Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-12-159/2013

2013 m. balandžio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės ir Almanto Padvelskio, sekretoriaujant Rimai Čižauskienei, dalyvaujant ieškovės V. A. atstovui advokatui G. L., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-73-904/2012 pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovui S. A. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovo S. A. priešieškinį ieškovei V. A. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, K. S., institucija, teikianti išvadą byloje, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindų teismas nurodė, jog nenustatyta, kad ieškovė daugiau kaip metus visiškai nesirūpino šeima. Ieškovė 2010-03-24 išvyko į užsienį, siekdama įsidarbinti bei vaikams uždirbti pinigų. Nustatė, kad sutuoktiniai nesilaikė pareigos vienas kitą remti (CK 3.27 str.) ir konstatavo, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsižvelgdamas į tai, kad abu tėvai gyvena skirtingose valstybėse ir nustatęs vaikų norus bei interesus, teismas V. A. gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, o T. A. – su atsakovu. Teismas pripažino, kad 800 Lt per mėnesį yra būtina pinigų suma šalių kiekvieno sūnaus poreikiams tenkinti (maistui, aprangai, būstui, sveikatai ir kt.). Įvertinęs šias aplinkybes, šalių turtinę padėtį pripažino, kad kiekvieno iš tėvų prievolė išlaikyti vaikus yra po 50 procentų, todėl iš ieškovės sūnaus T. A. išlaikymui priteisė po 400 Lt, mokamą kas mėnesį, ir iš atsakovo sūnaus V. A. išlaikymui priteisė po 400 Lt, mokamą kas mėnesį. Atsižvelgdamas į ieškovės gyvenimo pas motiną laiko trukmę bei priežastis, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo priteisti iš jos išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį, kurio metu ieškovė gyveno Lietuvoje. Teismas pripažino, kad iš ieškovės nepilnamečių vaikų išlaikymui yra pagrindas priteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 metų kovo mėn. iki 2010 metų rugsėjo mėn. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo laikotarpiu ieškovė buvo išvykusi į užsienį ir per šį laikotarpį ieškovė nepilnamečių vaikų išlaikymui suteikė iš viso tik 1 500 Lt, todėl priteisė iš ieškovės 3 300 Lt nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimą (4 800 Lt – 1 500 Lt). Spręsdamas turto padalijimo klausimą teismas nustatė, kad byloje esanti žemės sklypo dovanojimo sutartis nėra sudaryta tinkamai, neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė jai priklausančią žemės sklypo dalį padovanojo atsakovui. Byloje nėra duomenų, kad žemės sklypuose esantys pastatai būtų įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektai, taip pat nėra įregistruotos ir daiktinės teisės į šiuos pastatus, nėra nustatyta šių pastatų vertė, nėra duomenų apie šių pastatų statybos teisėtumą, todėl pripažino, kad žemės sklypuose esantys pastatai negali būti dalytinas turtas, o dalytini tik žemės sklypai. Žemės sklypuose stovintys pastatai nėra įregistruoti, nėra žinoma jų vertė, todėl teismas žemės sklypus šalims padalijo lygiomis dalimis, t. y. priteisė ieškovei ir atsakovui po ½ dalį tiek vieno, tiek kito žemės sklypo. Kilnojamuosius daiktus priteisė atsakovui, nes jie yra neįregistruotame name, kuriame gyvena atsakovas su nepilnamečiu sūnumi ir naudojasi šiais kilnojamaisiais daiktais. Teismas, atsižvelgdamas į rinkos kainas, sumažino kilnojamųjų daiktų vertę iki 5 000 Lt ir ieškovei iš atsakovo priteisė 2 500 Lt kompensaciją už kilnojamuosius daiktus (buitinę techniką, baldus). Po santuokos nutraukimo visas transporto priemonės teismas priteisė atsakovui, o ieškovei už jas priteisė 1 500 Lt piniginę kompensaciją. Iš viso ieškovei iš atsakovo priteisė 4 000 Lt piniginę kompensaciją už kilnojamuosius daiktus (buitinę techniką ir baldus) ir transporto priemones. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė, jog iš atsakovo sesers K. S. pasiskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti, atsakovo prievolę grąžinti K. S. likusią skolos dalį pripažino atsakovo asmenine prievole. Ieškinį ir priešieškinį teismui tenkinus iš dalies, teismas išlaidų už advokato pagalbą šalims vienai iš kitos nepriteisė (t. 1, b. l. 163–172).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 d.); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 d.); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tų pačių padarinių, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 d.).

Sutuoktinis, pareiškęs priešieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (atsakovas), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis (ieškovė) iš esmės pažeidžia savo, kaip sutuoktinio pareigas. Siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama. Tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais sutuoktiniui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Be to, ši prezumpcija yra nuginčijama, kitas sutuoktinis gali ją paneigti įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių.

Nagrinėjamu atveju apeliantas S. A. nurodo, kad ieškovė V. A. palikdama šeimą pažeidė savo, kaip sutuoktinės, pareigas atsakovui. Paaiškino, kad ieškovė paliko šeimą ir ja visiškai nesirūpino, gautomis pajamomis ji tenkino tik savo poreikius, šeimai pinigų neskyrė, išvyko į užsienį nepasitarusi su atsakovu, daugiau nei vienerius metus nesirūpino sutuoktiniu ir vaikais, todėl ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Byloje nustatyta, kad ieškovė 2010-03-24 išvyko į užsienį, siekdama įsidarbinti bei uždirbti pinigų vaikams išlaikyti. Ieškovė 2010-04-27 sudarė darbo sutartį, 2010 m. rudenį grįžo į Lietuvą pas vaikus, į Angliją kartu išvyko gyventi šalių sūnus V. A.. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme liudytoja S. Š. parodė, kad ieškovė rūpinosi vaikais (t. 2, b. l. 34), liudytoja S. A. parodė, kad atsakovas prieš ieškovę naudojo psichologinį smurtą (t. 2, b. l. 35). Liudytojas M. G. parodė, kad ieškovei nebegyvenant kartu, atsakovas turėjo draugę, kuri gyveno šalių name, ir su ja susilaukė sūnaus, šios aplinkybės atsakovas S. A. bylos nagrinėjimo metu neneigė (t. 2, b. l. 31).

CK 3.27 straipsnis numato, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek ieškovė V. A., tiek atsakovas S. A. nesilaikė šių principų, vienas kito atžvilgiu, todėl pagrįstai pripažino, kad santuoka iširo (nutraukiama) dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str. 2 d.). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad santuoka iširo dėl ieškovės V. A. kaltės.

Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

Apeliantas S. A. nurodo, kad nustatydamas nepilnamečio vaiko V. A. gyvenamąją vietą su motina teismas neatsižvelgė į mažamečių vaikų interesus. Mano, kad nors vaikas išreiškė norą gyventi su motina, mažamečio vaiko norai neatitinka geriausių jo interesų, vaikas prarastų ryšius su broliu, jam artima aplinka, negalėtų mokytis lietuvių kalba, bendrauti lietuviškai su bendraamžiais.

CK 3.174 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaikų interesais, atsižvelgdamas į vaikų norus. Į vaikų norus gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.

Pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad 2011-09-05 dalyvaujant Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistei V. Š., V. A. papasakojo apie savo gyvenimo sąlygas su motina Anglijoje. Šalių sūnus V. lanko pradžios mokyklos 4 klasę, mokykloje bei kieme turi draugų, namuose turi atskirą kambarį, kompiuterį, turi galimybę bendrauti su tėčiu ir broliu telefonu ir naudodamasis internetu. Pas tėtį buvo atvykęs 2011 metų vasaros pradžioje, Lietuvoje išbuvo apie du mėnesius. Nori grįžti į Angliją ir gyventi su mama (t. 1, b. l. 93–94).

Nustatyta, kad šalių sūnus V. A. lanko mokyklą anglų kalba, šiuo metu Anglijoje formuojasi jo socialiniai ryšiai, ieškovė sūnui užtikrina tinkamas gyvenimo sąlygas, vaikas pageidauja gyventi Anglijoje su mama, vaiko norai neprieštarauja jo interesams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šalių sūnaus V. A. gyvenamąją vietą su motina (ieškove).

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo

Spręsdamas vaikui teiktino išlaikymo dydžio klausimą ir kiekvieno iš tėvų dalį joje, teismas turi atsižvelgti į įstatyme nustatytus kriterijus, ir, remdamasis jais, nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Pagrindiniai išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti įstatyme ir suformuluoti kasacinio teismo praktikoje yra tokie: išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.); teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010); tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad būtina pinigų suma per mėnesį kiekvieno šalių sūnaus poreikiams tenkinti (maistui, aprangai, būstui, sveikatai ir kt.) yra po 800 Lt. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant išlaikymo vaikams dydžio nustatymo klausimą, išlaikymo dydis turėtų būti siejamas su minimalios mėnesinės algos dydžiu, kuris skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu buvo 800 Lt. Išlaikymo prievolė dalijama pusiau, todėl kiekvienas iš tėvų turėtų teikti bent po 400 Lt išlaikymą nepilnamečiam vaikui. 400 Lt dydžio išlaikymas laikytinas būtina minimalia suma ir neprivalo būti įrodinėjamas. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad teismas nemotyvavo, kodėl, jo nuomone, nepilnamečiams vaikams išlaikyti yra reikalinga po 800 Lt. Pateikdamas priešieškinį atsakovas nenurodė, kodėl nepilnamečiam vaikui T. A. būtų reikalingas didesnis, nei minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, nepateikė konkretaus skaičiavimo dėl vidutinių mėnesinių vaiko poreikių išlaidų, iš esmės padidinti išlaikymui skirtą sumą prašo motyvuodamas ne vaiko poreikiais, bet jo motinos (ieškovės) gaunamų pajamų dydžiu. Iš atsakovo paaiškinimų matyti, kad jis gauna apie 1 500–2 000 Lt pajamų per mėnesį, nors šios pajamos ir yra nereguliarios. Iš ieškovės paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad ieškovė perka daiktus su tėvu likusiam gyventi sūnui T. A.. Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su apelianto prašymu iš ieškovės priteisti didesnį išlaikymą su atsakovu gyvenančiam sūnui T., o iš atsakovo – mažesnį išlaikymą sūnui V.

Ieškovė neneigia aplinkybės, kad šalių sūnus V. A., gyvendamas su ieškove, gauna socialines išmokas apie 1 000 Lt per mėnesį, tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo nuo pareigos teikti minimalaus dydžio išlaikymą nepilnamečiam vaikui.

Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme atsakovo S. A. atstovas advokatas E. K. nurodė, kad teismui palikus sprendimo dalį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo nepakeistą, turėtų būti taikomas įskaitymas dėl išlaikymo priteisimo (t. 2, b. l. 36). Ieškovė su šia pozicija sutiko (t. 2, b. l. 37). Šalims sutinkant, kad būtų atliktas įskaitymas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, naikintina Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-04-18 sprendimo dalis, kuria iš atsakovo S. A. priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui V. A., mokamas periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį, išlaikymą priteisiant nuo ieškinio padavimo dienos iki sūnaus V. A. pilnametystės, ir iš ieškovės V. A. priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui T. A., mokamas periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį, išlaikymą priteisiant nuo ieškinio padavimo dienos iki sūnaus T. A. pilnametystės, uzufrukto tvarkytojais atitinkamai paskiriant V. A. ir S. A. Panaikinus nurodytą teismo sprendimo dalį ieškovei nustatytina pareiga iki pilnametystės išlaikyti nepilnametį vaiką V. A., o atsakovui – T. A.

Dėl įsiskolinimo už nepilnamečių vaikų išlaikymą priteisimo

Dėl įsiskolinimo už nepilnamečių vaikų išlaikymą priteisimo apeliantas nurodo, kad ieškovė paliko šeimą 2009 m. rugsėjo mėn. ir neteikė vaikams išlaikymo priešieškinyje nurodytais laikotarpiais, todėl iš ieškovės turi būti priteistas 35 320 Lt išlaikymo įsiskolinimas. Ieškovė nurodo, kad teismas priimtame sprendime visapusiškai įvertino situaciją dėl įsiskolinimo už nevisiškai teiktą išlaikymą vaikams priteisimo.

Atsakovas nurodo, kad ieškovė 2009 m. rugsėjo mėnesį visiškai nutraukė bendrą gyvenimą ir išvyko gyventi į Londoną, tačiau byloje esantis V. A. 2010-03-24 raštas patvirtina, kad ieškovė į užsienį išvyko tik 2010-03-25 (t. 1, b. l. 42). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad yra pagrindas iš ieškovės nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 metų kovo mėn. iki 2010 metų rugsėjo mėn., kai ieškovė buvo išvykusi į užsienį ir per šį laikotarpį nepilnamečių vaikų išlaikymui skyrė iš viso tik 1 500 Lt sumą, t. y. po 250 Lt per mėnesį abiejų vaikų išlaikymui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš ieškovės priteisė 3 300 Lt išlaikymo įsiskolinimo atsakovui (4 800 Lt – 1 500 Lt).

Dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto padalijimo

Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją dalinę nuosavybę, pagal byloje esančius duomenis sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas. Teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams).

Teismas, nustatęs dalijamą sutuoktinių turtą ir jo vertę (CK 3.118, 3.119 str.) bei sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117, 3.123 str.), padalija turtą natūra, t. y. kiekvienam sutuoktiniui perduoda aiškiai apibrėžtą turtą (CK 3.127 str. 3 d.). Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus – šių nėra griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą. Teismui parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius, nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 str. 1 d., 3.127 str. 3 d.).

Santuokos metu sutuoktiniai įgijo du žemės sklypus – 0,0606 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir 0,0600 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nuo 2013-01-15 žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įregistruotas 63,45 kv. m ploto pastatas – sodo namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įregistruotas 91,69 kv. m pastatas – sodo namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 41–43). Nurodyti žemės sklypai ir pastatai yra įgyti (pastatyti) santuokos metu, jie laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl dalytini nutraukiant santuoką (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas teigia, kad ieškovė jai priklausančią žemės sklypo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo atsakovui, pagrįsdamas šią aplinkybę atsakovas pateikė Dovilų seniūno patvirtintą dovanojimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis privalo būti patvirtinta ne seniūno, bet notaro (CK 1.74 str. 1 d. 1 p), be to, daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą turi būti įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esanti dovanojimo sutartis nėra sudaryta tinkamai, neatitinka įstatymo reikalavimų, ir nepripažino, kad ieškovė jai priklausančią žemės sklypo dalį padovanojo atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas žemės sklypus šalims padalijo lygiomis dalimis, t. y. priteisė ieškovei ir atsakovui po ½ dalį tiek vieno, tiek kito žemės sklypo, nes žemės sklypuose esantys pastatai nebuvo įregistruoti kaip nekilnojamieji turto objektai ir nebuvo nustatyta šių pastatų vertė.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ginčo pastatai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (t. 2, b. l. 41–43), atliktas turto vertės nustatymas (t. 2, b. l. 69–166). UAB „OBER-HAUS“ turto vertės nustatymo pažymoje nurodoma, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertė – 30 000 Lt, jame pastatyto pastato – sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 141 000 Lt (t. 2, b. l. 119), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertė – 30 000 Lt, jame pastatyto pastato – sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 47 000 Lt (t. 2, b. l. 70).

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė V. A. sutiko, kad atsakovui būtų priteistas namas, esantis (duomenys neskelbtini), o jai – pirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), iš atsakovo priteisiant kompensaciją už jam tenkančią didesnę turto dalį (t. 2, b. l. 36, 168), nurodė, kad į kilnojamuosius daiktus nepretenduoja (t. 2, b. l. 37).

Atsižvelgiant į protingumo principą, šalių išsakytą poziciją nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, yra pagrindas ieškovei V. A. priteisti 30 000 Lt vertės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 47 000 Lt vertės pastatą – sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iš viso nekilnojamojo turto už 77 000 Lt (t. 2, b. l. 70), atsakovui S. A. priteisti 30 000 Lt vertės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 141 000 Lt vertės pastatą – sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iš viso nekilnojamojo turto už 171 000 Lt (t. 2, b. l. 119).

Ieškovei nepretenduojant į kilnojamuosius daiktus, sutinkant dėl kilnojamojo turto padalijimo pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 168), o atsakovui iš esmės neginčijant jų verčių, bei atsižvelgiant į aplinkybę, kad kilnojamieji daiktai yra jam priteisiamame pastate, teismo sprendimo dalis, kuria atsakovui priteista kilnojamųjų daiktų už 5 000 Lt ir 3 000 Lt vertės trys transporto priemonės, paliktina nepakeista.

Įvertinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad iš viso šalys turi turto už 256 000 Lt (77 000 Lt + 171 000 Lt + 8 000 Lt), todėl kiekvienam iš sutuoktinių turi tekti turto už 128 000 Lt. Atsakovui priteistino turto vertę sudaro 179 000 Lt, ieškovei priteistino turto vertę – 77 000 Lt, todėl iš atsakovo ieškovei turėtų būti priteistina 51 000 Lt suma už jam tenkančią didesnę turto dalį. Tačiau atsakovas nurodo, kad jis rūpinosi žemės sklypuose esančių statinių statybomis, po faktinio santuokos iširimo iš esmės pagerino turtą. Ieškovės atstovas sutiko, kad atsakovas gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra atlikęs pagerinimų, tačiau nėra tikslių atliktų pagerinimų skaičiavimų. Mano, kad atsakovas galėtų būti pagerinęs ginčo pastatą už 10 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad civilinėje byloje nėra konkrečių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo indėlio dydį į ginčo statinių statybą ir rekonstrukciją. Iš liudytojų parodymų apeliacinės instancijos teisme apie ginčo statinių pastatymo ir rekonstravimo laiką matyti, kad jie pakankamai prieštaringi, be to, neįrodo, kieno lėšomis buvo atliekamos dalijamų statinių statybos. Dėl nurodytų aplinkybių ir ieškovei V. A. iš dalies sutinkant, kad atsakovas S. A. yra pagerinęs ginčo pastatą, iš atsakovo ieškovei priteistina suma už jam tenkančią didesnę turto dalį mažintina iki 20 000 Lt.

Dėl kreditinių įsipareigojimų

Atsakovas teigia, kad santuokos metu laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. per kelis kartus iš sesers K. S. pasiskolino 50 000 Lt (negrąžinta dalis yra 45 000 Lt, 5 000 Lt gražino atsakovas) ir šiuos pinigus panaudojo namo statybai. Ieškovės atstovas apeliacinės instancijos teisme nesutiko dėl įsipareigojimų kreditoriams pagrįstumo, mano, kad susitarimas dėl paskolos su trečiuoju asmeniu yra fiktyvus.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad atsakovas neįrodė, jog pasiskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti (CPK 178 str.), nėra sudaryta rašytinė paskolos sutartis, todėl pagrįstai atsakovo prievolę grąžinti K. S. likusią skolos dalį pripažino atsakovo asmenine prievole.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pakeičia tas teismo sprendimo dalis, su kuriomis nesutiko abi proceso šalys, nors ieškovė ir neskundė priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniu skundu. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkinęs ieškinį ir priešieškinį, išlaidų už advokato pagalbą šalims vienai iš kitos nepriteisė, šalių patirtos išlaidos buvo apylygės, nes ieškovė patyrė iš viso 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovas – 2 300 Lt, t. 1, b. l. 18, 41, 114, 131), todėl apeliacinės instancijos teismo manymu, bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme nebuvo paskirstytos pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 900 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. 2, b. l. 19), 4 000 Lt išlaidų už projektų rengimo paslaugas (t. 2, b. l. 48) ir 900 Lt išlaidų už nekilnojamojo turto vertinimą (t. 2, b. l. 55, 65, 66). Atsakovas paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 184), išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio nepagrindė.

Esant išvardytoms šalių patirtoms bylinėjimosi išlaidoms (CPK 79 str.) ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad pakeistu teismo sprendimu iš dalies buvo patenkinti abiejų proceso šalių reikalavimai, yra pagrindas iš atsakovo ieškovei priteisti 2 800 Lt bylinėjimosi išlaidų (900 Lt + 4 000 Lt + 900 Lt/2 = 2 900 Lt – 100 Lt) (CPK 93 str. 1–4 d.).

Remiantis tuo, kas anksčiau išdėstyta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-04-18 sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.) – naikintina sprendimo dalis, kuria iš atsakovo S. A. priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui V. A., o iš ieškovės V. A. priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui T. A., mokamas periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį, nuo ieškinio padavimo dienos iki vaikų pilnametystės, nustatant ieškovei pareigą iki pilnametystės išlaikyti nepilnametį V. A., o atsakovui – nepilnametį T. A., keistina sprendimo dalis dėl nekilnojamojo turto padalijimo, ieškovei V. A. priteisiant žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iš viso nekilnojamojo turto už 77 000 Lt, atsakovui S. A. priteisiant žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iš viso nekilnojamojo turto už 171 000 Lt. Sprendimo dalis dėl piniginės kompensacijos už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį keistina, priteisiant iš atsakovo S. A. ieškovei V. A. 20 000 Lt. Kitos teismo sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324−331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovo S. A. priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui V. A., mokamas periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį, išlaikymą priteisiant nuo ieškinio padavimo dienos – 2011-04-08 – iki sūnaus V. A. pilnametystės, uzufrukto tvarkytoja paskiriant ieškovę V. A., ir iš ieškovės V. A. priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui T. A., mokamas periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį, išlaikymą priteisiant nuo ieškinio padavimo dienos – 2011-04-08 – iki sūnaus T. A. pilnametystės, uzufrukto tvarkytoju paskiriant S. A. Nustatyti ieškovei V. A. pareigą iki pilnametystės išlaikyti nepilnametį vaiką V. A., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui S. A. nustatyti pareigą iki pilnametystės išlaikyti nepilnametį vaiką T. A., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį dėl nekilnojamojo turto padalijimo – ieškovei V. A. asmeninės nuosavybės teisėmis priteisti 30 000 Lt vertės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 47 000 Lt vertės pastatą – sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iš viso nekilnojamojo turto už 77 000 Lt; atsakovui S. A. asmeninės nuosavybės teisėmis priteisti 30 000 Lt vertės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 141 000 Lt vertės pastatą – sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iš viso nekilnojamojo turto už 171 000 Lt.

Pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį dėl piniginės kompensacijos už atsakovui S. A. tenkančią didesnę turto dalį priteisimo ir priteisti iš atsakovo S. A. ieškovei V. A. 20 000 Lt kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį.

Kitas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo S. A. ieškovei V. A. 2 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.