjų veiksmų atlikimo pradžios. Nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 1 ir 3 p., taip pat baigtas, nes mažametei nukentėjusiajai buvo sukelta paminėtame straipsnyje nurodyta pasekmė – ji buvo nesunkiai sužalota savo šeimos nario (patėvio).

Kadangi kaltinamasis A. Ž. viena veika padarė du nusikaltimus, numatytus skirtingose baudžiamojo kodekso normose, jo veiką teismas vertina kaip idealiąją nusikaltimų sutaptį.

Teismas, remdamasis byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, daro išvadą, kad kaltinamojo nusikalstama veika yra įrodyta, todėl daro išvadą, kad A. Ž. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnyje (Lietuvos Respublikos 2010 m. liepos 2 d. įstatymo nr. XI-989, įsigal. 2010 m. liepos 20 d. (Žin., 2010, Nr. 86-4540) redakcija) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punkte (mažamečio asmens tvirkinimą ir mažamečio šeimos nario nesunkų sveikatos sutrikdymą).

Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad kaltinamasis padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas žmogaus – mažamečio vaiko, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamybei bei žmogaus (mažamečio šeimos nario) sveikatai, kurių abi apysunkės (BK 153 str. (Lietuvos Respublikos 2010 m. liepos 2 d. įstatymo nr. XI-989, įsigal. 2010 m. liepos 20 d. (Žin., 2010, Nr. 86-4540) redakcija), į kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis – neteistas, dirbantis UAB „IF Solutions“ aukštesniojo išsilavinimo.

Atsižvelgiama ir į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkiančių aplinkybių, į traumuojančias pasekmes, kurias kaltinamojo veiksmai sukėlė mažametei nukentėjusiajai, į tai, kad nuteistasis sąmoningai pasinaudojo toje pačioje gyvenamojoje vietoje gyvenančia, dėl su A. Ž. sudarytos santuokos tapusia jo podukra bei socialiai priklausoma nuo jo, įvertinus valstybės poziciją vaikų seksualinio išnaudojimo klausimu, kuri aiškiai išreikšta 2010-07-20 įsigaliojusioje normoje, numatančioje, kad vaiko tvirkinimas jau yra priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistajam už padarytus nusikaltimus skirtinos sankcijoje numatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis kaltinamas vienkartinės tęstinės nusikalstamos veikos padarymu – artimos straipsnio sankcijose numatytų bausmių vidurkiui (BK 61 str., 54 str. 2 d.), paskirtas bausmes, esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, subendrinant apėmimo būdu (BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p.), ir bausmės vykdymą atidedant (BK 75 str.).

Byloje pareikštas 20 000 Lt dydžio nukentėjusiosios įstatyminės atstovės civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti (b. l. 169-170, t. 1).

Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal CK 6.250 str. 1 d. – tai ne tik asmens fizinis skausmas, bet ir dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžiai turi atitikti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Vienas iš CK 6.250 str. 2 d. nurodytų kriterijų, galinčių turėti įtakos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui, yra žalą padariusio asmens turtinė padėtis, t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, tačiau teisminėje praktikoje jau įtvirtinta nuostata, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo atvejais, šios nuostatos turi būti laikomasi ir seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo bylose.

Akivaizdu, kad tvirkindamas kaltinamasis mažametei nukentėjusiajai sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, mergaitė patyrė pažeminimą, nusiminimą, be to, tai ji patyrė iš žmogaus, kuris šeimoje jai turėjo atstoti tėvą. Dėl reakcijos į stresą buvo gydoma Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filiale Vaiko raidos centras, Palangos VRS „Palangos gintaras“, nustatyta, jog dėl nuteistojo A. Ž. nusikalstamų veiksmų, kurie sąlygojo nukentėjusiosios E. V. laikiną psichikos sutrikimą – reakciją į stresą, buvo nesunkiai sutrikdyta mergaitės sveikata. Nustatyta, kad kalbėdama apie byloje nagrinėjamus įvykius, ji sakė, jog tuo metu jautėsi blogai, nemaloniai. Jausmai slopinami, neįvardijami. Stebima vidinė įtampa, nerimas jai kalbant apie bylos nagrinėjamą įvykį (b. l. 75-79, t. 1). Mergaitė susirūpinusi, užsidariusi savame patyrimų, emocijų, išgyvenimų rate. Visa tai patvirtina, kad nukentėjusiajai neturtinė žala buvo padaryta.

Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į jau išdėstytas aplinkybes, į padarytą mažametės sveikatos sutrikdymą, į tai, kad neturtinė žala buvo padaryta tyčine nusikalstama veika, į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta nukentėjusiajai esant tokio amžiaus, kad kaltinamojo veiksmų užmiršti ji negalės, atsižvelgiama į nukentėjusiosios amžiaus grupės asmenims būdingus fizinės ir psichinės raidos ypatumus, socialinę brandą, nusikalstamos veikos neigiamą įtaką protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vaiko vystymuisi, į tai, kad nusikalstamos veikos pasekmės bus jaučiamos ir ateityje.

Įvertintina ir tai, kad kaltinamojo veiksmai, kuriuos teismas gali vertinti tik pareikšto kaltinimo apimtyje, negali būti vertinami kaip ypač intensyvaus pobūdžio, nes kaltinamasis kaltinamas dėl vienkartinės nusikalstamos veikos mažametės atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad E. V. šiuo metu nėra stebimos ypač ryškios potrauminės pasekmės, civilinis ieškinys mažintinas, E. V. priteisiant 10 000 Lt neturtinės žalos.

Esant tokioms šioje byloje nustatytoms aplinkybėms nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės A. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Plungės rajono apylinkės teismo 2013-03-05 nuosprendžio dalis, kuria A. Ž. pagal BK 153 str. ir BK 138 str. 2 d. 1 ir 3 p. išteisintas, nepadarius veikų turinčių nusikaltimo požymių, naikintina, nes pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.).

Be to, taip pat tenkintinas iš dalies nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas ir Plungės rajono apylinkės teismo 2013-03-05 nuosprendžio dalis, kuria A. Ž. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d., naikintina, nes pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 ir 2 p.,

nusprendžia:

nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Plungės rajono apylinkės teismo 2013-03-05 nuosprendį pakeisti.

A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., išteisinti nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2013-03-05 nuosprendžio dalį, kuria A. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 1 p. ir 3 p., ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Pripažinti A. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Pripažinti A. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 1 ir 3 p. ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 5 d. 1 p. paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 1 p. ir 3 p. subendrinti apėmimo būdu ir paskirti A. Ž. subendrintą 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d. ir 4 d., A. Ž. Plungės rajono apylinkės teismo 2013-03-05 nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 str. 1 d. subendrinti su paskirta subendrinta bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 1 p. ir 3 p., bausmes iš dalies sudedant ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – 2 (dviejų) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimą.

Taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. ir bausmės vykdymą A. Ž. atidėti 2 (dviem) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei neišeiti iš namų nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Priteisti nukentėjusiajai E. V. 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą iš nuteistojo A. Ž. Nepilnametei E. V. priteistų pinigų tvarkytoja paskirti jos motiną A. Ž.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.