Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu (I t., b. l. 168–173) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis, t. y. jam skirta bausmė buvo sugriežtinta, suteikta mažiau pasimatymų nei priklauso, neperduotas smulkusis paketas, neleista susitikti su sugyventine, uždrausta susirašinėti laiškais būnant baudos izoliatoriuje, neišleidžiant į trumpalaikes išvykas.

Teismas pažymėjo, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 7 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68, 72 str.).

Teismas, spręsdamas dėl senaties taikymo, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, jog žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Nustatė, jog atsakovas prašė taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. kovo 17 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2012 m. kovo 17 d. Tokia teismo išvada atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog 2013 m. liepos 11 d. jo sugyventinė nebuvo įleista į ilgalaikį pasimatymą su juo, motyvuojant tuo, kad jis dokumentaliai to nebuvo patvirtinęs ir nurodęs Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracijai. Atsakovas atsiliepime ir posėdžio metu nurodė, jog nei pareiškėjas, nei į ilgalaikį pasimatymą atvykusi L. M. nepateikė duomenų, galinčių būti įrodymais apie bendrą gyvenimą ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravus santuokos. Bausmių vykdymo kodekse numatyta, jog kaliniams suteikiami ilgalaikiai pasimatymai tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Teismas nustatė, jog pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų tvarka buvo išaiškinta 2013 m. rugsėjo 9 d. direktoriaus raštu, atsakant į jo prašymą, be to, byloje esančiose pažymose, kurios atspindi, kas tuo pačiu adresu kaip pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą, duomenų, jog paminėtu adresu gyventų L. M., nėra. Taip pat duomenų, jog pareiškėjas nesutiktų su paminėtu direktoriaus atsakymu ar jį būtų skundęs Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), nėra. Teismo vertinimu, atsakovas veikė tinkamai, neįleisdamas L. M. į ilgalaikį pasimatymą su pareiškėju, dėl to, jog nei vienas iš interesantų neturėjo jokių įrodymų, kurie atspindėtų jų gyvenimą kartu, ilgesnį laikotarpį nei vieneri metai iki santuokos, todėl, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai, jog jam buvo sukurta neturtinė žala dėl jo sugyventinės neįleidimo į ilgalaikį pasimatymą, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam nebuvo suteiktos trumpalaikės išvykos į namus, vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 104 straipsnio 1, 2 dalimis, 143 straipsnio 2 dalimi, 154 straipsnio 3 dalimi. Remdamasis Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2014 m. lapkričio 19 d., 2015 m. sausio 21 d. ir 2015 m. vasario 12 d. protokolais dėl nuteistųjų prašymų dėl trumpalaikių išvykų į namus suteikimo, teismas nustatė, jog komisija, spręsdama suteikti ar nesuteikti nuteistajam trumpalaikę išvyką, vertina tai, ar bausmės atlikimo metu nuteistasis elgėsi tinkamai, įvertina Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko apie nuteistąjį pateiktoje individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje esančius duomenis, žodžiu pateiktą informaciją apie nuteistąjį, užduoda klausimus nuteistajam. Vertindamas komisijos priimtus sprendimus dėl trumpalaikių išvykų skyrimo pareiškėjui, teismas pastebėjo, jog komisija išskyrė tai, kad nuteistasis per visą bausmės atlikimo laikotarpį 13 kartų pažeidė nustatytas vidaus tvarkos taisykles, jam buvo skiriamos nuobaudos, nuteistasis atvykęs į pataisos namus atsisakė jam siūlomo darbo, nedirbo ir nesistengė įsidarbinti, buvo baustas už alkoholio vartojimą, dėl to buvo įrašytas į tikslinę programą, taip pat komisija atsižvelgė, jog jam yra likusi didelė neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis, dėl to visais atvejais vienbalsiai balsavo prieš trumpalaikių išvykų skyrimą pareiškėjui. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui buvo atsakyta raštu ir paaiškinta, kodėl komisija nusprendė, kad pareiškėjui neturi būti skiriamos trumpalaikės išvykos. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęs paminėtus atsakymus, todėl, teismo vertinimu, atsakovas veikė tinkamai, nepažeidė trumpalaikių išvykų skyrimo procedūros tvarkos, pareiškėjo elgesį vertino objektyviai, todėl, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, nes jam nebuvo skiriamos trumpalaikės išvykos į namus, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog jam nebuvo perduotas smulkusis paketas, be to, paketo turinys buvo tikrinamas ne prie jo akių, taip buvo pažeistos jo teisės. Atsakovas nurodė, jog paminėtas paketas buvo peršviečiamas nepraplėštas, apžiūros metu buvo nustatyta, kad jame yra neleistinų perduoti nuteistajam daiktų, dėl to nepažeistas paketas buvo grąžintas asmeniui, kuris jį siuntė. Taip pat byloje yra duomenys, jog pareiškėjui buvo raštu atsakyta dėl smulkiojo paketo, nurodyta, kad, introskopo pagalba patikrinus paketą, jame buvo rasti draudžiami paštu siųsti daiktai, atsižvelgiant į tai, smulkusis paketas buvo grąžintas siuntėjui. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų nesutikęs su Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atsakymu, būtų jį skundęs Kalėjimų departamentui, todėl, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, jo nurodytos aplinkybės dėl smulkiojo paketo buvo atmestos kaip nepagrįstos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog jam būnant baudos izoliatoriaus kameroje nebuvo leista rašyti laiškų, jų gauti, o drausmės grupėje jis negalėjo susitikti su artimaisiais. Teismas atsižvelgė į tai, kad, pagal Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnį, paprastajai nuteistųjų grupei priskirtas nuteistasis turi teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda, kartą per savaitę skambinti telefonu, į vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą per 3 mėnesius. Nuteistieji gali naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais (Bausmių vykdymo kodekso 96 str. 1 d.), kasdien pasivaikščioti gryname ore (Bausmių vykdymo kodekso 103 str.) ir kt. Tačiau baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais (Bausmių vykdymo kodekso 146 str. 1 d.). Drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; 3) vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu (Bausmių vykdymo kodekso 75 str.). Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos apibrėžtos Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje, kuris nuteistiesiems, esantiems drausmės grupėje, teisės pasimatyti su artimaisiais nenustato. Nuteistųjų teisė į pasimatymus privalo būti įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1–8 dalys. Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintos teisės normos nustato bendrojo pobūdžio taisykles, skirtas reglamentuoti pasimatymus tarp skirtingoms nuteistųjų laikymo grupėms priskiriamų nuteistųjų ir laisvėje likusių giminaičių bei kitų asmenų. Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. VIII-810 „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo“ IV dalyje nurodyta, kad nuteistiesiems numatoma daugiau pozityvių pareigų, kurios leis jiems daryti įtaką savo teisinei padėčiai pagal principą: geras elgesys – daugiau teisių ir lengvatų, blogas elgesys – mažiau lengvatų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas savo veiksmais darė įtaką savo teisių padėčiai, todėl, patekus į drausmės grupę, susiaurėjo jam suteiktų teisių apimtis, t. y. pareiškėjas neteko teisės pasimatyti su artimaisiais. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis gali būti taikoma ir kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų paskatinimo priemonė už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą, aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi. Patekimas į drausmės grupę ar baudos izoliatorių priklausė tik nuo pareiškėjo valios, pagrindas nuteistajam bausmę atlikti drausmės grupės sąlygomis atsirado padarius nusižengimus. Pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija sąmoningai siekė kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taipogi nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę skundžiamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie nesuteiktos teisės į pasimatymą, jam esant drausmės grupės ar baudos izoliatoriaus sąlygomis, įtaką sveikatos būklei. Remdamasis pareiškėjo asmens sveikatos istorija, teismas nustatė, kad pareiškėjas į medikus kreipėsi ne dėl skunde nurodytų aplinkybių ir nusiskundimų, bet visiškai dėl kito pobūdžio sveikatos sutrikimų. Taigi pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracijos veiksmų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjui buvo atsakyta raštu dėl sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su paminėtu atsakymu būtų nesutikęs, jį skundęs įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis patyrė neturtinę žalą dėl jo laikymo sąlygų baudos izoliatoriuje ir drausmės grupėje, teismo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo sveikatos būklės, nustatė, kad asmens sveikatos istorijoje duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytoją dėl emocinės depresijos, psichologinių sukrėtimų, nėra. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos pažymoje dėl pareiškėjo emocinės būklės nurodyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu konsultavosi 11 kartų tiek tarnybos, tiek paties nuteistojo iniciatyva. Tarnybos vertinimu, pareiškėjas kreipdavosi pats, pagautas impulso, užplūdus emocijoms, epizodiškai. Dažnai būdavo dirglus, nerimastingas, niūrus. Nurodė, jog nuteistojo elgesys manipuliatyvus. Pats nuteistasis kryptingam darbui su savo emocijomis bei vidiniais išgyvenimais nebuvo motyvuotas, neketino keisti savo elgesio stiliaus, nuolatinių psichologo konsultacijų nepageidavo. Teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 13 kartų buvo baustas už pataisos namų taisyklių nepaisymą, Psichologinės tarnybos pateiktus duomenis apie pareiškėjo būdą ir motyvaciją, komisijų, svarstančių klausimus dėl teisės nuteistiesiems suteikti trumpalaikę išvyką į namus, priimtų sprendimų motyvus, padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie atspindėtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo išgyvenimų bei patirtos neturtinės žalos.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, teismo vertinimu, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nesistengė įvardyti ir pagrįsti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Taip pat nenurodė, kaip konkrečiai apskaičiuotas žalos dydis. Įvertinęs nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas nurodė, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, buvo atmestas kaip nepagrįstas.