- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-04-25
- Bylos Nr.
- 1-381-966/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30720-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jurga Vasiliauskienė
- Nukentėjusysis
- E. Z.
- Kaltinamasis
- D. Z.
- Advokatai
- Rasa Užkuraitienė
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
D. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Kaune, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, susituokęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, gyv. (duomenys neskelbtini), anksčiau neteistas,
kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140 straipsnio 2 dalyje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
D. Z. konflikto su sutuoktine E. Z. metu, 2017-06-19 apie 18.30 val., bute adresu (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą sudavė savo artimam šeimos nariui- sutuoktinei E. Z. delnu į kairę veido pusę, taip smurtaudamas ir mušdamas nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą,
Kaltinamasis D. Z. teisiamojo posėdžio metu kaltu neprisipažino. Parodė, kad 2017 m. birželio 19 d. jis kartu su sutuoktine E. Z. jau negyveno. Tą dieną jis atėjo pas E. Z. pasiimti savo sūnaus, jie buvo dėl to susitarę iš anksto. Jam atvažiavus tarp jų kilo žodinis konfliktas, E. Z. vadino jo tėvus įvairiais įžeidžiančiais žodžiais, pareiškė, kad jie turi atiduoti skolos raštelį. Jis yra pasirašęs su savo tėvu skolos raštelį. Tuo metu E. Z. buvo kambaryje, ką ji ten darė jis nematė, o jis buvo koridoriuje, į kambarį nebuvo užėjęs, tiksliai neatsimena. Sūnus žaidė kambaryje, jis tai matė iš koridoriaus. Jie yra skolingi jo tėvams ir šie neturi grąžinti skolos raštelio, todėl taip ir pasakė sutuoktinei. Jis supyko dėl to, kad ji taip nepagarbiai, įžeidžiančiai kalbėjo apie jo tėvus, sūnaus nepasiėmė ir išėjo. Sūnus verkė dėl jų konflikto. Nukentėjusiajai jis nesudavė. Praėjus savaitei po šio konflikto jis sužinojo, kad sutuoktinė parašė pareiškimą policijai, sutuoktinė skambino ir pasakė, kad ji pas advokatą ir ruošia dokumentus santuokos nutraukimui. Ji yra jam pasakiusi, kad rašyti pareiškimą jai patarė advokatas, kad būtų lengviau išsiskirti. Konfliktai su E. Z. vyksta nuo 2017 metų pradžios, jie iki nagrinėjamo įvykio jau buvo kalbėję apie skyrybas, bet buvo nutarę bandyti kartu gyventi toliau. Po konflikto jis paskambino tėvui, pasakė, kad nepasiėmė sūnaus, kad nedarytų valgyti. Kitą dieną skambino E. Z., apie konfliktą nekalbėjo. Tai buvo pirmas toks jų konfliktas, jis nėra smurtavęs sutuoktinės atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Nors kaltinamasis kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, tačiau jo kaltė yra įrodyta kitais byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais.
Nukentėjusioji E. Z. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis yra jos sutuoktinis šiuo metu vyksta santuokos nutraukimo procesas. Nuo 2017 metų birželio mėnesio su kaltinamuoju kartu negyvena. Įvykio dieną susitarė su D. Z., kad šis pasiims sūnų. D. Z. atvažiavo apie 18.30 val. Ji aprengė sūnų, tada su D. Z. ėmė aiškintis santykius. Kaltinamojo tėvas jai nuolat skambinėja, skambino jos tėvams, kišasi į jų su sutuoktiniu reikalus. Ji norėjo, kad santykius jie su sutuoktiniu išsiaiškintų tarpusavyje, be tėvų įsikišimo. D. Z. sakė, kad jo tėvas pagaus jos tėvą ir ėmė plūstis. Apie paskolą tuo metu nekalbėjo. Ji tuo metu buvo kambaryje, sūnus buvo priešais, o kaltinamasis dėjosi daiktus. Jie su D. Z. apsižodžiavo, ji sėdėjo ant lovos, o D. Z. priėjęs jai sėdinčiai trenkė. D. Z. buvo labai piktas, ėjo iš koridoriaus suspaudęs kumščius, ir priėjęs jai sudavė. Jai atrodo, kad sudavė dešine ranka, ar tuo metu ką nors sakė, neatsimena. Ji tuo metu sėdėjo, D. Z. atėjo iš koridoriaus, ji pasisuko į jį ir jis sudavė. Sūnus ėmė verkti. Ji puolė ieškoti telefono, D. Z. jai jį atnešė, ir pasakė, kad ji skambintų kam nori. Ji ėmė rinkti tėvo numerį, bet nesurinko. Ji tada pasakė, kad po tokio dalyko jis sūnaus negalės pasiimti ir D. Z. išėjo. Smūgis buvo stiprus, net plaukų kuodas išsiardė. Nuo smūgio ji apie valandą ar pusantros jautė fizinį skausmą, jos ausis ir skruostas buvo raudoni. Paskui ji paskambino draugui S. M., verkė, pasakė, kad D. Z. jai ranka sudavė per veidą ir kad susipyko, kad nežino, ką daryti. Kalbėdama su juo matė, kad skambino kaltinamojo tėvas R. Z., ji atsiliepė jam. R. Z. ją plūdo, rėkė ant jos, sakė, kad „nuleis ją ant žemės“, ji visą laiką verkė, sakė, kad jo sūnus jai trenkė, o R. Z. pripažino, kad negerai padarė, kad tada reikia skirtis. Paskui R. Z. ėmė ją raminti, ji pasakė, kad nerašys pareiškimo, nes žinojo, kad D. Z. ketino stoti į policiją. Ji suprato, kad D. Z. jau buvo paskambinęs tėvui. Su sutuoktinio tėvai ji nebendrauja nuo 2016 metų pabaigos, dėl jų nuolatinio kišimosi į jų santykius. Per tą laiką S. M. paskambino jos broliui ir tada šis atvažiavo. Kai pakalbėjo su R. Z., praėjus kokiam pusvalandžiui po D. Z. išėjimo, atėjo Akvilė ir V. L., ramino ją, paskui atvažiavo jos brolis D. B. su sutuoktine J. B.. J. B. žaidė su sūnumi, o brolis jai liepė skambinti į policiją. Ji nenorėjo rašyti pareiškimo, nes tai trukdytų kaltinamajam stoti į policiją, bet brolis pyko, sakė, kad tada jis parašys. Į policiją ji kreipėsi kitą dieną, ją pavežė S. M., kuris ją ramino, kad ji neturi ko bijoti, buvo smurtas ir ji turi parašyti pareiškimą. Ji apie 11 val. nuvažiavo į policiją ir parašė pareiškimą. Sužalojimo požymių nebebuvo matyti. Ji su S. M. nuvažiavo ir pas advokatą Ž. A.. Advokatas klausė, ar ji nori dėl to skirtis, bet pasakė, kad nenori, nes tai tik konfliktas. Vakare atvažiavo D. Z. ir jos atsiprašė, kad sudavė. Ji jam atleido.
Liudytojas D. B. apklaustas teisme parodė, kad nukentėjusioji yra jo sesuo, su ja ir su D. Z. santykiai geri. Tiksliai datos ir laiko neatsimena, vakare, jis buvo jau po darbo, jam paskambino jo ir sesers bendras draugas S. M. ir pasakė, kad prieš jo seserį D. Z. pakėlė ranką. Jis iš karto ėjo į automobilį važiuoti, dar bandė sesei skambinti, bet ji neatsiliepė. Tada jis paskambino draugui V. L., nes šis galėjo greičiau nuvykti pas jo seserį, ir paprašė nedelsiant nuvažiuoti pas ją. Jis pats važiavo su savo sutuoktine J. B.. Nuvykus jis matė seserį verkiančią, ji buvo išsigandusi ir susinervinusi. Pas ją jau buvo A. ir V. L., jo sutuoktinė žaidė su sesers sūnumi. E. Z. jam papasakojo, kad buvo atvykęs D. Z., kad jam išeinant jie apsižodžiavo, kad jai ranka trenkė į veidą. Jis matė, kad sesers skruostas paraudęs, nelabai atsimena, kuris, galimai dešinys, žino tik kad vienas skruostas buvo labiau paraudęs. Sesuo jam rodė, kur jai sudavė, bet jis labai nesigilino. Mano, kad toks smarkus paraudimas negalėjo atsirasti tik nuo verkimo. Sesuo buvo palaidais plaukais. Jis sakė seseriai važiuoti į policiją, bet ši sakė, kad nenori gadinti D. Z. gyvenimo. Po to sesuo aprimo ir jie išvažiavo. Pas seserį jie prabuvo apie valandą, tiksliai laiko jis nežiūrėjo. Jis žinojo, kad sesuo su D. Z. tuo metu negyveno, jau buvo girdėjęs kalbas apie skyrybas. Ikiteisminio tyrimo metu jis sakė tiesą, patvirtina parodymus kaip teisingus. Ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad nežiūrėjo ar buvo koks sumušimas ant veido, nes nors sesuo ir parodė, kur buvo suduota, bet jis tiesiog nežiūrėjo įdėmiai.
Liudytoja J. B. teisme parodė, kad datos tiksliai neatsimena, buvo vakaras tarp 17-18 valandos, jiems su sutuoktiniu D. B. būnant namuose, paskambino Simas, pavardė nežino, ir pasakė, kad pas E. Z. šeimoje buvo konfliktas, D. Z. pakėlė prieš ją ranką. Jie su sutuoktiniu nuvažiavo. D. B. dar nuvežė dukrą pas močiutę, ji nuėjo pas E. Z.. Duris jai atidarė V. L., kuris su savo sutuoktine jau buvo atvykęs, ramino E. Z.. E. Z. buvo apsiverkusi, pasakojo, kad D. Z. trenkė jai per skruostą, buvo išsigandusi. Ji matė, kad buvo paraudusi kairės pusės ausis ir skruostas. Kita pusė paraudusi nebuvo. Kadangi buvo mažas vaikas, tai ji su juo pasiliko žaisti, o E. Z. su V. ir A. L. nuėjo kalbėtis į balkoną. Jai bežaidžiant su vaiku, šis pasakė, kad tėtis mamai padarė „bumbt“. E. Z. sakė, kad tarp jos ir D. Z. kilo konfliktas, tačiau dėl ko, nesakė. Ji pati žino, kad konfliktai tarp jų kildavo dėl D. Z. tėvų, kurie kišdavosi į jų santykius. Atvažiavo D. B., jie visi sakė, kad E. Z. kviestų policiją, bet ši nenorėjo pakenkti D. Z.. Jie prabuvo apie pusantros valandos. Ikiteisminio tyrimo metu ji įvykio datą – 2016 m. birželio 19 d. nurodė teisingai. Ikiteisminio tyrimo metu ji nesakė, apie tai, ką jai vaikas sakė, kad nereikėtų vaiko vedžioti pas psichologus.
Liudytojas V. L. teisme apklaustas parodė, kad tiksliai datos neatsimena, bet jam paskambino E. Z. brolis ir paprašė nuvykti pas E. Z., nes įvykęs konfliktas. Tuo metu buvo apie 19 valanda. Jis suprato, kad galimai įvyko smurtas, nes žinojo apie kivirčus šeimoje, todėl nieko neklausinėjo ir kartu su sutuoktine nuvažiavo. E. Z. brolis jam skambino, nes jie geri draugai, be to, jie arčiau gyvena. E. Z. buvo šoke, pasimetusi, matėsi paraudęs kairysis skruostas. Jis tokios jos niekada nėra matęs. E. Z. sakė, kad D. Z. sudavė vieną kartą delnu, sakė, kad kilo kivirčas, ko pasekoje supykęs D. Z. sudavė. Ji sakė, kas negražiai D. Z. tėvus pavadino, dėl to šis trenkė jai. Taip pat 15-20 minučių bėgyje atvažiavo D. ir J. B.. Jie visi sakė kviesti policiją, bet E. Z. nenorėjo pakenkti D. Z., nes tuo metu šis stojo į policiją. Liudytojas kaip teisingus patvirtino ir savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.
Liudytojas S. M. teisme parodė, kad E. ir D. Z. pažįsta, su D. Z. nebendrauja, su E. Z. yra iš seniau pažįstami, santykiai draugiški. Datos tiksliai neatsimena, jam paskambino E. Z. ir pasakė, kad D. Z. jai trenkė, sakė trenkė per visą veido šoną, sakė, kad veidas paraudęs. Girdėjosi, kad ji verkia, kūkčioja, buvo sutrikusi. Kadangi jis tuo metu dirbo ir atvažiuoti negalėjo, paskambino jos broliui, kurį gerai pažįsta. Jis nežinojo ką tokiu atveju daryti, tai paskambino pažįstamam policininkui, kuris pasakė, kad tokiu atveju reikia kreiptis į policiją. Tą vakarą pas E. Z. negalėjo nuvažiuoti, susitiko su ja, kitą dieną ir tada E. Z. apsisprendė, kad rašys pareiškimą policijai, todėl jis ją nuvežė. Nežino, ar tą dieną E. Z. buvo pas advokatą, žino, kad jau po visų įvykių jis jai pasiūlė advokatą.
Liudytojas R. Z. teisme apklaustas parodė, kad kaltinamasis D. Z. yra jo sūnus, nukentėjusioji – marti, jokių pykčių su ja neturėjo iki nagrinėjamo įvykio, tik ji yra jį išvadinusi necenzūriniais žodžiais, bet jis dėl to nepyksta. Žino, kad jo sūnus išvažiavo pas E. Z. pasiimti sūnaus. Paskui sūnus jam paskambino, pasakė, kad sūnaus nepasiėmė. Tada jis skambino E. Z., klausė, ar ji iš viso ketina gyventi su jo sūnumi, o ji sakė, kad ne tokio vyro jai reikia. Jis girdėjo, kad ji verkia, jis neklausė kodėl. Ji išsipasakojo jam, kad D. Z. negeras, tiksliai žodžių jis neatsimena. Jis apibūdina E. Z. kaip konfliktišką, ji yra jį išvadinusi necenzūriniais žodžiais, yra neišauklėta, kreipiasi į jį „tu“, išvadinusi įžeidžiančiais žodžiais. Apie tai, kad D. Z. sudavė ar nesudavė E. Z. nei su vienu iš jų nekalbėjo, telefonu E. Z. tikrai jam to nesakė. Jis tik vėliau sužinojo, kad parašytas pareiškimas policijai. Jo sūnus neigė sudavęs sutuoktinei. Jo sūnus ramus, taktiškas, mandagus ir gerbiantis vyresnius. Tarp sūnaus ir sutuoktinės buvo kilęs konfliktas dėl paskolos. Jis jiems abiems yra skolinęs 40 000 litų, sūnus pasirašė skolos raštelį, o E. Z. norėjo, kad jis tą raštelį atiduotų, todėl ir kilo tas konfliktas, taip jam sakė sūnus. E. Z. jam dėl skolos raštelio nieko nesakė.
Liudytoja K. S. teisme, parodžiusi, kad neatsimena aplinkybių apie kurias yra davusi parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 276 straipsnio 4 dalimi, pagarsinus jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino kaip teisingus.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. S. parodė, kad dirbat nusikalstamų veikų registravimo skyriuje tyrėja, 2017 m. birželio 20 d. apie 10 val., atvyko pareiškėja E. Z., kuri pareiškė, kad 2017 m. birželio 19 d. vakare įvyko konfliktas su sutuoktiniu, kuris jai trenkė vieną kartą ranka per veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą. Pareiškėja kiek pamena, atrodė nedrąsi, sunerimus, nebuvo pikta, ant jos veido nebuvo matyti jokių sužalojimų, ji buvo kažkiek išsigandusi. Ji buvo apklausoje be vaiko. Negali pasakyti ar pareiškėja galėjo meluoti pranešdama apie įvykį, ji buvo įspėta už melagingų parodymų davimą. Priėmus pareiškimą ir supildžius reikiamus dokumentus, išvykus pareiškėjai, šiek tiek vėliau ji nuvyko tuo adresu atlikti įvykio vietos apžiūrą. Namai buvo tvarkingi, nebuvo matyti jokių grumtynių ar muštynių požymių. Kiek pamena telefoninio pranešimo nebuvo, pareiškėja atvyko į Laisvės alėja 24, Kaune (b. l. 47).
Liudytojas S. S. apklaustas teisme parodė, kad pažįsta D. Z., jų santykiai darbiniai, pažįsta jo tėvą, E. Z. yra metęs kelis kartus, asmeniškai nepažįsta. D. Z. apibūdina teigiamai, apie 2017 m. birželio 19 d. įvykį nieko nežino. Nežino nieko apie D. Z. ir jo sutuoktinės konfliktus. Liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus kaip teisingus.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. S. parodė, D. Z. sąžiningas, geras žmogus, visada būna savo vietoje, jis labai rūpinosi savo tuometine drauge E., kuri po to tapo jo žmona, jis nėra konfliktiškas. Labai rūpinasi savo šeima, vaiku. Jis tiek mato iš išorės. D. Z. buvo sakęs, kad savaitei buvo išėjęs iš savo šeimos namų, nes buvo susipykęs su žmona, dėl ko susipykęs, jis nežino, jie su juo apie tai nekalba ta tema. Jis jo žmonos nepažįsta, tačiau teko keletą kartų bendrauti, tai jam pasirodė ji aktyvi, gal daugiau nurodinėja D. Z., kur ir ką daryti. D. Z. jam sakė, kad yra pradėtas tyrimas dėl smurto šeimoje, E. parašė pareiškimą. Jis sakė, kad tikrai nieko jai nedarė. Jis nemano, kad D. galėjo sužaloti ją ar jai suduoti smūgį, jis yra taikus, greičiau nusileidžiantis (b. l. 43).
Liudytojas D. B. apklaustas teisme parodė, kad D. Z. yra jo draugas. D. Z. jam pasakojo, kad sutuoktinė padavė jį į teismą už tai, ko jis nepadarė, smulkiau nepasakojo, tik sakė, kad E. Z. jį kaltina trenkus. Nemano, kad D. Z. gali taip pasielgti. Jis ramus, taikaus būdo, agresyvaus ja, neteko jo matyti. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 41) patvirtina kaip teisingus.
Liudytojas E. M. apklaustas teisme parodė, kad D. Z. yra jo draugas, su juo jis bendravo tik 2017 metų liepos mėnesį prieš einant pas tyrėją, iki to laiko ilgą laiką nebuvo susitikę. Apie 2017 m. birželio 18 d. įvykį nieko nežino. D. Z. jam sakė, kad nesmurtavo prieš sutuoktinę, jis tuo tiki. Su E. Z. yra bendravęs 5-10 kartų draugų rate, ji jam pasirodė valdinga, D. Z. ramaus būdo.
Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas patvirtina, kad 2017 m. birželio 20 d. E. Z. pranešė policijai, kad 2017 m. birželio 19 d. apie 18.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaunas, svetainėje sutuoktinis D. Z. konflikto metu sudavė vieną smūgį jai į veidą dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. Sutuoktinis yra ankščiau smurtavęs, bet ji į policiją nesikreipė. Apklausiama apie įvykio aplinkybes nukentėjusioji įvykio aplinkybes nurodė iš esmės analogiškai, kaip ir teisme (b. l. 4–5).
Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas
Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui.
Teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog kaltinamojo kaltė įrodyta, t. y. įrodyta, jog kaltinamasis D. Z. konflikto su sutuoktine E. Z. metu, 2017-06-19 apie 18.30 val., bute adresu (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą sudavė savo artimam šeimos nariui- sutuoktinei E. Z. delnu į kairę veido pusę, taip smurtaudamas ir mušdamas nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.
Nors kaltinamasis D. Z. savo kaltės dėl smurto E. Z. atžvilgiu teisiamojo posėdžio metu nepripažino, tačiau teismas sprendžia, kad kaltinamojo parodymai yra jo pasirinkta gynybinė versija, duota siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl vadovaujasi jo duotais parodymais toje dalyje, kur sutampa su kitais įrodymais byloje ir sprendžia jo kaltę įrodyta kitais byloje ištirtais įrodymais.
Nukentėjusioji E. Z., tiek kreipdamasi į policiją pareiškimu, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, akistatos metu (1 t., b. l. 72-73) nurodė, kad D. Z. delnu jai sudavė į kairį skruostą. Nukentėjusioji taip pat ir teisme nurodė, kad kaltinamasis sudavė jai į veidą ranka, dėl ko jai skaudėjo. Nukentėjusiosios parodymai viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu dėl esminių aplinkybių – smurto pobūdžio ir sukelto fizinio skausmo iš esmės buvo nuoseklūs. Kai kurie gynybos įvardinti parodymų nesutapimai, t. y. kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji pirmą kartą apklausiama nurodė, kad po smūgio kairė vaido pusė buvo paraudusi (b. l. 4), antrą kartą apklausiama nurodė, kad buvo paraudonavęs ne tik veido pusė, bet ir ausis (b. l. 16), teisme sakė, kad trenkė kumščiu į kairį skuostą ir buvo raudoni ausis ir skruostas, niekaip nedaro nukentėjusiosios parodymų prieštaringais, bei nesudaro pagrindo parodymais netikėti. Visų pirma, nukentėjusioji teisme neteigė, kad jai sudavė kumščiu, tik nurodė, kad kaltinamasis buvo piktas, suspaudęs kumščius, tačiau parodė, kad sudavė jai į veidą ranka, o suduodant ranka per veidą, akivaizdu, kad smūgio vietą galima apibūdinti ir kaip „veido pusę“, ir kaip „veido šoną“ ir kaip „skruostą ir ausį“, kadangi šios žmogaus galvos sritys yra visiškai greta. Kiti gynybos nurodyti nukentėjusiosios parodymų neatitikimai (dėl kaltinamojo ankstesnio smurto ir dėl priežasčių, kodėl ji nesikreipė į policiją tą patį vakarą), iš viso nelaikytini prieštaravimais dėl esminių bylos aplinkybių, be to, aplinkybę, kad nukentėjusioji nesikreipė į policiją tą patį vakarą, nenorėdama pakenkti kaltinamajam, patvirtina ir liudytojų J. B., D. B. ir V. L. parodymai. Taigi, iš esmės nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, bei atitinka kitus įrodymus byloje, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo. Liudytojų D. B., J. B., V. L. parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad jai buvo suduota į kairį skruostą, liudytojai parodė, kad jie 2017 m. birželio 19 d. atvykę pas E. Z. matė jos paraudusį skruostą, kurį liudytojai D. B. ir V. L. apibūdino kaip paraudusį skruostą, liudytoja J. B. - kaip paraudusius ausį ir skruostą, kas iš esmės sutampa su nukentėjusiosios parodymais. Liudytojų D. B., J. B., V. L. ir S. M. parodymai patvirtina, kad E. Z. jiems pasakė, kad jai sudavė D. Z.. Akivaizdu, jog šie liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jų parodymai, patvirtina, kad nukentėjusioji kreipėsi į juos pagalbos ir jiems papasakojo apie sutuoktinio prieš ją naudotą smurtą, tai liudytojai patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu. Netikėti liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, jų parodymai dėl esminių bylos aplinkybių nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems ir vieni kitus papildo, sutampa su nukentėjusiosios parodymais. Jokio liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkalbėti kaltinamąjį nenustatyta, nei liudytojai nei kaltinamasis nenurodė turintys kažkokių tarpusavio pykčių ar nesutarimų, kurie įtakotų liudytojų norą nepagrįstai apkaltinti kaltinamąjį. Nors liudytojas D. B. teisme negalėjo prisiminti kurį sesers skruostą jis matė paraudusį, tačiau jis paaiškino, kad negali prisiminti dėl to, kad nors sesuo ir rodė sumušimo vietą, bet jis atidžiai nežiūrėjo ir neįsidėmėjo, liudytojas paaiškino, kad dėl to ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nežiūrėjo, ar ant sesers veido yra sumušimas. Kadangi liudytojo parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiosios ir kitų liudytojų – J. B., V. L. parodymais, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo.
Kaip teisingai nurodė gynyba, BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius ir inkriminuotas kaltinamajam D. Z., yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai būtent smurtavimu. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).
Teismas neabejoja, kad kaltinamasis panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusios atžvilgiu, sukėlė jai fizinį skausmą. Nukentėjusioji nuosekliai, tiek teikdama pareiškimą policijai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme parodė, kad kaltinamojo panaudotas smurtas sukėlė jai fizinį skausmą. Nukentėjusioji nurodė, kad smūgis buvo pakankamai stiprus, nuo jo jai net išsiardė plaukų kuodas, ėmė verkti vaikas, skausmą ji jautė apie valandą laiko, smūgio vieta buvo paraudusi. Byloje apklausti liudytojais D. B., J. B., V. L., S. M., matę, bendravę su nukentėjusiąją betarpiškai po įvykio, apibūdino jos būseną kaip susijaudinusios, pasimetusios, „šoke“, nurodė, kad ji verkė, kūkčiojo, ją reikėjo raminti, jie matė paraudusį skruostą, liudytojas V. L. patvirtino, kad pirmą kartą stebėjo tokią nukentėjusiosios būseną, t. y. nukentėjusiosios būsena patvirtina, kad konfliktas tarp jos ir sutuoktinio nebuvo eilinis, ji tokios būsenos buvo ne tik dėl žodinio kivirčo, o būtent dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto bei sukelto fizinio skausmo. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios patirto fizinio smurto žymės ant jos kūno buvo pastebimos kurį laiką po įvykusio konflikto, ką patvirtina jos pačios ir liudytojų D. B., J. B., V. L. parodymai, kas suponuoja, kad fizinis poveikis į nukentėjusiosios kūną buvo pakankamai intensyvus. Įvertinus tai, konstatuotina, kad kaltinamojo naudotas fizinis smurtas buvo pakankamai stiprus, kad sukeltų nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Nukentėjusiosios ir kaltinamojo santykiai yra priešiški, liudytojai D. B., J. B., V. L.. S. M. yra nukentėjusiosios draugai ir šeimos nariai, tačiau vis dėl to, jie parodymus davė būdami prisiekę sakyti tiesą ir įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai tarpusavyje sutampa, neprieštarauja kitiems įrodymams, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti ir nesivadovauti. Iš esmės analogiškai nukentėjusiosios būklę teisme nurodė ir liudytojas R. Z., kuris iš karto po įvykio bendravo su nukentėjusiąją telefonu, ir nurodė, kad ji verkė, ją reikėjo raminti. Nors minėtas liudytojas taip pat tiesiogiai įvykio nematė, tačiau praėjus trumpam laiko tarpui po įvykio jo, kaip ir kitų liudytojų stebima nukentėjusiosios emocinė būsena tik patvirtina nukentėjusiosios versiją dėl fizinio smurto prieš ją panaudojimo fakto. Liudytojas R. Z. paneigė nukentėjusiosios parodymus, kad ši jam telefonu pasakė, kad jo sūnus prieš ją smurtavo, tačiau taip pat liudytojas nurodė, kad neatsimena, apie ką telefonu kalbėjosi su nukentėjusiąją, kad jis neatsimena, kokiais žodžiais ir kodėl E. Z. jam skundėsi jo sūnumi kaip sutuoktiniu, todėl tikėti liudytojo parodymais, kad jis tiksliai atsimena, ko jam nukentėjusioji nesakė, nėra pagrindo. Be to, kaip matyti iš kaltinamojo, nukentėjusiosios parodymų, paties liudytojo R. Z. paaiškinimų, jo ir nukentėjusiosios santykiai yra priešiški, todėl teismas turi pagrindo vertinti šiuos liudytojo parodymus kaip šališkus.
Kaltinamasis teigė, kad nukentėjusioji, kaltindama jį smurtu, jį nepagrįstai apkalbėjo, siekdama lengvesnio proceso santuokos nutraukimo byloje. Kad tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo iš tiesų santykiai yra įtempti, yra kilęs ir turtinis ginčas, patvirtina ir santuokos nutraukimo bylos duomenys (LITEKO sistemos informacija). Šios aplinkybės iš tiesų įpareigoja teismą itin atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymus, jų teikiamus įrodymus, jų patikimumą, tačiau šiuo atveju manyti, kad nukentėjusioji tokiu būdu siektų nepagrįstai apkaltinti kaltinamąjį, nėra pagrindo. Kaip matyti iš LITEKO sistemos duomenų santuokos nutraukimo byla yra inicijuota nukentėjusios tik 2017 metų spalio mėnesį, o pareiškimą dėl smurto vartojimo ji parašė dar 2017-06-20. Kaip matyti iš kaltinamojo, nukentėjusiosios parodymų, dar iki nagrinėjamo konflikto tarp jų buvo kilusi įtampa, jau buvo kalbama apie santuokos nutraukimą, tačiau kaltinamasis minėjo, kad su nukentėjusiąja dar buvo kalbėta, kad jie bandys išsaugoti santuoką, todėl nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusioji nepagrįstai išgalvojo smurto faktą tik dėl to, kad juo grįsti santuokos nutraukimo ieškinį.
Byloje nustatyta, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios dominavo priešiški asmeniniai santykiai dėl dažnai kylančių ir išsakomų vienas kitam priekaištų dėl tėvų kišimosi į sutuoktinių santykius, šią aplinkybę patvirtino ir pati nukentėjusioji, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad D. Z. veiksmai buvo pykčio pasekmė. Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog jis veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. panaudodamas prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą – suduodamas jai delnu į veidą, jis suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti padarinių nukentėjusiosios sveikatai, ir jų norėjo. Kadangi tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, kaltė, kaltinamojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Liudytojai S. S., D. B., E. M. tiesiogiai įvykio nematė, nei su kaltinamuoju nei su nukentėjusiąją betarpiškai po įvykio nebendravo, jų nematė, apie smurto vartojimo ar nevartojimo faktą jie žino tik bendrais bruožais iš paties kaltinamojo vėlesnių paaiškinimų, todėl jų parodymų, kad D. Z. negalėjo smurtauti sutuoktinės atžvilgiu, teismui nėra pagrindo vertinti kaip įrodymų, paneigiančių kaltinimus D. Z..
Byloje yra gauta 2017-09-19 Kauno m. Dainavos PK gauta specialisto išvada Nr. 140-(4813)-IS1-5603, kurioje konstatuota, kad UZCT testo metu tiriamoji E. Z. į jai pateiktus tikrinamuosius klausimus: ar ją mušė tas vyras tą dieną?; ar jai tas vyras delnu sudavė į veidą tą dieną?; ar jai tas vyras trenkė į veidą tą dieną tame bute?, atsakė: „Taip“, ir į jai pateiktus klausimus atsakydama sakė tiesą. Tyrimo metu E. Z. papasakodama apie įvykio aplinkybes nurodė, kad kilus konfliktui tarp jos ir sutuoktinio D. Z. dėl tėvų kišimosi į jų asmeninius santykius, D. Z. delnu trenkė jai į veidą (b. l. 24-27). Byloje kilo klausimas dėl psichofiziologinių (poligrafo) tyrimų duomenų pripažinimo įrodymais. Dėl psichofiziologinių (poligrafo) tyrimų duomenų pripažinimo įrodymais jau ne vieną kartą yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ir dėl to jau yra suformuota teisminė praktika. Kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-697/2017, 2K-31-511/2018 ir kt. išaiškinta, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį, galima remtis tik tais duomenimis, kurių gavimo ir išnagrinėjimo tvarka yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio nuostatuose. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Poligrafo įstatymas. Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas negalima pripažinti įrodymais. Be to, pagal teismų praktiką poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse taip pat konstatuota (pvz. nutartis 2K-31-511/2018), kad priimant išteisinamąjį nuosprendį gali turėti įtakos ar lemti teismo vidinį įsitikinimą ne tik įrodymai, bet ir jų tarpusavio santykis, nepašalintos abejonės, tačiau teismo apsisprendimui priimti apkaltinamąjį nuosprendį turi reikšmę tik bylos proceso metu BPK nustatyta tvarka išnagrinėti įrodymai. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, nukentėjusiosios E. Z. psichofiziologinio (poligrafo) tyrimo metu gautų rezultatų teismas šioje byloje nelaiko savarankišku įrodymu, ir jo nevertina.
Bausmės skyrimas
Teismas, priimdamas nuosprendį ir skirdamas kaltinamajam bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nusikalstamų veikų stadiją, kaltės formą, veikų padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Kaltinamojo D. Z. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 59, 60 straipsniai).
D. Z. padarė vieną nesunkią nusikalstamą veiką (11 straipsnio 3 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia. Nusikalstama veika smurtinė, padaryta prieš šeimos narį, baigta, turtinės ar neturtinės žalos nukentėjusioji atlyginti nereikalauja, veika sunkių pasekmių nesukėlė. Kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (1 t., b. l. 52), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruotas (1 t., b. l. 58), VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė (1 t., b. l. 59), dirba (1 t., b. l. 53). Nurodytos aplinkybės apibūdina kaltinamąjį kaip asmenį, nelinkusį nesilaikyti moralės, dorovės nuostatų, smurtauti prieš šeimos narį, rodo, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė, įtakota spontaniško pykčio protrūkio, o ne netinkamai vedamo gyvenimo būdo ar nesugebėjimo taikytis prie socialiai priimtinų elgesio taisyklių. Teismas sprendžia, kad bausmės tikslai kaltinamajam gali būti pasiekti skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą kaltinamajam skirtina sankcijoje numatyta bausmės rūšis - laisvės apribojimas, jo terminą nustatant mažesnį už įstatyme numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, skiriant įpareigojimą, kas bus pakankamai efektyvu, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ir tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, tokiu būdu užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Prokurorė siūlė kaltinamajam skirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, pilnamečiam asmeniui, kartu su bausme gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį. Nagrinėjamu atveju, įvertinus smurto pobūdį (neintensyvus, vienkartinis, nesukėlė sunkių padarinių), tai, kad daugiau jokių konkrečių duomenų byloje apie, kad ankščiau kaltinamasis būtų naudojęs smurtą artimoje aplinkoje, jokių duomenų apie tai, kad jis iš viso yra linkęs smurtauti, nėra, todėl teismas sprendžia, kad prokurorės pasiūlytą baudžiamojo poveikio priemonę kaltinamajam skirti netikslinga.
Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 69–70), pradėjus nuosprendžio vykdymą, panaikintina.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktai, turintys reikšmės bylos nagrinėjimui: viena kompaktinė plokštelė su vaizdo įrašu (1 t., b. l. 27), paliktina saugoti byloje.
Byloje civilinis ieškinys nepareikštas. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas. Proceso išlaidų nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis BPK 297 straipsniu, 298 straipsniu, 304-305 straipsniais, 307-308 straipsniais, 313 straipsniu,
nusprendžia:
D. Z. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir skirti jam bausmę – 7 (septynis) mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant D. Z. būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti įsiteisėjusį nuosprendį – panaikinti.
Nuosprendis pradedamas vykdyti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Daiktus, turinčius reikšmės bylos nagrinėjimui, nuosprendžiui įsiteisėjus: vieną kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu, palikti saugoti byloje.
Išaiškinti D. Z., kad asmuo, nuteistas laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimus.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.