Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjui A. J. (A. J.), atsakovo atstovei Alionai Gaidarovič, trečiajam suinteresuotam asmeniui ir UAB „Rožinis dramblys“ atstovui V. K. (V. K.) viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. J. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K., bendrovei UAB „Rožinis dramblys“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl publikacijose „Per Senųjų metų slenkstį - su senomis nuodėmėmis“ (duomenys neskelbtini)) ir „Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai““ (duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos, 2014-04-03 priėmė sprendimą Nr. SPR-32 pripažinti pareiškėjo skundą nepagrįstu (b. l. 10-14).

Pareiškėjas skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į teismą ir prašo pripažinti neteisėtu ir panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014-04-03 sprendimą Nr. SPR-32 bei pripažinti skundą, adresuotą Žurnalistų etikos inspektoriui, pagrįstu.

Paaiškino, kad Žurnalistų etikos inspektorius skundžiamą sprendimą priėmė pažeisdamas įstatymų normas, bei nekaltumo prezumpciją. Inspektorius netinkamai ištyrė skundžiamas publikacijas, ko pasekoje nenustatė, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), remdamasis prielaidomis ir abejonėmis nustatinėjo tiesą, t.y. sąmoningai klaidindamas visuomenę viešai išpublikavo tikrovės neatitinkančius duomenis, nepagrįstais viešais kaltinimais sumenkino jo garbę ir orumą, pažeidė objektyvios ir garbingos žurnalistikos principus, peržengė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nubrėžtas saviraiškos laisvės ribas. Skundo nagrinėjimo metu nesiimta priemonių nustatyti, ar pareiškėjo socialinė padėtis tuo metu leido jį priskirti prie viešųjų asmenų, kurių privataus gyvenimo apsaugos ribos yra mažesnės nei kad privačių asmenų.

Skundas nagrinėtas daugiau nei metus, nors Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad tokio pobūdžio skundai nagrinėjami per 3 mėnesius, apie skundo nagrinėjimo terminų pratęsimą pareiškėjas negavo nei vieno pranešimo. Žurnalistų etikos inspektorius dėl aplinkybių, įvykusių 2012 metais, sprendimą grindžia viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateiktu kompetentingos institucijos priimtu nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl įvykių, kurie vyko ne prieš skundžiamos publikacijos paviešinimą, o įvykiais, įvykusiais po publikacijų paskelbimo, kurie niekaip negali būti siejami nagrinėjant skundą.

Skundžiamu atveju tiriant ar publikacijose buvo išsakyta nuomonė ar žinia turėjo būti vertinamas visas straipsnio tekstas, o ne atskiros straipsnio ištraukos. Turėjo būti atsižvelgta į publikacijose naudojamus žodžius, jų reikšmę, išraiškos formas, straipsnių kontekstą, pasisakymo aplinkybes, tikslus, aktualią problemą, turėjo būti atkreiptas dėmesys į tai, kad skundžiami straipsniai buvo paskelbti ne nuomonių ir komentarų skiltyje, į tai, kad šiems straipsniams parinkta pakankamai iššaukianti antraštė, prie straipsnio „Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai (duomenys neskelbtini)) patalpinta pareiškėjo nuotrauka, kuri laikytina vaizdine publikacijos turinio išraiška, skirta tokiu būdu pritraukti skaitytojų dėmesį į publikacijoje nurodytą temą.

Skundžiamų publikacijų teiginiuose („Per Senųjų metų slenkstį - su senomis nuodėmėmis“ (duomenys neskelbtini)) „Kaip mums yra žinoma, du apkaltinamieji gerai pažįsta ne tik vienas kitą, bet ir buvusio kriminalinės policijos žentą (duomenys neskelbtini), su kuriuo netgi teko dirbti tame pačiame poskyryje. Kaip sakoma, kartu tarnavo, kartu ir kontrabandą vykdė. Nusikaltimų pobūdis ir braižas yra vienodi, <....>“ iš esmės buvo naujas ir akivaizdus faktinis tvirtinimas, kuris gali būti patikrintas ir įrodytas atsakovo, todėl laikyti šį teiginį viešosios informacijos leidėjo (skleidėjo) suvokimu, nuomone apie galimas sąsajas tarp kartu tarnavusių asmenų, nėra jokio teisinio pagrindo. Iš esmės lygiai toks pats kriterijus taikytinas ir teiginiui („Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai““ (duomenys neskelbtini)) „Tuomet A. J. nutarė veikti kaip Leninas ir pasirinko kitą kelią. Po šio įvykio vienam policininkui, kuris tuomet dirbo ekipaže surašant protokolą, staiga užsidegė automobilis, be to, būtent policijos komisariato stovėjimo aikštelėje, po ko jis išėjo į pensiją, o viršininko atžvilgiu žentas įtraukė savo uošvį su viršininku, ir pagal standartinę grandinę žmogus, penkiolika metų sąžiningai ištarnavęs policijoje, staiga tapo blogas ir buvo atleistas iš tarnybos.“ Tokių neva faktinių duomenų sugretinimo metodu viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) piktnaudžiavo savo teise reikšti nuomonę, nes tai padarė tokiu būdu ir forma, kurios akivaizdžiai pažemino pareiškėjo garbę ir orumą.

Skundžiamu atveju publikacijoje „Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai“ (duomenys neskelbtini)), kurioje apstu, daiktavardžių „kontrabandininkas“, nėra aiškiai nurodoma, kad šis tyrimas buvo nutrauktas, todėl nemano, kad publikacijoje pakanka informacijos, kad nepriklausomas skaitytojas, perskaitęs skundžiamą publikaciją, savarankiškai padarytų išvadą, jog ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Šiuo atveju informacija apie tai, kad tyrimas dėl kontrabandos buvo nutrauktas šio ginčo kontekste turėjo būti vertinama kaip pagrindinė ir privaloma, sudaranti pagrindą teigti, kad buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, nes publikacijoje buvo vertinama paskleista tikrovę atitinkanti informacija - ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl kontrabandos, kuris pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas. Atsakovas skundžiamame sprendime taip pat neištyrė ir neįvertino aptariamą straipsnį asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo požiūriu. Pažymėjo, kad 2012 m. vasarą buvo atleistas iš darbo savo noru ir iki pat 2013 m. kovo mėnesio buvo bedarbiu, jokio leidimo viešinti savo nuotrauką nėra davęs.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsakovė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime (b. l. 37-40) paaiškino, kad skundo tyrimo metu buvo renkami duomenys objektyviam tyrimui užtikrinti. Šiuo atveju skundo nagrinėjimui nustatyto termino praleidimas buvo nulemtas būtent to, kad inspektorius siekė išsamiai ir objektyviai pareiškėjo skundą ištirti.

Nagrinėdamas pareiškėjo skundą inspektorius, atvirkščiai nei teigia pareiškėjas, vertino visą publikacijų turinį, žodžių reikšmę ir prasmę bei teisės skleisti informaciją ir neturtinių teisių santykį. Teiginiuose „Prieš trejus metus kontrabandininkas A. J. kreipėsi į teismą <...>“, „<...> rajone žinomas kontrabandininkas <...>“, „Kontrabandininko kerštas mums nebuvo naujiena, nes mes tikėjomės panašaus scenarijaus.“, „<...> A. J., paprastas kontrabandininkas, taip piktavališkai sugebėjo aklai sužaisti sostinės policijos vadovybe.“ dalyje „<...> A. J., paprastas kontrabandininkas <...>“ bei „<...> pernai kontrabandininkas buvo pričiuptas pasienyje, kai jis bandė pergabenti didelį kiekį cigarečių ketvirčio milijono litų sumai.“ paskleista informacija nėra žeminanti, nes įtarimai, kokie jie bebūtų, liudija apie galimai teisei priešingos veikos atlikimą, kuri yra nepriimtina ne tik teisės, bet ir moralės bei kitų visuomenėje pripažįstamų socialinių normų požiūriu, neteisingai interpretuoja inspektoriaus sprendime pateiktus teiginių vertinimus.

Sprendime inspektorius nustatė, kad 2008-10-13 Vilniaus apygardos teismas pareiškėją pripažino kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 166 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 297 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį bei nuteisė jį trejų metų laisvės atėmimo bausme, taip pat trejiems metams atėmė teisę dirbti valstybės tarnyboje, 2012-07-08 pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas) 2 dalį. Pastarasis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas įtariamiesiems ir nukentėjusiesiems susitaikius, o pareiškėjui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - jis buvo įpareigotas pervesti 650 litų dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įvertinęs visus tyrimo metu surinktus faktus apie pareiškėjo socialinį elgesį, inspektorius padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundžiama informacija neįgyja papildomos konstatuojamos neigiamos reikšmės ir papildomai neprisideda prie neigiamo pareiškėjo vertinimo, kadangi pats pareiškėjas, o ne viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), savo teisei ir moralei prieštaraujančiais veiksmais nulėmė neigiamą savo asmenybės vertinimą visuomenėje.

Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjui buvo pateikti įtarimai dėl kontrabandos pagal Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalį ir jo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris 2012-12-17 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu buvo nutrauktas, o įtarimai panaikinti. Inspektorius nustatė, kad pareiškėjo skundžiama publikacija paskelbta praėjus dviem mėnesiams po nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimo. Skundžiamu atveju inspektorius atsižvelgė į tai, kad iš viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) negalima reikalauti visiško tikslumo, bet galima reikalauti elgtis sąžiningai, sąmoningai neiškraipyti faktų ir duomenų, siekiant sumenkinti ar pažeminti asmenį, apie kurį rašoma. Be to, viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi ribotas galimybes patikrinti turimą informaciją apie teisėsaugos institucijų atliekamus tyrimus, atliekamus procesinius veiksmus bei priimtus sprendimus. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neiškraipė informacijos dėl pareiškėjui pateiktų įtarimų pagrindo, todėl inspektorius padarė išvadą jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) lakoniškai pareiškėją pavadinęs nuo pagrindinio žodžio „kontrabanda“, dėl kurios pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, išvestiniu daiktavardžiu „kontrabandininkas“ iš esmės paskleidė tikrovę atitinkančią informaciją.

Dėl pareiškėjo skunde nurodyto teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo pažymėjo, kad skunde inspektoriui pareiškėjas net nekėlė teisės į privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimo klausimo, todėl pareiškėjo reikalavimas negali būti nagrinėjimas ir svarstomas šiame teisminiame procese.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. K., kuris atstovavo ir bendrovę „Rožinis dramblys“ su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime (b. l. 34-36) paaiškino, kad sutinka su skundžiamu sprendimu. Nepagrįstu laiko pareiškėjo argumentą, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), t.y. nagrinėjamu atveju juridinis asmuo bendrovė „Rožinis dramblys“ bei jo struktūrinis padalinis - laikraščio „Vesti Šalči“ redak­cija - turėjo atsakyti už Visuomenės informavimo įstatyme numatytų žurnalistams taikomų reikalavi­mų nesilaikymą (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą), nes už Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto, kuriame atitinkamai reikalavimai numatyti tik žurnalistams, pažeidimus, atsakomybė viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui), t.y. juridiniam as­meniui negali būti taikoma.

Per teismo posėdį V. K. prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Šioje byloje kilo ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014-04-03 sprendimo Nr. SPR-32 teisėtumo (b. l. 10-14). Pareiškėjas, inicijuodamas ginčą, kelia klausimą dėl jo garbės ir orumo įžeidimo publikacijose „Per Senųjų metų slenkstį - su senomis nuodėmėmis“ (duomenys neskelbtini)) ir „Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai““ (duomenys neskelbtini)) paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos, atsakovo procesinių terminų nagrinėjant jo skundą nesilaikymo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2013-03-13 skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių dėl minėtose publikacijose paskelbtų, jo teigimu, išgalvotų, melagingų žinių, žeminančių jo garbę ir orumą, ir prašė pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą ir kenkiančią teisėtiems interesams (b. l. 41-43, 57-59).

Žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2014-04-03 sprendimu Nr. SPR-32 pripažino skundą nepagrįstu (b. l. 10-14).

Taigi šiuo aspektu teismui svarbu nustatyti, ar viešosios informacijos skleidėjas UAB „Rožinis dramblys“ nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, t. y. ar minėtose publikacijose apie pareiškėją buvo paskleista nuomonė ar žinia, ar ji nėra žeminančio pobūdžio, ar atitinka tikrovę, ar pažeista pareiškėjo reputacija.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas (2012-06-14, 2013-10-15, 2012-11-06 redakcijos, galiojusios nuo 2013-01-01 iki 2014-07-19, toliau – VIĮ), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ).

Inspektorė priėmė ginčijamą sprendimą įgyvendindama VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktuose nustatytą kompetenciją. Šiose normose nustatyta, kad inspektorė gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti; reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją. Įstatyme įtvirtintas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (VIĮ 3 str. 3 d.). VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus. VIĮ 41 straipsnio, reglamentuojančio žurnalistų pareigas, 2 dalies 1 punkte nustatyta žurnalistų pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.

Teismui išanalizavus nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad VIĮ pažeidimu yra laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir vien informacijos, šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, skleidimas. Šiuo atveju nereikalaujama, kad tai būtų neatitinkanti tikrovės informacija. Todėl VIĮ subjektų, kurie paskleidė informaciją, atitinkančią tikrovę, bet šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, atžvilgiu Žurnalistų etikos inspektorius taip pat turėtų taikyti VIĮ numatytas už šį Įstatymo pažeidimą numatytas poveikio priemones.

Asmens garbė ir orumas, dalykinė reputacija yra ginami, kai nustatoma faktų visuma: žinios paskelbimas; žinios yra apie asmenį; paskelbtos žinios yra žeminančio pobūdžio; paskleistos žinios neatitinka tikrovės. VIĮ nuostatos aiškiai nustato, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, draudžiama platinti dezinformaciją, informaciją šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo orumą ir garbę, numato žurnalistui pareigą teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) yra išaiškinęs, jog minėti skleidžiamai informacijai taikomi kriterijai skiriasi priklausomai nuo paskleistos informacijos rūšies (žinia ar nuomonė). Tokia išvada darytina, įvertinus Visuomenės informavimo įstatyme pateiktas žinios ir nuomonės definicijas (2 straipsnio 33 dalis, 2 straipsnio 69 dalis) bei aukščiau paminėtas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas (LVAT byla Nr. A-62-795-11).

Konstitucinės justicijos bylose, pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m sausio 26 d. nutarimai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra pažymėjęs: „Teises skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti“ (LAT civilinėse bylose: Nr. 3K-3-169/2006; Nr. 3K-3-667/2006; Nr. 3K-3-479/2012; Nr. 3K-3-586/2006).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui būtina nustatyti, ar viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), skundžiamose publikacijose paskelbęs informaciją apie pareiškėją, neperžengė teisės skleisti informaciją ribų.

Dėl publikacijos „Per Senųjų metų slenkstį - su senomis nuodėmėmis“ (duomenys neskelbtini))

Pareiškėjas skunde nurodė, kad publikacijos „Per Senųjų metų slenkstį - su senomis nuodėmėmis“ teiginiais, kad „Kaip mums yra žinoma, du apkaltinamieji gerai pažįsta ne tik vienas kitą, bet ir buvusio kriminalinės policijos žentą Arūną J., su kuriuo netgi teko dirbti tame pačiame poskyryje. Kaip sakoma kartu tarnavo, kartu ir kontrabandą vykdė. Nusikaltimų pobūdis ir braižas yra vienodi, tik štai vaikinams nepasisekė – tarp jų giminių neatsirado tokio uošvio, kuris iš visų vandenų išlipa sausas ir kurio namo neįveikia net Molotovo kokteilis.“ teiginys buvo naujas faktinis tvirtinimas, kuris gali būti patikrintas ir įrodytas atsakovo, todėl negali būti laikomas nuomone apie galimas sąsajas tarp kartu tarnavusių asmenų.

Remiantis VIĮ 2 str. 36 p. nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žinia - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (VIĮ 2 str. 84 p.).

Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (LAT civilinėse bylose: Nr. 3K-3-142/2006; Nr. 3K-3-667/2006, Nr. 3K-3-50/2013).

Asmens garbė ir orumas, reputacija gali būti pažeisti tiek paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis (žinias), tiek subjektyviais saviraiškos būdais (išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą, sukuriant ir pateikiant kūrybos aktus ar kt.), kai jie yra nesąžiningi, neturi objektyvaus faktinio pagrindo. Tačiau nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo požiūriu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo.

Nacionalinių teismų formuojamoje praktikoje yra laikomasis pozicijos, kad atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (LAT civilinėse bylose: Nr. 3K-3-142/2006; Nr. 3K-3-667/2006).

Analizuojama publikacija autorius analizavo teisėsaugos organų veiklą kovoje su nusikalstamas veikas vykdančius asmenis, galimus jų tarpusavio ryšius. Šios publikacijos teiginiais viešosios informacijos rengėjas, teismo vertinimu, pateikė savo poziciją ir vertinimą apie pareiškėjo ir kitų publikacijoje minimų asmenų ryšius, tačiau ši jo pozicija nėra kategoriška ir negali būti laikoma kaip sudaranti pagrindą neabejotinai išvadai padaryti dėl pareiškėjo neteisėtos veikos vykdymo. Taigi, šia publikacija pateikta autoriaus nuomonė, kurios tikslas nebuvo iškraipyti faktų ar duomenų bei sumenkinti pareiškėjo reputaciją.

Dėl publikacijos „Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai““ (duomenys neskelbtini))

Pareiškėjas į atsakovą kreipėsi ir dėl teiginio publikacijoje „Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai““ (duomenys neskelbtini)) – „Prieš trejus metus kontrabandininkas A.J. kreipėsi į teismą <...> kad mes jį pavadinome tuo, kas jis tikrųjų yra. <...> tas asmuo buvo rajone žinomas kontrabandininkas A.J. <...> kontrabandininko kerštas mums nebuvo naujiena, nes mes tikėjomės panašaus scenarijaus. <...> A.J., paprastas kontrabandininkas, taip piktavališkai sugebėjo piktai sužaisti sostinės policijos vadovybe. <...> Tuomet A. J. Nutarė veikti kaip Leninas ir pasirinko kitą kelią. Po šio įvykio vienam policininkui, kuris tuomet dirbo ekipaže surašant protokolą, staiga užsidegė automobilis, <...> o viršininko atžvilgiu žentas įtraukė savo uošvį su viršininku, ir pagal standartinę grandinę žmogus, penkiolika metų sąžiningai ištarnavęs policijoje, staiga tapo blogas ir buvo atleistas iš tarnybos. <...> kontrabandininkas buvo pričiuptas pasienyje, kai jis bandė pergabenti didelį kiekį cigarečių ketvirčio milijono litų sumai.“

Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad teiginiai „Prieš trejus metus kontrabandininkas A.J. kreipėsi į teismą <...> kad mes jį pavadinome tuo, kas jis tikrųjų yra. <...> tas asmuo buvo rajone žinomas kontrabandininkas A.J. <...> kontrabandininko kerštas mums nebuvo naujiena, nes mes tikėjomės panašaus scenarijaus. <...> A.J., paprastas kontrabandininkas, taip piktavališkai sugebėjo piktai sužaisti sostinės policijos vadovybe. <...> kontrabandininkas buvo pričiuptas pasienyje, kai jis bandė pergabenti didelį kiekį cigarečių ketvirčio milijono litų sumai. laikytini žiniomis, nes jie pateikti kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, kurių teisingumą galima patikrinti.

Į bylą pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros 2012-12-17 nutarimas patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kontrabandos pagal Baudžiamojo kodekso 199 str. 1 d., tačiau jis buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (b. l. 67-70). Šiuo atveju informacijos rengėjas, turėdamas informacijos apie vykdomą ikiteisminį tyrimą dėl kontrabandos, ir pareiškėją pavadindamas daiktavardžiu kontrabandininku, iš esmės nepaskleidė neteisingų duomenų. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi ribotas galimybes patikrinti informaciją apie teisėsaugos institucijų vykdomus tyrimus, vadinasi trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo nežinoti apie tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Šios aplinkybės suponuoja teismo išvadą, jog publikacijoje paskelbti teiginiai nebuvo žeminančio pobūdžio, jais nesiekta platinti dezinformaciją apie pareiškėją.

Vertinant publikacijos teiginius „Tuomet A. J. nutarė veikti kaip Leninas ir pasirinko kitą kelią. Po šio įvykio vienam policininkui, kuris tuomet dirbo ekipaže surašant protokolą, staiga užsidegė automobilis, <...> o viršininko atžvilgiu žentas įtraukė savo uošvį su viršininku, ir pagal standartinę grandinę žmogus, penkiolika metų sąžiningai ištarnavęs policijoje, staiga tapo blogas ir buvo atleistas iš tarnybos.“ visos publikacijos kontekste, matyti, kad iš jų negalima susidaryti išvados, jog būtent pareiškėjas šiuos veiksmus atliko. Taigi, publikacijoje pateikti autoriaus spėjimai apie analizuotą policijos pareigūnų pasitraukimą iš tarnybos, laikytini jo nuomone, kuria nebuvo siekta sąmoningai nuslėpti ir iškreipti faktus. Minėta, kad nuomonė paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai.

Pareiškėjas skundą teismui taip grindžia tuo, kad atsakovas neištyrė ir neįvertino publikacijos asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo požiūriu, o būtent – netyrė, ar nebuvo pažeista jo teisė į atvaizdą. Kaip matyti iš atsakovui pateikto pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo turinio (b. l. 41-43, 57-59), pareiškėjas nekėlė klausimo dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo, todėl atsakovas pagrįstai atliko tyrimą pareiškėjo inicijuoto ginčo ribose.

Dėl skundo išnagrinėjimo terminų

Pažymėtina, kad pagal VIĮ 50 str. 13 d. inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Šiuo atveju pareiškėjo skundas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas 2013-03-19, patikslintas skundas – 2013-04-22, skundžiamas sprendimas priimtas 2014-04-03. Šiuo atveju atsakovas praleido skundo išnagrinėjimo terminą, tačiau vien šio termino praleidimas negali būti pagrindu iš esmės teisingam sprendimui naikinti (žr. pvz. 2009-11-23 LVAT nutartį byloje Nr. A-261-1293/2009).

Įvertinęs teisės aktų normas reguliuojančias ginčo teisinius santykius, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p. ir 127 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo A. J. (A. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.