- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-04-28
- Bylos Nr.
- 1A-387-519-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-03002-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- R. P.
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Advokatai
- Valdas Kairys
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. ir civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento direktorės, atliekančios viršininko funkcijas, Z. L. (toliau – ir civilinio ieškovo atstovės) apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 50 MGL (6500 Lt) bauda.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Valstybinės mokesčių inspekcijos 1 878664,00 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
R. P. buvo nuteistas už tai, kad būdamas R. P. individualios įmonės „M.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 1991-10-21 įregistruotos adresu: (duomenys neskelbtini), vadovu ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas 2001-11-06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 nuostatas, t. y.
6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu,
13 straipsnio 1 dalies nuostatas (apskaitos dokumentų rekvizitai) ir 3 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus rekvizitus (galioja nuo 2003-07-23 pagal LR įstat. Nr. IX-1668), žinodamas, kad ūkininkui A. V. pagal:
2007-10-31 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 1003386 už 511000,00 Lt + PVM 91980,00 Lt, iš viso už 602980,00 Lt;
2007-09-14 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 1003253 už 1004 000,00 Lt + PVM 180720,00 Lt, iš viso už 1184720,00 Lt;
2007-10-30 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 1003387 už 511000,00 Lt + PVM 91980,00 Lt, iš viso už 602980,00 Lt;
2007-12-03 Nr. (duomenys neskelbtini) 02 kreditinė (grąžinimo) už 1004000,00 Lt + PVM 180720,00 Lt, iš viso už 1184720,00Lt,
viso 2007 m. už 511000,00 Lt + PVM 91980,00 Lt, iš viso už 602980,00 Lt;
2008-01-04 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 1003534 už 1540000,00 Lt + PVM 277200,00 Lt, iš viso už 1817200,00 Lt;
2008-02-28 serija (duomenys neskelbtini) 1003617 už 134750,00 Lt + 24255,00 Lt, iš viso už 159005,00 Lt;
2008-05-29 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 1003712 kreditinė (grąžinimo) už 327179,16 Lt + PVM 58892,25 Lt, iš viso už 386071,41 Lt,
UAB „R.“ 2008-03-21 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 2748687 už 992759,50 Lt + PVM 178696,71 Lt, iš viso už 1171456,21 Lt;
UAB „L. V.“ 2008-03-21 Nr. (duomenys neskelbtini) – 001848 už 574268,92 Lt + PVM 103368,41 Lt, iš viso už 677637,33 Lt;
ŽŪB „Ž.“ 2008-05-26 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 4253043 už 2782095,00 Lt + PVM 500777,10 Lt, iš viso už 3282872,10 Lt;
UAB „A. g.“ 2008-05-30 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 001021/1 už 488792,50 Lt + PVM 87982,95 Lt, iš viso už 576775,15 Lt;
užfiksuotos pirkimo ir grąžinimo operacijos neįvyko, pateikė šias PVM sąskaitas faktūras įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyriausiajai buhalterei G. R., kuri nežinojo apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukti į įmonės apskaitą;
6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu,
12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu, nurodė įmonės apskaitininkei D. S., kuri nežinojo apie jo daromą nusikalstamą veiką, išrašyti PVM sąskaitas faktūras neįvykusioms grūdų pardavimo operacijoms:
ūkininkui A. V. 2007-12-28 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 1003518 už 511000,00 Lt + PVM 91980,00 Lt, iš viso už 602980,00 Lt;
ūkininkui A. V. 2008-03-31 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 1003685 už 1347570,84Lt + PVM 242562,75 Lt, iš viso už 1590133,59 Lt,
bei nurodė įmonės apskaitininkei D. S., kuri nežinojo apie jo daromą nusikalstamą veiką, išrašyti UAB „R.“ vardu 2008-01-22 PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 1003516, 1200 tonų kviečių, 2008-02-06 PVM sąskaitą faktūrą, serija Nr. 1003521, 400 t kviečių, iš viso už 1359360,00 Lt, nors realiai 2008 m. sausio – vasario mėnesiais, pagal krovinio važtaraščius:
šiai bendrovei pristatė tik 558,930 t kviečių (įvertinus drėgnumą, šiukšlingumą bendrovė užsipajamavo 554,99 t), iš viso už 458421,74 Lt, ir pateikė šias PVM sąskaitą faktūras įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyriausiajai buhalterei G. R., kuri nežinojo apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukti į įmonės apskaitą, dėl to tokiu būdu R. P., laikotarpiu nuo 2007-09-14 iki 2008-08-18 bendrovės administracinėse patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia apgaulingai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens – R. P. IĮ „M.“ 2007 metų ir laikotarpio nuo 2008-01-01 iki 2009-08-18 veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Be to, jis buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį, tuo, kad būdamas R. P. individualios įmonės „M.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 1991-10-21 įregistruotos adresu: (duomenys neskelbtini), vadovu ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, o pagal LR Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-575 28 straipsnio 2 punktą (2003-12-18 LR įstatymo Nr. IX-1915 redakcija) – už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku, siekdamas išvengti mokesčių, įrašydamas į Metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie 2007 metais R. P. IĮ grūdų pajamas, taip padidino sąnaudas ir susimažino apmokestinamąsias pajamas ir tuos duomenis pateikė valstybės įgaliotai institucijai, o būtent, 2008 metais siekdamas išvengti 307075,00 Lt pelno mokesčio, 2008 metų Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje padidino sąnaudas 4209238,50 Lt, taip 2047168,59 Lt suma sumažino 2007 veiklos metų apmokestinamąjį pelną ir 2008-09-05 užpildytą metinę pajamų mokesčio deklaraciją per elektroninę deklaravimo sistemą pateikė (duomenys neskelbtini) apskrities VMI Pakruojo skyriui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Grįsdamas tokį teiginį, apeliantas išreiškia nuomonę, kad teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, netinkamai vertino kitus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamos veikos, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat nurodo, kad teismas apkaltinamajame nuosprendyje savo išvadas grindė ne neginčijamais įrodymais, o prielaidomis. Nuteistojo nuomone, apylinkės teismas pagrindiniu įrodymu laikė specialistės I. S. išvadą ir specialistės parodymus, tačiau visiškai nepasisakė dėl kitų įrodymų, nepateikė motyvų, kodėl juos atmeta. Nurodo, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas tik išdėstė civilinio ieškovo R. B., liudytojų K. Š., S. G., G. G., T. S., G. R., E. D. parodymus, tačiau visiškai nieko nepasisakė dėl jų vertinimo ar reikšmės įrodinėjant jo kaltę ar nekaltumą. Mano, kad vien 2010 m. liepos 13 d. specialisto išvada Nr. 5-4/71 negali būti laikoma neginčijamu įrodymu, nes ši išvada yra sąlyginė. Šią aplinkybę I. S. pripažino 2010 m. gruodžio 15 d. apklausos metu. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi I. S. parodymais, kad ūkinės operacijos tarp R. P. įmonės „M.“ ir ūkininkų V., UAB „R.“, UAB „A. g.“, ŽŪB „Ž.“, UAB „L. V.“ neįvyko. Teigia, kad bylą nagrinėjančiam teismui buvo pateikta 2010 m. kovo 23 d. nutartis, kurioje buvo patvirtinti UAB „R.“, UAB „A. g.“, ŽŪB „Ž.“, UAB „L. V.“ kreditoriniai reikalavimai. Teismui buvo pateikti visi dokumentai, kurių pagrindu buvo pripažinti šie kreditoriniai reikalavimai (sutartys, įmonių pareiškimai, PVM sąskaitos faktūros, teismų įsakymai, sprendimai). Pažymi, kad UAB „R.“, UAB „A. g.“, ŽŪB „Ž.“, UAB „L. V.“ kreditoriniai reikalavimai buvo pripažinti pagal tas pačias PVM sąskaitas faktūras, kurios nurodomos kaltinime. Dėl to mano, kad Šiaulių apygardos teismas, pripažindamas jo paminėtų įmonių kreditorinius reikalavimus, kartu pripažino ūkines operacijas įvykusiomis. Ši teismo nutartis nėra panaikinta, ji yra galiojanti, todėl turi prejudicinę galią. Taip pat nurodo, kad tai, jog ūkinės operacijos įvyko, pripažino ir teismo ekspertas D. L. 2012 m. birželio 25 d. konsultacinėje išvadoje Nr. 05, tačiau teismas nepasisakė dėl šios išvados. Tai, kad sandoriai įvyko, apelianto įsitikinimu, matyti ir iš Kauno, Vilniaus VMI priešpriešinio patikrinimo pažymų, kad visos minėtos įmonės į apskaitą minėtus sandorius yra įtraukę bei tai matyti iš darytų mokėjimų už grūdus ir iš liudytojo UAB „R.“ komercijos direktoriaus E. D. parodymų. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad ūkinės operacijos su ūkininkais V. neįvyko, nes teismui buvo pateikti įmonės „M.“ buhalteriniai dokumentai, patvirtinantys grūdų pirkimo-pardavimo sandorius iš A. ir A. V., kuriems atstovavo R. V.. Teigia, kad grūdai buvo nupirkti V. sandėliuose, buvo sumokėtas avansas pagal ginčijamas sąskaitas, o V. nepristačius viso nupirkto grūdų kiekio R. V. išrašė grūdų pardavimo sąskaitą atgal įmonei „M.“. R. V. paaiškino, kad A. V. ir A. V. neatvežus visų grūdų į įmonės sandėlius buvo išrašyta kreditinė sąskaita. Liudytojos D. R. parodymais buvo nustatyta, kad R. V. suplėšė dalį sąskaitų. V. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos. Esant tokio pobūdžio įrodymų vertinimo trūkumams, apeliantas daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jis priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, ir neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. l p. 2 p., 3 p. reikalavimų, todėl nuosprendis naikintinas. Pažymi, kad Šiaulių apskrities VMI 2009 m. lapkričio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-212 ir pateikė jį R. P. įmonės „M.“ bankroto administratoriui, kuris minėto akto neskundė ir nepateikė jam susipažinti. Pagal šį patikrinimo aktą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam kaip asmeniui pateikti kaltinimai, o dabar priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kadangi jam nebuvo pranešta apie šio akto išvadas, aktas jam nebuvo pateiktas susipažinti, mano, kad jam buvo atimta teisė įstatymų numatyta tvarka apsiginti, t. y. apskųsti aktą centriniam mokesčių administratoriui ir mokestinių ginčų komisijai, teismui, kad Šiaulių VMI patikrinimo aktą patikrintų kompetentingi mokesčių specialistai ar teismas. Tuo buvo šiukščiai pažeista jo konstitucinė teisė ginti savo pažeistas teises teisme, o tai laikytina esminiu įstatymo pažeidimu. Be to, nurodo ir tai, kad jis buvo kaltinamas ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl šio kaltinimo baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tačiau, pasak apelianto, prieš nutraukdamas bylą, teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes konstatavo, kad R. P. kaltė dėl neteisingų duomenų apie pajamas ir pelną įrašymo į metinę pelno mokesčio deklaraciją ir jų pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai yra įrodyta, kad jo veika teisingai kvalifikuota pagal Baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį. Taip pat teismas konstatavo, kad R. P. padaryta veika atitinka visus Baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Tačiau apeliantas teigia, kad nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio joks asmuo negali būti laikomas kaltu, todėl visa informacija apie teisminį nagrinėjimą, teismo baigiamųjų aktų turinys (formuluotės, išvados) bylose, baigiamose suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, neturi sudaryti įspūdžio, kad abejojama asmens, kurio byla nutraukta remiantis minėtu pagrindu, nekaltumu, negali būti ribojamos jo teisės ir laisvės, menkinamas orumas, garbė. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 str. 6 d. pažeidimą (kasacinė byla Nr. 2K-P-9/2012). Dėl to nuteistasis sprendžia, kad teismas, konstatuodamas jo kaltę pagal Baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį, pažeidė jo nekaltumo prezumpciją, o dėl šio esminio Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, ir iš nuosprendžio turi būti pašalintos visos aplinkybės, leidžiančios abejoti jo nekaltumu.
Apeliaciniu skundu civilinio ieškovo atstovė Z. L. prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys paliktas nenagrinėtas ir tenkinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį ir priteisti iš R. P. valstybės biudžetui 1 878664,00 Lt, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad civilinis ieškinys atmestas (paliktas nenagrinėtas) nepagrįstai, nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad valstybei atstovaujanti institucija turi teisę į ieškinio išsprendimą civilinio proceso tvarka. Teigia, kad BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą ieškinį arba jį atmeta. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl civilinio nepatenkinimo yra neteisėtas. Nurodo, kad ieškinys pareikštas dėl padarytos 1 878664,00 Lt žalos išieškojimo į valstybės biudžetą, o šią žalą R. P., būdamas IĮ „M.“ savininkas, padarė nusikalstama veika, tyčia apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą. Taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nustačius R. P. padarytas nusikalstamas veikas ir turtinę žalą, valstybei atstovaujanti institucija Šiaulių AVMI, t. y. dėl įtariamojo nusikalstamos veikos turtinę žalą patyręs asmuo, pagrįstai baudžiamajame procese pareiškė civilinį ieškinį, nes vadovaudamasi BPK 109 straipsniu, turėjo teisę jį pareikšti. Pažymi, kad proceso metu Šiaulių AVMI pateikus civilinį ieškinį, prokuroras ėmėsi priemonių civiliniam ieškiniui užtikrinti, kaip to reikalauja BPK 116 straipsnis, ir 2011-12-20 nutarimu R. P. buvo skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Nurodo, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys gali būti pareikštas ir nagrinėjamas kartu su byla esant šioms trims sąlygoms: kai padaryta fiziniam ar juridiniam asmeniui žala; kai kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; kai tarp kaltinamojo veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Civilinio ieškovo atstovės įsitikinimu, byloje nustatytos visos trys sąlygos: kaltinamasis R. P. atliko neteisėtus veiksmus, turinčius nusikaltimo požymius, dėl kurių Šiaulių AVMI atsirado žala – į valstybės biudžetą nebuvo apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai, kaltinamojo neteisėti veiksmai sąlygojo dalies įplaukų nepatekimą į valstybės biudžetą ir buvo žalos atsiradimo valstybės finansų sistemai tiesiogine ir pagrindine priežastimi, t. y. byloje įrodyta, kad tarp neteisėtų veiksmų ir nusikalstamų veikų padarinių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, todėl R. P. valstybei privalo atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Apeliantės nuomone, visos apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytos aplinkybės rodo, kad ieškinys įrodytas, civilinis ieškinys visiškai pagrįstas, todėl turėjo būti patenkintas. Nurodo ir tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktą, mokesčių mokėtojas – tai asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokestį, šiuo atveju mokesčių mokėtojas turėtų būti R. P. ĮI „M.“, kadangi 2008 m rugpjūčio 18 d. įmonei iškelta bankroto byla, todėl turtinė žala negali būti išieškoma Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to teigia, kad turtinė žala biudžetui padaryta R. P. veiksmais, kaip fizinio asmens, neteisėtų veiksmų, apgaulingai tvarkant IĮ „M.“ apskaitą, todėl jis turi atlyginti padarytą žalą, iš jo turėjo būti priteista civilinio ieškinio suma.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo atstovės apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo ir civilinio ieškovo atstovės apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalis, kuria R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).
Pirmiausia pastebėtina tai, kad, remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
Antra, pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs Teismo priimto sprendimo (baigiamojo teisės akto) ypatingąją svarbą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo principų, pažymėjo, kad „teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas.“ Taip pat minimame nutarime nurodoma, kad „iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis)“.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime taip pat konstatavo: „kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.“
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai neanalizuodamas byloje esančių duomenų ir juos tik deklaratyviai išvardydamas, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus iš esmės rėmėsi tik nuteistąjį kaltinančiais įrodymais, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visiškai nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, apsiribojo tik ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu surinktų duomenų išdėstymu, neatliko nuteistojo, liudytojų parodymų ir rašytinių byloje esančių duomenų analizės ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, taip pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o tai iš esmės turėjo įtakos teismo išvadai dėl R. P. kaltės klausimo, o tai ir lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, pritaikymą.
Nagrinėjamu atveju, pažeisdamas anksčiau nurodytas nuostatas ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas skundžiamajame sprendime nurodė, kad R. P. kaltę įrodo civilinio ieškovo atstovo R. B., liudytojų K. Š., S. G., G. G., D. S., G. R., E. D., specialistės I. S. parodymai, 2010-07-13 specialisto išvada Nr. 5-4/71, ekspertizės aktas 2013-10-24 Nr. 11-203(13), ir, remdamasis šiais anksčiau aprašytais duomenimis, įvertinęs surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, konstatavo, kad kaltinamojo R. P. kaltė dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo yra įrodyta. Tačiau nagrinėjamoje byloje esantys duomenys, priešingai tokiam pirmosios instancijos teismo padarytam deklaratyviam ir visiškai nepagrįstam konstatavimui, tokių išvadų daryti neleidžia.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistasis R. P. kaltės nepripažino ir parodė, kad jokio nusikaltimo nepadarė, į apskaitą įtraukė visas įvykusias operacijas, kalbant apie grūdų pirkimus, įrašė visus rekvizitus, visus dokumentus įtraukė į registrus. Visas ūkines operacijas ir sandorius užfiksavo bei patvirtino antra šalis, ir visus tuos sandorius pripažino Šiaulių apygardos teismas bankroto byloje.
Apylinkės teismo posėdžio metu apklaustas civilinio ieškovo atstovas R. B., liudytojai K. Š., S. G., G. G., D. S., G. R., E. D. apeliantui R. P. inkriminuoto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepatvirtino.
Žemesnės instancijos teismas
Šioje byloje esminis duomuo, kuriuo grindžiami R. P. inkriminuotų buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1, 3 dalies nuostatų pažeidimai, kurie kildinami iš R. P. kaltinime nurodytų neįvykusių operacijų, yra specialisto išvada.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia sąlygine specialistės išvada nesiremia, laiko ją prieštaraujančia ekspertizės aktui bei kitai byloje esančiai medžiagai – Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nutarčiai, kuria patvirtinti bankrutavusios R. P. įmonės „M.“ patikslinti kreditoriniai reikalavimai.
Žemesnės instancijos teismas
Iš 2010 m. liepos 13 d. specialisto išvados Nr. 5-4/71 (3 t., 36-52 b. l.) matyti, jog specialistė konstatavo, kad jeigu pagal tyrimui pateiktus dokumentus ir Šiaulių apskrities VMI II Patikrinimų skyriaus atlikto mokestinio patikrinimo bei priešpriešinių patikrinimų medžiagą (2009-11-30 patikrinimo aktas Nr. 35-212), R. P. IĮ „M.“ į 2007 m. ir 2008 m. (iki rugpjūčio 18 d.) apskaitą įrašytas PVM sąskaitas faktūras:
UAB „R.“ 2008-03-21 serija IND Nr. 2748687 už 992759,50 Lt + PVM 178696,71 Lt, iš viso už 1171456,21 Lt; UAB „A. g.“ 2008-05-30 serija RGR Nr. 001021/1 už 488792,50 Lt + PVM 87982,95 Lt, iš viso už 576775,15 Lt; ŽŪB „Ž.“ 2008-05-26 serija GED Nr. 4253043 už 2782095,00 Lt + PVM 500777,10 Lt, iš viso už 3282872,10 Lt; UAB „L. V.“ 2008-03-21 Nr. LV – 001848 už 574268,92 Lt + PVM 103368,41 Lt, iš viso už 677637,33 Lt; ūkininko A. V. 2007-10-31 serija RPS Nr. 1003386 už 511000,00 Lt + PVM 91980,00 Lt, iš viso už 602980,00 Lt; ūkininko A. V.: 2007-09-14 serija RPS Nr. 1003253 už 1004000,00 Lt + PVM 180720,00 Lt, iš viso už 1184720,00 Lt; 2007-10-30 serija RPS Nr. 1003387 už 511000,00 Lt + PVM 91980,00 Lt, iš viso už 602980,00 Lt; 2007-12-03 Nr. AV 02 kreditinė (grąžinimo) už 1004000,00 Lt + PVM 180720,00 Lt, iš viso už 1184720,00Lt, viso 2007 m. už 511000,00 Lt + PVM 91980,00 Lt, iš viso už 602980,00 Lt; 2008-01-04 serija RPS Nr. 1003534 už 1540000,00 Lt + PVM 277200,00 Lt, iš viso už 1817200,00 Lt; 2008-02-28 serija RPS 1003617 už 134750,00 Lt + 24255,00 Lt, iš viso už 159005,00 Lt; 2008-05-29 serija RPS Nr. 1003712 kreditinė (grąžinimo) už 327179,16 Lt + PVM 58892,25 Lt, iš viso už 386071,41 Lt, viso 2008 m. už 134 570,84 Lt + PVM 242562,75 Lt, iš viso už 1590133,56 Lt, užfiksuotos grūdų pirkimo ir grąžinimo operacijos neįvyko, tai R. P. IĮ „M.“ savininkas R. P., įrašydamas į apskaitą dokumentus, kuriuose įrašyti duomenys apie ūkinės operacijos turinį neatitinka tikrovės, pažeidė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 13 straipsnio 1 dalies nuostatas (apskaitos dokumentų rekvizitai) ir 3 dalies nuostatas – kuriose nurodyta, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus rekvizitus (galioja nuo 2003-07-23 pagal LR įstat. Nr. IX-1668).
Jeigu pagal tiriamosios įmonės išrašytas ir į apskaitą įtrauktas PVM sąskaitas faktūras: ūkininkui A. V. 2007-12-28 serija RPS Nr. 1003518 už 511000,00 Lt + PVM 91980,00 Lt, iš viso už 602980,00 Lt; ūkininkui A. V.: 2007-12-28 serija RPS Nr. 1003515 už 511000,00 Lt + PVM 91980,00 Lt, iš viso už 602980,00 Lt; 2008-03-31 serija RPS Nr. 1003685 už 1347570,84 Lt + PVM 242562,75 Lt, iš viso už 1590133,59 Lt, užfiksuotos grūdų pardavimo operacijos neįvyko, ir jeigu 2008 m. sausio – vasario mėn. UAB „R.“ faktiškai pristatė tiriamajai įmonei tik 554,99 t kviečių (700 Lt/t be PVM) už 388493,00 Lt + PVM 69928,74 Lt, iš viso už 458421,74 Lt, o pagal dvi PVM sąskaitas faktūras: 2008-01-22 serija RPS Nr. 1003516 ir 2008-02-06 serija Nr. 1003521 įformino 1600 t kviečių atkrovimą UAB “R.” už 1152000,00 Lt + PVM 207360,00 Lt, iš viso už 1359360,00 Lt, tai įmonės savininkas R. P., išrašydamas dokumentus neįvykusioms grūdų pardavimo operacijoms ir įrašydamas į apskaitą, pažeidė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu.
Ir dėl to specialistė padarė išvadą, kad dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti R. P. IĮ „M.“ 2007 m. ir 2008 n. (iki rugpjūčio 18 d.) veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
Kartu specialistė pažymėjo, kad R. P. IĮ „M.“ 2007-12-31 ir 2008-08-31 įmonės grūdų sandėlyje inventorizacijos nebuvo atliktos, todėl R. P. IĮ „M.“ 2007 m. ir 2008-08-31 finansinėse atskaitomybėse atsargų likučiai nepagrįsti materialinių vertybių inventorizacijos duomenimis, kaip to reikalauja 2001-11-06 Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX – 575 15 straipsnio 10 dalies nuostata. Tuo R. P. IĮ „M.“ vadovas R. P. nesilaikė 1999-06-03 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 719 patvirtintos inventorizacijos tvarkos 3 punkto nuostatų, nurodančių, kad įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį turtą ir nematerialųjį turtą, žaliavas, medžiagas bei kitas atsargas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, nes tyrimui nepateikti 2007 m. ir 2008-08-03 metiniai atsargų inventorizavimo aktai (3 t., 51–52 b. l.).
Tuo tarpu Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. spalio 24 d. ekspertizės akte Nr. 11-203 (13), kurio pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir neanalizavo, ir tik deklaratyviai nurodė, kad „Ekspertizės aktu 2013-10-24 Nr. 11-203(13) duotos išvados (1-35 b. l., 8 t.) nepaneigia specialisto išvados Nr. 5-4/71 ir iš esmės specialisto išvadą patvirtina“, ekspertas, duodamas išvadą ir atsakydamas į pirmąjį klausimą, kokių ūkinių operacijų, susijusių su įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu R. P. IĮ „M.“ neįtraukė į buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 14 d. iki 2008 m. rugpjūčio 18 d., atsakė, kad negali nustatyti, kokių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, susijusių su įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, R. P. IĮ „M.“ 2007 m. rugsėjo 14 d.–2008 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu neparodė apskaitos registruose ir kokios ūkinės operacijos, parodytos apskaitos registruose, nepagrįstos apskaitos dokumentais, nes: kai kuriuose įmonės sąskaitų apyvartos žiniaraščiuose duomenys parodyti bendromis laikotarpio (mėnesio, ketvirčio ir pan.) sumomis, pajamų ir sąnaudų, prekių apyvartos suvestinėse – bendromis sumomis pagal atskiras parduotuves; ekspertiniam tyrimui pateikti ne visi R. P. IĮ 2007 m. rugsėjo 14 d. – 2008 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpio dokumentai ir apskaitos registrai.
Ir nors ekspertas pagal pateiktus dokumentus nustatė, kad R. P. IĮ „M.“ apskaitoje neatvaizduota ūkinė operacija pagal 2007-12-11 Kreditinį dokumentą AV Nr. 001, išrašytą ūkininko A. V. vardu (R. P. individualios įmonės „M.“ nepristatytam 700,00 t miežių kiekiui pagal 2007-10-30 PVM sąskaitą faktūrą RPS Nr. 100386), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši ūkinė operacija (pagal 2007-12-11 Kreditinį dokumentą AV Nr. 001) R. P. kaltinime jam neinkriminuota.
Taip pat ekspertas padarė tikėtiną išvadą, kad R. P. IĮ „M.“ kai kurios ūkinės operacijos galėjo būti atvaizduotos pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriose galėjo būti pateikti ne tapatūs realiai (faktiškai) įvykusiai ūkinei operacijai duomenys, t. y. rekvizitai apie ūkinės operacijos turinį:
2007-12-28 PVM sąskaita faktūra RPS Nr. 1003518, kurioje atvaizduota 700,00 t R. P. IĮ „M.“ pardavimo ūkininkui A. V. ūkinė operacija, sumoje 602'980,00 Lt; 2007-10-30 PVM sąskaita faktūra RPS Nr. 1003387, 2007-12-28 PVM sąskaita faktūra RPS Nr. 1003515, 2008-01-04 PVM sąskaita faktūra Nr. 1003534, 2008-02-28 PVM sąskaita faktūra RPS Nr. 1003617, 2008-03-31 PVM sąskaita faktūra RPS Nr. 1003685, 2008-05-28 kreditinis dokumentas RPS Nr. 1003712, kuriais įformintos grūdų pirkimo/pardavimo ūkinės operacijos tarp R. P. IĮ „M.“ ir ūkininko A. V.;
2008-03-21 PVM sąskaita faktūra IND Nr. 2748687, kurioje atvaizduota R. P. IĮ „M.“ 1045,010 t grūdų pirkimo iš UAB „R.“ ūkinė operacija, sumoje 1 171 456,21 Lt;
2008-05-30 PVM sąskaita faktūra RGR Nr. 001021/1, kurioje atvaizduota R. P. IĮ „M.“ 698,275 t grūdų pirkimo iš UAB „A. g.“ ūkinė operacija, sumoje 576 775,15Lt;
2008-05-26 PVM sąskaitą faktūrą GED Nr. 4253043, kurioje atvaizduota R. P. IĮ „M.“ 2883 t grūdų pirkimo iš ŽŪB „Ž.“ ūkinė operacija, sumoje 3 282 872,10 Lt;
2008-03-21 PVM sąskaitą faktūrą LV Nr. 001848, kurioje atvaizduota R. P. IĮ „M.“ 727,84 t grūdų pirkimo iš UAB „L. V.“ ūkinė operacija, sumoje 677 637,33 Lt.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ekspertas rašydamas ekspertizės aktą nesprendė, ar šioje byloje ginčijamos operacijos, faktiškai įvyko ar ne, nes tai ne jo kompetencija (8 t., 11, 14, 16, 18, 24 b. l.). Be to, ekspertas padarė išvadą, kad jeigu grūdai iš ūkininko A. V. pagal 2007-10-30 PVM sąskaitą faktūrą RPS Nr. 10033 86 R. P. individualiai įmonei „M.“ nebuvo pateikti ir šių aplinkybių įvertinimui buvo įformintas ir pateiktas 2007-12-11 kreditinis dokumentas AV Nr. 001, tai, atvaizduojant apskaitoje aplinkybių pasikeitimą (grūdų nepateikimo faktą) pagal 2007-12-28 PVM sąskaitą faktūrą RPS Nr. 1003518 (o ne ūkinę operaciją pagal 2007-12-11 kreditinį dokumentą AV Nr. 001), R. P. IĮ „M.“ galėjo būti nesilaikyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 punkto ir 4 straipsnio reikalavimų (8 t., 31 b. l.). Taip pat ekspertas sprendė ir dėl grūdų pirkimo ir pardavimo ūkinės operacijos tarp R. P. IĮ „M.“ ir ūkininko A. V. pagal 2007-10-30 PVM sąskaitą faktūrą RPS Nr. 1003387, 2007-12-28 PVM sąskaitą faktūrą RPS Nr. 1003515, 2008-01-04 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1003534, 2008-02-28 PVM sąskaitą faktūrą RPS NT.10036T7, 2008-03-31 PVM sąskaitą faktūrą RPS Nr.1003685, 2008-05-28 Kreditinį dokumentą RPS Nr. 1003712; dėl grūdų pirkimo / pardavimo ūkinės operacijos tarp UAB „R.“ ir R. P. IĮ „M.“ pagal 2008-03-21 PVM sąskaitą faktūrą IND Nr.2748687; dėl grūdų pirkimo / pardavimo ūkinės operacijos tarp UAB „A. g.“ ir R. P. IĮ „M.“; dėl grūdų pirkimo / pardavimo ūkinės operacijos tarp ŽŪB „Ž.“ ir R. P. IĮ „M.“ pagal 2008-05-26 PVM sąskaitą faktūrą GED Nr. 4253043; dėl grūdų pirkimo / pardavimo ūkinės operacijos tarp UAB „L. V.“ ir R. P. IĮ „M.“ pagal 2008-03-21 PVM sąskaitą faktūrą LV Nr. 001848 (8 t., 32–33, 36 b. l.).
Tačiau šioje situacijoje pastebėtina tai, kad R. P. kaltinimas dėl šių buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų – 2 straipsnio 4 punkto ir 4 straipsnio reikalavimų pažeidimo – nepateiktas.
Taip pat, vertinant tai, ar šios anksčiau nurodytos ūkinės operacijos įvyko realiai, ar ne, atkreiptinas dėmesys vėlgi į apylinkės teismo visišką nevertintą aplinkybę – Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartį (4 t., 13–20 b. l.), kur Šiaulių apygardos teismas patvirtino bankrutavusios R. P. individualios įmonės „M.“ patikslintus kreditorinius reikalavimus, tarp jų: UAB „R.“ – 3 022 039,17 Lt sumos pagal 2008-03-21 PVM sąskaitą faktūrą IND Nr.2748687; UAB „A. g.“ – 2 412 961,70 Lt sumos, tarp jų 525 856, 25 Lt kreditorinis reikalavimas pagal 2008-05-30 PVM sąskaitą faktūrą RGR Nr. 001021/1; Ž. ŽŪB – 3 994 031, 60 Lt sumos, tarp jų 3 282 872, 10 Lt skola pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. GED Nr. 4253043 už kviečius ir Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 15 d. nutartį, kur Šiaulių apygardos teismas patvirtino bankrutuojančios R. P. individualios įmonės „M.“ kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų ir UAB „L. V.“ 785 604, 05 Lt sumos (pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. LV – 001848, suma su PVM 677 637, 33 Lt (7 t., 65–68 b. l., 8 t., 30 b. l.).
Taigi R. P. kaltinime inkriminuotos sumos, kurios kildinamos iš faktiškai neįvykusių ūkinių operacijų su UAB „R.“ (2008-03-21 PVM sąskaita faktūra IND Nr.2748687), UAB „A. g.“ (2008-05-30 PVM sąskaita faktūra RGR Nr. 001021/1), Ž. ŽŪB (2008-05-26 PVM sąskaita faktūra Nr. GED Nr. 4253043), UAB „L. V.“ (2008-03-21 PVM sąskaita faktūra Nr. LV – 001848) yra šių įmonių pareikštų kreditorinių reikalavimų sudedamoji dalis, kurios yra patvirtintos kaip kreditoriniai reikalavimai 2008 m. spalio 15 d. ir 2010 m. kovo 23 d. nutartyse (4 t., 13–20 b. l.; 7 t., 65–68 b. l.). Vadinasi, Šiaulių apygardos teismas pripažino šioje byloje ginčijamus sandorius įvykusiais, ir šių duomenų pagrindu patvirtino aptariamų įmonių pateiktus kreditorinius reikalavimus, taip patvirtindamas, kad ginčijamos ūkinės operacijos buvo realios ir įvykusios.
Taigi negalima objektyviai paneigti R. P. teiginių, kad jis į įmonės apskaitą įtraukė visas įvykusias operacijas, įrašė visus rekvizitus, visus dokumentus įtraukė į registrus ir kad jis buhalterinę apskaitą tvarkė tinkamai.
Kartu nagrinėjamoje situacijoje, vertinant specialisto išvados ir ekspertizės akto įrodomąją reikšmę, jų objektyvumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte konstatuota, kad tyrimui nepateikti 2007 m. ir 2008-08-03 metiniai atsargų inventorizavimo aktai (3 t., 51–52 b. l.), o kai kuriuose įmonės sąskaitų apyvartos žiniaraščiuose duomenys atvaizduoti laikotarpio (mėnesio, ketvirčio ir pan.) bendromis sumomis, pajamų ir sąnaudų, prekių judėjimo suvestinėse – bendromis sumomis pagal atskiras parduotuves; ekspertiniam tyrimui pateikti ne visi R. P. IĮ 2007-09-14-2008-08-18 laikotarpio dokumentai ir apskaitos registrai, dėl to negalima tiksliai nustatyti, kokios R. P. IĮ „M.“ 2007 m. rugsėjo 14 d.–2008 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpio ūkinės operacijos, nurodytos apskaitos registruose, yra nepagrįstos apskaitos dokumentais (8 t., 2–35 b. l.). Tai reiškia, kad dėl tokių aplinkybių egzistavimo faktiškai neįmanoma tiksliai patikrinti IĮ „M.“ realiai įvykusių ir šioje byloje ginčijamų operacijų. O atsižvelgiant į tai, kad R. P. inkriminuota tik viena iš alternatyvių veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje – apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, o ne buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas ar buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimas, ar buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimas, aplinkybė, kad tyrimams nebuvo pateikti visi dokumentai, nuteistajam R. P. inkriminuotos veikos – apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, nepagrindžia.
Būtent dėl tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nesiremia nei sąlygine 2010 m. liepos 13 d. specialisto išvada Nr. 5-4/71 (3 t., 36–52 b. l.), nei tikėtinu ir R. P. neinkriminuotų buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimais paremtu Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. spalio 24 d. ekspertizės aktu Nr. 11-203 (13) (8 t., 2-36 b. l.).
Nustačius, kad tiek sąlyginė specialisto išvada, tiek tikėtinas ekspertizės aktas negali būti laikomi besąlyginiais R. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymais, ir tai, kad šie duomenys nuteistojo kaltės neginčijamai neįrodo, o byloje nesant daugiau jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų R. P. inkriminuotą kaltinimą, teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime R. P. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, visos abejonės, kurios nurodytos tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte, vertinamos nuteistojo R. P. naudai.
Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nebėra galimybių ištirti ir objektyviai paneigti nuteistojo R. P. versijos, kad visos ginčijamos ūkinės operacijos yra įvykusios realiai.
Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. P. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį naikintina ir apeliantas dėl šios kaltinimo dalies išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Taip pat nuteistasis R. P. apeliaciniu skundu ginčija ir tą skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla jo atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukta, vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Apeliantas teigia, kad, prieš nutraukdamas bylą, teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes konstatavo, kad jo kaltė dėl neteisingų duomenų apie pajamas ir pelną įrašymo į metinę pelno mokesčio deklaraciją ir jų pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai yra įrodyta, kad jo veika teisingai kvalifikuota pagal Baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį. Atsakant į šiuos apelianto teiginius, pirmiausia pažymėtina tai, kad reikia skirti kaltę ir kaltumą. Kaltė yra nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis, tuo tarpu kaltumas yra apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismo padaryta išvada dėl asmens nusikalstamos veikos padarymo. Ši išvada išreiškiama žodžiais „pripažinti kaltu“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nutraukdamas R. P. bylą dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos dėl senaties, nepripažino apelianto kaltu šio nusikaltimo padarymu, o BK numatytų veikų objektyviųjų požymių konstatavimas teismo nuosprendyje nėra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.
Kartu pažymėtina ir tai, kad BK 95 straipsnis numato, kad negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, jei nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo atitinkamas laiko tarpas. Šis laiko tarpas siejamas su padaryto nusikaltimo kategorija, kuo sunkesnis nusikaltimas, tuo ilgesnis senaties terminas. Tai įsakmiai nustatyta BK 95 straipsnio 1 dalyje. Taigi teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą vadovaujantis BK 95 straipsniu, turi konstatuoti, kad veikoje yra BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos veikos požymiai ir įvardyti konkretų BK straipsnį. Priešingu atveju byla turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 straipsnio 1dalies 1 punktas). Baudžiamojo proceso nutraukimas remiantis BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu tuo ir skiriasi nuo bylos proceso nutraukimo remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kad pirmuoju atveju konstatuojami nusikalstamos veikos požymiai, o antruoju – jų nebuvimas. Tai savo ruožtu sukelia skirtingas proceso nutraukimo teisines pasekmes. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-9/2012, bylos nutraukimas vadovaujantis BK 95 straipsniu nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos. Tačiau, kita vertus, jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas. Taigi reikia skirti nusikalstamos veikos požymių konstatavimą nuo asmens pripažinimo kaltu nusikalstamos veikos padarymu. Antai, teismui priimant nuosprendį ar nutartį atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38–40 numatytais pagrindais, konstatuojamas nusikalstamos veikos padarymas, bet asmuo kaltu nepripažįstamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-591/2013). Kaip matyti iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies, apeliantas teismo nepripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios procesas nutrauktas dėl senaties.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas, apelianto ginčijamais teiginiais, pastarojo nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidė.
Taipogi su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka ir civilinio ieškovo atstovė Z. L., ir teigia, kad civilinis ieškinys byloje atmestas (paliktas nenagrinėtas) nepagrįstai, kadangi ieškinys pareikštas dėl padarytos 1 878 664, 00 Lt žalos išieškojimo į valstybės biudžetą, o šią žalą R. P., būdamas IĮ „M.“ savininkas, padarė nusikalstama veika tyčia apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą.
Tačiau, priešingai tokiems civilinio ieškovo atstovės skundo teiginiams, byloje esantis Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 1 878 664, 00 Lt civilinis ieškinys (5 t., 68-69 b. l.), tvirtina, kad ieškinys yra pareikštas remiantis kaltinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį dėl įrašymo į metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingų duomenų apie 2007 metais R. P. individualios įmonės „M.“ grūdų pajamas, taip padidinant sąnaudas ir susimažinant apmokestinamąsias pajamas ir tuos duomenis pateikiant Valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to buvo nustatytos pelno mokesčio ir PVM nepriemokos, iš kurių ir susideda pareikštas civilinis ieškinys. Dėl to kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, tinkamai nustatęs aptartas aplinkybes, pagrįstai, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir nutraukdamas baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą 1 878 664, 00 Lt civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.
Be to, teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad R. P. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje požymių, ir kolegijai panaikinus pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, ir priėmus naują nuosprendį, kuriuo R. P. išteisintinas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, kolegija net negalėtų tenkinti Šiaulių apskrities Valstybinė mokesčių inspekcijos 1 878 664, 00 Lt civilinio ieškinio, kadangi tokiu atveju įstatymas numato tik vieną civilinio ieškinio išsprendimo galimybę – civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Todėl civilinio ieškovo atstovės Z. L. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,
nusprendžia:
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento direktorės, atliekančios viršininko funkcijas, Z. L. apeliacinį skundą atmesti.