Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu 7 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. Z. nuteistas už tai, kad konflikto su sutuoktine E. Z. metu, 2017 m. birželio 19 d. apie 18.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą sudavė savo artimam šeimos nariui - sutuoktinei E. Z. delnu į kairę veido pusę, taip smurtaudamas ir mušdamas nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Z. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir pažeidė procesinės teisės normas, vertindamas įrodymus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji E. Z. pagalbos į medikus nesikreipė. Byloje apklausti liudytojai D. B., J. B., V. L., S. M. neparodė, kad nukentėjusioji būtų skundusis, kai jai skauda, kad būtų sakiusi, jog dėl smūgio patyrė skausmą. Teismas nuosprendyje nenurodė įrodymų, kurie patvirtina, kad nukentėjusioji buvo aiškiai išreiškusi skausmą ir, kad aplinkiniai tai suprato. Liudytojų apklausos metu apibūdinta nukentėjusiosios būsena nepatvirtina, kad nukentėjusioji būtų patyrusi skausmą, kadangi apibūdinta būsena atitinka žmogaus, kuris dalyvavo barnyje būseną, nes veido paraudimas susijaudinus ar supykus – normali emocinė reakcija. Pasak nuteistojo, teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymai iš esmės yra nuoseklūs, yra nepagrįsta ir prieštarauja nukentėjusiosios parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad ji iškart į policiją nesikreipė, nes neturėjo kur vaiko padėti, kad buvo šoke ir nepagalvojo, kad gali paskambinti į policiją ir policija atvyks į namus. Ji sekančią dieną vyko į policiją, kur parašė pareiškimą. Papildomoje apklausoje E. Z. parodė, kad į policiją neskambino tą pačią dieną, nes nenorėjo, kad prasidėtų tyrimas, nes D. nori stoti į policijos mokyklą, kad jam nepakenktų. Pareiškime dėl nusikaltimo, nukentėjusioji nurodė, kad sutuoktinis yra smurtavęs anksčiau, tačiau į policiją nesikreipė. Pirminėje apklausoje nurodė, kad tai buvo pirmas kartas, kai smurtavo. Teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad tai buvo ne pirmas kartas, vieną kartą yra smurtavęs ir anksčiau draugystės pradžioje. Ikiteisminio tyrimo metu apklausoje nurodė, kad D. tapo agresyvus, priėjęs prie jos delnu trenkė jai į kairę veido pusę, ji labai išsigando ir pradėjo verkti, jai skaudėjo, kairė veido pusė buvo raudona. Visi šie prieštaravimai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad nukentėjusioji, siekdama asmeninės, materialinės naudos, išsituokti ir nemokėti paskolos, jį apkalbėjo. Tai patvirtina atstovavimo sutartis ir santuokos nutraukimo pasekmių sutarties projektas. Teismas nesiaiškino, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodo nukentėjusioji, sėdint jai ant sofos ir rengiant sūnų, kuris stovėjo prieš ją, iš vis buvo galima suduoti smūgį į kairę veido pusę. Santuokos nutraukimo procesą nukentėjusioji pradėjo 2017 m. birželio 26 d, tai patvirtina atstovavimo sutartis ir nekilnojamojo turto registro išrašas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojų D. B., J. B., V. L. ir S. M. suinteresuotumo nepagrįstai apkalbėti kaltinamąjį, nenustatyta, nei liudytojai, nei kaltinamasis nenurodė turintys kažkokių tarpusavio pykčių ar nesutarimų, kurie įtakotų liudytojų norą nepagrįstai apkaltinti kaltinamąjį. Darydamas šią išvadą teismas nevertino, kad D. B. yra brolis, o J. B. yra brolio žmona, kas patvirtina, kad kaip artimi giminės jie negali būti objektyvūs.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė priimti kitokį sprendimą – atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu. Nukentėjusioji ir prokurorė su apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareikštu nuteistojo ir jo advokatės prašymu sutiko.Nuteistojo D. Z. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Siekiant apklausti nuteistąjį ir nukentėjusiąją dėl galimybės baudžiamąją bylą nutraukti BK 38 straipsnio pagrindu, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis D. Z. ginčijo savo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje skundo reikalavimų nepalaikė, o prašė taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi susitaikė su nukentėjusiąja E. Z..Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis ir juos įvertinusi, atlikusi įrodymų tyrimą, padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra jokių kliūčių taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir D. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje.Pagal BK 38 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma. Be to, priimdamas tokį sprendimą teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kita), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą. Nuteistasis D. Z. apeliacinės instancijos teismo posėdyje savo kaltę pripažino pilnai. Paaiškino, kad vieną kartą ranka trenkė nukentėjusiajai E. Z. į veidą, kad šiuo metu jie susitaikė, kad jis labai gailisi, kad padarė nusikaltimą. Nukentėjusioji E. Z. patvirtino, kad jie susitaikė su nuteistuoju. Turi bendrą vaiką, šiuo metu yra išsiskyrę, bet bendrauja dėl vaiko. Civilinis ieškinys byloje nepareikštas ir ji apeliacinės instancijos teisme jokių pretenzijų dėl žalos atlyginimo nepareiškė. Nusikalstama veika, dėl kurios D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu, pagal BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatas laikoma nesunkiu nusikaltimu. Nuteistasis su nukentėjusiąja susitaikė, ieškinys dėl žalos atlyginimo byloje nepareikštas. D. Z. anksčiau neteistas ir niekada nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu. Administracine tvarka buvo baustas, bet galiojančių nuobaudų neturi. D. Z., kaip minėta, prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos, jis gailisi dėl savo veiksmų ir tai laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra. Duomenų, kad po padarytos nusikalstamos veikos jis būtų padaręs naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų, byloje nėra. Paminėti duomenys, taip pat pozityvus nuteistojo elgesys po padarytos nusikalstamos veikos leidžia pagrįstai manyti, kad jis nebedarys naujų nusikaltimų, todėl galima tenkinti apelianto prašymą ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės esant visoms sąlygoms, numatytoms BK 38 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamąją bylą nutraukti.Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl D. Z. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, kad jo veiksmus kvalifikavo teisingai, kad bausmę skyrė laikydamasis BK 54 straipsnio reikalavimų ir ją individualizavo tinkamai. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir nustačius, kad yra pakankamas pagrindas taikyti BK 38 straipsnį ir atleisti D. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiąja, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas BPK 327 straipsnio 2 punkto pagrindu ir baudžiamoji byla nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, nuteistąjį D. Z., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio pagrindu, kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius, o baudžiamąją bylą nutraukti.