Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-1198-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-05-07
Bylos Nr.: A-146-1198-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01108-2011-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Virginija Volskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“
Atsakovas: Žurnalistų
Trečiasis asmuo: R. A., uždarajai akcinei bendrovei “TV PRO media“
Advokatai: Dainius Čičelis

Administracinė byla Nr. A146-1198/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01108-2011-7Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Dainiui Čičeliui,atsakovo atstovui Deividui Velkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. A. (R. A.) ir uždarajai akcinei bendrovei “TV PRO media“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tele-3“ (toliau – ir UAB „Tele-3“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1-7), prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. SPR-42 “Dėl televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ (TV3, 2011 m. sausio 11 d.) (toliau – ir 2011 m. sausio 11 d. laida) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu apkaltino UAB „Tele-3“ dviem pažeidimais ir skyrė įspėjimą. Pirma, pareiškėjas kaltinamas tuo, kad būdamas viešosios informacijos skleidėjas, jis 2011 m. sausio 11 d. TV3 laidoje „Žiūrim, ką turim“ paskleidė informaciją apie R. A. (R. A.) (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) privatų gyvenimą – faktą, kad jis yra kraujomaišos vaisius (brolio ir sesers vaikas), o tokie duomenys priskirtini slaptų asmeninių faktų kategorijai, nes susiję išimtinai su vidiniais asmens šeimos santykiais, todėl tokiai žmogaus privataus gyvenimo sričiai priskirtiną informaciją viešosios informacijos skleidėjas gali skelbti tik esant žmogaus sutikimui. Sprendime konstatuota, kad tokiais veiksmais UAB „Tele-3“ pažeidė žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą, numatytą Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, VIĮ) 14 straipsnio 1 dalyje. Antra, pareiškėjas kaltinamas tuo, kad informacijos apie R. A. rinkimo (liudytojų apklausinėjimas, lankymasis romų taboruose su tikslu atskleisti pareiškėjo kilmės paslaptį) ir pateikimo (užgaulus, pašaipus laidos vedėjų tonas, kandžios ir nepagarbios replikos) būdas prasilenkia su pagarbos žmogui principu ir rodo, jog sensacingumo interesas buvo svarbesnis už asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Sprendime konstatuota, kad tokiais veiksmais UAB „Tele-3“ pažeidė pagarbos žmogui principą bei reikalavimus žurnalistui vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų ir informaciją rinkti bei skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais (VIĮ 3 str. 2 d., 41 str. 2 d. 4 ir 5 p.).

Dėl pirmo Sprendime nurodyto (teisės į privatų gyvenimą) pažeidimo pareiškėjas teigė, kad televizijos laida „Žiūrim, ką turim“ yra pramoginio pobūdžio, renkanti viešųjų asmenų gyvenimo būdą iliustruojančius įvykius, jų interpretacijas ir meninės išraiškos priemonėmis pateikianti žiūrovams. Laidose dažniausiai aptariami politiniame, ekonominiame ir pramogų pasaulyje plačiai nuskambėję įvykiai ir juose dalyvaujantys asmenys. Laidos formatas yra humoristinis, nevengiant kritikuoti, tačiau nepažeidžiant asmenų teisėtų interesų. Jokių faktų apie R. A. ar jo šeimą laidoje nepaskleista. 2011 m. sausio 11 d. laidoje buvo rodomas reportažas apie visuomenėje gerai žinomą dainų atlikėją: parodyta, kaip laidos rengėjai klausia jį patį apie jo šeimos istoriją, apie tai, ką jis mano apie kitų asmenų teiginius, kad jo tėvai yra brolis ir sesuo. Buvo leista pasisakyti tiek pačiam R. A., tiek žinių apie jo tėvų giminystės santykius turintiems asmenims. Tiek Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 punkte įtvirtinta privataus gyvenimo sąvoka, tiek Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytas teisės į privatų gyvenimą reglamentavimas, leidžia teigti, kad tokiu teisės pažeidimu laikytinas tik asmeninių faktų paskelbimas ir kitų asmeninių duomenų atskleidimas. 2011 m. sausio 11 d. laidoje nebuvo paskelbta jokių duomenų, kurie būtų pristatomi kaip neabejotini R. A. asmeninio gyvenimo faktai. Teiginiai, kad jis yra brolio ir sesers vaikas, buvo pristatyti kaip nuomonė, aiškiai išreiškiant abejonę dėl šios informacijos atitikimo realybei. Atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. sausio 11 d. laidoje paskelbta informacija neatitinka nei faktų, nei žinios (VIĮ 2 str. 84 p.) kategorijų, nėra pagrindo konstatuoti teisės į privatų gyvenimą turinį sudarančios informacijos paskleidimo pažeidimo.

Pareiškėjas nesutiko su Sprendime padaryta išvada, kad R. A., būdamas dainininkas, neatitinka Visuomenės informavimo įstatyme pateiktos viešojo asmens sampratos. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, jog R. A. dalyvavo didelį susidomėjimą Lietuvoje turėjusiame realybės šou „Kelias į žvaigždes 2“, kuriame pateko į finalinį etapą, jo atliekamos dainos yra žinomos didžiajai visuomenės daliai, apie atlikėją žiniasklaidos priemonėse nuolat pasirodo vienokių ar kitokių pranešimų, jis dalyvauja televizijos laidose, jo veikla yra aktuali visuomenei, jis turėtų būti laikomas viešuoju asmeniu. Šią išvadą grindė CK 2.23 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtimi skleidžiant informaciją apie viešąjį asmenį, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008, kurioje pasisakyta dėl asmens pripažinimo viešuoju asmeniu.

Dėl antro Sprendime nurodyto (VIĮ įtvirtintų principų ir reikalavimų) pažeidimo pareiškėjas pažymėjo, kad pagarbos žmogui principas, kaip ir kiti teisės principai, yra plataus pobūdžio teisės kategorija, neturinti konkrečios apibrėžties. Tokio plataus principo turinys ypač priklauso nuo subjektyvaus aiškinimo. Principų paskirtis yra ne apibrėžti konkretaus draudžiamo elgesio ribas, o padėti aiškinti kitų konkrečių teisės normų turinį, įstatymų leidėjo tikslus, įstatymų saugomas vertybes. Administracinė teisinė atsakomybė negali kilti vien tik remiantis pavieniu abstrakčiu principu, nes tokiu atveju būtų pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose ginamas teisinio tikrumo bendrasis teisės principas. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai. Atsižvelgdamas į šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio, 10 straipsnio, 16 straipsnio, 22 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas, pareiškėjas teigė, kad šiuo atveju turi būti vertinami ne tik skundą Inspektoriui pateikusio asmens, bet ir viešieji interesai, susiję su žiniasklaidos funkcijomis. Pareiškėjas rėmėsi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009, 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2006), tiek tarptautinių teismų praktika, kuri, jo manymu, aiškiai liudija, kad saviraiškos laisvės principas turi ryškų prioritetą prieš asmenų, galimai nukentėjusių nuo informacijos sklaidos, interesus. Remdamasis šia teismų praktika, pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokio pagrindo riboti UAB „Tele-3“ saviraiškos laisvę televizijos laidoje parodyti viešo asmens dainininko R. A. atvaizdą ir su jo šeima susijusį reportažą. Pareiškėjo teigimu, jis nepažeidė jokių Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų principų, taip pat pagarbos žmogui principo.

Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnis nustato pareigas žurnalistams, o ne viešosios informacijos skleidėjams. Taigi, konstatavus, jog informacija buvo skelbiama neetiškais ir neteisėtais būdais, pareiškėjo manymu, už tokius pažeidimus galima tik žurnalisto, o ne UAB „Tele-3“, atsakomybė. Bendrovė šiuo atveju net nėra viešosios informacijos rengėjas Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 75 punkto prasme.

Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad jis pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 5 punkto reikalavimus rinkti informaciją ir skelbti tik etiškais būdais. Mano, kad yra nepagrįsta Inspektoriaus nuomonė, jog liudytojų apklausinėjimas ir lankymasis taboruose laikytinas neetišku informacijos rinkimo būdu. Sprendime nėra pateikiama jokių argumentų dėl tokio informacijos rinkimo neetiškumo. Be to, net konstatavus, kad informacija buvo renkama neetiškais ir neteisėtais būdais, pareiškėjo manymu, už tokius pažeidimus galima tik žurnalisto atsakomybė (VIĮ 41 str.). Inspektoriui buvo žinoma apie tai, kad UAB „Tele-3“ nėra laidos „Žiūrim, ką turim“ rengėja, o transliuoja šią laidą pagal sutartį su UAB „TV PRO media“. Nerengusi ir nerinkusi informacijos laidai UAB „Tele-3“ negali atsakyti ir už tokios informacijos rinkimo metodų pažeidimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 34-40) nurodė, kad pareiškėjo apgrumentai, jog televizijos laida „Žiūrim, ką turim“ yra pramoginio pobūdžio, laidos formatas – humoristinis, kad laidoje nevengiama kritikuoti, tačiau tai daroma nepažeidžiant asmenų teisėtų interesų, yra nepakankami teigti, jog nebuvo padarytas Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimas. Šio įstatymo nustatyti reikalavimai viešosios informacijos turiniui yra bendro pobūdžio, todėl taikomi nepriklausomai nuo informacijos pateikimo formos, būdo ar stilistikos. Televizijos laidos formatas ar stilistika (žanras), kokia ji bebūtų, nėra pagrindas Visuomenės informavimo įstatymo taikymo prasme nevertinti ginčo informacijos arba ją vertinti kitaip nei numato įstatymas. Trečiojo suinteresuoto asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimą sąlygojo pramoginis informacijos pateikimo tikslas, kuomet siekiant sensacingumo buvo paskleista jo privataus gyvenimo sričiai priskirtina informacija. Pareiškėjo argumentai, kad laidoje jokių faktų apie R. A. paskelbta nebuvo, o teiginiai apie tai, kad jis yra brolio ir sesers vaikas, pristatyti kaip nuomonė, nepagrįsti. Pareiškėjas neleistinai susiaurina asmens teisės į privatų gyvenimą gynimą, teigdamas, jog šią asmens teisę galima ginti tik tada, kai paskleista privataus pobūdžio informacija atitinka fakto arba žinios sampratą. Konstatuojant privatumo pažeidimą neturi reikšmės, ar privatumą atskleidžianti informacija (faktas) buvo išreikšta kaip neabejotina ar kaip mažiau patikima. Vienu ir kitu atveju svarbus tokios informacijos konfidencialumo pažeidimas, o ne sąlyginė ar idealioji informacijos atitiktis tikrovei. Bet koks asmens privataus gyvenimo viešas komentavimas prieš jo valią yra nesuderinamas su asmens teise į privatų gyvenimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2006). Laidoje paskleisti duomenys dėl savo pobūdžio (konfidencialumo), atskirai nevertinant jų atitikties tikrovei, priskirtini slaptų asmeninių faktų kategorijai, nes susiję išimtinai su vidiniais asmens šeimos santykiais. Asmens privataus gyvenimo sričiai priskirtiną informaciją viešosios informacijos skleidėjas gali skelbti tik šiam asmeniui sutikus. Pareiškėjas tokio pobūdžio informaciją paskleidė prieš trečiojo suinteresuoto asmens valią, nepaisydamas jo išankstinio kreipimosi, kad nebūtų viešinama informacija apie jo privatų gyvenimą. Turėdamas teisę nuspręsti, kokio pobūdžio ir turinio informaciją skelbti, pareiškėjas ignoravo trečiojo suinteresuoto asmens prašymą, tokiu būdu suteikdamas aiškų prioritetą ginčo informacijos viešam paskelbimui, o ne trečiojo suinteresuoto asmens teisėtų interesų apsaugai.

Pareiškėjo argumentas, kad R. A. turėtų būti laikomas viešuoju asmeniu dėl jo veiklos aktualumo visuomenėje, nėra pagrindas pripažinti asmenį viešuoju. Asmens žinomumas (populiarumas) ir asmens viešumas nėra tapačios sąvokos. Asmens viešumą sąlygoja ne jo žinomumas (populiarumas) ar dalyvavimas įvairiuose televizijos projektuose, bet jo vykdomos veiklos pobūdis (užimamos pareigos, įgaliojimai, priimtų sprendimų galia, įtaka visuomenei ar jos daliai). Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 dalyje aiškiai įvardytas asmenų priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis – asmens nuolatinė veikla turi turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Tai reiškia, kad asmenų, atitinkančių šioje įstatymo normoje įvardytus požymius, veikla turi būti viešojo (visuomenės) intereso arba reikalo objektas. Atsakovo nuomone, R. A. neatitinka šių viešojo asmens kriterijų: neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jo veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje dėl viešojo asmens statuso, nepriskiria viešųjų asmenų kategorijai muzikos atlikėjų, kokie populiarūs ar žinomi visuomenei jie bebūtų. Pareiškėjo minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008 ne pagrindžia, bet paneigia jo argumentus dėl viešojo asmens kriterijų.

Taip pat yra nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis gali būti baudžiamas tik už konkrečių įstatymo nuostatų, bet ne bendrųjų principų pažeidimą, ir kad administracinio pobūdžio teisinė atsakomybė negali kilti remiantis pavieniu abstrakčiu principu. Tokiais argumentais nuvertinamas teisės normos – principo turinys ir reikšmė. Remiantis pareiškėjo pateiktu aiškinimu, nebūtų galima pritaikyti nei vieno iš pagrindinių visuomenės informavimo principų, nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje. Tokiu atveju pagrindiniai informavimo principai nebūtų pagrindiniai, nes nebūtų galimybės juos taikyti praktikoje.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl pagarbos žmogui principo pažeidimo, yra išaiškinęs, kad pagal paminėtas Visuomenės informavimo įstatymo normas viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, žurnalistų ir leidėjų veika privalo būti pagrįsta išvardintais pagrindiniais visuomenės informavimo principais, kurie inter alia įpareigoja minėtus subjektus vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbti žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikytis profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatinti visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprinti valstybės nepriklausomybę, ugdyti valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-787/2011). Toje pačioje nutartyje teismas pasisakė ir dėl išvardytų principų sąveikos (pusiausvyros) su visuomenės informavimo laisvės principu. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti vertinami kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, esą saviraiškos laisvės principas turi ryškų prioritetą prieš asmenų, galimai nukentėjusių nuo informacijos sklaidos, interesus, ir kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokio pagrindo riboti pareiškėjo saviraiškos laisvę televizijos laidoje parodyti trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdą bei su šeima susijusį reportažą. Inspektorius, įvertinęs asmens, pateikusio skundą, intereso ir viešojo intereso, susijusio su žiniasklaidos funkcijomis, pusiausvyrą, padarė išvadą, kad svarbesnis yra būtent trečiojo suinteresuoto asmens interesas apsaugoti jo privatų gyvenimą.

Atsakovo manymu, taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai, susiję su Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio taikymu, esą atsakomybė už minėto straipsnio pažeidimus galima tik žurnalistams, tuo tarpu pareiškėjas nerengė ir nerinko informacijos televizijos laidai, todėl jis negali atsakyti už tokios informacijos rinkimo metodų pažeidimus. Pareiškėjas pernelyg susiaurina viešosios informacijos skleidėjo pareigų apimtį ir atsakomybę. Sistemiškai įvertinus Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 dalies ir 87 dalies, 10 straipsnio, 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 51 straipsnio 1 dalies normas, nustatyta, kad už parengtos informacijos turinį ir teisėtumą atsakomybė kyla viešosios informacijos skleidėjui, t. y. UAB „Tele-3“. Todėl šį Bendrovė inter alia atsakinga ir už veiksmus asmenų, neteisėtai ir neetiškai rinkusių informaciją (t. y. žurnalistų, nevykdžiusių arba netinkamai vykdžiusių VIĮ 41 straipsnyje nustatytas pareigas). Kadangi pareiškėjas neturėjo pareigos skleisti UAB „TV PRO media“ parengtą informaciją, nusprendęs tai daryti nepaisydamas trečiojo suinteresuoto asmens prieštaravimo, jis prisiėmė visišką atsakomybę už paskleistos informacijos teisėtumą, kuri apima ir pareigą atsakyti už pažeidimus, jei tokie nustatyti renkant (rengiant) paskleistą informaciją. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšminga, kas ir kaip rinko (rengė) informaciją, nes ne informacijos rinkimas, bet surinktos informacijos viešas paskleidimas sąlygojo Sprendime nustatytus įstatymo pažeidimus. Sprendime aptarta aplinkybė, kad UAB „Tele-3“ ignoravo trečiojo suinteresuoto asmens reikalavimą neskelbti surinktos informacijos apie jo privatų gyvenimą, atsakovo teigimu, atskleidžia pareiškėjo neetišką ir neteisėtą elgesį tiek šią informaciją ruošiant skelbti, tiek ją viešai paskelbiant.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TV PRO media“ su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsiliepime į skundą (b. l. 24-25) palaikė pareiškėjo išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. A. (R. A.) su skundu nesutiko. Teismo posėdyje (b. l. 76-81) per įgaliotą atstovą palaikė atsakovo poziciją. Teigė, kad laidos formatas neturi įtakos atsakomybės atsiradimui. Pareiškėjas akcentuoja aplinkybes (t. y. kad paskleista nuomonė, o ne faktas, kad nebuvo siekta pažeminti), kurios nagrinėjamame ginčui teisiškai nereikšmingos. Atsakovas Sprendimu įspėjo pareiškėją už asmens privatumo neliečiamumo pažeidimą todėl visos pareiškėjo paminėtos aplinkybės nėra reikšmingos nei pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nei pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nei pagal Visuomenės informavimo įstatymą, kurio 14 straipsnis detalizuoja CK 2.23 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias, jog informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima paskelbti tik tada, jeigu jis sutinka. Sutiko su atsakovo pozicija, kad trečiasis suinteresuotasis asmuo nėra viešas asmuo. Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintas viešojo asmens apibrėžimas reikalauja, kad toks asmuo galėtų daryti įtaką viešiems reikalams. Mano, kad ši aplinkybė taip pat nėra teisiškai reikšminga, nes, jeigu ir būtų įrodyta, kad R. A. gali daryti įtaką viešiesiems valstybės reikalams, yra nustatytos ir viešųjų asmenų privatumo ribos. Nesutiko, kad trečiojo suinteresuotojo asmens kilmė ir tokia subtili gyvenimo aplinkybė yra susijusi su visuomenės interesu. Net ir žymūs atlikėjai turi teisę kontroliuoti informaciją apie savo privatų gyvenimą. Pažeidimą lėmė ne tai, ar informacija atitiko tikrovę ar ne, o tai, kad 2011 m. sausio 11 d. laida „įsibrovė“ į tą sritį, kurią saugo įstatymas. Laidos turinys remiasi sensacijos įspūdžiu. Palaikė atsakovo poziciją, kad už pažeidimą turi atsakyti visuomenės informavimo priemonė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. liepos 29 d. sprendimu (b. l. 84-92) pareiškėjo UAB „Tele-3“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad UAB „Tele-3“ įsteigtu televizijos kanalu „TV3“ 2011 m. sausio 11 d. buvo rodoma laida „Žiūrim, ką turim“, kurioje buvo rodomas reportažas apie trečiąjį suinteresuotą asmenį R. A. (administracinės bylos priedas, vaizdo įrašas CD diske). R. A. 2011 m. sausio 21 d. kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių skundu, kuriame nurodė, kad 2011 m. sausio 11 d. „TV3“ laidoje „Žiūrim, ką turim“ be jo sutikimo buvo panaudotas jo atvaizdas ir paskelbta informacija apie jo privatų gyvenimą (b. l. 41-42). Inspektorius 2011 m. balandžio 18 d. sprendime Nr. SPR-42 “Dėl televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ (TV3, 2011 m. sausio 11 d.) paskelbtos informacijos“ konstatavo, kad R. A. skundas pagrįstas, ir nusprendė įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Tele-3“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų pažeidimo (b. l. 49-55).

Spręsdamas ginčą dėl Inspektoriaus 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. SPR-42 pagrįstumo ir teisėtumo, teismas pirmiausia vertino ar skundžiamas Sprendimas, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, taip pat, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 dalyje nustatyta, kad privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Šio įstatymo 14 straipsnyje reglamentuojama privataus gyvenimo apsauga, šio straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Aptariamo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Pagal minėto straipsnio 3 dalį informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Viešojo asmens sąvoka apibrėžta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje, kurioje nurodyta, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog trečiasis suinteresuotas asmuo yra žinomas populiarus atlikėjas, dalyvaujantis muzikinėje pramoginėje veikloje. Tačiau minėtos aplinkybės (dalyvavimas didelį susidomėjimą Lietuvoje turėjusiame realybės šou „Kelias į žvaigždes 2“, jo atliekamų dainų žinomumas didžiajai visuomenės daliai, vienokių ar kitokių pranešimų apie atlikėją nuolatinis pasirodymas žiniasklaidos priemonėse, jo dalyvavimas televizijos laidose) nenurodytos Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje, todėl negali būti vertinimo dalyku prižįstant asmenį viešuoju. Pareiškėjo argumentą, esą trečiasis suinteresuotas asmuo turėtų būti laikomas viešuoju asmeniu dėl jo veiklos aktualumo visuomenėje, teismas vertino nesuteikiantį pagrindo pripažinti asmenį viešuoju, nes asmens žinomumas (populiarumas) ir asmens viešumas nėra lygiareikšmės sąvokos. Asmens viešumą sąlygoja ne jo populiarumas ar dalyvavimas įvairiuose projektuose, bet jo vykdomos veiklos pobūdis. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje įtvirtintoje normoje aiškiai įvardytas asmenų priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis – asmens nuolatinė veikla turi turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Teismas konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neatitinka šių viešojo asmens kriterijų, t. y. neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jo veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad duomenys, susiję išimtinai su vidiniais asmens šeimos santykiais, priskirtini slaptų asmeninių faktų kategorijai ir žmogaus privataus gyvenimo sričiai, ir kad tokią informaciją viešosios informacijos skleidėjas gali skelbti tik asmens sutikimu. Šalių pozicijos išsiskiria tik tuo aspektu, kad pareiškėjas teigia, jog buvo paskelbtas ne faktas, kaip teigia atsakovas, o nuomonė apie trečiojo suinteresuoto asmens kilmę. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad konstatuojant privatumo pažeidimą, neturi reikšmės, ar privatumą atskleidžianti informacija (faktas) buvo išreikšta kaip neabejotina ar kaip mažiau patikima. Bet kuriuo atveju svarbus tokios informacijos konfidencialumo pažeidimas. Bet koks asmens privataus gyvenimo viešas komentavimas prieš jo valią yra nesuderinamas su asmens teise į privatų gyvenimą. Laidoje paskleisti duomenys priskirtini slaptų asmeninių faktų kategorijai, nes susiję išimtinai su vidiniais asmens šeimos santykiais, o asmens privataus gyvenimo sričiai priskirtiną informaciją viešosios informacijos skleidėjas gali skelbti tik šiam asmeniui sutikus. Byloje esantis kreipimasis (b. l. 43) patvirtina faktą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo dar iki laidos transliacijos reikalavo, kad UAB „Tele-3“ netransliuotų jo asmens atvaizdo ir informacijos apie jo privatų gyvenimą. Pareiškėjas paskleidė privataus pobūdžio informaciją (VIĮ 2 str. 44 d.) ignoruodamas trečiojo suinteresuoto asmens valią.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad laida yra pramoginio pobūdžio, renkanti viešųjų asmenų gyvenimo būdą iliustruojančius įvykius, jų interpretacijas ir meninės išraiškos priemonėmis pateikianti žiūrovams, juose dažniausiai aptariami politiniame, ekonominiame ir pramogų pasaulyje plačiai nuskambėję įvykiai bei juose dalyvaujantys asmenys, kad laidos formatas yra humoristinis, nepaneigia prievolės laikytis Visuomenės informavimo įstatyme nustatytų reikalavimų informacijos turiniui. Laidos formatas ar stilistika nesuteikia teisės vertinti pateikiamą informaciją kitaip nei numato Visuomenės informavimo įstatymas ir negali būti pagrindas nepaisyti asmenų teisėtų interesų.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo nepaisoma trečiojo suinteresuoto asmens teisėtų interesų, t. y. nesant Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodytų pagrindų, viešosios informacijos skleidėjas paskleidė informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą. Duomenys, susiję išimtinai su vidiniais asmens šeimos santykiais, priskirtini slaptų asmeninių faktų kategorijai, žmogaus privataus gyvenimo sričiai, tokią informaciją viešosios informacijos skleidėjas gali skelbti tik esant žmogaus sutikimui, todėl ginčo Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė žmogaus teisę į privataus gyvenimo apsaugą, numatytą Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Tai, kad žurnalistai, informuodami visuomenę, savo veikloje privalo vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų reikalavimų, informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais, yra įtvirtinta ir Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomas ir nepaisant valstybės sienų. Tačiau Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti. Analogiškai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis nustato, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, teismas priėjo išvados, kad teisė reikšti mintis ir skleisti informaciją gali būti apribota tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų garbę bei orumą ir šių asmenų teises. Taigi kiekvienu atveju, sprendžiant ginčus dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų taikymo, būtina įvertinti, ar nepažeistas visuomenės intereso gauti informaciją bei asmens teisės į gyvenimo privatumą balansas.

Teismas konstatavo, kad konkrečiu atveju viešai paskelbta informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens šeimos paslaptį, kilmę (kraujomaišos vaisius) yra vienareikšmiai asmeninio pobūdžio ir neturi visiškai jokios visuomeninės reikšmės, neturi jokio realaus socialinio visuomenės poreikio žinoti tokią informaciją. Paskleista informacija niekaip nesusijusi su trečiojo suinteresuoto asmens muzikine ar kita vykdoma veikla, todėl Sprendime pagrįstai buvo įvertinta kaip siekis brautis į asmens privatų gyvenimą tam, kad laida įgytų sensacingumo, pikantiškumo ar tiesiog tenkintų žiūrovų smalsumą. Nuomonės, kurios turiniu ir raiškos forma siekiama įžeisti kitą žmogų ir jį pažeminti, reiškimas laikytinas piktnaudžiavimu teise ir sukelia atsakomybę. Kadangi aptariamoje laidoje nėra pateikiama jokia aktuali bei visuomenei reikšminga informacija, tokios nuomonės išreiškimu siekiama ne visuomenės informavimo apie aktualius ar reikšmingus įvykius tikslų, skundžiamame Sprendime padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų nuostatos, yra pagrįsta ir teisėta.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 dalyje apibrėžta, kad viešosios informacijos skleidėjas – tai visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, retransliuotojas, radijo programų transliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantys viešąją informaciją visuomenei ir atsakantys už tos informacijos teisėtumą. Šio įstatymo 2 straipsnio 87 dalyje nustatyta, kad žurnalistas – tai fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės sąjungos narys. Pagal to paties įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą žurnalistas turi informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais. Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis draudžia bet kokius veiksmus, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Aptariamo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už šio ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių viešosios informacijos rengimą, pažeidimus, taip pat už įstatymų nustatytos viešosios informacijos platinimo tvarkos pažeidimus šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas.

Teismas sutiko su atsakovo sisteminės nurodytų Visuomenės informavimo įstatymo normų analizės pagrindu padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju už parengtos informacijos turinį ir teisėtumą atsakomybė kyla viešosios informacijos skleidėjui, t. y. pareiškėjui. Kiekvienu atveju viešosios informacijos skleidėjas, prieš skleisdamas informaciją, turi įsitikinti, kad informacija surinkta etiškai, teisėtai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Kadangi pareiškėjas neturėjo pareigos skleisti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „TV PRO media“ parengtos informacijos, juolab turėdamas aiškiai išreikštą asmens prieštaravimą dėl privataus pobūdžio informacijos skelbimo, teismas vertino, kad paskelbdamas tokią informaciją, pareiškėjas prisiėmė visišką atsakomybę už paskleistos informacijos teisėtumą ir privalo atsakyti už pažeidimus, jeigu tokie padaryti, rengiant paskleistą informaciją.

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra numatyta Inspektoriaus teisė priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad Inspektorius, nustatęs, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus, veikdamas savo kompetencijos ribose, pagrįstai įspėjo pareiškėją dėl padaryto pažeidimo. Išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad skundžiamame Sprendime faktinės aplinkybės vertintos ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos aiškintos tinkamai, Sprendimas pagrįstas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, todėl naikinti jį, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas UAB „Tele-3“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 101-106) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują – skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo šiuos argumentus:

1. Nesutinka, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindų, numatytų Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje. Pasak apelianto, viešųjų reikalų sąvokos nereikėtų suprasti siauriai, o laikyti informacijos sritimi, kuri domina visuomenę.

2. Nesutinka su Inspektoriaus Sprendime padaryta išvada, jog UAB „Tele-3“ paskleidė informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą – faktą, jog pareiškėjas yra kraujomaišos vaisius (brolio ir sesers vaikas). Tiek Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtinta sąvoka, tiek CK numatytas teisės į privatų gyvenimą reglamentavimas leidžia teigti, jog tokiu teisės pažeidimu laikytinas tik asmeninių faktų paskelbimas bei kitų asmeninių duomenų atskleidimas. Šiuo atveju laidoje „Žiūrim, ką turim“ nebuvo paskelbta jokių duomenų, kurie būtų pristatomi kaip neabejotini faktai. Laidoje nebuvo nurodyta jokių R. A. asmeninio gyvenimo faktų: jo gyvenamosios aplinkos, šeimos gyvenimo, informacijos apie sveikatą ar kitos panašaus pobūdžio informacijos. Laidos vedėjai nepateikė laidoje kalbintų asmenų teiginių kaip faktų, o teiginiai, kad R. A. yra brolio ir sesers vaikas, buvo pristatyti kaip nuomonė, aiškiai išreiškiant abejonę dėl šios informacijos atitikimo realybei. Apelianto nuomone, laidoje paskelbta informacija neatitinka nei faktų, nei žinios (VIĮ 2 str. 84 d.) kategorijų, todėl nebuvo jokio pagrindo konstatuoti teisės į privatų gyvenimą turinį sudarančios informacijos paskleidimo pažeidimą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo Sprendime išdėstyta išvada, jog UAB „Tele-3“ pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus principus. Mano, kad gali būti baudžiamas tik už konkrečių įstatymo nuostatų, bet ne bendrųjų principų pažeidimą. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl to, jog pareiškėjas negali būti baudžiamas už įstatyme įtvirtintų principų pažeidimus.

4. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad UAB „Tele-3“ pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktus.Teismas, kaip ir atsakovas, nurodydami, kad viešosios informacijos skleidėjas turi prisiimti atsakomybę už paskleistos informacijos turinį, nepateikė argumentų, kodėl viešosios informacijos rengėjas turi atsakyti už tokios informacijos rinkimo etiškumą. Visuomenės informavimo įstatymas numato skirtingas viešosios informacijos rengėjų ir viešosios informacijos skleidėjų sąvokas, skirtingas pareigas žurnalistams ir viešosios informacijos skleidėjams. UAB „Tele-3“ įspėjimas (atsakomybė) buvo skirtas išimtinai už žurnalistinį darbą ir žurnalistinės etikos nesilaikymą, kurių iš esmės, pirkdamas produkciją iš trečiojo asmens UAB „TV PRO media“, pareiškėjas neturėjo galimybių kontroliuoti. Kokiais būdais nepriklausomi ir pagal laidos sukūrimo (pirkimo-pardavimo) sutartis veikiantys žurnalistai renka informaciją, yra jų profesinės veiklos ir žurnalistinės etikos klausimas.

5. Iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokiais kriterijais remdamasis teismas padarė išvadą, kad, netenkinus asmens prašymo neskelbti informacijos, viešosios informacijos skleidėjas atsako už tokios informacijos rengimą, įskaitant ir rinkimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašymą UAB „Tele-3“ neskleisti informacijos apie privatų gyvenimą pateikė, anot jo paties, 2011 m. sausio 10 d., laida „Žiūrim, ką turim“ buvo transliuojama jau kitą dieną, t. y. 2011 m. sausio 11 d. Taigi UAB „Tele-3“ per tokį trumpą laiką net neturėjo galimybių išnagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą, išanalizuoti laidos turinį, atlikti teisines konsultacijas su ekspertais, kad būtų galima spręsti dėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymo pagrįstumo. Dėl šių aplinkybių mano, kad teismas visiškai nepagrįstai sutiko su Inspektoriaus kaltiniu, jog UAB „Tele-3“ pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnį.

6. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 143 straipsnyje numatytu pagrindu.

Šalies argumentai

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 114-120) palaiko savo argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui. Nesutikdamas su apeliaciniu skundu, nurodo šiuos argumentus:

Tam, kad asmenį būtų galima pripažinti viešuoju, jo pareigos, veikla ar užimama padėtis turi pagrįstai dominti visuomenę. Todėl dar viena reikšminga aplinkybė, kurią savo praktikoje akcentuoja teismai, yra tai, kad asmens veikla turi pagrįstai, o ne šiaip sau dominti visuomenę. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje pažymi, jog informacijai apie asmens privatų gyvenimą skelbti be jo sutikimo turi būti būtinas socialinis poreikis. Todėl visuomenės interesas gauti informaciją apie asmens privatų gyvenimą bus pagrįstas tik sąlygojamas objektyvios būtinybės tokią informaciją gauti (žinoti). Savo sprendimuose dėl Konvencijos 10 straipsnio pažeidimų EŽTT žodį „būtinas“ (kalbant apie visuomenės teisę gauti informaciją) apibūdina kaip primygtinį socialinį poreikį (angl. pressing sociai need; 2006 m. gegužės 20 d. teismo sprendimas byloje Raichinov v. Bulgarija). Atsakovo įsitikinimu, tokio socialinio poreikio konkrečiu atveju nebuvo. Todėl nebuvo pagrįstas ir visuomenės interesas gauti informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą.

Teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima tapatinti su visuomenės interesu patenkinti visuomenės ar jos dalies smalsumą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą gauti tam tikrą informaciją. Teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas šiuo atveju suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie įstatymo saugomą asmens privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojama kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2008). Atsakovo nuomone, teismas teisingai įvertino ginčo aplinkybes ir pagrįstai nepriskyrė trečiojo suinteresuoto asmens viešųjų asmenų kategorijai.

Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintus visuomenės informavimo principus išreiškia konkrečios teisės normos. Jų imperatyvų taikymą nustato pats įstatymas. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnis apibrėžia būtinumą laikytis pagrindinių visuomenės informavimo principų ir jais vadovautis. Be to, Visuomenės informavimo įstatymu nustatydamas specialiąją žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją, įstatymų leidėjas aiškiai suformulavo inspektoriui pareigą (funkciją) vertinti, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (VIĮ 50 str. 1 d. 5 p.). Tai reiškia, kad visuomenės informavimo principai ne tik turi būti taikomi teisiniuose santykiuose, kurie kyla visuomenės informavimo srityje, bet ir šių principų laikymasis gali būti vertinamas pareigūno, priimančio atitinkamus sprendimus. Vadindamas pagarbos žmogui principą plataus pobūdžio teisės kategorija, apeliantas ignoruoja esminę faktinę aplinkybę, kad šio principo pažeidimas nagrinėjamu atveju pasireiškė konkrečiais jo paties veiksmais, tiksliau neveikimu, – pirmiausia, neatsižvelgiant į trečiojo suinteresuoto asmens reikalavimą gerbti jo privatų gyvenimą.Apeliantas nepagrįstai bando paneigti Visuomenės informavimo įstatymo nuostatą dėl viešosios informacijos skleidėjo atsakomybės (VIĮ 2 str. 76 d.). Viešosios informacijos skleidėjas atsakingas ne tik už informacijos techninį skleidimą, bet ir už pačios informacijos, skleidžiamos per visuomenės informavimo priemonę, turinį. Todėl atsakomybė už informacijos teisėtumą turėtų būti suprantama kaip atsakomybė už informacijos atitikimą įstatyme nustatytus reikalavimus. Esant tokiai įstatymo nuostatai, nėra reikšminga, kas ir kaip rengė informaciją, svarbus šios informacijos turinys – teisėtumas. Kadangi Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis draudžia bet kokius veiksmus, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki jos paskelbimo, nekyla abejonių, kad sprendimo (kontrolės) teisė dėl skleidžiamos informacijos priklauso tik viešosios informacijos skleidėjui. Be to, tik viešai paskleidus informaciją tampa žinoma, koks buvo surinktos (parengtos) informacijos turinys. Nepaskelbta informacija negali būti objektyviai įvertinta, todėl Visuomenės informavimo įstatymo nustatytomis sąlygomis negali būti ir skundo objektas Žurnalistų etikos inspektoriui.

Turėdamas atitinkamą leidimą (licenciją), apeliantas yra ne tik viešosios informacijos skleidėjas, bet ir televizijos programų transliuotojas – televizijos programų transliavimo paslaugų teikėjas, kuriam tenka redakcinė atsakomybė už visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos turinio parinkimą ir jo išdėstymą televizijos programų tvarkaraštyje ir kuris kuria, rengia televizijos programas ir (ar) atskiras programas ir jas perduoda visuomenei arba leidžia kitam asmeniui nepakeistas perduoti visuomenei (VIĮ 2 str. 68 d.). Šiuo atveju redakcinę atsakomybę Visuomenės informavimo įstatymas apibrėžia kaip viešosios informacijos rengėjui ir (ar) viešosios informacijos skleidėjui, išskyrus retransliuotoją, tenkančią atsakomybę už kontrolę, atliekamą rengiant viešąją informaciją visuomenei, ruošiant ją skleisti ir šią informaciją skleidžiant, taip pat atrenkant programas ir jas išdėstant chronologine tvarka programų tvarkaraštyje ir (ar) pateikiant programas kataloge (VIĮ 2 str. 53 d.). Remdamasis išdėstytais argumentais atsakovas teigia, kad yra nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirkdamas produkciją (t. y. parengtas laidas) iš UAB „TV PRO media“, jis neturi galimybių kontroliuoti žurnalistinio darbo ir žurnalistinės etikos laikymosi. Apeliantas kontroliuoja ne žurnalistinį darbą, bet nuo jo priklausančią informaciją ir jos sklaidą, todėl, atsižvelgdamas į situaciją, gali iš viso nuspręsti netransliuoti galimai įstatymo reikalavimus (tiek teisiniu, tiek etiniu požiūriu) pažeidžiančios informacijos, juolab, kad dėl tam tikrų pažeidimų jis gali netekti ir licencijos (VIĮ 48 str. 1 d. 13 p.).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. A. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 110-113) grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko teismo sprendime išdėstytus motyvus, kad jis nėra viešasis asmuo. Teismo sprendime yra visiškai pagrįstai konstatuota, jog visuomeninės reikšmės šiose privataus gyvenimo aplinkybėse nėra, o televizijos laida buvo siekta tik patenkinti visuomenės smalsumą.Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, apeliantas painioja asmens teisės į garbę ir orumą gynybą su teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą gynyba. Sprendžiant dėl asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, teisiškai nereikšmingas argumentas, kad paskleista informacija neatitinka tikrovės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienareikšmiškai pasisakęs, kad „svarstant, ar pažeistas asmens gyvenimo privatumas, neturi reikšmės, ar žinios yra teisingos, t. y. ar jos atitinka tikrovę, paprastai neturi reikšmės žinių pobūdis – ar jos neutralaus turinio, ar žemina asmens garbę ar orumą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2006, 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2007). Teismų praktikoje asmens privatus gyvenimas suprantamas kaip „sritis, į kurią įsikišti pašaliniams draudžiama“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2006). Atsižvelgdamas į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad apelianto įsikišimas į privataus gyvenimo sritį, siekiant patenkinti visuomenės smalsumą, yra pakankamas pagrindas teisės į privatų gyvenimą pažeidimui konstatuoti. Nors apeliantas siekia ginčyti savo atsakomybę dėl pažeidimų, padarytų renkant informaciją, tačiau Inspektoriaus Sprendime konstatuoti pažeidimai, visų pirma, remiasi privataus gyvenimo paviešinimu televizijos eteryje (privataus gyvenimo aplinkybių neteisėtu paskelbimu). Apeliantas apskritai neturėjo teisės skleisti tokios informacijos be trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo net neprivalėjo reikšti savo nesutikimo raštu, tačiau kreipėsi siekdamas atkreipti papildomą visuomenės informavimo priemonės vadovų dėmesį į pažeidimą, kuris galimai bus padarytas. Todėl šio rašto nepaisymas, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, yra tik papildomas įrodymas (argumentas), kuris savo nėra lemiamas veiksnys ar būtina sąlyga apelianto atsakomybei kilti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. SPR-42 “Dėl televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ (TV3, 2011 m. sausio 11 d.) paskelbtos informacijos“, kuriuo viešosios informacijos skleidėjas UAB „Tele-3“ buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Šioje televizijos laidoje buvo paskelbta informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą (esą jo tėvai -brolis ir sesuo).

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo UAB „Tele-3“skundas dėl Inspektoriaus Sprendimo panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas, apeliacinį skundą grindžia argumentu, esą pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), t.y. Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Tame pačiame Konstitucijos straipsnyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ir ginti konstitucinei santvarkai. Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Taigi aukščiausios galios teisės aktas – Konstitucija, įtvirtindama informacijos laisvę nenustato absoliučios informacijos laisvės, reikalauja, kad naudojantis šia konstitucine vertybe, įstatymų nustatyta tvarka būtų užtikrintos kitos konstitucinės vertybės, tarp jų – žmogaus privatus gyvenimo neliečiamumas.

Asmens konstitucinę teisę į privatų gyvenimą detalizuoja Civilinis kodeksas. Šio Kodekso 2.23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, informacija apie asmens privatu gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas rinkti informacija apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus, taip pat draudimas skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, išskyrus tuos atvejus, kai dėl asmens einamų pareigų ar padėties visuomenėje tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagristą visuomenes interesą tokia informaciją žinoti.

Visuomenes informavimo įstatymo (bylai aktuali 2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr.XI-1572 redakcija) 14 straipsnis taip pat yra skirtas asmens privataus gyvenimo apsaugai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Pagal Visuomenes informavimo įstatymą, informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tik šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais: 1) ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas; 2) kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; 3) jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Apelianto nuomone, nagrinėjamam ginčui aktualus atvejis patenka į Visuomenes informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytą trečiąją išimtį (esą trečiasis suinteresuotas asmuo laikytinas viešuoju asmeniu Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 punkto prasme), todėl informacija apie jo privatų gyvenimą galėjo būti skelbiama be jo sutikimo. Šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas Visuomenes informavimo įstatymo 14 straipsnio nuostatas taikė teisingai. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalis apibrėžia, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Pagal minėtoje įstatymo normoje viešajam asmeniui keliamas reikalavimus yra akivaizdu, kad tai, jog asmuo yra žinomas atitinkamai visuomenės daliai dėl savo kokios nors veiklos, kuri nėra susijusi nei su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu, nei su viešųjų paslaugų teikimo administravimu, nei su kitais viešaisiais reikalais, Visuomenės informavimo įstatymo taikymo prasme nesuteikia pagrindo laikyti tokį asmenį viešuoju. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikydamas įstatymą pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie trečiojo suinteresuoto asmens veiklą ir užsiėmimų pobūdį (dalyvavo realybės šou „Kelias į žvaigždes 2“ ir pateko į finalą; jo atliekamos dainos žinomos didžiajai visuomenės daliai; dalyvauja televizijos laidose) nėra pagrindas pripažinti jį viešuoju asmeniu Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalies prasme. Šis aiškinimas atitinka teismų suformuotą praktiką dėl Visuomenės informavimo įstatyme pateiktos viešojo asmens sąvokos aiškinimo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2353/2011).

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 dalyje pateiktą sąvoką privatus gyvenimas - asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Visuomenės informavimo įstatymo prasme nelaikytinas viešu asmeniui, o yra privatus asmuo, ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą pagrįstai nusprendė, kad informacija, kurią UAB „Tele-3“ paskleidė 2011 m. sausio 11 d. laidoje „Žiūrim ką turim“ apie trečiąjį suinteresuotą asmenį patenka į jo privataus gyvenimo sritį Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 dalies prasme (slapti asmeniniai faktai, asmens atvaizdas).

Visuomenės informavimo įstatymo (bylai aktuali 2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr.XI-1572 redakcija) 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pagrindinius visuomenės informavimo principus, toje pačioje įstatymo normoje įtvirtino ir tai, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises (VĮĮ 3 str.4 d.). Apeliantas, teigdamas, esą Bendrovė galėjo būti baudžiama tik už konkretų įstatymo pažeidimo, tačiau negalėjo būti baudžiama už bendrųjų principų pažeidimą, netinkamai remiasi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis. Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalis, be kita ko, reikalauja, kad žurnalistai savo veikloje vadovautųsi pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytųsi žurnalistų profesinės etikos normų (VIĮ 41 str. 2 d.4 p.); informaciją rinktų ir skelbtų tik etiškais ir teisėtais būdais (VIĮ 41 str. 2 d.5 p.). Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti visuomenės informavimo principai yra susiję su atitinkamomis konkrečiomis įstatymo normomis ir šių principų pažeidimas lemia ir konkrečios įstatymo normos pažeidimą. Taip yra ir nagrinėjamu atveju. Pareiškėjas, nesilaikydamas pagrindinių visuomenės informavimo principų (vadovavimosi Konstitucija ir įstatymais, pagarbos žmogui, profesinės etikos normų laikymosi, VIĮ 3 str.2 d.), tais pačiais savo veiksmais pažeidė ir tas įstatymo normas, kuriose įtvirtinti konkretūs reikalavimai viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams ir leidėjams, t.y. užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (VII 14 str.1 d.), taip pat pirmiau minėtas žurnalistų pareigas (VIĮ 41 str.2 d.4 ir 5 p.).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas peržengė saviraiškos laisvės bei teisės skleisti informacija ribas, pažeisdamas įstatymą įsibrovė į asmens privataus gyvenimo sritį be jo sutikimo. Pareiškėjas ne tik neįrodė, kad jis turėjo trečiojo suinteresuoto asmens leidimą paskleisti informaciją apie jo privatų gyvenimą, priešingai, į bylą pateikti įrodymai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 11 d.laidoje paskleidė informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą nereaguodamas į jo prieš laidą (2011 m. sausio 10 d.) pareikštą reikalavimą neskelti informacijos apie jo privatų gyvenimą ir jo atvaizdo. Apelianto argumentai, esą informacija buvo pateikta kaip nuomonė nėra svarbūs, kadangi informacijos apie asmens privataus gyvenimą paskelbimo be asmens sutikimo atveju nėra teisiškai reikšminga, ar viešai paskleista informacija atitinka tikrovę ar yra tariama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2006). Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat nėra reikšmingi apelianto argumentai apie laidos formatą ir stilistiką (žanrą), t. y. tai, kad laida yra pramoginio pobūdžio, laidos formatas yra humoristinis ir pan., nes įstatymo reikalavimas užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą yra bendrasis ir jo turi būti paisoma visose laidose. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas teisingai vertino, kad šiuo konkrečiu atveju parinktas informacijos pateikimo būdas (užgaulus, pašaipus Laidos vedėjų tonas, nepagarbios replikos), be kita ko, pažeidė pagarbos žmogui principą, kuriuo savo veikloje turi vadovautis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai (VIĮ 3 str. 2 d.).

Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakomybė už inter alia šio įstatymo pažeidimus kyla viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 dalį viešosios informacijos atsako už informacijos teisėtumą. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą Žurnalistų etikos inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Vadovaujantis minėtomis įstatymo nuostatomis, UAB „Tele-3“, būdama viešosios informacijos skleidėju, yra atsakinga už informacijos apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą paskleidimą be jo sutikimo ir todėl yra tinkamas atsakomybės subjektas Visuomenės informavimo įstatymo numatytos atsakomybės taikymo prasme. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą pagrįstai nusprendė, kad atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą įspėti UAB „Tele-3“ už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus.

Apeliantas, be kita ko, remdamasis 2010 m. gruodžio 30 d. Televizijos laidos sukūrimo sutartimi Nr. 30-12/10 (toliau – ir Sutartis), nepagrįstai bando perkelti atsakomybę kitiems asmenims. Šios sutarties 1.1, 1.3, 2.1, 3.1.1 (v), 3.1.1 (xviii), 3.2.2 (ii), 3.2.2 (v), 3.2.2 (vi) punktų turinys patvirtina, kad UAB „Tele-3“ įsipareigojo bendradarbiauti (teikti reikiamą pagalbą, rekomendacijas, pasiūlymus) su UAB „TV PRO media“ kuriant laidą „Žiūrim, ką turim“, o UAB „TV PRO media“ savo ruožtu įsipareigojo, kurdama laidą, atsižvelgti į UAB „Tele-3“ keliamus kokybinius reikalavimus, derinti su UAB „Tele-3“ numatomas laidos temas. Atskirai pažymėtina, kad minėta Sutartimi šalys susitarė, jog UAB „TV PRO media“ privalo kurti laidą kartu su UAB „Tele-3“, t. y. visus kūrybinius sprendimus, susijusius su laidos gamyba, transliacija, reklamavimu ir anonsavimu, priimti bendru sutarimu kartu su UAB „Tele-3“ (Sutarties 2.1 punktas). Be to, pagal Sutartį UAB „Tele-3“ suteikta teisė atsisakyti transliuoti laidą, jeigu UAB „Tele-3“ nustato, kad laida sukurta nesilaikant šioje Sutartyje numatytų reikalavimų (3.2.2 (vi) punktas). Taigi iš Sutarties sąlygų akivaizdu, kad pareiškėjas galėjo daryti įtaką laidos kūrimo procesui. Pareiškėjo teisinei atsakomybei pagal Visuomenės informavimo įstatymą nagrinėjamu atveju pakanka vien to fakto, kad būdamas viešosios informacijos skleidėjas, jis neteisėtai, be trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo paskelbė privataus pobūdžio informaciją, nepaisydamas įstatymo reikalavimų ir nepasinaudodamas Sutarties 3.2.2 (vi) punktu atsisakyti transliuoti laidą, tuo labiau, kad buvo gavęs trečiojo suinteresuoto asmens rašytinį reikalavimą netransliuoti TV3 eteryje informacijos apie jo privataus gyvenimo aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1314/2012, be kita ko, išaiškino, kad žurnalistams nesilaikant įstatymų leidėjo numatytų įpareigojimų <...> pažeidimas padaromas ne tik jų, bet ir tų teisinių vienetų, kurie patenka į informacijos leidėjo ar skleidėjo sąvokas“.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pagrįstai nusprendė, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. SPR-42 pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų pažeidimo. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėVirginija Volskienė