Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorui Andriejui Klimaševskij, gynėjams advokatams Stasiui Zabitai, Mariui Zabitai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. R. ir jo gynėjo advokato Stasio Zabitos apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo I. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir 228 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė:

pagal BK 138 str. 1 d. - laisvės apribojimas 4 mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis,

pagal BK 228 str. 1 d. – 20 MGL (2 600 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 3 d., 65 str. 2 d., bausmes subendrinus, I. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 4 mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir 20 MGL (2600 litų), dydžio bauda.

Civilinis ieškovas R. V. ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atsisakė ir byla dalyje dėl civilinio ieškinio nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir 228 str. 1 d. už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 28 d. laikotarpiu nuo 22.05 val. iki 22.47 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas Pravieniškių-2 gyvenvietėje, Pravieniškių sen., Kaišiadorių r., prie Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų teritorijos, viršijo įgaliojimus, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto 4 straipsnį (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija Nr. X-1791), sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį - R. V., tyčia sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius gumine lazda nukentėjusiajam R. V. į abejus dilbius, kairį sėdmenį, apatinę lūpą, ir taip padarė nukentėjusiajam apatinės lūpos muštinę žaizdą su nubrozdinimu, kraujosruvas abiejuose dilbiuose, kairio sėdmens juosmens srityje, keturių apatinių dantų netekimą, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. V. sveikatą, dėl to nukentėjusysis patyrė didelę žalą, o akivaizdžiai pažeminus Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos instituciją ir diskreditavus Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės pareigūno vardą, didelės žalos patyrė valstybė.

Nuteistasis I. R. skundžia Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir prašo: jį panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti BPK 235 str. 1 d. ir BK 38 str. numatytais pagrindais, pripažinus atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi ir žalą nukentėjusiajam atlygino savo noru, arba nuosprendį panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti BPK 235 str. 1 d. ir BK 40 str. numatytais pagrindais, arba nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., paskirti lengvesnę bausmę, nesusijusią su laisvės apribojimu ir įpareigojimais arba panaikinti įpareigojimą išdirbti 20 valandų neatlygintino darbo.

Nuteistojo skunde nurodoma, jog apylinkės teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, neteisingai aiškintos materialinės teisės normos. Teismas byloje surinktus įrodymus turėjo vertinti objektyviai ir visapusiškai, kaip visumą. Neteisingai įvertinus įrodymus, bausmė nuteistajam paskirta neadekvati nusikalstamai veikai.

Visų pirma, apylinkės teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes dėl BK 138 str. 1 d. nusikaltimo padarymo. O būtent, nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė teisingus parodymus, paaiškindamas jam visas žinomas veikos aplinkybes, jis atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino jam žalą, gailisi. Paaiškino aplinkybes, kad jis kaip policijos rėmėjas patruliavo Pravieniškių 2 gyvenvietėje, kurioje yra visi Pravieniškių pataisos namai, pataisos gydymo įstaiga, atvira kolonija, palaikė viešąją tvarką. Patrulinės grupės vyresniuoju buvo R. J., patruliavimas buvo vykdomas tarnybiniu automobiliu Nissan Patrol, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tarnybos metu 2009-08-28 apie 22.00 val. per radijo ryšį gavo pranešimą, kad Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų apsaugos perimetre labai intensyviai loja šunys, girdimas traškesys šalia esančiame miške. Gavę šią informaciją, kartu su R. J. tyliai nuėjo prie pataisos namų tvoros į mišką. Netrukus vėl gavo informaciją, kad į pataisos įstaigos teritoriją buvo permesti draudžiami daiktai. Kaip tik tuo metu pastebėjo asmenį, kuris ėjo nuo pataisos namų tvoros. Nuteistasis pirmas pasileido bėgti ir šaukė „Stok, policija, stok, šausiu“. Įtariamas pažeidimu asmuo į reikalavimą sustoti nereagavo, bėgo, pasivijęs jį kaltinamasis sugriebė už rankos. Vyras muistėsi, bandė pabėgti, todėl gumine lazda jam sudavė vieną smūgį į pilvo ar šono sritį. Vyras susirietė, tačiau ir toliau mėgino išvengti sulaikymo, muistėsi. Tuomet jis gumine lazda sudavė dar vieną smūgį, taikydamas į juosmens sritį, nepastebėjo, kad pažeidėjui pataikė į veidą, nes buvo tamsu. Šiam parkritus ant žemės, uždėjo antrankius. Pripažįsta, kad pažeidėjui gumine lazda sudavė du smūgius. Vieną – į pilvo – šono sritį, o į veidą pataikė netyčia. Nuteistasis pažeidėjui uždėjo antrankius, o R. J. pažeidėją tik palaikė, padėjo jį pakelti, nuvesti į tarnybinį automobilį. R. J. pažeidėjo atžvilgiu smurto nevartojo, jis tik dalyvavo jį pristatant. Nuteistasis prisipažįsta, kad jis sužalojo nukentėjusįjį R. V., nesunkiai jam sutrikdė sveikatą, smūgiuodamas gumine lazda. Pažymi, kad sulaikymo metu buvo tamsus paros metas, teritorija buvo neapšviesta, matomumas buvo ribotas, be to, kilo susijaudinimas, nes nukentėjusysis bandė pasišalinti.

Antra, nuteistasis prisipažino dėl BK 228 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, kadangi jis nukentėjusįjį R. V. sužalojo, būdamas valstybės tarnautoju. Tačiau apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jog apeliantas iš esmės pripažino visas nusikalstamų veikų aplinkybes ir dėl to nuoširdžiai gailisi ir atlygino žalą. Dar būdamas užsienyje jis savo tėvo J. R. paprašė atlyginti nukentėjusiajam žalą, be to, nukentėjusiojo buvo atsiprašyta, susitaikyta, atlyginta neturtinė žala. J. R. susitarė su R. V., kur šis nori susitvarkyti dantis ir atstatyti nusikaltimu padarytą žalą. Vėliau, pirmosios instancijos teisme jam buvo sumokėta 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taigi, su R. V. buvo susitaikyta, jis atleido, atsisakė nuo ieškinio, pretenzijų nuteistajam nebeturi.

Trečia, pirmosios instancijos teisme buvo prašoma taikyti BK 38 str. arba BK 40 str. nuostatas, kadangi byloje yra pakankamai duomenų atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės tiek susitaikius su nukentėjusiuoju, tiek pagal laidavimą. BK 38 str. dispozicijoje nėra nustatyta, jog kaltinamasis privalo visiškai prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką, ši aplinkybė reikalinga pagal BK 40 str. 2 d. 2 p. reikalavimus. Kaltinamasis iš esmės nurodė visas jam žinomas aplinkybes, kurių pagrindu ir buvo suformuluotas kaltinamasis aktas, jis negalėjo nurodyti kitų aplinkybių, nei jam buvo žinoma, nes buvo tamsus paros metas. Tačiau esminės aplinkybės buvo atskleistos, todėl apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad I. R. taikyti BK 38 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo nėra. BK 38 str. 1 d. 2 p. ir 3 p. reikalavimai yra įvykdyti, žala atlyginta visiškai, su nukentėjusiuoju susitaikyta, o dėl BK 38 str. 1 d. 4 p. pažymi, kad jis po šio nusikaltimo daugiau nebenusikalto, anksčiau teistas nebuvo, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, turi pragyvenimo šaltinį, be to, susitaikė su nukentėjusiuoju.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje civiliniu atsakovu buvo įtrauktas ir juridinis asmuo, Pravieniškių 3 pataisos namai. Tačiau atsisakius civilinio ieškinio, civilinio atsakovo atsakomybės klausimas nebuvo nagrinėtas. Pravieniškių 3 pataisos namų direktorius pateikė nuteistojo charakteristiką, kurioje jį įvertino teigiamai ir jam pretenzijų neturi. Tai sudaro pagrindą manyti, kad su valstybe buvo susitaikyta.

Dėl BK 40 str. taikymo pasakytina tai, kad nors ir nustatyta, kad nuteistasis visiškai prisipažįsta savo kaltę dėl nusikaltimų padarymo ir dėl to nuoširdžiai gailisi, dėjo įmanomas pastangas, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta žala ir kritiškai įvertino savo poelgį, tačiau negali sutikti su apylinkės teismo sprendimu, kad privalo prisipažinti tokioje faktinių aplinkybių apimtyje, kokią nustatė apylinkės teismas. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pripažinti būtina visas esmines faktines aplinkybes, apimančias kaltę, kas ir buvo šioje byloje padaryta.

Nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirta bausme. Jis neginčija jam paskirtos baudos pagal BK 228 str. 1 d., tačiau pagal BK 138 str. 1 d. jam paskirtas laisvės apribojimas 4 mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, neteisingai. Ši bausmė yra neadekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, paskirta pažeidžiant bausmių skyrimo taisykles. Apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje yra nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nusikaltimas buvo spontaniškas, pasekmės ir padariniai panaikinti, į tai, kad nuteistasis nuolat gyvena ir dirba Norvegijoje, kas ypatingai apsunkintų šios bausmės įvykdymą. BK 138 str. 1 d. numatytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių, už jo padarymą numatyta alternatyvi bausmė, todėl apylinkės teismas gali paskirti ir kitokius įpareigojimus, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui. Be to, tiek draudimai, tiek įpareigojimai nėra privalomi skiriant kartu su laisvės apribojimu. Apylinkės teismas galėjo paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir 5 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą per nustatytą 3 mėnesių laisvės apribojimo terminą arba vadovaujantis BK 54 str. 3 d. paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę – baudą.

Nuteistojo I. R. gynėjas advokatas Stasys Zabita skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo: jį panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti BPK 235 str. 1 d. ir BK 38 str. numatytais pagrindais, pripažinus atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi ir žalą nukentėjusiajam atlygino savo noru, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba nuosprendį panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti BPK 235 str. 1 d. ir BK 40 str. numatytais pagrindais, taip pat panaikinti tą nuosprendžio dalį, kuria I. R. pripažintas kaltu pagal BK 228 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, arba nuosprendį pakeisti ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. R. pripažintas kaltu pagal BK 228 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

Gynėjo skunde nurodoma, jog apylinkės teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, neteisingai aiškintos materialinės teisės normos. Teismas byloje surinktus įrodymus turėjo vertinti objektyviai ir visapusiškai, kaip visumą. Neteisingai įvertinus įrodymus, bausmė nuteistajam paskirta neadekvati nusikalstamai veikai.

Pirma, apylinkės teismas I. R. nepagrįstai inkriminavo nusikalstamą veiką pagal BK 228 str. 1 d., kadangi šią nusikalstamą veiką jis padarė eidamas ne tiesiogines pareigas kaip Pravieniškių 3 pataisos namų kontrolės praleidimo būrio viršininkas, bet atlikdamas netiesiogines funkcijas, visiškai nesusijusias su pareiginėmis instrukcijomis ir darbo pobūdžiu. Pateiktas baudžiamojoje byloje Pravieniškių 3 pataisos namų 2010-02-27 raštas Nr. (duomenys neskelbtini) liudija, kad tarnybą patrulinėje grupėje nuo 2009-08-28 8 val. iki 2009-08-29 10 val. vykdė R. J. ir I. R.. Taip pat pateikta prie bylos I. R. pareiginė instrukcija, kurioje patruliavimo pareigos nėra numatytos, kaip kad ir nėra tokio darbo pobūdžio aprašymo. Šis patruliavimas buvo vykdomas pagal policijos rėmėjo statusą, o ne kaip tiesioginės I. R. pareigos. Iš to seka, kad nuteistasis nusikaltimą padarė ne eidamas tiesiogines pareigas, kurias jam nustatė valstybė, o kaip policijos rėmėjas, taigi, negalėjo pažeisti kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimų. Valstybės tarnybos įstatymas ir Policijos rėmėjų įstatymas nenustato, jog policijos rėmėjas yra valstybės tarnautojas. Pažymėtina ir tai, kad I. R. į policijos rėmėjų sąrašą buvo įtrauktas 2010-03-26 įsakymu, 2009-08-28 jis policijos rėmėjo statuso neturėjo. Taigi, I. R. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius BK 228 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, kadangi BK 138 str. 1 d. nusikaltimą jis padarė eidamas ne valstybės tarnautojo pareigas, o kaip pilietis, veikiantis pagal policijos rėmėjo įstatymą, tačiau nebūdamas įtrauktas į policijos rėmėjų sąrašus. Todėl dėl šio nusikaltimo baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

Gynėjas skunde dėsto analogiškus argumentus dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo I. R. pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. ir 3 p., analogiškai argumentuoja dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo (įvykdyti BK 38 str. 1 d. 2 p. ir 3 p. reikalavimai), tik priešingai, nei nurodo nuteistasis, teigia, jog atsiprašyti valstybės (Pravieniškių 3 pataisos namų) pagrindo nėra, kadangi nepadaryta veika pagal BK 228 str. 1 d., kadangi nuteistasis neveikė kaip valstybės tarnautojas, jis neveikė ir kaip policijos rėmėjas, nes nebuvo įrašytas į policijos rėmėjų sąrašą. Tačiau net ir pripažinus jį pagal šį straipsnį kaltu, laikytina, kad jis su Valstybe susitaikė, kadangi Pravieniškių 3 pataisos namų direktorius jam pretenzijų neturi. Gynėjo skunde, analogiškai nuteistojo skundui, pateikiami argumentai dėl BK 40 str. nuostatų taikymo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjus, prašiusius skundus tenkinti, prokurorą, prašiusį skundus atmesti, sprendžia, kad nuteistojo I. R. ir jo gynėjo advokato Stasio Zabitos apeliaciniai skundai tenkinami. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, nes apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 228 str. 1 d., požymių bei yra LR BK 38 str. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (LR BPK 326 str. 4 dalis, 329 str. 1 p., 327 str. 2 p.).

Dėl I. R. nuteisimo pagal LR BK 228 str. 1 d.

Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. LR BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais procesiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi taisykle, kad visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinami nuteistojo naudai.

Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus atsietai, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės. Tai esmingai įtakojo teismo išvadą, jog I. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 228 str. 1 d.

Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kaip minėta anksčiau, BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Piktnaudžiavimas, numatytas LR BK 228 straipsnyje, yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, sukėlęs padarinius – didelę žalą valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, vykdytojas yra specialaus subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta LR BK 230 straipsnyje. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (turtines vertybes naudojant ne pagal paskirtį, sudarant neteisėtus, nepagrįstus sandorius, eksploatuojant pavaldinių darbą savo interesais, neteisėtai suteikiant sau ar kitiems asmenims lengvatų ar privilegijų ir pan.) arba neveikimu, t. y. veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini, neatlikimu. Įgaliojimų viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Tai paprastai būna veiksmai, kurie nepriklausė kaltininko kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti, ir kt. Piktnaudžiavimas, numatytas LR BK 228 str. 1 d., padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Būtinas piktnaudžiavimo tarnyba sudėties požymis yra didelė žala, kuri gali būti turtinio ir(ar) neturtinio pobūdžio. Didelės žalos požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tarp jų ir į tai, kokios reikšmės interesai pažeisti, kaltininko užimamų pareigų svarbą ir pan. BK 228 straipsnio dispozicija savo esme yra blanketinė, todėl visais atvejais būtina išsiaiškinti, kokius teisės aktus, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, kaltininkas pažeidė. Pažymėtina, kad LR BK 228 straipsnio prasme galima viršyti tik tuos įgaliojimus, kurie priskiriami valstybės tarnautojo ar jam prilygintino asmens kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372/2005, Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–484/2008).

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012-04-23 nuosprendžiu I. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, numatytą LR BK 228 str. 1 d., už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 28 d. laikotarpiu nuo 22.05 val. iki 22.47 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas Pravieniškių-2 gyvenvietėje, Pravieniškių sen., Kaišiadorių r., prie Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų teritorijos, viršijo įgaliojimus, t. y. sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį, vartojo jo atžvilgiu fizinį smurtą ir tuo jam nesunkiai sutrikdė sveikatą, šiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto 4 straipsnį (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija Nr. X-1791), dėl to nukentėjusysis patyrė didelę žalą, o akivaizdžiai pažeminus Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos instituciją ir diskreditavus Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės pareigūno vardą, didelės žalos patyrė valstybė.

Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad I. R., sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį - R. V., kuris per Pravieniškių pataisos namų tvorą į pataisos namų teritoriją permetė nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, tyčia sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius gumine lazda nukentėjusiajam R. V. į abejus dilbius, kairį sėdmenį, apatinę lūpą, ir taip padarė nukentėjusiajam apatinės lūpos muštinę žaizdą su nubrozdinimu, kraujosruvas abejuose dilbiuose, kairio sėdmens juosmens srityje, keturių apatinių dantų netekimą, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. V. sveikatą. Atkreiptinas apylinkės teismo dėmesys į tai, kad nei kaltinamajame akte, nei teismo 2012-04-23 nuosprendžio konstatuojamoje dalyje, aprašant I. R. veiką, nėra nurodyta, kokiose pareigose I. R. dirbo įvykio metu, kokie būtent tuo metu jam buvo suteikti įgaliojimai ir kokie norminiai aktai reglamentavo jo veiklą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis I. R. nuo 2009-05-08 ėjo Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės ir praleidimo punkto pamainos viršininko pareigas (b. l. 42, t. 2). Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis iki įvykio, t. y. 2009-08-28, būtų perkeltas į kitas pareigas ar atleistas iš einamų pareigų, todėl darytina išvada, kad įvykio dieną jis ėjo minėtas pareigas. Pareigybės aprašyme (b. l. 17-18, t. 2, b. l. 59-61, t. 4) nurodyta, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės ir praleidimo punkto pamainos viršininkas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl darytina išvada, kad I. R. buvo valstybės tarnautojas LR BK 230 straipsnio prasme. Minėtame pareigybės aprašyme, su kuriuo nuteistasis I. R. susipažino 2009-05-08, taip pat nurodyta, kad apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės ir praleidimo punkto viršininko pareigybė reikalinga užtikrinti įstaigos leidimų režimą, kontrolės ir praleidimo punkto Nr. 1 patalpose laikomo inventoriaus tinkamą būklę, nesant APS sargybos viršininko vykdyti jo pareigas ir keisti apsaugos prižiūrėtojus apsaugos postuose. Pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, kurios konkretizuoja pareigybės paskirtį, 7.15 punkte nurodyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas sulaiko asmenis, ketinančius patekti į įstaigos teritoriją be leidimo arba turinčius žinomai neteisingus įformintus dokumentus, taip pat asmenis, ketinančius į įstaigos teritoriją įnešti nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, ir apie tai nedelsiant praneša Apsaugos ir priežiūros skyriaus sargybos viršininkui. Apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės ir praleidimo punkto pamainos viršininko pareigybės paskirtis ir atliekamos funkcijos rodo, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas darbines funkcijas atlieka pataisos įstaigos teritorijoje.

Iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos rašto (b. l. 23, t. 3) matyti, kad 2006-2010 metais Pravieniškių pataisos įstaigų direktorių susitarimu, siekiant užkardyti nuteistiesiems draudžiamų turėti daiktų patekimą į Pravieniškių pataisos įstaigų teritoriją, buvo nuspręsta organizuoti specialiai parengtų, policijos rėmėjų statusą turinčių pataisos įstaigos pareigūnų patruliavimą Pravieniškių II kaime ir prieigose prie Pravieniškių pataisos įstaigų. Patrulinės grupės, vykdančios patruliavimą Pravieniškių – 2 gyvenvietėje ir jos apylinkėse, tarnybos instrukcijos ( b. l. 15-16, t. 2) 3 punkte nustatyta, kad nuolatinį patruliavimą vykdo pataisos namų pareigūnai, turintys policijos rėmėjo pažymėjimą. Šie bylos duomenys patvirtina, kad patruliavimą Pravieniškių – 2 gyvenvietėje ir jos apylinkėse galėjo vykdyti tik specialiai parengti pataisos namų pareigūnai, turintys policijos rėmėjo statusą.

Iš Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų 2010-12-27 rašto, 2012-01-20 rašto, Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų pareigūnų budėjimo grafiko (b. l. 24, 39, t. 2, b. l. 23, t. 3, b. l. 56, t. 4) matyti, kad nuo 2009-08-28 8:00 val. iki 2009-08-29 8.00 val. tarnybą patrulinėje grupėje vykdė Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus KPP viršininkas R. J. ir KPP viršininkas I. R., pareigūnams patruliavimui buvo skirtas automobilis Nissan Patrol, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Patrulinės grupės pareigūnai tarnybą vykdo patruliuodami visoje Pravieniškių- II gyvenvietėje ir jos prieigose. I. R. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad 2009-08-28 pagal nustatytą grafiką kartu su kolega R. J. pradėjo patruliavimą Pravieniškių kaime, prižiūrėjo pataisos įstaigų aplinkines teritorijas, kad nepatektų draudžiamų daiktų į įstaigos teritoriją (b. l. 52, t. 3). Šias nuteistojo nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas R. J., teisiamojo posėdžio metu parodęs, kad dirbo patruliniame ekipaže kartu su I. R., apie 22.00 val. buvo gautas iškvietimas iš Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų (b. l. 86, t. 3). Šie bylos duomenys patvirtina, kad I. R. laikotarpiu nuo 2009-08-28 8.00 val. iki 2009-08-29 8.00 val. vykdė patruliavimą visoje Pravieniškių II gyvenvietėje ir jos prieigose, t. y. nevykdė savo tiesioginių Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės ir praleidimo punkto pamainos viršininko pareigų.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus prevencijos poskyrio 2010-04-01 rašte (b. l. 20, t. 2) nurodoma, kad I. R. į Kauno apskrities VPK Kaišiadorių r. PK policijos rėmėjų sąrašą įtrauktas 2010-03-26 įsakymu, 2009-08-28 jis neturėjo policijos rėmėjo statuso. Šias rašte nurodytas aplinkybes patvirtina 2010-03-10 įsakymas dėl kandidatų į policijos rėmėjus mokymų ir kandidatų į policijos rėmėjus mokymų grafiko patvirtinimo (b. l. 50, t. 4), žinių patikrinimo pagal policijos rėmėjų rengimo programą protokolas (b. l. 49, t. 4) bei 2010-03-26 Kauno AVPK viršininko įsakymas dėl policijos rėmėjų (b. l. 48, t. 4), kuriais nustatyta, kad I. R. specialų parengimą pagal policijos rėmėjų mokymą praėjo ir į policijos rėmėjų sąrašus buvo įtrauktas tik 2010-03-26. Kad I. R. būtų įtrauktas į policijos rėmėjų sąrašus 2007 m., kaip jis pats parodė teisminio nagrinėjimo metu (b. l. 52-54, t. 3), duomenų nėra ir apeliacinės instancijos teismo išreikalautoje I. R. asmens byloje, todėl darytina išvada, kad I. R. įvykio dieną, t. y. 2009-08-28, vykdydamas patruliavimą Pravieniškių-2 gyvenvietės teritorijoje neturėjo nei specialaus parengimo, nei policijos rėmėjo statuso.

Aptarta bylos medžiaga patvirtina, kad įvykio dieną, t. y. 2009-08-28, I. R. buvo valstybės tarnautojas, ėjo Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės ir praleidimo punkto pamainos viršininko pareigas, tačiau įstatymais ir kitais teisės aktais I. R. nebuvo suteiktos teisės, pareigos ir įgaliojimai patruliuoti Pravieniškių-2 gyvenvietėje ir jos apylinkėse, nes jis neturėjo specialaus parengimo ir policijos rėmėjo statuso, patruliavimo funkcija nebuvo numatyta einamų pareigų pareigybės aprašyme. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. R. 2009 m. rugpjūčio 28 d. laikotarpiu nuo 22.05 val. iki 22.47 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas Pravieniškių-2 gyvenvietėje, Pravieniškių sen., Kaišiadorių r., prie Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų teritorijos, sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį ir jam nesunkiai sutrikdydamas sveikatą, neturėjo specialiojo požymio, reikalingo asmenį pripažinti kaltu pagal LR BK 228 str. 1 d., t. y. I. R. neturėjo valstybės tarnautojo statuso, jis veikė kaip fizinis asmuo. Iš I. R. parodymų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad jis vijosi bėgantį R. V., sugriebė jį už rankos, tačiau jis muistėsi, mėgino pabėgti, neleido uždėti jam antrankius, būtent R. V. sulaikymo aplinkybės – tamsa, miškas, patirtis – leido manyti, kad nukentėjusysis gali pasipriešinti, todėl jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą (b. l. 52-54, t. 3), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. R., neturėjusio specialaus patruliavimo parengimo, veiksmai nukentėjusiojo R. V. atžvilgiu buvo sąlygoti ne kokių nors tarnybinių pareigų atlikimu, bet nevisiškai adekvačiai įvertinus susiklosčiusią situaciją elementariu pilietiniu siekimu užkirsti kelią galimam ar įvykusiam teisės pažeidimui, sulaikyti teisės pažeidimą padariusį asmenį. Tokie I. R. veiksmai visiškai nesietini su jo užimamomis Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės ir praleidimo punkto pamainos viršininko pareigomis ir įgaliojimais, jų negalima laikyti akivaizdžiai neadekvačiais tuo metu susiklosčiusiai situacijai.

Pažymėtina, kad BK 228 straipsnio dispozicija reikalauja nurodyti teisės aktus, kurių vykdymas yra privalomas valstybės tarnautojui. Apkaltinamajame teismo nuosprendyje nurodyta, kad I. R. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto 4 straipsnį (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija Nr. X-1791). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo straipsniai numato bendrus reikalavimus asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje, t. y. valstybės tarnautojo veiklos svarbiausius etikos principus bei pareigą gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, o Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto 4 straipsnis reglamentuoja net ne valstybės tarnautojo, o Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veiklą pagrindžiančius principus (beje, apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta Statuto 2008-11-06 redakcija I. R. veikos metu negaliojo, ji galiojo tik nuo 2010-01-01, I. R. veikos metu galiojo šio Statuto 2009-07-17 redakcija). Šie bendrieji valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims nustatyti reikalavimai patys savaime be nuorodos į konkretesnius teisės aktus, apibrėžiančius valstybės tarnautojo konkrečias funkcijas, ne visada gali būti valstybės tarnautojo apkaltinimo ir nuteisimo pagrindu, viskas priklauso nuo asmens padarytos veikos, susijusios su tarnybos funkcijų vykdymu, pobūdžio. Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad I. R., vykdydamas neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, neatlikinėjo savo tiesioginių Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės ir praleidimo punkto pamainos viršininko funkcijų, nebūdamas specialiai parengtas ir įrašytas į policijos rėmėjų sąrašus, atliko pilietinę pareigą sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, todėl nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, neviršijo suteiktų įgaliojimų, šiais veiksmais nebuvo pažeminta Kalėjimų departamento institucija ar diskredituotas pareigūno vardas. I. R. veiksmai negali būti vertinami kaip priešingi valstybės interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui. Dėl aptartų motyvų darytina išvada, kad didelė žala valstybei taip pat neatsirado, t. y. neatsirado neigiamo poveikio valstybės neturtiniams interesams (valstybės tarnybos autoritetui, organizacijos darbui). I. R. neteisėtais veiksmais neabejotinai buvo padaryta didelė žala nukentėjusiajam R. V. dėl jo sveikatos sutrikdymo, tačiau šią žalą I. R. padarė ne atlikdamas savo tiesiogines tarnybos funkcijas, o kaip privatus asmuo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo I. R. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 228 str. 1 d. I. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.), todėl, vadovaujantis LR BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., I. R. dėl LR BK 228 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo išteisintinas, taip pat panaikintinas taikytas bausmių subendrinimas.

Dėl I. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Byloje nustatyta, kad I. R., sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį - R. V., kuris per Pravieniškių pataisos namų tvorą į pataisos namų teritoriją permetė nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, tyčia sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius gumine lazda nukentėjusiajam R. V. į abejus dilbius, kairį sėdmenį, apatinę lūpą, ir taip padarė nukentėjusiajam apatinės lūpos muštinę žaizdą su nubrozdinimu, kraujosruvas abejuose dilbiuose, kairio sėdmens juosmens srityje, keturių apatinių dantų netekimą, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. V. sveikatą, t. y. padarė LR BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Apeliantai prašo I. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis LR BK 38 str. arba 40 str. nuostatomis. Pagal LR BK 38 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta LR BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2012). LR BK 40 str. 2 d. keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko Lietuvos Respublikos BK 40 str. tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai. Būtinas ir asmens, kuris vertas pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Remdamasis šiais atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindais teismas turi įvertinti, ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės bus pakankamas užtikrinant, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat ar laiduotojas iš tikrųjų turi realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Pagal teismų praktiką dėl BK 40 straipsnio taikymo laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinė byla Nr. 2K-P-82/2010).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad LR BK 40 str. nuostatos I. R. negali būti taikomos, tačiau nesutinka su šios išvados motyvavimu. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs I. R. parodymus viso proceso metu, padarė išvadą, kad kaltinamasis nedavė visiškai teisingų parodymų, nebuvo sąžiningas ir nuoširdus, dėl ko negalima konstatuoti, kad asmuo apie padarytą veiką davė visiškai teisingus parodymus, besąlygiškai pripažino byloje nustatytus esminius faktus, t. y. visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. LR BPK 301 str. 1 d. nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (b. l. 51-61, 84-90, t. 3) matyti, kad I. R. parodymai, kuriais remiantis padaryta išvada, jos jis nevisiškai pripažįsta savo kaltę, nebuvo betarpiškai ištirti teisiamojo posėdžio metu, t. y. nebuvo perskaityti LR BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka, o buvo apsiribota tik jų išvardijimu (b. l. 87-89, t. 3), todėl šie jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu negali būti pripažįstami įrodymais, jais negali būti grindžiamos teismo išvados. Be to, ta aplinkybė, kad kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką klausimą (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2008). Teisiamojo posėdžio metu I. R. pilnai pripažino savo kaltę (b.l. 52-54, t. 3), nurodė, kad sulaikomas nukentėjusysis bandė priešintis, todėl jam kelis kartus, galimai keturis, sudavė gumine lazda, pataikė į juosmens sritį ir veidą, būtent jo veiksmais R. V. buvo padaryti kaltinime nurodyti sužalojimai, dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi. Kolegija daro išvadą, kad, esant tokiems I. R. parodymams, laikytina, kad jis prisipažino padaręs LR BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nes jis pripažino esmines faktines nusikalstamos veikos aplinkybes. Nėra pagrindo manyti, kad nuteistojo prisipažinimas buvo nenuoširdus ir nesavanoriškas. Esminę reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, nes būtent šie kaltinamojo parodymai pripažįstami įrodymais, o byla pirmosios instancijos teisme išsprendžiama iš esmės. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad LR BK 40 str. I. R. negali būti taikomas dėl kitų aplinkybių, o būtent dėl nusikalstamos veikos padarymo metu buvusio jo statutinio valstybės tarnautojo statuso ir laiduotojui keliamų reikalavimų nebuvimo. Nusikaltimo padarymo metu I. R. buvo Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus kontrolės ir praleidimo punkto pamainos viršininku, t. y. kalėjimo departamento statutiniu valstybės tarnautoju. Tokiam asmeniui iškelti ne tik bendrieji reikalavimai būti nepriekaištingos reputacijos, tačiau numatyti ir specialūs apribojimai priimant į tarnybą – toks asmuo neturi būti praeityje teistas už tyčinius nusikaltimus, netgi nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo (Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto 11 str. 1 d. 5 p.). Susipažinęs su įsakymu dėl jo priėmimo į Kalėjimo departamento įstaigos statutinio valstybės tarnautojo pareigas, stojęs į valstybės tarnybą asmuo teisės aktų numatyta tvarka prisaikdinamas ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, sąžiningai vykdyti jos įstatymus, griežtai laikytis teisėtumo, gerbti žmogaus teises ir laisves, dorai atlikti savo pareigas ir susilaikyti nuo poelgių, kurie galėtų pakenkti geram Kalėjimų departamento pareigūno vardui. Iš asmens byloje esančios priesaikos (b. l. 18, asmens byla) matyti, kad tokią priesaiką I. R. davė 2004-10-07. Tai reiškia, kad toks asmuo išreiškia teisinį lojalumą demokratinės ir teisinės valstybės pamatiniams principams, įsipareigoja nedaryti jokių įstatymų pažeidimų, nekalbant apie nusikaltimus. Esant tokiam teisiniam statutinio valstybės tarnautojo statuso reglamentavimui, asmenys, einantys pareigas Kalėjimo departamento įstaigose, be jokio papildomo auklėjamojo poveikio privalo laikytis įstatymų ir nedaryti nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas I. R. mamos N. R. prašymas paskirti ją teismo pasitikėjimo verta I. R. laiduotoja (b. l. 62-63, t. 3), tačiau nebuvo pateikta pakankamai duomenų, kurie leistų spręsti, ar N. R. yra verta teismo pasitikėjimo, t. y. nebuvo pateikta duomenų, kad šis asmuo nėra praeityje teistas ar baustas administracine tvarka, tokių duomenų neišsireikalavo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, iš teisiamojo posėdžio metu duotų N. R. parodymų matyti, kad ji neįvertino sūnaus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, nes stengėsi sušvelninti I. R. atliktų veiksmų pobūdį, žadėjo daryti sūnui teigiamą poveikį savo pavyzdžiu (b. l. 59-60, t. 3). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad N. R. neatskleidė savo požiūrio į sūnaus padarytą veiką, be to, jos teigiamas pavyzdys ir auklėjimo nuo vaikystės metodai nesustabdė jos sūnaus I. R. nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl N. R. negali būti pripažinta teismo verta pasitikėjimo laiduotoja. Taigi, darytina išvada, kad nėra visų baudžiamojo įstatymo nustatytų būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, todėl I. R. LR BK 40 str. nuostatos negali būti taikomos.

Teisėjų kolegija mano, kad byloje yra visos LR BK 38 str. 1 d. numatytos sąlygos I. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad I. R. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jau ikiteisminio tyrimo metu ėmėsi priemonių pašalinti R. V. nusikaltimu padarytą žalą, t. y. jo iniciatyva tėvas I. R. apmokėjo nukentėjusiojo dantų gydymo ir protezavimo išlaidas, teisiamojo posėdžio metu atlygino sutartą neturtinės žalos dalį, nukentėjusysis savo prašyme nurodė, kad I. R. pretenzijų dėl padarytos žalos neturi, civilinio ieškinio atsisako, su I. R. susitaikė (b. l. 69, t. 3). Be to, I. R. anksčiau neteistas (b. l. 102, t. 2), ankstesnės darbovietės charakterizuojamas teigiamai (b. l. 118, t. 2), nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad yra pagrindo manyti, jog I. R. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 327 str. 2 p., sprendžia, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012-04-23 nuosprendis dalyje dėl LR BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo panaikintinas ir baudžiamoji byla I. R. atžvilgiu, vadovaujantis LR BK 38 str., nutrauktina (LR BPK 327 str. 2 p.).

Apeliantai skunduose prašo baudžiamąją bylą nutraukti vadovaujantis LR BPK 235 str. 1 d. nuostatomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad LR BPK 235 str. 1 d. nuostatos gali būti taikomos tik bylos parengimo nagrinėti teisme metu. Bylą nutraukiant apeliacinės instancijos teisme, vadovaujamasi apeliacinį procesą reglamentuojančiomis LR BPK XXV skyriaus straipsnių nuostatomis.

Apeliantų nurodyti argumentai dėl LR BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p. nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo bei dėl bausmės, paskirtos už LR BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, pagrįstumo nėra aptariami, nes, pritaikius LR BK 38 str. nuostatas, baudžiamoji byla nutraukiama.

LR BPK 133 str. 6 d. numatyta, kad jeigu priimtas sprendimas nutraukti procesą, įsiteisėjo nuosprendis arba nuspręsta, kad taikyti užstatą kaip kardomąją priemonę netikslinga, užstatas grąžinamas užstato davėjui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam I. R. skirta kardomoji priemonė – 4000 (keturių tūkstančių) litų užstatas. Užstatą sumokėjo I. R. (b. l. 97-98, t. 2). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nutraukus baudžiamąją bylą, sumokėtas užstatas grąžinamas užstato davėjui.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 327 str. 2 p., 329 str. 1 p., 133 str. 6 d.,

panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendį dalyje dėl I. R. nuteisimo pagal LR BK 228 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį: I. R. išteisinti dėl LR BK 228 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir panaikinti taikytą bausmių subendrinimą;

panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendį dalyje dėl I. R. nuteisimo pagal LR BK 138 str. 1 d.;

I. R., vadovaujantis BK 38 str., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius už nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., padarymą ir baudžiamąją bylą nutraukti;

sumokėtą 4000 (keturių tūkstančių) litų užstatą grąžinti užstato davėjui I. R..

nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškovo R. V. atsisakymo nuo ieškinio ir bylos nutraukimo dalyje dėl civilinio ieškinio palikti nepakeistą.