Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Jūratės Varanauskaitės, teisėjų Nataljos Cikoto ir Antano Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus dobilas“ dėl draudimo išmokos grąžinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju jų nenustatyta.

Byloje ginčas kilo iš draudimo teisinių santykių ir joje keliamas ieškinio senaties termino klausimas. Atsakovas prašė teismo taikyti senatį. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl senaties termino, laikė jį praleistu.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamos bylos atveju Ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo kai sumokėjo draudimo išmokas (2010 m. gruodžio 28 d.), o į teismą su regresiniu ieškiniu dėl žalos padarytos 2010 m. rugpjūčio 3 d. eismo įvykio metu kreipėsi 2012 m. rugsėjo 6 d. Anot Ieškovo, 2012 m. liepos 30 d. Regreso išklotinė ir Ieškovo banko sąskaitos išrašas patvirtina Atsakovo turimos prievolės atlyginti žalą, atsiradusią dėl 2010 m. rugpjūčio 3 d., pripažinimą, todėl ieškinio senaties terminas turi būti atnaujinamas ir skaičiuojamas nuo 2011 m. rugsėjo 16 d., kai Atsakovas į Ieškovo sąskaitą pervedė 531 Eur (1 833, 41 Lt). Atsakovas bylos nagrinėjimo metu kategoriškai nesutiko su prievolės pripažinimu ir paaiškino, kad 531 Eur buvo skirti už žalų bylų vertimą į lietuvių kalbą. Pirmosios instancijos teismas suabejojo į bylą pateiktos Regreso išklotinės įrodomąja reikšme, todėl nelaikė jos pakankamu Atsakovo prievolės pripažinimo įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šį rašytinį dokumentą, pažymi, kad minėta Regreso išklotinė yra sudaroma paties Ieškovo ir išreiškia jo subjektyvų suvokimą dėl Atsakovo sumokėtų lėšų paskirties, todėl ji negali objektyviai patvirtinti Atsakovo valią pripažinti prievolę. Kitu dokumentu, kuriuo remiasi Ieškovas, yra 2011 m. rugsėjo 16 d. sudarytas Ieškovo banko sąskaitos išrašas (b. l. 40). Iš jo matyti, kad Atsakovas 2011 m. rugsėjo 16 d. pervedė Ieškovui 531 Eur (1 833, 44 Lt), skiltyje „mokėjimo paskirtis“ nurodęs TS-ZK/10-1740, TS/ZK/09/2295, TS-ZK/10/1848. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Atsakovui teikiamos pretenzijos dėl žalos atlyginimo, Atsakovo iki teisminio ginčo tvirtos pozicijos dėl žalos atlyginimo neišreiškimas, ir regreso bylos numerių nurodymas mokėjimo paskirtyje pagrįstai galėjo sudaryti Ieškovui įspūdį dėl ginčo išsprendimo išvengiant teisminio proceso, kas nagrinėjamoje byloje sudarytų pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000,), taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas tik su svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam kreditoriui sutrukdė ginti savo pažeistą teisę. Tik teisėti, sąžiningi ir protingi asmens veiksmai gali būti pagrindu priešingai teisinio santykio šaliai ir kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams protingai tikėtis, kad toks asmuo mano, jog jo teisė yra pažeista ir jos neatsisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje likviduojama AB „Tauro“ bankas v. AB „Vilniaus vingis“, bylos Nr. 3K-3-1123/2002). Kolegija sutinka su Ieškovo argumentu, kad ieškinio senaties terminas byloje buvo nutrauktas, ir nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. jis turėtų būti atnaujintas. 2012 m. rugsėjo 6 d. Ieškovui kreipiantis į teismą, nebuvo pasibaigęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas draudimo teisiniams santykiams (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), todėl konstatuojama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškinio senaties terminą pasibaigusiu, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir neatsižvelgė į aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Teismas, patvirtinęs Ieškovo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, pasisako dėl jame suformuluoto reikalavimo pagrįstumo. Tarp šalių kilo ginčas, ar Atsakovas iki 2010 m. rugpjūčio 3 d. įvykusio draudiminio įvykio buvo sumokėjęs antrą draudimo įmoką.

Nustatyta, kad 2010 m. balandžio 8 d. tarp šalių buvo sudaryta ECA paprastoji draudimo sutartis Nr. 12 2689468, kuria nuo 2010 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. balandžio 20 d. buvo apdrausta Atsakovui priklausanti transporto priemonė Scania R480, v/n (duomenys neskelbtini) (b. l. 46). Draudimo įmoka sudarė 4 500 Lt, kuri turėjo būti sumokėta dalimis: 2010 m. balandžio 21 d. – 1 125 Lt, 2010 m. liepos 21 d. – 1 250 Lt, 2010 m. spalio 21 d. – 1 250 Lt, 2011 m. sausio 21 d. – 1 250 Lt (b. l. 46). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 3 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas betoninis fontanas (b. l. 8). Šio įvykio kaltininkas vairavo Atsakovui priklausantį automobilį Scania R480, v/n (duomenys neskelbtini) (b. l. 5). 2010 m. gruodžio 28 d. Ieškovas išmokėjo 5 338, 30 Eurų (18 432, 08 Lt) draudimo išmoką už autoįvykio metu apgadintą betoninį fontaną (b. l. 38). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Atsakovas 2011 m. rugsėjo 16 d. atlygino 611, 14 Lt skolos, todėl Ieškovas reikalauja iš Atsakovo 17 820, 94 Lt.

Ieškovo teigimu, Atsakovas praleido draudimo sutartyje numatytus draudimo įmokos sumokėjimo terminus ir laiku nesumokėjo už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, todėl Ieškovas, remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPD) 11 straipsnio 7 dalimi, įgyja 100 proc. draudimo išmokos dydžio reikalavimo teisę į Atsakovą, kas sudaro 18 432, 08 Lt. TPVCAPD 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Atsakovas byloje įrodinėja, kad nors ir pavėluotai, tačiau iki 2010 m. rugpjūčio 3 d. įvykio jis buvo sumokėjęs antrą draudimo įmoką (2010 m. liepos 28 d. jis sumokėjo 2010 m. liepos 21 d. draudimo įmoką). Tačiau anot Ieškovo, eilinė įmoka vietoje 2010 m. liepos 21 d. buvo sumokėta 2010 m. rugpjūčio 10 d., t. y. po draudiminio įvykio. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime palaikė Atsakovo poziciją.

Iš pirmosios instancijos teismui pateiktos 2010 m. liepos 1 d. sąskaitos-faktūros Nr. BTA0113346 matyti, kad Atsakovas 2010 m. liepos 21 d. turi sumokėti 1 125 Lt draudimo įmoką pagal draudimo liudijimą, serija Nr. 12 2689468 (b. l. 32). Be šio draudimo liudijimo sąskaitoje-faktūroje nurodytos mokėtinos sumos ir pagal kitas su Atsakovu sudarytas draudimo sutartis; bendra mokėtina suma sudaro 10 125 Lt. 2010 m. liepos 28 d. Atsakovas atliko mokėjimo nurodymą Nr. 178 3000 Eur sumai Ieškovo naudai, mokėjimo paskirtyje nurodęs, kad „mokama pagal sąskaitas“ (b. l. 49). Teismas, nagrinėjęs bylą, atmetė Ieškovo argumentus, kad nesant tikslios lėšų paskirties, Ieškovui pervesti pinigai skirti įskaitymams už seniausias susidariusias skolas pagal kitas sutartis. Teismas nurodė neturintis įrodymų, kokias draudimo įmokas ir pagal kokias draudimo sutartis Atsakovas buvo įsiskolinęs 2010 m. liepos 28 d., todėl, atsižvelgdamas į įrodymų nebuvimą ir Atsakovo išmokų registracijos žurnalo duomenis, 2010 m. liepos 28 d. sumokėtą sumą užskaitė kaip apmokėjimą pagal 2010 m. liepos 1 d. sąskaitą-faktūrą Nr. BTA0113346, tokiu būdu pripažinęs antros draudimo įmokos pagal draudimo sutartį Nr. 12 2689468 sumokėjimą 2010 m. liepos 28 d.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, sutinka su Ieškovu, kad Atsakovo pateikti išmokų registracijos žurnalų išrašai ir juose užfiksuota informacija neįrodo, jog Atsakovas yra apmokėjęs būtent antrąją įmoką pagal draudimo sutartį Nr. 12 2689468. Tai, kad Atsakovas savo buhalteriniuose dokumentuose numatė mokamas lėšas skirti konkrečios sutarties apmokėjimui neįpareigoja Ieškovą, jam apie tai nepranešus, gautus pinigus skirti draudimo įmokai būtent pagal tą sutartį. Ieškovas pagrįstai teigia turintis galimybę taikyti CK 6.55 straipsnio 2 dalį, pagal kurią jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs; kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola; kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas; jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola; jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms. Tačiau pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių senesnių skolų buvimą, t. y. Ieškovas neįrodė minėtos teisės normos taikymo pagrįstumo gavus lėšas pagal 2010 m. liepos 28 d. mokėjimo nurodymą Nr. 178.

Ieškovas apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2010 m. birželio 22 d. mokėjimo sąskaitą Nr. BTA0111604 ir Atsakovo įsiskolinimo ataskaitas - turinčius patvirtinti senesnių nei 2010 m. liepos 1 d. sąskaitoje-faktūroje Nr. BTA0113346 nurodytų įsiskolinimų buvimą.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktika aiškinant šią proceso teisės normą yra nuosekliai išplėtota. Aiškindamas ir taikydamas ją, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“ bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; ir kt.). Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma CPK 314 straipsnio pažeidimu.

2010 m. birželio 22 d. teismui pateikta mokėjimo sąskaita Nr. BTA0111604 atspindi informaciją apie tam tikrų draudimo sutarčių įmokų mokėjimo datą, tačiau neįrodo Atsakovo įsiskolinimų buvimą Ieškovui (b. l. 80). Analizuojant Ieškovo draudimo sutarčių sistemos „Saikas“ išrašą pažymėtina, kad nors jame ir nurodytas Atsakovo nesavalaikis įmokų pagal draudimo sutartis vykdymas, tačiau jis paneigia Ieškovo teiginį apie gautų įmokų iš Atsakovo paskirstymą senesnėms skoloms padengti. Kolegija sutinka su Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad 2010 m. liepos 13 d. įsiskolinimas pagal draudimo sutartį Nr. 12 2865442 egzistavęs 2010 m. liepos 28 d., išliko ir 2010 m. rugpjūčio 10 d., tačiau 2010 m. liepos 14 d. ir 2010 m. liepos 15 d. įsiskolinimas 2010 m. rugpjūčio 10 d. jau buvo padengtas (b. l. 81-82). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, kaip, kokiomis proporcijomis Ieškovas paskirstė 3 000 Eur įmoką, esant senesniems įsiskolinimams, kokia apimtimi šios lėšoms buvo skirtos kiekvienam iš jų padengti, ir kad dengiant tokius įsiskolinimus, 3 000 Eur sumos neužteko visos ar dalies 2010 m. liepos 1 d. sąskaitos-faktūros Nr. BTA0113346 apmokėjimui.

Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę bei visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Ping fan“ v. L. W. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-137/2013; kt.).

Taigi, Ieškovui neįrodžius, kad jis pagrįstai 3 000 Eur sumą, gautą 2010 m. liepos 28 d. mokėjimo nurodymu, panaudojo kitų, ne draudimo sutarties Nr. 12 2689468, nurodytos 2010 m. liepos 1 d. sąskaitoje-faktūroje Nr. BTA0113346, apmokėjimui, nedetalizavus 3 000 Eur sumos panaudojimą, esant įrodymams apie jo veiklos nenuoseklumą skirstant įmokas senesnėms skoloms padengti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Atsakovas 2010 m. liepos 28 d. mokėjimo pavedimu apmokėjo antrąją įmoką pagal draudimo sutartį Nr. 12 2689468. Tokiu būdu pagrindo taikyti TPVCAPD 11 straipsnio 7 dalį Ieškovas neturi. Pažymėtina ir tai, kad Ieškovas yra įmonė, kuri užsiima draudimo veikla, jos tikslas – pelno siekimas, todėl veikia savo rizika ir jai taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai.

Esant anksčiau nurodytiems motyvams, apeliacinės instancijos teismas prieina išvados, kad apeliacinio skundo argumentai ir aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, taikė ieškinio senaties terminą, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kadangi bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o Atsakovas prašymo priteisti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas nepateikė, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.