Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjo advokato Olego Šibkovo (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. A. skirta bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, nuspręsta A. A. į nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2024 m. rugpjūčio 13 d., 12.45 val., iki 2024 m. rugpjūčio 14 d., 11.19 val., vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Bausmės pradžią A. A. nustatyta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. A. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinis skundas atmestinas.

4. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, gynėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo. Apeliantas nesutinka su paskirta bausme. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

5. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-142/2012, 2K-492/2014, 2K-232-942/2018). Įvertinus atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, taip pat kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, teismas atsižvelgia į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

6. Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu A. A. už nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, skirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, bausmė sumažinta vienu trečdaliu, nuteistajam skirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, reikšmingus bausmės individualizavimui, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. A., BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties.

7. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, baigtumą, kaltės formą (nesunkus tyčinis nusikaltimas, nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, turtinė žala nepadaryta). Apylinkės teismas atsižvelgė ir į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), vertino nuteistojo A. A. asmenybę – teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, be kita ko, teistas ir už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą (b. l. 74–83), daug kartų baustas administracine tvarka, iš jų – ir už smulkią vagystę, paskirtų baudų nemoka (b. l. 62–73). Individualizuodamas A. A. skirtiną bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, jog nagrinėjamą nusikalstamą veiką padaręs asmuo vedęs, augina tris nepilnamečius vaikus, yra įgijęs pagrindinį išsilavinimą, nuo 2019 m. liepos 31 d. niekur oficialiai nedirba (b. l. 84), Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šiuo metu neregistruotas (b. l. 85). Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymas A. A. buvo atidėtas, tačiau nepraėjus nė metams po bausmės atlikimo jis pakartotinai nusikalto – padarė analogišką nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad A. A. savo neteisėto elgesio nepakeitė, toliau veikia nusikalstamai. Be kita ko, apylinkės teismas įvertino aplinkybes, kad A. A. jau ne kartą buvo skirtos alternatyvios laisvės atėmimui bausmės, du kartus taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, ir sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad A. A. asmenybė nėra labai pavojinga, nes jo padarytos nusikalstamos veikos nesunkėja ir jis yra vedęs bei turi vaikų, tačiau tai nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės rūšies ir mažinti jos dydžio. Pažymėtina, kad šeimos turėjimas nesustabdė nusikalstamo A. A. elgesio. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta tiek teigiamai, tiek neigiamai nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma, bausmė jam paskirta ženkliai mažesnė, nei sankcijoje numatytas vidurkis, artima minimaliam bausmės dydžiui, be to, baudžiamąją bylą išnagrinėjus sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, nuteistajam skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Dar labiau švelninti paskirtos bausmės teisėjų kolegija neturi pagrindo.

8. Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, įvertinus apeliaciniame skunde akcentuojamą pasikėsinimą padaryti vagystę bei tai, kad reali žala nebuvo padaryta, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuteistasis prekes ėmė aplinkiniams nematant, jas paslėpė už drabužių, dairėsi apsaugos darbuotojų buvimo, o juos pamatęs ir supratęs, kad nusikalstamos veikos pabaigti nepavyks, grįžo į prekybos salę, bėgo nuo apsaugos darbuotojų, sandėlyje išmetė mobiliojo ryšio telefonus. Taigi pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje skirdamas bausmę už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, tinkamai įvertino kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą ir priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta, teisingai parinko sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir nustatė jos dydį. Individualizuodamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. A. netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Su šiuo skundo argumentu teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-383-895/2015, 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021, 2K-179-719/2022 ir kt.). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, nuteistajam švelninti bausmę taikant BK 62 straipsnio nuostatas sąlygų nėra. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo spręsti apie mažesnį A. A. asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą.

10. Kaip minėta, nuteistojo nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, visgi, A. A. veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis atitinka tos rūšies nusikaltimus – pasikėsinto pagrobti turto vertė ženkliai viršija vertę, įstatymo priskiriamą nedidelei (yra didesnė nei 48 MGL – 2 427 Eur), nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, kadangi jos padarymą lėmė nuteistojo antivisuomeninis, ciniškas požiūris į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi – A. A. ne kartą teistas, kaip anksčiau aptarta, jam taikytos prievartos priemonės nedarė jokio poveikio ir nuteistasis darė naujas nusikalstamas veikas. Byloje nustatytos nuteistąjį teigiamai apibūdinančios aplinkybės, iš jų, ir šeimos turėjimas, buvo reikšmingos skiriant minimalią BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmę, o kaltininko aktyvi atgaila sudarė pagrindą taikyti jam BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą minimalią bausmę sumažinti trečdaliu. Taigi, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nėra išskirtinės ir nerodo mažesnio A. A. asmenybės pavojingumo BK 54 straipsnio 3 dalies prasme.

11. Skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę, – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-99-511/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam nežymiai griežtesnę nei minimalios trukmės laisvės atėmimo bausmę, būtų netinkamai atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus. A. A. nusikalto ne pirmą kartą, anksčiau taikytos bausmės, taip pat ne kartą taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas neatgrasė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, todėl vertintina, kad švelnesnių bausmių paskyrimas bausmės tikslų nepasiekė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pernelyg švelnios bausmės paskyrimas formuotų nebaudžiamumo nuotaikas, o pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių neatitinkanti bausmė pažeistų ne tik teisingumo, bet ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad paskirta nuteistajam bausmė tiek savo rūšimi, tiek savo dydžiu atitinka bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, neprieštarauja bausmės paskirčiai, yra teisinga ir atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą bei nuteistojo asmenybę. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo argumentais ir nurodytos nuteistąjį A. A. teigiamai apibūdinančios aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad bausmė A. A. paskirta pažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimus ar netinkamai individualizuota.

12. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar nėra pagrindo, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. A. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.