Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės, Arūno Kaminsko ir Mefodijos Povilaitienės (pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Anai Matutienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui N. Z., atsakovo atstovui Deividui Velkui, trečiojo suinteresuotojo asmens R. A. (R. A.) atstovui Ą. Č., teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB “TV PRO media“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sprendime nurodyta, kad R. A. būdamas dainininkas, neatitinka LR VIĮ pateiktos viešojo asmens sampratos, kadangi populiaraus atlikėjo, dalyvaujančio muzikinėje pramoginėje veikloje, ir viešojo asmens sąvokos negali būti sutapatintos.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, jog R. A. dalyvavo didelį susidomėjimą Lietuvoje turėjusiame realybės šou „(duomenys neskelbtini)“, kuriame pateko į finalinį etapą, jo atliekamos dainos didžiajai visuomenės daliai yra žinomos, apie atlikėją žiniasklaidos priemonėse nuolat pasirodo vienokių ar kitokių pranešimų, jis dalyvauja televizijos laidose, jo veikla yra aktuali visuomenei, todėl jis turėtų būti laikomas viešuoju asmeniu. (Tokią savo išvadą remia CK 2.23str. ir jo 4d. nuostatomis, LAT 2008-08-14 nutartimi civ. byloje Nr.3K-3-390/2008 ).

Dėl Antro aspekto nurodo, kad pagarbos žmogui principas, kaip ir kiti teisės principai, yra plataus pobūdžio teisės kategorija, neturinti konkrečios apibrėžties. Tokio plataus principo turinys ypač priklauso nuo subjektyvaus aiškinimo. Tokių principų paskirtis yra ne apibrėžti konkretaus draudžiamo elgesio ribas, o padėti aiškinti kitų konkrečių teisės normų turinį, įstatymo leidėjo tikslus, įstatymų saugomas vertybes. Administracinio pobūdžio teisinė atsakomybė negali kilti vien tik remiantis pavieniu abstrakčiu principu, nes tokiu atveju akivaizdžiai būtų pažeidžiamas LR Konstitucinio teismo dažname nutarime ginamas teisinio tikrumo bendrasis teisės principas. LR VIĮ 11str.2d. sakoma, kad draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai. Pareiškėja remiasi tiek Lietuvos, tiek tarptautinių teismų praktika (b.l. 5), kuri aiškiai liudijanti, kad saviraiškos laisvės principas turi ryškų prioritetą prieš asmenų, galimai nukentėjusių nuo informacijos sklaidos, interesus. Imant domėn šias teismų praktikoje nusistovėjusias nuostatas bei principus, nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokio pagrindo riboti Pareiškėjos saviraiškos laisvę televizijos laidoje parodyti viešo asmens dainininko R. A. atvaizdą bei su jo šeima susijusį reportažą.

Pareiškėja nepažeidė jokių LR VIĮ įtvirtintų principų, taip pat ir pagarbos žmogui principo. Laidos rengėjai ne tik išklausė įvairių asmenų nuomonės, bet ir suteikė teisę pasisakyti pačiam R. A.. Pastarajam buvo mandagiai užduodami klausimai, į kuriuos jis arba neatsakė, arba pats atsakė nepagarbiai.

LR VIĮ 41str. numato pareigas žurnalistams, o ne viešosios informacijos skleidėjams. Taigi, konstatavus, jog informacija buvo skelbiama neetiškais ir neteisėtais būdais, už tokius pažeidimus galima tik žurnalisto atsakomybė. Inspektoriaus sprendime nepaaiškinama, kokį konkretų vaidmenį, renkant informaciją, atliko Pareiškėja ir kokiais konkrečiais jos veiksmais pasireiškė menami pažeidimai.

Pareiškėja nesutinka, kad ji pažeidė LR VIĮ 41str.5p. reikalavimus rinkti informaciją ir skelbti tik etiškais būdais. Nepagrįsta Inspektoriaus nuomonė, kad liudytojų apklausinėjimas bei lankymasis taboruose laikytinas neetišku informacijos rinkimo būdu. Netgi konstatavus, jog informacija buvo renkama neetiškais ir neteisėtais būdais, už tokius pažeidimus galima tik žurnalisto atsakomybė ( LR VIĮ 41str. numato pareigas žurnalistams).

Pareiškėja buvo nurodžiusi Inspektoriui, kad ji nėra laidos „Žiūrim, ką turim“ rengėja, tačiau transliuoja laidą pagal sutartį su UAB „TV PRO media“. Nerengusi ir nerinkusi informacijos laidai Pareiškėja negali atsakyti ir už tokios informacijos rinkimo metodų pažeidimus.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde nurodytus motyvus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Inspektorius atsiliepime į Pareiškėjos skundą (b.l. 34-40) nurodė, kad su skundu nesutinka.

Paaiškino, jog Pareiškėja, nesutikdama su Sprendime nustatytu trečiojo suinteresuoto asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimu, nurodo, kad televizijos laida „Žiūrim, ką turim“ yra pramoginio pobūdžio, o laidos formatas-humoristinis, kad laidoje nevengiama kritikuoti, tačiau tai daroma nepažeidžiant asmenų teisėtų interesų. Tokie argumentai yra nepakankami teigti, kad nebuvo padarytas Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimas.

LR VIĮ nustatyti reikalavimai viešosios informacijos turiniui yra bendro pobūdžio, todėl taikomi nepriklausomai nuo informacijos pateikimo formos, būdo ar stilistikos. Televizijos laidos formatas ar stilistika (žanras), kokia ji bebūtų, nėra pagrindas LR VIĮ aspektu nevertinti ginčo informacijos arba ją vertinti kitaip nei numato įstatymas. Trečiojo suinteresuoto asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, greičiausiai, ir sąlygojo pramoginis informacijos pateikimo tikslas, kuomet siekiant sensacingumo buvo paskleista trečiojo suinteresuoto asmens privataus gyvenimo sričiai priskirtina informacija.

Pareiškėjos argumentai, kad laidoje jokių faktų apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskelbta nebuvo, o teiginiai apie tai, kad tretysis suinteresuotas asmuo yra brolio ir sesers vaikas-pristatyti kaip nuomonė, absoliučiai nepagrįsti. Tokiu būdu Pareiškėja neleistinai susiaurina asmens teisės į privatų gyvenimą gynimą, teigdama, kad šią asmens teisę galima ginti tik tuomet, kai paskleista privataus pobūdžio informacija atitinka fakto arba žinios sampratą.

Privatumo pažeidimo konstatavimo atveju, neturi reikšmės, ar privatumą atskleidžianti informacija (faktas) buvo išreikšta kaip neabejotina ar kaip mažiau patikima. Vienu ir kitu atveju svarbus tokios informacijos konfidencialumo pažeidimas. Bet koks asmens privataus gyvenimo viešas komentavimas prieš jo valią yra nesuderinamas su asmens teisės į privatų gyvenimą. Laidoje paskleisti duomenys priskirtini slaptų asmeninių faktų kategorijai, nes susiję išimtinai su vidiniais asmens šeimos santykiais. Asmens privataus gyvenimo sričiai priskirtiną informaciją viešosios informacijos skleidėjas gali skelbti tik šiam asmeniui sutikus. Pareiškėja tokio pobūdžio informaciją paskleidė prieš trečiojo suinteresuoto asmens valią, nepaisydama jo išankstinio kreipimosi, kad nebūtų viešinama informacija apie jo privatų gyvenimą. Turėdama teisę nuspręsti, kokio pobūdžio ir turinio informaciją skelbti, Pareiškėja ignoravo trečiojo suinteresuoto asmens prašymą, tokiu būdu suteikdama aiškų prioritetą ginčo informacijos viešam paskelbimui, o ne trečiojo suinteresuoto asmens teisėtų interesų apsaugai.

Pareiškėjos argumentas, kad tretysis suinteresuotas asmuo turėtų būti laikomas viešuoju asmeniu dėl jo veiklos aktualumo visuomenėje, nesudaro pagrindo pripažinti asmenį viešuoju. Asmens žinomumas (populiarumas) ir asmens viešumas nėra tapačios sąvokos. Asmens viešumą sąlygoja ne jo žinomumas (populiarumas) ar dalyvavimas įvairiuose televizijos projektuose, bet jo vykdomos veiklos pobūdis (užimamos pareigos, įgaliojimai, priimtų sprendimų galia, įtaka visuomenei ar tam tikrai jos daliai).

LR visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 73 d. nustatytoje definityvinėje normoje aiškiai įvardintas asmenų priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis - asmens nuolatinė veikla turi turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Tai reiškia, kad asmenų, atitinkančių LR VIĮ 2 str. 73 d. įvardintus požymius, veikla turi būti viešojo (visuomenės) intereso arba reikalo objektas. Tretysis suinteresuotas asmuo neatitinka šių viešojo asmens kriterijų, t.y. neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jo veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams.

Nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo aktualioje praktikoje pateikdami išaiškinimus dėl viešojo asmens statuso, nepriskiria viešųjų asmenų kategorijai muzikos atlikėjų, kokie populiarūs ar žinomi jie būtų visuomenei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-390/2008, kuria remiasi Pareiškėja, ne pagrindžia, bet paneigia Pareiškėjos argumentus dėl viešojo asmens kriterijų.

Pareiškėjos argumentai, kad ji gali būti baudžiama tik už konkrečių įstatymo nuostatų, bet ne bendrųjų principų pažeidimą ir negali kilti administracinio pobūdžio teisinė atsakomybė remiantis vien tik pavieniu abstrakčiu principu, nepagrįsti. Tokiais argumentais nuvertinamas teisės normos-principo turinys ir reikšmė.

Remiantis Pareiškėjos pateiktu aiškinimu nebūtų galima pritaikyti nei vieno iš pagrindinių visuomenės informavimo principų, nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje. Tokiu būdu pagrindiniai informavimo principai nebūtų pagrindiniai, nes nebūtų galimybės juos taikyti praktikoje. Tai sąlygotų deklaratyvų, bet ne imperatyvų šių principų taikymą. Pagrindinius Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintus visuomenės informavimo principus išreiškia konkrečios teisės normos. Jų imperatyvų taikymą nustato pats įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl pagarbos žmogui principo pažeidimo yra išaiškinęs, kad pagal paminėtas Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo normas viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, žurnalistų ir leidėjų veika privalo būti pagrįsta išvardintais pagrindiniais visuomenės informavimo principais, kurie inter alia įpareigoja minėtus subjektus vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbti žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikytis profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatinti visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprinti valstybės nepriklausomybę, ugdyti valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-28 nutartis adm. byloje Nr.A62-787/2011). Toje pačioje nutartyje teismas pasisakė ir dėl išvardintų principų sąveikos (pusiausvyros) su visuomenės informavimo laisvės principu. Nurodytų argumentų pagrindu kaip nepagrįstos turėtų būti vertinamos ir Pareiškėjos išvados, jog saviraiškos laisvės principas turi ryškų prioritetą prieš asmenų, galimai nukentėjusių nuo informacijos sklaidos, interesus, o nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokio pagrindo riboti Pareiškėjos saviraiškos laisvę televizijos laidoje parodyti trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdą bei su šeima susijusį reportažą. Žurnalistų etikos inspektorius, įvertindamas asmens, pateikusio skundą, ir viešąjį interesą, susijusį su žiniasklaidos funkcijomis, interesų pusiausvyrą padarė išvadą, kad svarbesnis yra būtent trečiojo suinteresuoto asmens interesas apsaugoti privatų gyvenimą.

Pareiškėjos argumentai dėl LR VIĮ 41str., numatančio pareigas žurnalistams, esą atsakomybė už minėto įstatymo straipsnio pažeidimus galima tik žurnalistams, o Pareiškėja nerengė ir nerinko informacijos televizijos laidai, todėl negalinti atsakyti už tokios informacijos rinkimo metodų pažeidimus, nepagrįsti, nes pernelyg susiaurinama viešosios informacijos skleidėjo pareigų apimtis bei atsakomybė.

Sistemiškai įvertinus Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2str. 76d., 2str. 87d., 10str., 41str., 41str.2d.5p., 51str.1d., normas nagrinėjamu atveju nustatyta, kad už parengtos informacijos turinį bei teisėtumą atsakomybė kyla viešosios informacijos skleidėjui, t.y. Pareiškėjai. Kadangi Pareiškėja neturėjo pareigos skleisti UAB „TV PRO media“ parengtą informaciją, nusprendusi tai daryti nepaisydama trečiojo suinteresuoto asmens prieštaravimo, prisiėmė visišką atsakomybę už paskleistos informacijos teisėtumą, kuri apima ir pareigą atsakyti už pažeidimus, jei tokie nustatyti renkant (rengiant) paskleistą informaciją.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB“TV PRO media“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (b.l. 24) nurodė, kad jį palaiko tais pagrindais, kuriais jis paduotas.

Trečiojo suinteresuotojo asmens R. A. atstovas teismo posėdyje nurodė (b.l. 79-80), kad sutinka su visais atsakovo argumentais. Paaiškino, kad laidos formatas neturi įtakos atsakomybės kilimui. Pareiškėja akcentuoja tokius faktus, kurie teisiškai nereikšmingi šioje byloje. Jie būtų reikšmingi sprendžiant klausimą dėl garbės ir orumo pažeidimo, kad paskleista nuomonė, o ne faktas, kad nebuvo siekta pažeminti. Atsakovas taikė nuobaudą už asmens privatumo neliečiamumo pažeidimą, todėl visi paminėti faktai nėra svarbūs tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tiek pagal Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymą, kurio 14str. detalizuoja Civilinio kodekso 2.23 str., kad informaciją apie privatų gyvenimą galima paskelbti tik tada, jeigu tas žmogus sutinka. Taigi, reikalingas asmens sutikimas dėl privataus gyvenimo aplinkybių atskleidimo. Jo atstovaujamas tretysis suinteresuotasis asmuo nėra viešas asmuo. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintas viešojo asmens apibrėžimas reikalauja, kad toks asmuo galėtų daryti įtaką viešiems reikalams. Mano, kad ir ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, nes jeigu kažkaip ir būtų įrodyta, kad jo atstovaujamasis tretysis asmuo gali daryti įtaką viešiesiems valstybės reikalams, tai nustatytos ir viešųjų asmenų privatumo ribos. Neaišku, kuo trečiojo suinteresuotojo asmens kilmė ir tokia subtili gyvenimo aplinkybė susijusi su visuomenės interesu? Netgi tokie asmenys, kaip žymūs atlikėjai, turi teisę kontroliuoti informaciją apie savo privatų gyvenimą. Pažeidimą lėmė ne tai, ar informacija atitiko tikrovę, ar ne, o tai, kad laida „įsibrovė“ į tą sritį, į kurią draudžia įstatymas. Visas laidos turinys remiasi sensacijos įspūdžiu. Teismų praktika nurodo, kad reikia atsižvelgti, ar siekiama patenkinti viešą interesą. Palaiko atsakovo poziciją ir dėl to, kas turi atsakyti. Visa teisės aktų sisteminė analizė rodo, kad tokiais atvejais turi atsakyti visuomenės informavimo priemonė, kadangi tokia veikla licencijuojama. Ne bet kas gali gauti licenciją skleisti viešą informaciją, o tik tas asmuo, dėl kurio kompetentingoms institucijoms nekyla abejonių, kad nepažeis teisės aktų normų, kuris atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus. Teismui pateiktos sutarties 2.1 str. nurodyta, kad FIRMA privalo kurti laidą kartu su TV3, t.y. visus kūrybinius sprendimus, susijusius su Laidos gamyba, transliacija, reklamavimu ir anonsavimu, priimti bendru sutarimu kartu TV3.

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad UAB „Tele-3“ įsteigtu televizijos kanalu „TV3“ 2011-01-11 buvo rodoma laida „Žiūrim, ką turim“, kurioje buvo rodomas reportažas apie trečiąjį suinteresuotą asmenį R. A. (priedas, vaizdo įrašas CD diskas).

R. A. 2011-01-21 kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių su skundu, kuriame nurodė, kad 2011-01-11 „TV3“ laidoje „Žiūrim, ką turim“, be jo sutikimo buvo panaudotas jo atvaizdas ir paskelbta informacija apie jo privatų gyvenimą (b.l.41-42).

Žurnalistų etikos inspektorius 2011-04-18 sprendimu Nr. SPR-42 “Dėl televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ (TV3, 2011-01-11) paskelbtos informacijos“ konstatavo, kad R. A. skundas pagrįstas ir nusprendė įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Tele-3“ dėl Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 3straipsnio 2dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 2dalies 4 ir 5 punktų pažeidimo (b.l. 49-55).

Byloje spręstinas ginčas dėl Pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011-04-18 sprendimą Nr. SPR-42 “Dėl televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ (TV3, 2011-01-11) paskelbtos informacijos“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant Pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Inspektoriaus 2011-04--11-18 sprendimo Nr. SPR-42, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Tai pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įst. 89 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

LR visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 45 d. sakoma, kad privatus gyvenimas - asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

LR VIĮ 14 straipsnyje reglamentuojama privataus gyvenimo apsauga, kur pirmoje dalyje imperatyviai nustatyta, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą.

LR visuomenės informavimo įst. 14 str. 2 d. nurodoma, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 d. nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Minėto straipsnio 3 d. nustatyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

LR visuomenės informavimo įstatyme viešojo asmens sąvoka apibrėžta 2 str. 73 d., kur sakoma, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

Byloje nėra ginčo dėl tų Pareiškėjos skunde teismui nurodytų aplinkybių, jog tretysis suinteresuotas asmuo yra žinomas populiarus atlikėjas, dalyvaujantis muzikinėje pramoginėje veikloje. Tačiau minėtos aplinkybės (dalyvavimas didelį susidomėjimą Lietuvoje turėjusiame realybės šou „(duomenys neskelbtini)“, jo atliekamų dainų žinomumas didžiajai visuomenės daliai, vienokių ar kitokių pranešimų apie atlikėją nuolatinis pasirodymas žiniasklaidos priemonėse, jo dalyvavimas televizijos laidose) nenurodytos LR visuomenės informavimo įst. 2 str. 73 d., todėl negali būti vertinimo dalyku prižįstant asmenį viešuoju.

Pareiškėjos argumentas, kad tretysis suinteresuotas asmuo turėtų būti laikomas viešuoju asmeniu dėl jo veiklos aktualumo visuomenėje, nesudaro pagrindo pripažinti asmenį viešuoju, nes asmens žinomumas (populiarumas) ir asmens viešumas nėra lygiareikšmės sąvokos. Asmens viešumą sąlygoja ne jo populiarumas ar dalyvavimas įvairiuose projektuose, bet jo vykdomos veiklos pobūdis. LR visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 73 d. nustatytoje normoje aiškiai įvardintas asmenų priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis - asmens nuolatinė veikla turi turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Tuo tarpu, tretysis suinteresuotas asmuo neatitinka šių viešojo asmens kriterijų, t.y. neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jo veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams.

Iš esmės nėra ginčo dėl to, kad duomenys, susiję išimtinai su vidiniais asmens šeimos santykiais priskirtini slaptų asmeninių faktų kategorijai ir priskirtini žmogaus privataus gyvenimo sričiai ir tokią informaciją viešosios informacijos skleidėjas gali skelbti tik esant asmens sutikimui.

Šalių pozicijos išsiskiria tik tuo aspektu, kad Pareiškėja teigia, jog buvo paskelbtas ne faktas, kaip teigia atsakovas, o nuomonė apie trečiojo suinteresuoto asmens kilmę.

Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad privatumo pažeidimo konstatavimo atveju, neturi reikšmės, ar privatumą atskleidžianti informacija (faktas) buvo išreikšta kaip neabejotina ar kaip mažiau patikima. Bet kuriuo atveju svarbus tokios informacijos konfidencialumo pažeidimas. Bet koks asmens privataus gyvenimo viešas komentavimas prieš jo valią yra nesuderinamas su asmens teise į privatų gyvenimą. Laidoje paskleisti duomenys priskirtini slaptų asmeninių faktų kategorijai, nes susiję išimtinai su vidiniais asmens šeimos santykiais, o asmens privataus gyvenimo sričiai priskirtiną informaciją viešosios informacijos skleidėjas gali skelbti tik šiam asmeniui sutikus.

Byloje esantis kreipimasis (b.l.43) patvirtina faktą, kad tretysis suinteresuotas asmuo dar iki laidos transliacijos reikalavo Pareiškėjos netransliuoti jo asmens atvaizdo ir informacijos apie jo privatų gyvenimą.

LR VIĮ 2str.44d. apibrėžta sąvoka, kad privataus pobūdžio informacija-žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt.

Ignoruodama trečiojo suinteresuoto asmens valią, Pareiškėja tokio pobūdžio informaciją paskleidė.

Nagrinėjamu atveju Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad laida yra pramoginio pobūdžio, renkanti viešųjų asmenų gyvenimo būdą iliustruojančius įvykius, jų interpretacijas ir meninės išraiškos priemonėmis pateikianti žiūrovams, juose dažniausiai aptariami politiniame, ekonominiame ir pramogų pasaulyje plačiai nuskambėję įvykiai, bei juose dalyvaujantys asmenys, kad laidos formatas yra humoristinis, nepaneigia prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatyme nustatytų reikalavimų informacijos turiniui. Laidos formatas ar stilistika nesuteikia teisės vertinti pateikiamą informaciją kitaip nei numato LR VIĮ ir negali būti pagrindu nepaisyti asmenų teisėtų interesų.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo nepaisoma trečiojo suinteresuoto asmens teisėtų interesų, t.y. nesant LR visuomenės informavimo įst. 14 str. 3d. nurodytų pagrindų, viešosios informacijos skleidėjas paskleidė informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą. Duomenys, susiję išimtinai su vidiniais asmens šeimos santykiais, priskirtini slaptų asmeninių faktų kategorijai, žmogaus privataus gyvenimo sričiai ir informaciją viešosios informacijos skleidėjas gali skelbti tik esant žmogaus sutikimui, todėl pagrįstai ginčo sprendime konstatuota, kad Pareiškėja pažeidė žmogaus teisę į privataus gyvenimo apsaugą, numatytą LR visuomenės informavimo įstatymo 14str.1d..

LR visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d. nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

Tai, jog žurnalistai, informuodami visuomenę savo veikloje privalo vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų reikalavimų, informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais, įtvirtinta ir šio įstatymo atitinkamai 41 str. 2 d. 4 ir 5 punktuose.

Pareiškėja teigia, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokio pagrindo riboti jos saviraiškos laisvę televizijos laidoje parodyti viešo asmens dainininko R. A. atvaizdą bei su jo šeima susijusį reportažą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 10 str. 1d. nustatyta, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomas ir nepaisant valstybės sienų. Tačiau Konvencijos 10 str. 2 d. numatyta, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teises pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.

Analogiškai Konstitucijos 25 str. 3 d. nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Minėtos nuostatos suponuoja išvadą, kad teisė reikšti mintis ir skleisti informaciją gali būti apribota tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų garbę bei orumą ir šių asmenų teises.

Taigi, kiekvienu atveju, sprendžiant ginčus dėl LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų taikymo, būtina įvertinti ar nepažeistas visuomenės intereso gauti informaciją bei asmens teisės į gyvenimo privatumą balansas.

Konkrečiu atveju viešai paskelbta informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens šeimos paslaptį, kilmę (kraujomaišos vaisius) yra vienareikšmiai asmeninio pobūdžio ir neturi visiškai jokios visuomeninės reikšmės, neturi jokio realaus socialinio visuomenės poreikio žinoti tokią informaciją. Paskleista informacija niekaip nesusijusi su trečiojo suinteresuoto asmens muzikine ar kita vykdoma veikla, todėl pagrįstai Inspektoriaus sprendime tai buvo įvertinta kaip siekis brautis į asmens privatų gyvenimą tam, kad laida įgytų sensacingumo, pikantiškumo ar tiesiog tenkintų žiūrovų smalsumą.

Nuomonės, kurios turiniu ir raiškos forma siekiama įžeisti kitą žmogų ir jį pažeminti, reiškimas laikytinas piktnaudžiavimu teise ir sukelia atsakomybę.

Kadangi aptariamoje laidoje nėra pateikiama jokia aktuali bei visuomenei reikšminga informacija, tokios nuomonės išreiškimu siekiama ne visuomenės informavimo apie aktualius ar reikšmingus įvykius tikslų, Inspektoriaus skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos LR visuomenės informavimo įst. 3 str. 2d. ir 41 str. 2d. 4p.5p. nuostatos, yra pagrįsta ir teisėta.

Pareiškėja skunde teismui pažymi, kad LR VIĮ 41straipsnis numato pareigas žurnalistams, o ne viešosios informacijos skleidėjams, todėl atsakomybė už šio straipsnio pažeidimus galima tik žurnalistams. Pati Pareiškėja nerengė ir nerinko informacijos televizijos laidai, todėl negali atsakyti už tokios informacijos rinkimo metodų pažeidimus.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 dalyje apibrėžta, kad viešosios informacijos skleidėjas-visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, retransliuotojas, radijo programų transliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantys viešąją informaciją visuomenei ir atsakantys už tos informacijos teisėtumą.

LR VIĮ 2str.87d. nustatyta, kad žurnalistas-fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės sąjungos narys.

Minėto įstatymo 41str. 2d. 5p.nustatyta, kad žurnalistas turi informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais.

LR Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos draudžia bet kokius veiksmus, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

LR VIĮ 51 straipsnio 1d. nustatyta, kad už šio ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių viešosios informacijos rengimą, pažeidimus, taip pat už įstatymų nustatytos viešosios informacijos platinimo tvarkos pažeidimus šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas.

Teismas sutinka su atsakovės sisteminės nurodytų Visuomenės informavimo įstatymo normų analizės išvadomis, kad nagrinėjamu atveju už parengtos informacijos turinį bei teisėtumą atsakomybė kyla viešosios informacijos skleidėjui, t.y. Pareiškėjai. Kiekvienu atveju viešosios informacijos skleidėjas, prieš skleisdamas informaciją, turi įsitikinti, kad informacija surinkta etiškai, teisėtai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Kadangi Pareiškėja neturėjo pareigos skleisti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „TV PRO media“ parengtos informacijos, juolab turėdama aiškiai išreikštą asmens prieštaravimą dėl privataus pobūdžio informacijos skelbimo, paskelbdama tokią informaciją, prisiėmė visišką atsakomybę už paskleistos informacijos teisėtumą ir privalo atsakyti už pažeidimus, jeigu tokie padaryti rengiant paskleistą informaciją.

LR visuomenės informavimo įst. 50 str. 3 d. 1p. numatyta Inspektoriaus teisė priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti.

Taigi, Inspektorius, nustatęs, jog Pareiškėja nagrinėjamu atveju pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintus reikalavimus, veikdamas savo kompetencijos ribose, pagrįstai įspėjo Pareiškėją dėl padaryto pažeidimo.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus daroma išvada, kad skundžiamame Inspektoriaus Sprendime faktinės aplinkybės vertintos bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos aiškintos tinkamai, priimtas sprendimas pagrįstas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., todėl šį sprendimą naikinti, vadovaujantis Pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Tele-3“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.