- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-05
- Bylos Nr.
- 2S-1429-803/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-38176-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Pareiškėjas
- A. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutarties, kuria nutarta atsisakyti priimti pareiškėjo A. M. prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Apeliacinėje byloje ginčo objektas – teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas.Pareiškėjas A. M. pirmos instancijos teismui pateikė prašymą panaikinti areštus civilinėse bylose, kurių pagrindu atlikti įrašai turto arešto registruose: Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 19 d. Turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. Turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 18 d. nutartimi pareiškėjo prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atsisakė priimti.Teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo pateikęs prašymą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-11193-432/2008, 2017 m. spalio 16 d. nutartimi pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmestas. Teismas nurodė, jog minėta nutartimi pareiškėjui išaiškinta, kad 2017 m. spalio 16 d. nutartis per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą. Minėta nutartis nėra įsiteisėjusi, nesibaigė nutarties apskundimo terminas. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pirmos instancijos teismas pareiškėjo prašymą atsisakė priimti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas A. M. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutarties, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2SP-45111-432/2017 ir klausimą išspręsti iš esmės, tai yra panaikinti areštus viešajame registre A. M. turtui: pastatui – gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatui – namų ūkio pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantiems (duomenys neskelbtini). Atskirasis skundas grindžiamas šiais motyvais:nurodė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso pastatas - gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatas – namų ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šis turtas nuo 2008 m. sausio 22 d. iki 2014 m. spalio 20 d. neteisėto 2008 m. sausio 22 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudotis akto pagrindu buvo registruotas kaip E. R. nuosavybė;Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-787-653/2014 pripažino, kad 2008 m. sausio 22 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas, kurio pagrindu buvo įregistruota E. R. nuosavybė į pareiškėjo turtą, yra negaliojantis. Vilniaus apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi;VĮ ,,Registrų centras“ 2014 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. csprl-251 išregistravo E. R. nuosavybes teises į pareiškėjo turtą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5443-244/2015 atmetė E. R. skundą ir VĮ ,,Registrų centras“ 2014 m. spalio 20 d. sprendimą paliko galioti. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjęs;nurodo, jog turtas nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, tačiau VĮ ,,Registrų centras“ registrų duomenyse nurodoma, kad šiam turtui taikomas areštas. Nurodo, kad turto areštai buvo pritaikyti tuo metu, kai turtas neteisėtai buvo registruotas E. R. vardu. Teigia, jog pareiškėjo turtui taikyti areštus nėra jokio teisinio pagrindo. Nurodė, jog pareiškėjui nėra žinoma kokiose bylose buvo pritaikytas turto areštas, nes iš VĮ ,,Registrų centras“ išrašo matyti, kad areštavusios institucijos pavadinimas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, dėl to pareiškėjas kreipiasi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu panaikinti areštą turtui, nenurodydamas kokiose bylose šis areštas buvo pritaikytas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civilinis procesas vyksta pagal įstatymų nustatytą tvarką, kurios turi laikytis tiek teismas, tiek proceso dalyviai. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Įstatymas teismui ir proceso šalims nustato bendrąją pareigą siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. Ši dalyvaujančių byloje asmenų pareiga yra detalizuojama įvairiose įstatymo nuostatose, tame tarpe ir CPK 7 straipsnyje, įpareigojančiame teismą užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu ir kuo ekonomiškiau, o šalis – sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu. Taigi, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas turi atitikti civilinio proceso principus: šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), kooperacijos (bendradarbiavimo) (CPK 8 straipsnis), taip pat teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.Dalyvaujantiems byloje asmenims CPK įtvirtina teisę prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba, kai būtina apginti viešąjį interesą, – savo iniciatyva gali pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, taip pat panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144, 148, 149 straipsniai). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos, apeliacinės instancijos arba kasacinis teismas priklausomai nuo to, kurio teismo žinioje yra byla dėl ginčo esmės (147 straipsnio 1, 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo nutartys laikinųjų apsaugos priemonių klausimais atskiruoju skundu gali būti skundžiamos aukštesnės instancijos teismui, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 151 straipsnis). Iš šių proceso normų analizės galima spręsti, jog įstatymas byloje dalyvaujantiems asmenims, kurių atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustato teisę siekti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo alternatyviais būdais: 1) kreiptis į bylą iš esmės nagrinėjantį teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 149 straipsnis); 2) paduoti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 151 straipsnis).Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė teismui prašymą panaikinti areštus civilinėse bylose, kurių pagrindu atlikti įrašai turto arešto registruose: Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 19 d. Turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. Turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu. Nurodė, jog pareiškėjui nėra žinoma kokiose bylose buvo pritaikytas turto areštas, nes iš VĮ ,,Registrų centras“ išrašo matyti, kad areštavusios institucijos pavadinimas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, dėl to pareiškėjas kreipiasi į Vilniaus miesto apylinkės teismą.Skundžiama 2017 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SP-45111-432/2017 pirmos instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo A. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo pateikęs tapatų prašymą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-11193-432/2008, kurioje 2017 m. spalio 16 d. nutartimi pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmestas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.CPK 137 straipsnis reglamentuoja ieškinio priėmimo ir atsisakymo jį priimti tvarką. Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įstatymo analogija, teismas gali atsisakyti priimti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2007; ir kt.). Nustatyti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik įvertinus, ko iš tikrųjų prašo (ginčija) pareiškėjas ir kokio teisinio rezultato jis siekia teismui pateiktu prašymu (reikalavimu).Nors šioje byloje nėra civilinėje byloje Nr. 2-11193-432/2008 pateikto pareiškėjo prašymo kopijų, tačiau pareiškėjo inicijuotų procesų esmė atsispindi teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose.Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad civilinėje byloje Nr. 2-11193-432/2008 pareiškėjas A. M. pateikė du prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, prašydamas panaikinti areštus, taikytus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal 2008 m. lapkričio 19 d. Turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu bei 2008 m. balandžio 9 d. Turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. ir 2017 m. spalio 16 d. nutartimis pareiškėjo prašymai netenkinti. 2017 m. spalio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme, civilinėje byloje Nr. 2-11193-432/2008 užregistruotas pareiškėjo atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties.Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-528-864/2018, išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl 2017 m. spalio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-11193-432/2008 ir pareiškėjo skundą atmetė. Iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-528-864/2018 turinio matyti, kad teismas, patikrinęs Nekilnojamojo turto registrų duomenis nustatė, jog pastato – gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastato – ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota A. M. vardu. Teismas taip pat nustatė, kad areštas pareiškėjo turtui, įregistruotas 2008 m. balandžio 9 d. Turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, 2017 m. lapkričio 6 d. išregistruotas Turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo pateiktą prašymą šioje dalyje nėra teisinio pagrindo. Teismas nustatė, jog areštas pareiškėjo turtui, įregistruotas 2008 m. lapkričio 19 d. Turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, nėra išregistruotas. Šio turto arešto pagrindu buvo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-11286-603/2008. Teismas išaiškino pareiškėjui, jog jo prašymas dėl arešto taikymo turtui, įregistruotam 2008 m. lapkričio 19 d. Turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, panaikinimo turi būti reiškiamas civilinėje byloje, kurioje šios laikinosios apsaugos priemonės ir buvo taikytos, t. y. civilinėje byloje Nr. 2-11286-603/2008, o ne civilinėje byloje Nr. 2-11193-432/2008, kurioje pareiškėjas reiškia šį prašymą.Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šioje byloje, kurioje tikrinamas 2017 m. spalio 18 d. nutarties teisėtumas, pareiškėjo pateiktas prašymas, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, laikytinas tapačiu pateiktam civilinėje byloje Nr. 2-11193/2008. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašymą grindžia tais pačiais juridiniais faktais kaip ir civilinėje byloje Nr. 2-11193-432/2008, prašymo dalykas ir pagrindas yra tapatus. Be to, pats pareiškėjas, atskirajame skunde patvirtino, kad dėl 2017 m. spalio 16 d. jis taip pat yra pateikęs atskirąjį skundą. Teismas vertina, jog pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad susidariusi situacija, jog pareiškėjo prašymai yra nagrinėjami keliose civilinėse bylose yra teismo organizavimo darbo trūkumai, yra nepagrįsti.Įvertinus nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas padavė atskirąjį skundą dėl 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-11193-432, kuria pirmos instancijos teismas atsisakė tenkinti jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, o taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė identišką prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikytų tam pačiam turtui panaikinimo.Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad toks pareiškėjo pasirinktas teisių įgyvendinimo būdas, kai jis, nenurodydamas naujų aplinkybių teismui teikia identišką prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo naujoje civilinėje byloje, akivaizdžiai neatitinka civilinio proceso operatyvumo, koncentracijos, ekonomiškumo ir bendradarbiavimo principų (CPK 7, 8 straipsnis). Taigi, pirmosios instancijos teismo nutartį pripažinti neteisėta nėra pagrindo, nes paties pareiškėjo procesinis elgesys neatitiko pagrindinių civilinio proceso principų reikalavimų. Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas, teikdamas atskirąjį skundą dėl 2017 m. spalio 18 d. nutarties aiškiai nurodė, jog skundžia ne nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o nutartį, kuria atsisakyta priimti jo atskirąjį skundą dėl 2017 m. spalio 18 d. nutarties. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad teismo žinioje jau yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu prašymas pagrįstai atsisakytas priimti (civilinė byla Nr. 2-11193-432/2008). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-528-864/2018, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl 2017 m. spalio 16 d. nutarties pareiškėjui nurodė, jog pagal 2008 m. lapkričio 19 d. Turto arešto aktų registro pranešimą apie turto arešto įregistravimą Nr. 0108-005368 turto arešto pagrindu buvo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-11286-603/2008, todėl pareiškėjas teikdamas prašymą dėl šio turto arešto panaikinimo, turi jį teikti civilinėje byloje, kurioje šios laikinosios apsaugos priemonės ir buvo taikytos. Dėl kito pareiškėjo prašomo panaikinti turto arešto (Nr. 0108-001409), teismas nurodė, jog šis areštas jau yra išregistruotas, todėl šioje dalyje nebėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2SP-45111-432/2018, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apelianto A. M. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.